Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. ieškinio atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Turto bankas“ dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai

Bylos medžiaga, ieškovo, jo atstovo paaiškinimais, liudytojų V. B., R. P. parodymais nustatyta, kad 2019 m. gegužės 8 d. mirė ieškovo motina A. B.. A. B. 1964 m. birželio 14 d. buvo sudariusi santuoką su A. B., kuris 2009 m. lapkričio 9 d. mirė. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-219/2000 A. B. ir A. B. santuoka nutraukta. Santuokos metu A. B. 1994 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1002, įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre registruotas A. B. vardu. Ieškovas po A. B. mirties kreipėsi Druskininkų savivaldybės 1-ajam notaro biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo po motinos – A. B. mirties. Notarė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, į visą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nes nėra pateikta dokumentų, kad butas priklauso A. B. asmenine nuosavybės teise. Notarei atsisakius išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso A. B. (mirusiai 2019 m. gruodžio 8 d.) asmeninės nuosavybės teise.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl turto, įgyto galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, 2010 m. gegužės 10 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Ieškovas nurodo, kad motina ginčo butą įsigijo 1994 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, būdama tik formalioje santuokoje su A. B., viena, su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti, asmenine nuosavybe už asmenines lėšas. Byloje nustatyta, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-219/2000 nutraukė A. B. ir A. B. 1964 m. birželio 14 d. sudarytą santuoką. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusiame SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, kartu išspręsti ir kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, vienas iš kurių – sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas. To meto šeimos teisinių santykių įstatymų reglamentavimas kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus suteikė teisę spręsti pareiškiant teismui savarankišką ieškinį. Nutraukiant A. B. ir A. B. santuoką, Druskininkų apylinkės teismo 2000 m. balandžio 3 d. sprendime konstatuota, kad sutuoktiniai nuo 1966 metų gyvena atskirai. Klausimas dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo santuokos nutraukimo byloje nebuvo keliamas, todėl ir nebuvo sprendžiamas. Iš byloje esančio A. B. pareiškimo, kurį jis teikė santuokos nutraukimo byloje kaip atsikirtimą į ieškovės ieškinį matyti, kad jame A. B. nurodo, kad jo santuokos ištuoka su A. B. jau yra išregistruota apie 1987 m. rugpjūčio pabaigą – rugsėjo pradžią. Iš VĮ Registrų centras 2020 m. balandžio 16 d. pažymos Nr. GR. 3A-1195-1 apie asmens duomenis matyti, kad A. B. gyvenamoji vieta nuo 1988 m. kovo 14 d. iki 1995 m. lapkričio 16 d. buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), o nuo 1995 m. lapkričio 16 d. iki 2008 m. spalio 16 d. - (duomenys neskelbtini). Taigi laikotarpiu nuo 1988 m. iki 2008 m. A. B. savo gyvenamąją vietą deklaravo ne Druskininkų mieste, bet kitose Lietuvos vietovėse. Teismas pažymi, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Šiuo atveju rašytiniai įrodymai patvirtina, jog butą, esantį V(duomenys neskelbtini), ieškovė 1994 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1002, įsigijo, kuomet su A. B. jau de facto nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio. Minėtą sutartį A. B. dėl buto pirkimo sudarė viena ir šis butas VĮ Registrų centras Nekilojamojo turto registre registruotas jos vardu. Šiame bute iki pat A. B. mirties buvo deklaruota jos gyvenamoji vieta. Byloje ištirti įrodymai leidžia teigti, kad ieškovo tėvas A. B. ginčo bute niekuomet negyveno ir nesilankė, kadangi kaip patvirtina byloje apklausti liudytojai (V. B., R. P.) ieškovo tėvai nepalaikė šeimai būdingų santykių jau nuo 1966-1967 metų. Duomenų, kad A. B. prisidėjo prie buto įsigijimo ir išlaikymo, byloje nėra. Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, kad butą ieškovo motina įgijo asmeninėmis lėšomis, negyvenant ir nevedant bendro ūkio su ieškovo tėvu A. B., savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi, byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad ieškovo motina ginčo butą įsigijo už asmenines lėšas asmeniniam naudojimui, butu nuo įsigijimo pastoviai, nepertraukiamai naudojosi, jį valdė, prižiūrėjo ir išlaikė, ginčo dėl šio buto nuosavybės formos, niekada nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė A. B. nuosavybė.

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (8.2)TP-20-T-1150-3891 ieškovas 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovės turėtų būti priteistinas už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis nuo kurio ieškovas yra atleistas. Tačiau atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį, į tai, kad atsakovė yra valstybinė institucija, kuriai teisės aktai numato pareigą vykdyti valstybės paveldimo turto procedūras, į tai, kad ieškovo reikalavimas yra pareikštas ne dėl atsakovės veiksmų ir atsakovė dėl to ginčo nekėlė, iš atsakovės už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis valstybės naudai, nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

pripažinti, kad butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), (mirusiai 2019 m. gruodžio 8 d.), asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.