Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės atstovei Daivai Tamulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2012-04-12 sprendimą Nr. 3R-110 (2.13.1) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę išnagrinėti jos 2010-12-17 skundą (toliau – ir 2010-12-17 skundas).

Skunde nurodė, kad pareiškėja nesutinka su skundžiamu Sprendimu. Tvirtino, kad Sprendimas grindžiamas šiuo metu galiojančio Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 str. 1 d. 6 p. redakcija, kuri numato, kad Inspekcija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą apie tai informuodama pareiškėją, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai. Mano, kad šis Sprendimo motyvas yra nepagrįstas, nes 2010-12-17 skundo padavimo momentu galiojanti Įstatymo redakcija nenumatė, kad asmens skundas nenagrinėjamas, jei nuo skundo nurodytų pažeidimų iki skundo padavimo praėjo daugiau nei vieneri metai. Tokia norma Įstatyme įsigaliojo tik nuo 2011-09-01 dienos. Taigi, 2010-12-17 pareiškėja turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad būtų įgyvendinta jos subjektyvi teisė – išnagrinėtas jos pateiktas skundas. Pažymėjo, kad ginčo atveju Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. negali būti taikomas jos 2010-12-17 skundo nagrinėjimui, nes jo taikymas pažeidžia tiek lex retro non agit, tiek teisėtų lūkesčių principus.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant (b. l. 54).

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9-10) nurodė, kad Inspekcija Sprendimą priėmė ne tik vadovaujantis Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p., bet ir ABTĮ 92 str. Teigė, kad atsakovė, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-308/2012, priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos 2010-12-17 skundo. Priimdama minėtą sprendimą, Inspekcija vadovavosi ABTĮ 92 str., kuris nustato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama ir padarė išvadą, kad pareiškėjos 2010-12-17 skundo tyrimui taikomos šiuo metu galiojančios Įstatymo nuostatos. Šiuo metu galiojančio Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. reglamentuoja, kad Inspekcija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodama pareiškėją, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai. Vadovaujantis šia nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad 2010-12-17 skunde pareiškėja skundėsi dėl veiksmų, atliktų iki 2009-06-15, t. y. iki jos pirminio skundo, 2009-06-18 gauto Inspekcijoje, surašymo dienos, buvo priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2010-12-17 skundą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-12 nutartyje konstatavo, kad tiriant pareiškėjos 2010-12-17 skundą iš naujo būtina pasiūlyti pareiškėjai nurodyti, kada ji sužinojo apie jos pažeistą teisę, nes nuo to priklauso, ar nėra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. numatytas 6 mėnesių terminas skundui paduoti dėl pažeistos teisės. Atkreipė dėmesį, kad pagal 2009-01-01 įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 40 str. 3 p., Inspekcija asmenų pranešimus ir skundus nagrinėja šio, o ne Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 nutartį, taikė Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. numatytą terminą skundui pateikti. Be kita ko, nurodė, kad Inspekcijos nuomone, Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios skundo tyrimą ir sprendimo priėmimą yra priskirtinos prie procesinės teisės normų. Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit yra taikomas materialinės teisės normoms. ABTĮ 4 str. 4 d. nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu, ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 str. 3 d. nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo vietoje. Taigi pagal įstatymo analogiją pareiškėjos skundo nagrinėjimui buvo taikomos tos Įstatymo procesinės normos, kurios galiojo Inspekcijai priimant Sprendimą dėl pareiškėjos 2010-12-17 skundo.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57).

Tretysis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, į teismo posėdį trečiasis suinteresuotas asmuo neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant (b. l. 56).

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2012-04-12 Sprendimo „Dėl V. P. 2010-12-17 skundo“ Nr. 3R-110 (2.13.1) (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 3, 51).

Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Remiantis ABTĮ 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. ABTĮ 14 str. reglamentuojama, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2011-06-13 sprendimu patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Inspekcijos 2011-02-21 sprendimą bei įpareigojo atsakovę pakartotinai ištirti pareiškėjos 2010-12-23 pareiškimą (2010-12-17 skundą). Teismas šiame sprendime konstatavo, kad atsakovė nepilnai, neišsamiai ištyrė skundą: nenustatė, kas konkrečiai ir ar teisėtai šiuo atveju surinko pareiškėjos asmens duomenis, kas šioje situacijoje laikytinas (laikytini) V. P. asmens duomenų valdytoju, neištyrė, ar nebuvo dėl valdytojo (valdytojų) ar jų darbuotojų kaltės neteisėtai paskleisti duomenys (t. y. pinigų priėmimo kvitas perduotas V. Z.); nesant teisinio pagrindo (t. y. pagrindo, numatyto Įstatymo 45 str. 1 d.) nutraukė pareiškimo tyrimą (Administracinė byla Nr. I-2439-121/2011, b. l. 73-77). Lietuvos vyriausias administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-06-13 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2012-03-12 nutartimi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-06-13 sprendimą paliko nepakeistą.Šioje nutartyje apeliacinis teismas konstatavo, kad tyrimas atsakovės nurodytu pagrindu gali būti nutrauktas tik išnaudojus visas įmanomas tyrimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas nurodė aplinkybes, kurias reikia tirti ir tai yra pagrindas sutikti, kad tyrimas atliktas neišsamus bei gali būti papildytas, tiriant pareiškėjos skundą iš naujo. Be kita ko, pažymėjo, kad tiriant skundą iš naujo būtina pasiūlyti pareiškėjai nurodyti, kada ji sužinojo apie jos pažeistą teisę, nes nuo to priklauso ar nėra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. numatytas 6 mėnesių terminas skundui paduoti dėl pažeistos teisės. Taip pat būtina aiškintis, kas įrašė pareiškėjos asmens kodo duomenis į pinigų paėmimo kvitą Nr. 1152408, nes kvitų išrašymo tvarką nustatančio teisės akto, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 340 Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų gamybos, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo taisyklių 13 p. tokio reikalavimo nėra. Todėl tyrimui yra aktualu, ar pareiškėja sutiko ir žinojo, kad jos asmens kodas įrašytas į minėtą dokumentą. Priklausomai nuo šių aplinkybių būtina aiškintis, kodėl pareiškėja nepasinaudojo Įstatymo 23 str. 1 d. 3 p. numatyta teise reikalauti ištaisyti, sunaikinti savo asmens duomenis arba sustabdyti, išskyrus saugojimą, savo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, kai duomenys tvarkomi nesilaikant šio ir kitų įstatymų nuostatų (Administracinė byla Nr. I-2439-121/2011, b. l. 100-106).

Kaip tvirtina skundžiamo Sprendimo turinys, atsakovė, vadovaudamasi Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. (skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusia įstatymo redakcija), o taip pat ABTĮ 92 str., atsižvelgdama į tai, kad nuo pareiškėjos skunde nurodyto pažeidimo padarymo iki skundo padavimo praėjo daugiau nei vieneri metai, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2010-12-17 skundą (b. l. 3, 51).

Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su skundžiamu Sprendimu, nes mano, kad ginčo atveju Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. negali būti taikomas jos 2010-12-17 skundo nagrinėjimui, nes jo taikymas iš esmės pažeidžia tiek lex retro non agit, tiek teisėtų lūkesčių principus. Atsakovės nuomone, pareiškėjos 2010-12-17 skundo tyrimui taikomos šiuo metu galiojančios Įstatymo nuostatos.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas).

Įstatymo 40 str. 2 ir p. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2011-07-01) buvo nustatyta, kad inspekcija nagrinėja asmenų prašymus Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėja asmenų skundus ir pranešimus (toliau – skundai) šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2011-07-01) nustatė, kad valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodama pareiškėją, jeigu: 1) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai;2) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų; 3) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme; 4) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą; 5) skundo tekstas yra neįskaitomas. Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą perduoda skundą institucijai, kuri turi reikiamą kompetenciją, ir apie tai praneša pareiškėjui. Kai kompetentinga institucija yra teismas, skundas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją.

Pagal Įstatymo 40 str. 2 ir 3 p. (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2011-09-01), Inspekcija nagrinėja asmenų prašymus Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir šio įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų skundus ir pranešimus (toliau – skundai), pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų. Pagal Įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2011-09-01), valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodama pareiškėją, jeigu: 1) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai; 2) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų; 3) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme; 4) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą; 5) skundo tekstas yra neįskaitomas; 6) nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai. Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą perduoda skundą institucijai, kuri turi reikiamą kompetenciją, ir apie tai praneša pareiškėjui. Kai kompetentinga institucija yra teismas, skundas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją.

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, daro pagrįstą išvadą, kad atsakovės Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Inspekcija netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, aktualias tinkamam ir teisingam kilusio ginčo išnagrinėjimui. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė veikė ultra vires, o būtent, visiškai ignoravo anksčiau nurodytus įsiteisėjusius teismo sprendimus ir pažeidė teismo sprendimo privalomumo principą.

Be kita ko, anksčiau ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma teisėjų kolegijai suponuoja ir tai, kad pareiškėja visiškai pagrįstai nurodė, kad Įstatymo 45 str. 1 d. 6 p. negali būti taikomas jos 2010-12-17 skundo nagrinėjimui, nes jo taikymas iš esmės pažeidžia tiek lex retro non agit, tiek teisėtų lūkesčių principus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 str. 2 d. taip pat atsispindi teisės principas lex retro non agit. Tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu laike, pagal kurį įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Remiantis minėtu principu, negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų. Taigi, įstatymai yra taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Juose išreikštos teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui (BK 3 ir 7 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas l994-04-21 nutarime yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai. Ad hoc pabrėžia, kad teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 1998-03-25, 2001-01-11 nutarimas). Minėti atvejai vardijami Baudžiamojo kodekso 7 str., kuriame nustatyta, jog įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis teisinę padėtį asmens, padariusio nusikalstamą veiką, turi grįžtamąją galią. Taip pat yra administracinės atsakomybės atveju, kur Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 str. 2 d. nustatyta, jog aktai, švelninantys arba panaikinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, galioja atgal, t. y. taikomi ir prieš šių aktų išleidimą padarytiems teisės pažeidimams. Taigi, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, vadovavosi šiuo metu galiojančia įstatymo 45 str. redakcija, konstatuoja, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes tokiu atveju faktiškai buvo pabloginta pareiškėjos teisinė padėtis, o taip pat pažeista jos teisė į visapusišką, objektyvų ir teisingą skundo išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovės dėmesį, kad panaikinus individualų teisės aktą, pagal ABTĮ 92 str., yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t. y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymo. Pagal bendrą taisyklę administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusioms teisėms ir pareigoms netaikoma, t. y. netaikoma tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo. Tokia nuostata (taisyklė) laikytina patikima viešųjų santykių subjektų teisių ir pareigų bei teisėtumo užtikrinimo garantija.

Inter alia, teisėjų kolegija pažymi, kad Inspekcija yra viešojo administravimo institucija, todėl savo veikloje ji privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis bei savo veikloje vadovautis viešojo administravimo principais.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad anksčiau nurodytais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. ir 89 str. 1 d. 3 p., Sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjos skundas tenkintinas ir atsakovė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos 2010-12-17 skundą, ištiriant aplinkybes, kurios buvo nurodytos įsiteisėjusiuose tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-06-13 sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 nutartyje (ABTĮ 88 str. 2 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos V. P. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2012-04-12 Sprendimą Nr. 3R-110 (2.13.1) „Dėl V. P. 2010-12-17 skundo“.

Įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją išnagrinėti V. P. 2010-12-17 skundą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.