- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-889-163/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00565-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Rimvida Zubernienė, Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- E. R. S., M. M. R., E. F.
- Atsakovas
- N. Ž.
- Advokatai
- Gytis Kuncevičius, Marija Ulbienė
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-889-163/2015
2015 m. spalio 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvidos Zubernienės, Erinijos Kazlauskienės, sekretoriaujant Audronei Rimkutei, dalyvaujant ieškovėms E. R. S., M. M. R., trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, I. N. V., ieškovių ir trečiojo asmens atstovei advokatei Marijai Ulbienei, atsakovei apeliantei N. Ž., atsakovės atstovui advokatui Gyčiui Kuncevičiui, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės N. Ž. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių E. R. S., M. M. R. ir E. F. ieškinį atsakovei N. Ž., trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, I. N. V. ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, I. N. V. ieškinį toms pačioms šalims dėl įpareigojimo nukeldinti laikiną statinį – medinį surenkamą namelį iš privačios nuosavybės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, taip pat pagal atsakovės N. Ž. priešieškinį ieškovėms E. R. S., M. M. R. ir E. F., trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, I. N. V. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės E. R. S., M. M. R. ir E. F. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę N. Ž. nukeldinti vieną medinį surenkamą namelį kaip laikiną statinį iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, o su priešieškiniu nesutinka ir prašo atmesti visą.
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismas ieškovių ieškinį tenkino visiškai, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas sprendime dėl ieškovių ieškinio bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, pasisakė, kad įvertinus faktinę aplinkybę, kad atsakovei priklausantis medinis namelis, stovintis žemės sklype, nuosavybės teise priklausančiame trečiajam asmeniui I. N. V., neturi teisinės registracijos, t. y. nėra nekilnojamojo turto viešojo registro objektas, jis turi būti nukeldintas užtikrinant žemės savininko teises. Aplinkybė, kad atsakovė medinį surenkamą namelį įsigijo galimai teisėtu būdu, nesudaro pagrindo jo teisinei registracijai konkrečioje vietoje, jei su tuo nesutinka žemės sklypo savininkas, be to, atsakovė įsigijo tik namelį ir namelio įgijimo sandoriu nebuvo įgytos jokios teisės į žemės sklypo dalį, ant kurios stovi namelis. Pažymėtina ir tai, kad atsakovei buvo galimybės ir sąlygos įsigyti žemės sklypą, kuriame yra jos medinis namelis. Teismas atmesdamas atsakovės priešieškinį motyvavo, kad atsakovė nusipirko medinį namelį minėtame žemės sklype, namelis neturi teisinės registracijos, nėra nekilnojamojo turto viešojo registro objektas, t. y. atsakovė žinojo, kad įsigyja namelį be žemės sklypo, jį įregistruoti gali būti sudėtinga. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, kad poilsio nameliai pastatyti savavališkai, jų teisinė registracija yra neteisėta, nes namelių pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas notarine forma, negali būti pagrindas teisinei registracijai atlikti. Tolesnė namelių teisinė registracija, atlikta keičiantis savininkams, netapo teisėta, nes iš neteisės teisė negalėjo atsirasti. Be to, atsakovei buvo galimybės ir sąlygos įsigyti žemės sklypą, kuriame yra jos medinis namelis. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad poilsio namelių 1K1ž ir 2K1ž, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, ekspertizės akte Nr. 10-10/14 nurodyta, kad minėti poilsio nameliai nėra laikini statiniai, nes turi pamatus ir yra tvirtai surišti su žeme, pastato pamatai – ant gelžbetoninių polių, įgilintų iki 1,2 metro gylio ir išdėstytų proporcingai kas 1,0–1,5 metro, todėl, vadovaujantis STR 1.01.07:2010 6.2 punktu, nameliai gali būti priskiriami nesudėtingiems statiniams ir atitinka visus minėto reglamento nesudėtingų statinių II grupei taikomus reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad žiemos laikotarpiu būtų sudėtinga iškeldinti nurodytą statinį, atsakovė įpareigota per 3 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti vieną medinį surenkamą namelį iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015-02-09 sprendimą ir atmesti ieškovių ieškinį bei trečiojo asmens reikalavimus. Apeliaciniame skundė apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei priklausantis statinys yra pastatytas savavališkai, yra nepagrįsta, kadangi šioje byloje nebuvo išspręstas statinio teisėtumo klausimas, pabrėžė, kad Ekspertizės akte nurodyta, kad statinys pagal 1973–1991 galiojusią tvarką galėjo būti teisiškai registruojamas Nekilnojamojo turto registre, pateikus reikiamus dokumentus, taip pat statinys pripažintas tinkamu naudoti ir buvo išduotas leidimas juo naudotis. Apeliantė teigia, kad teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, kadangi bylos esmė yra statybos padarinių šalinimas, todėl ginčo teisiniam santykiui turėjo būti taikomas specialus teisinis reguliavimas, kurio netaikymas šioje byloje pažeidė apeliantės nuosavybės teises. Taip pat teismas nesivadovavo imperatyviomis teisės normomis, formuluodamas sprendimo rezoliucinę dalį. Teismas nederino šalių interesų, kadangi, byloje esančiais duomenimis, statinys buvo eksploatuojamas nuo 1973 m., atsakovė statinį įgijo tesėtai 2003 m. ir iki sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo valdė bei naudojo 10 metų. Tuo tarpu ieškovės nuosavybės teisę į sklypą įgijo 2012 m., o trečiasis asmuo – tik 2013 m., t. y. gerokai vėliau nei atsakovė. Teismas motyvuodamas, kad atsakovė namelį įsigijo žinodama, kad jis stovi ne jai priklausančiame žemės sklype, be pagrindo ieškovių naudai neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovės žemės sklypą taip pat įsigijo žinodamos apie žemės sklype esančius pastatus. Teismas neanalizavo galimybės atsakovei įgyti žemės valdymo ir naudojimo teisę nuomos, servituto ar kitais pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas palaiko apeliacinio skundo reikalavimus.
Atsiliepimas
Ieškovės pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Ieškovės teigia, kad atsakovės medinis namelis negali būti nekilnojamojo turto objektas, kadangi tokios daiktinės teisės nėra įregistruotos ir jis nėra nekilnojamojo turto viešojo registro objektas. Ieškovės visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir palaiko teismo išdėstytus motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovės ir jų atstovė palaiko ieškinyje pareikštus reikalavimus.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Trečiasis asmuo savo reikalavimus grindžia LRCK 4.98 straipsniu ir prašo pašalinti iš jai nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies svetimą statinį. Trečiasis asmuo neginčija statinio teisėtumo ir jo prigimties, pirmosios instancijos teismas taip pat nesprendė šio klausimo, todėl apeliantės motyvai dėl daikto prigimties ir jo teisėtumo peržengia pareikšto ieškinio ribas. Taip pat pažymi, kad atsakovė statinį įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau byloje nėra duomenų, kad ši sutartis buvo patvirtinta notaro, todėl toks sandoris neturi jokių pasekmių tretiesiems asmenims tuo atveju, jei atsakovė šį daiktą laiko nekilnojamuoju daiktu. Atsižvelgiant į tai, kad daiktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atsakovė neturi jokių teisių į žemės sklypą, kuriame stovi atsakovei priklausantis statinys. Taip pat trečiasis asmuo mano, kad statinys yra menkavertis, nes yra pasibaigusi poilsinio namelio 40 metų gyvavimo trukmė, kuri lemia statinio naudojimo pagal jo paskirtį pabaigą. Trečiasis asmuo pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jai priklausantis statinys yra teisėtai suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, byloje nėra pateiktas statybos leidimas ar statinio užbaigimo aktas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo ir jos atstovė palaiko pareikštus savarankiškus reikalavimus byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl ieškovių reikalavimo nukeldinti medinį namelį kaip laikiną statinį, priklausantį atsakovei nuosavybės teise, esantį trečiajam asmeniui priklausančiame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovių ieškinį, motyvuodamas, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis statinys nėra įregistruotas nekilnojamo turto objektų sąraše. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.
LR CK 4.98 straipsnis numato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Byloje nustatyta, kad ieškovės ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę nukeldinti vieną medinį surenkamą namelį kaip laikiną statinį iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovių ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovei priklausantis statinys yra neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nėra nekilnojamojo turto viešojo registro objektas, turi būti nukeldintas užtikrinant žemės savininko teises. Tačiau pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovei priklausantis statinys nėra viešojo registro objektas, savo sprendime taip pat konstatavo, kad atsakovei priklausantis medinis namelis yra nesudėtingas statinys. Pažymėtina, kad tiek statinio įsigijimo metu galiojusiame statybos techniniame reglamente 1.01.07:2002, tiek ir šiuo metu galiojančiame ir taikomame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ II grupės nesudėtingiems statiniams nėra numatyta būtina registracija Nekilnojamojo turto registre, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei priklausantis nesudėtingas statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra nekilnojamojo turto objektas, todėl turi būti nukeldintas užtikrinant žemės savininkės teises, prieštarauja paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Pažymėtina ir tai, kad ieškovės teigia, kad atsakovei priklausantis statinys turi būti nukeldintas kaip laikinas statinys. Laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Tačiau ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad šis statinys jo formavimo metu 1973 m. būtų buvęs formuojamas kaip laikinas statinys, nors kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, byloje esančiais duomenimis, t. y. atsakovės pateikta eksperto išvada, nustatyta priešingai, kad ginčo objektas yra ne laikinas statinys, o nesudėtingas II grupės statinys, kadangi turi pamatus ir yra tvirtai surištas su žeme, pastato pamatai – ant gelžbetoninių polių, įgilintų iki 1,2 metro gylio. LR Statybos įstatyme (STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ IV skirsnis, 7 p.) nesudėtingas statinys apibūdinamas kaip paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Todėl nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovės siekė nukeldinti atsakovei priklausantį medinį namelį kaip lakiną statinį, tačiau analizuojant teisės aktus ir byloje esančią medžiagą matyti, kad laikinieji statiniai skiriasi nuo nesudėtingų statinių. Ieškovės, teikdamos ieškinį, nepateikė įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, kad atsakovei priklausantis statinys yra laikinas statinys, o atsakovė įrodė priešingai, pateikdama eksperto išvadą, kad jai priklausantis statinys yra nesudėtingas II grupės statinys, kurio registracija Nekilnojamojo turto registre nėra būtina, todėl ieškovių prašymas nukeldinti atsakovei priklausantį medinį namelį kaip laikiną statinį yra nepagrįstas.
Teismo posėdžio metu ieškovės teigė, kad analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-70-588/2014, esant tokioms pačioms aplinkybėms, Palangos miesto apylinkės teismas įpareigojo iškeldinti vieną medinį surenkamą namelį iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl ši situacija turi būti sprendžiama tuo pačiu būdu, remiantis minėtu teismo sprendimu kaip prejudicinę galią turinčiu teisės aktu. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju minėta civilinė byla Nr. 2-70-588/2014 negali būti laikoma prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu, kadangi atsakovė nebuvo bylos šalis spręstoje byloje, taip pat šis sprendimas nebuvo tikrintas apeliacine tvarka.
Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje netaikė ir nesvarstė kitų galimų ginčo sprendimo būdų ir taip pažeidė ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Kaip minėta, remiantis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir trečiasis asmuo prašė teismo įpareigoti atsakovę nukeldinti jai nuosavybės teise priklausantį statinį, tačiau pažymėtina, kad siekiant įgyvendinti šią teisę neturi būti varžomos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013). Šioje byloje nustatyta, kad ginčo namelis, nuosavybės teise priklausantis atsakovei, yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovei priklausančio medinio namelio statyba teritorijoje buvo neteisėta, neatitinkanti teisės aktuose nustatytos statybos tvarkos, apskritai neleidžiama ar kad atsakovė kitokiu nelegaliu būdu įsigijo ginčo statinį. Ginčo statinys pastatytas 1973 m., eksperto išvadoje nustatyta, kad tai nesudėtingas statinys, kuriam statyti teisės aktuose nereikalaujama statinio projekto ir statybos leidimo ir nėra privaloma statinio registracija Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė ginčo namelį įsigijo 2003 m., o ieškovėms Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į šiuo metu trečiajam asmeniui priklausantį žemės sklypą tik 2012 m., todėl įvertinus bylos aplinkybes labiau tikėtina, kad atsakovė buvo sąžininga, įgydama turtines teises į ginčo statinį, todėl esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad šiuo atveju nustačius, kad statinys yra II grupės nesudėtingas statinys, kurio nukeldinti neįmanoma, tokio pastato likvidavimas iš žemės sklypo, t.y. nugriovimas nėra adekvati ieškovių ir trečiojo asmens teisių gynybos priemonė. Šioje byloje yra ir kitų alternatyvių ginčo sprendimo būdų – sumokėti kompensaciją už atsakovei priklausančio medinio namelio nugriovimą, su kuo sutinka ir pati ieškovė, kadangi, kaip minėta, statinio nukelti neįmanoma dėl jo sudėtingesnės nei laikino statinio konstrukcijos.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dalyje dėl ieškovių ir trečiojo asmens reikalavimų, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas (LRCPK 326 str. 1 d. 3 p.) – naikintina sprendimo dalis dėl ieškovių ieškinio ir trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.
LRCPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas yra pagrindas perskaičiuoti pirmos instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esančiais duomenimis matyti, kad atsakovė buvo įpareigota pašalinti pareiškimo dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2011-11-23 sprendimo už akių peržiūrėjimo trūkumus, t.y. sumokėti 28,96 Eur (100 Lt) žyminį mokestį. Atsakovė pateikė tai įrodantį įmokos mokėjimo kvitą, todėl iš ieškovių E. R. S., M. M. R., E. F. ir trečiojo asmens I. N. V. priteistina po 7,24 Eur sumokėto žyminio mokesčio atsakovei N. Ž. pirmosios instancijos teisme. Dėl kitų patirtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, duomenų atsakovė nepateikė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pareiškimą, už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1000 Eur, už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 2015-06-11 teismo posėdyje 230 Eur, taip pat prašo priteisti 70 Eur kompensaciją už degalus atstovui vykstant į teismo posėdį maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2004-05-02 redakcija), už apeliacinio skundo parengimą yra numatytas koeficientas 3, taigi maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą gali būti 900 Eur, todėl ieškovei yra priteistinos 900 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme; už kiekvieną atstovavimo valandą teisme yra taikomas 0,15 koeficientas, atsižvelgiant į tai, kad 2015-06-11 posėdis truko 1 val., atsakovei yra atlygintina 45 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu teismo posėdyje bei 41 Eur sumokėtas žyminis mokestis; dėl prašymo kompensuoti atstovo kelionės išlaidas, kolegija šį atsakovės prašymą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi Rekomendacijų bendrųjų nuostatų 3 dalyje nurodyta, jog advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad Palangos miesto apylinkės teismo ir (arba) Klaipėdos apygardos teismo vietovėje nėra (nebuvo) reikiamos specializacijos advokato ir kad advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje buvo būtinas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, iš ieškovių E. R. S., M. M. R., E. F. ir trečiojo asmens I. N. V. atsakovei N. Ž. priteistina po 246,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškovių ieškinys ir trečiojo asmens reikalavimai, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – ieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovių po 7,24 Eur E. R. S., M. M. R., E. F. ir trečiojo asmens I. N. V. atsakovei N. Ž. bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovių E. R. S., M. M. R., E. F. ir trečiojo asmens I. N. V. atsakovei N. Ž. po 246,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.