Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įsakymas Nr. P-815 yra neteisėtas, kadangi jį priimdamas generalinis prokuroras iš esmės rėmėsi vieninteliu šaltiniu – Prokurorų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2014-12-22 išvada Nr. 1.6-29 (toliau – Išvada), kuri yra šališka ir neobjektyvi, neatskleidžia galimo tarnybinio nusižengimo ar prokuroro etikos pažeidimo. Komisija įrodymus vertino atsietai, nevertino įvykių sekos, pirmenybę suteikė apygardos vyriausiojo prokuroro kreipimuisi ir jo pozicijai bei padarytiems vertinimams. Komisija nevertino įstatymų reikalavimų, ignoravo prokuroro savarankiškumo, nepriklausomumo, nešališkumo principų reikalavimus, kai kuriais klausimais ir padarytais vertinimais viršijo savo kompetenciją.

Sprendimą nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo byloje Nr. 07-1-309-11 (toliau – ir Baudžiamoji byla) pareiškėjas priėmė atsižvelgdamas į 2014-09-25 aukštesniojo prokuroro suformuotą precedentą ir siekdamas, kad nebūtų pakenkta prokuratūros prestižui ir autoritetui. Tokiais savo veiksmais jis nesiekė išvengti asmeninės atsakomybės. Nusišalinti pareiškėją imperatyviai įpareigojo Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 57–60 straipsnių nuostatos.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo sprendimas nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo nepagrįstai buvo laikomas prašymu, nes 2014-10-02 pranešime jis neprašė vyriausiojo prokuroro spręsti dėl pareiškėjo nusišalinimo, o vykdydamas įstatyme įtvirtintą pareigą, priėmė aiškų ir nedviprasmišką sprendimą nusišalinti, todėl vėliau sekę vyriausiojo prokuroro paklausimai niekaip negalėjo daryti įtakos pareiškėjo priimtam procesiniam sprendimui ir pakeisti jo nuomonės. Po priimto sprendimo nusišalinti pareiškėjas nebegalėjo toliau dalyvauti byloje kaip valstybinis kaltintojas. Būtent todėl jis 2014-06-15 atsakyme Nr. SA5-918 vyriausiajam prokurorui nurodė, kad, neišsprendus klausimo dėl valstybinio kaltinimo palaikymo pavedimo kitam prokurorui, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 59 straipsniu, pareiškėjas turės pareigą remdamasis tais pačiais motyvais nusišalinti teisme. Kadangi nusišalinimo pareiga yra nustatyta BPK, aukštesnis prokuroras nesprendžia prokuroro nusišalinimo teisėtumo, todėl niekuo nepagrįsta Komisijos išvada, kad tokiu pareiškėjo pareiškimu buvo suvaržytos aukštesniojo prokuroro, kaip vadovo, teisės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad laiku atsakė į abu vyriausiojo prokuroro paklausimus, iš esmės atsakė į visus nurodytus klausimus, nurodė esmines aplinkybes ir dėl jų pateikė savo paaiškinimus. Vien tai, jog atsakymus į paklausimus pareiškėjas pateikė ne papunkčiui, kaip buvo suformuluoti paklausimai, negali būti vertinama kaip pareiškėjo atsisakymas vykdyti pavedimus ar netinkamas jų vykdymas. Todėl Komisija nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktus, nes neatsakė į A. P. raštu užduotus klausimus, tačiau net netyrė, ar jo užduoti klausimai buvo pagrįsti ir teisėti, ar jie realiai buvo susiję su pareiškėjo nusišalinimu, ar į visus juos pareiškėjas turėjo atsakyti. Komisija nepaneigė, kad pareiškėjo tiek A. P., tiek šiai komisijai nurodytas nusišalinimo pagrindas buvo pakankamas.

Skundžiamame Įsakyme Nr. P-815 nėra nurodyta jokių neigiamų pareiškėjo veikimo ar neveikimo pasekmių. Išvadoje nurodytas pasekmių vertinimas (Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras neturėjo galimybės objektyviai išnagrinėti V. K. iškelto klausimo, jo diskrecija buvo apribota ir taip sumenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo autoritetas, tokiais veiksmais buvo sumenkintas ir V. K. autoritetas, leidžiama suabejoti jo kompetencija, parodytas netinkamas pavyzdys kitiems prokurorams, formuojama neigiama nuomonė apie prokuratūros vadovų tarnybinius santykius) yra akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus. Komisija pasirinko griežčiausią išvados variantą, t. y. pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą. Ji, nepaisydama išvadose konstatuotų aplinkybių dėl teigiamos pareiškėjo charakteristikos, neatsižvelgė, kad per visą tarnybos prokuratūroje laiką pareiškėjas nebuvo baustas drausmine tvarka, buvo skatinamas. Komisija nemotyvavo sprendimo, kad pareiškėjui būtina skirti tarnybinę nuobaudą, todėl šis siūlymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Taikant pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises. Surinkti ir Išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, jis apibūdintas aiškiai ir argumentuotai, ginčijamas įsakymas priimtas kompetentingo subjekto. Skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl Įsakymas Nr. P-815 neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra teisėtas ir pagrįstas.

Tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta ne už baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą, ne už jo priimtą sprendimą nusišalinti, o už Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, t. y. už neetišką elgesį vykdant prokuroro pareigas bei dviejų konkrečių aukštesniojo prokuroro pavedimų nevykdymą. Gavęs 2014-10-02 prokuroro V. K. pranešimą dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje, prokuroras A. P. ne tik turėjo spręsti dėl valstybinio kaltinimo funkcijos delegavimo kitam prokurorui, bet privalėjo išsiaiškinti, ar pagrįstai, objektyviai ir nešališkai prokuroras V. K. ilgiau nei 2 metus organizavo bei kontroliavo minėtą ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavo, jei ir tuo metu egzistavo jo 2014-10-02 rašte nurodyti nusišalinimo pagrindai, ir ar tai neatsilieps bylos nagrinėjimui teisme. Todėl prokuroro A. P. pavedimai, išdėstyti 2014-10-06 rašte Nr. SA5-886 ir 2014-10-16 rašte Nr. SA5-922, pateikti pagal vyriausiojo prokuroro kompetenciją ir privalėjo būti tinkamai įvykdyti. Neįvykdęs minėtų pavedimų, prokuroras V. K. padarė tarnybinį pažeidimą.

1. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, nustatytos šios bylai svarbios faktinės aplinkybės:

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas priimant ginčijamą įsakymą ėjo ir šiuo metu eina Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas; jis nuo 2011-12-13 (t. y. nuo Baudžiamosios bylos iškėlimo) iki 2014-03-24 (t. y. iki ikiteisminio tyrimo Baudžiamojoje byloje pabaigos ir šios bylos perdavimo į teismą su kaltinamuoju aktu) organizavo, kontroliavo ir vadovavo ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje; 2014-09-11 prokurorui V. K. pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje; iki 2014-10-02 (t. y. iki tos dienos, kai pareiškėjas pateikė pranešimą apie nusišalinimą nuo valstybinio kaltinimo palaikymo) pareiškėjas nekėlė nusišalinimo nuo ikiteisminio tyrimo dėl galimo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi klausimo, nušalinimo šiuo pagrindu prokurorui nepareiškė nei aukštesnieji prokurorai, nei ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija, nei kiti proceso dalyviai.

Pareiškėjas 2014-10-02 raštu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą A. P. (reg. data 2014-10-06, reg. Nr. SA5-885) ir nurodė, kad negali palaikyti valstybinio kaltinimo Baudžiamojoje byloje ir nusišalina BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu dėl šių priežasčių: 2011-09-16 kaltinamasis šioje byloje A. Č., tuo metu ėjęs Radviliškio rajono savivaldybės mero pareigas, pareiškėjo tėvui V. K. įteikė Mero padėkos ženklą, o pareiškėjo tėvas su A. Č. bendravo ne viename dalykiniame ir nedalykiniame susitikime; šioje byloje kaip liudytojas apklaustas I. J., kuris bylos tiriamuoju laikotarpiu dirbo ir byloje patrauktoje kaltinamąja UAB „Leo statyba“, yra Radviliškio rajono medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“, kuriam priklauso ir pareiškėjas, narys, o pareiškėjui medžioklėje tenka asmeniškai bendrauti ir su kitais medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ nariais, kai kurie iš jų artimai bendrauja su kaltinamaisiais; pareiškėjui taip pat tenka bendrauti su Radviliškio rajono savivaldybės meru D. B., kitais valstybės tarnautojais, kurie yra susiję su šioje byloje kaltinamais asmenimis darbo santykiais, asmeninėmis pažintimis, priklauso tai pačiai politinei partijai (b. l. 109).

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. P. 2014-10-06 raštu Nr. SA5-886 kreipėsi į pareiškėją, nurodė, kad jo pranešime nurodyti motyvai dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje nėra išsamūs ir, siekdamas pašalinti bet kokias galimas abejones dėl pareiškėjo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą, paprašė jį patikslinti pranešime nurodytas aplinkybes ir pateikti papildomus paaiškinimus: ar pareiškėjas yra dalyvavęs nors viename savo tėvo ir A. Č. dalykiniame ar nedalykiniame susitikime, jei taip, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie susitikimai vyko; ar per šiuos susitikimus buvo aptariami, sprendžiami klausimai, susiję su Baudžiamąja byla, jei taip, kokie tai klausimai ir kaip jie buvo išspręsti; ar A. Č. tiesiogiai ar netiesiogiai per pareiškėjo tėvą ar kitus asmenis yra bandęs ar daręs įtaką Baudžiamojoje byloje, jei taip, kada ir kokiomis aplinkybėmis, kuo tai pasireiškė; ar dėl tokios įtakos ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas priėmė kokius nors neteisėtus procesinius sprendimus; nuo kada pareiškėjas yra medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ narys; kas yra kiti pareiškėjo minimi medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ nariai, kurie artimai bendrauja su Baudžiamojoje byloje kaltinamais asmenimis; ar medžioklių metu buvo aptariami, sprendžiami kokie nors klausimai, susiję su Baudžiamąja byla, jei taip, kokie ir kaip jie buvo išspręsti; ar pareiškėjas yra dalyvavęs medžioklėje kartu su Baudžiamojoje byloje kaltinamais asmenimis, jei taip, kada ir kokiomis aplinkybėmis; ar Baudžiamojoje byloje kaltinami asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai, per medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ narius ar kitus asmenis bandė ar darė įtaką Baudžiamojoje byloje; ar dėl tokios įtakos ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas yra priėmęs kokius nors neteisėtus procesinius sprendimus; ar yra kokios nors objektyvios, neabejotinos priežastys, kurios pareiškėjui trukdytų nešališkai, objektyviai, sąžiningai palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje (b. l. 110, 111). Atsakydamas į Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-10-06 raštą Nr. SA5-886, pareiškėjas 2014-10-15 raštu Nr. SA5-918 nurodė, kad siekdamas išvengti galimų proceso dalyvių ar kitų asmenų interpretacijų dėl asmeninio suinteresuotumo Baudžiamosios bylos baigtimi, 2014-10-02 pranešimu nusišalino nuo valstybinio kaltinimo palaikymo; savo pranešime nurodė aplinkybes, svarbias tokiam sprendimui priimti; neišsprendus klausimo dėl valstybinio kaltinimo palaikymo pavedimo kitam prokurorui, pareiškėjas turės pareigą remdamasis tais pačiais motyvais nusišalinti teisme (b. l. 112).

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. P. 2014-10-16 raštu Nr. SA5-922 pakartotinai kreipėsi į V. K., prašydamas pateikti išsamų atsakymą į 2014-10-06 raštą Nr. SA5-886, ir, be kita ko, nurodė, kad valstybinio kaltinimo palaikymo pavedimas kitam prokurorui be pagrįstų motyvų gali daryti įtaką ikiteisminio tyrimo trukmei, taip pat gali būti pažeistas asmeninės atsakomybės už tyrimo sėkmę ir rezultatus principas; vengdamas pateikti papildomą informaciją, pareiškėjas sąmoningai ir dirbtinai mėgina kurti neapibrėžtą situaciją, kuri gali pakenkti tiek jo, tiek visos prokuratūros prestižui ir autoritetui, padaryti žalą tarpinstituciniam pasitikėjimui ir bendradarbiavimui; kyla abejonių, ar periodiškai pasikartojantis siekis vis kitais motyvais perduoti Baudžiamąją bylą palaikyti valstybinį kaltinimą kitam prokurorui nėra susijęs su noru sumažinti savo darbo krūvį, atsisakant sudėtingiausių ir daugiausia asmeninės atsakomybės reikalaujančių darbų bei vengiant atsakomybės už bylos kokybę ir rezultatą (b. l. 113–115). Atsakydamas į Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-10-16 raštą Nr. SA5-922, pareiškėjas 2014-10-17 raštu Nr. SA5-924 nurodė, kad, vadovaujant ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje ir ją perdavus teismui, joje kaltinami asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai pareiškėjui nedarė ir nebandė daryti įtakos dėl ikiteisminio tyrimo eigos; ikiteisminiam tyrimui vadovavo laikydamasis įstatymų, vadovaudamasis sąžiningumo, atsakomybės ir nešališkumo principais; bylos nagrinėjimo teisme metu ar teismui priėmus sprendimą, proceso dalyviai ar kitas bylos baigtimi besidomintis asmuo, kuriam galimai žinomos pareiškėjo 2014-10-02 pranešime nurodytos aplinkybės, turėtų galimybę šiame kontekste savaip interpretuoti bylos eigą, jos baigtį, todėl, siekdamas, kad nebūtų pakenkta prokuratūros prestižui ir autoritetui, priėmė sprendimą kreiptis dėl nusišalinimo; tokiam sprendimui priimti įtakos turėjo ir prokuroro A. P. 2014-09-25 priimtas sprendimas Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 81-1-1246-2013 valstybinio kaltinimo palaikymą pavesti perduoti ne šioje byloje ikiteisminiam tyrimui vadovavusiai ir valstybinį kaltinimą palaikiusiai prokurorei, bet kitam prokurorui (b. l. 116, 117).

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. P. 2014-10-20 raštu Nr. S5-57945 (reg. data 2014-10-20, reg. Nr. 17.1-15424) (b. l. 99–109) kreipėsi į Prokurorų etikos komisijos pirmininką ir nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo surinkta medžiaga, sudaranti pagrindą manyti, kad prokuroras V. K. pažeidė Prokurorų etikos kodekso nuostatas. Šiame kreipimesi pareiškėjo galimai padaryti pažeidimai siejami su Baudžiamąja byla, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjas galimai padarė šiuos pažeidimus ir sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes, t. y.:

– ne laiku, daugiau kaip po dvejų metų nuo tada, kai pradėjo organizuoti ir vadovauti rezonansiniam, sukėlusį didelį atgarsį visuomenėje, didelės apimties ir sudėtingam ikiteisminiam tyrimui, pranešė vadovybei apie galimą asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ir nusišalino. Tokiais veiksmais jis pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 punktų nuostatas „nešališkai atlikti savo funkcijas“, „pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus“, „laikytis Prokurorų etikos kodekso“, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus teisingumo, nešališkumo principus bei 5.1.1, 5.3.3 punktų nuostatas „visada veikti protingai ir teisingai“, „nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus“;

– Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro paprašytas patikslinti savo 2014-10-02 pranešime dėl nusišalinimo nurodytas aplinkybes bei pateikti papildomą informaciją, iš pradžių visiškai atsisakė vykdyti teisėtą ir pagrįstą aukštesniojo prokuroro reikalavimą, o vėliau vengė pateikti visą prašomą informaciją, pateikė tik abstrakčią informaciją. Dėl to aukštesnysis prokuroras negalėjo tinkamai atlikti savo pareigos, buvo priverstas priimti 2014-10-20 sprendimą pavesti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje palaikyti kitam prokurorui. Pareiškėjas vadovui pareiškė, kad jei nebus išspręstas jo nusišalinimo klausimas, jis nusišalins teisme, o tai vertintina kaip grasinimas sumenkinti savo, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo institucijų autoritetą, pasitikėjimą šiomis institucijomis, ketinimą pademonstruoti nepagarbą proceso dalyviams, nes tai būtų padaryta viešai, girdint ir stebint visiems proceso dalyviams, teisminį procesą stebintiems žiniasklaidos atstovams, kitiems asmenims, iškiltų abejonių dėl viso baudžiamojo proceso sąžiningumo. Apie tai, kad Baudžiamojoje byloje jam niekas nedarė įtakos, ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje organizavo ir vadovavo jam nešališkai, objektyviai, yra įsitikinęs priimtų sprendimų pagrįstumu ir teisingumu, pranešė ne laiku, nes tokią informaciją prokuroras privalėjo nurodyti iš karto, tai yra dar savo 2014-10-02 pranešime dėl nusišalinimo, bet ne po pakartotinių vadovo raginimų. Tokiais veiksmais jis pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktų nuostatas „laikytis Prokurorų etikos kodekso“, „tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus“, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus teisingumo, nepiktnaudžiavimo, atsakomybės principus bei 5.1.1, 5.4.1, 5.9.1 punktų nuostatas „visada veikti protingai ir teisingai“, „neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad prokuroras piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų“, „vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybes institucijos, vardą“.

Komisijos narė 2014-11-04 raštu Nr. 17.2-13592 (b. l. 145) pareiškėją informavo, kad šios Komisijos 2014-10-23 posėdyje nutarta priimti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2014-10-20 rašte Nr. S5-57945 (reg. data 2014-10-20, reg. Nr. 17.1-15424) išdėstytą kreipimąsi ir pradėti dėl jo tyrimą, ir paprašė iki 2014-11-10 pateikti paaiškinimą dėl kreipimesi suformuluotų galimai padarytų Prokurorų etikos kodekso pažeidimų, konkrečiai atsakant į klausimą, kodėl nuo 2011-12-13 iki 2014-10-02 jis neinformavo aukštesniojo prokuroro apie aplinkybes, išdėstytas 2014-10-02 pranešime dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo (reg. Nr. SAS-885), ir kodėl nepateikė konkrečių atsakymų į Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro 2014-10-06 rašte Nr. SAS-886 suformuluotus klausimus. Atsakydamas į 2014-11-04 raštą Nr. 17.2-13592, pareiškėjas 2014-11-14 raštu Nr. 15-63177 (b. l. 146–151), be kita ko, nurodė, kad apie aplinkybę, kad 2011-09-16 mero pareigas ėjęs A. Č. pareiškėjo tėvui įteikė Mero padėkos ženklą ir kad tėvas, dirbdamas Radviliškio geležinkelio stoties viršininku, su mero pareigas ėjusiu A. Č. yra bendravęs ne viename dalykiniame ir nedalykiniame susitikime (geležinkeliečių dienos minėjimuose, kitose oficialiose Radviliškio miesto šventėse, darbo pasitarimuose), jis sužinojo tik 2014-10-01 pietaudamas pas tėvus, o ši aplinkybė jį paskatino priimti sprendimą nusišalinti nuo kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje; kitos aplinkybės, tapusios nusišalinimo priežastimi, jam buvo žinomos ir anksčiau, tačiau jos nekliudė atlikti ikiteisminio tyrimo Baudžiamojoje byloje; jis manė, kad 2014-10-02 rašte Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui detaliai nurodė nusišalinimo aplinkybes, todėl nepateikė konkrečių atsakymų į Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro 2014-10-06 rašte Nr. SAS-886 suformuluotus klausimus.

Komisija 2014-12-22 pateikė Išvadą (b. l. 87–97), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą – pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus teisingumo, pagarbos įstatymui ir atsakomybės principus (Prokurorų etikos kodekso 5.1.1, 5.8.1 ir 5.9.3 punktai), ir pasiūlė generaliniam prokurorui paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Generalinis prokuroras 2014-12-31 priėmė Įsakymą Nr. P-815, kuriame, remdamasis Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus teisingumo, pagarbos įstatymui ir atsakomybės principus (Prokurorų etikos kodekso 5.1.1, 5.8.1 ir 5.9.3 punktai).

2. Šioje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo Nr. P-815, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo šį įsakymą panaikinti.

Siekiant nuspręsti, ar ginčijamas Įsakymas Nr. P-815 yra teisėtas ir pagrįstas, būtina nustatyti, ar pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, ar skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų ir ar paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – atitinka padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį.

3. Dėl pareiškėjo veikos vertinimo

Prokuroro nusišalinimas yra BPK 3 skyriaus „Proceso dalyvių teisių užtikrinimas“ 4 skirsnyje „Nušalinimas“ įtvirtinta procesinė prokurorų pareiga, o pagal BPK 58 straipsnio 1 dalį prokuroras negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis (1 punktas); jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas (2 punktas); jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi (3 punktas); proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu (4 punktas). Pagal BPK 59 straipsnio „Nušalinimas teisme“ 1 dalį prokuroras privalo nusišalinti šio kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais, o pagal šio straipsnio 5 dalį bylą nagrinėjantis teismas sprendžia tik dėl prokuroro nušalinimo, t. y. tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškia kiti proceso dalyviai. Pagal BPK 60 straipsnio „Nušalinimas ikiteisminio tyrimo metu“ prokuroras privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais (1 dalis), dėl prokuroro nušalinimo nusprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas (4 dalis). Prokuroro pareiga nusišalinti tiesiogiai susijusi su prokuroro nepriklausomumu.

Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį, prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų; prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai (kiti valstybės pareigūnai) ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (žr. Konstitucinio Teismo 2004-05-13, 2006-01-16 nutarimus). Prokurorų nepriklausomumas įtvirtintas ir Prokuratūros įstatyme, kuriame nustatyti darbo organizavimo pagrindai, prokurorų statusas, kompetencija, jų teisės ir pareigos, tarnybinės atsakomybės sąlygos. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas nuo pareigūnų, kitų asmenų ir klauso tik Konstitucijos ir įstatymų, o pagal 3 dalį – prokurorams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kurie galėtų turėti įtakos jų priimamiems sprendimams.

Pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalį prokurorai privalo nešališkai atlikti savo funkcijas (3 punktas), tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus (4 punktas), pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus (5 punktas), laikytis Prokurorų etikos kodekso (6 punktas). Pagal Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi. Pagal šio įstatymo 15 straipsnį aukštesniojo prokuroro statusą ir proceso veiklą nustato proceso įstatymai, šis Įstatymas ir Kompetencijos nuostatai (1 dalis); aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti, prokuroras turi teisę reikalauti, kad aukštesnysis prokuroras nurodymus dėl proceso veiksmų ir sprendimų, kurie neįforminami nutarimais, duotų raštu (3 dalis).

– pareiškėjas, sužinojęs, kad egzistuoja BPK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, privalėjo apie tai nedelsdamas (dar prieš pradedant Baudžiamąją bylą nagrinėti teisme) pranešti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, o šis, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtakos ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje, kuriam pareiškėjas vadovavo, ir ar yra pagrindas pavesti kitam prokurorui palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje, galėjo pareiškėjui duoti privalomus nurodymus detaliau paaiškinti nusišalinimo motyvus. Duodamas tokio pobūdžio nurodymus, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras negalėjo įsiterpti į procesinę pareiškėjo veiklą, t. y. negalėjo daryti įtakos pareiškėjo nepriklausomumui priimti vieną iš procesinių sprendimų – nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje ir įpareigoti jį toliau palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje, nors šis yra įsitikinęs savo sprendimo nusišalinti pagrįstumu.