Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

dalyvaujant prokurorėms Renatai Oželienei, Laurai Mačiulytei – Valaitei (dalyvavo naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones), Rasai Urbienei (dalyvavo naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. A. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo

E. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, dalis paskirtos bausmės, t. y. 7 mėnesiai, pridėta prie 2021 m. rugsėjo 3 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 10 mėnesių 11 dienų laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams 11 (vienuolikai) dienų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. lapkričio 24 d.

E. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo 6 (šešiems) mėnesiams bausmė. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo E. P. sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. A. ir E. P. nuteisti už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 30 d. apie 3.30 val. (duomenys neskelbtini) kambaryje, veikdami bendrai, tyčia sudavė rankomis D. A. ne mažiau penkis smūgius į veidą, tuo padarė nukentėjusiajam D. A. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje ir poodyje abiejų akių vokuose bei sukėlė jam fizinį skausmą; E. P. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia sudavė ranka A. A. vieną smūgį į krūtinę ir vieną smūgį į kairę akį, tuo sukėlė nukentėjusiajai A. A. fizinį skausmą dėl krūtinės ir akies sumušimo.

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors E. A. ir E. P. kaltės nepripažino ir teigė, kad jie pas nukentėjusiuosius nebuvo ir jų nesumušė, tačiau teismas tokius jų paaiškinimus vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas rėmėsi nukentėjusiųjų D. A. ir A. A. parodymais ir juos patvirtinančiais kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojų S. T., V. M. parodymais, specialisto išvada, rašytiniais įrodymais ir tyrimo veiksmų protokolais. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiųjų D. A. ir A. A. parodymai yra nuoseklūs, tarp jų nėra esminių prieštaravimų. Tai, kad nukentėjusieji tuoj pat po įvykio nurodė E. A. ir E. P. kaip prieš juos smurtavusius asmenis, patvirtina liudytojų policijos pareigūnų S. T., V. M. parodymai, taip pat ir vaizdo bei garso įrašas, kuriuo fiksuota, kaip policijos pareigūnai, pagal iškvietimą nuvykę prie bendrabučio (duomenys neskelbtini) ir sutikę lauke abu kaltinamuosius, kartu su jais nuėjo pas A. ir S. T. pabeldus į nukentėjusiųjų kambario duris, jas atidaręs D. A. iš karto pareiškė, kad jis buvo sumuštas E. A. ir E. P.. Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pateiktas garso įrašas patvirtina, kad A. A. skambino bendruoju pagalbos numeriu ir iki atsiliepiant operatoriui įraše girdėti, kaip ji kažkam sako, jog kviečia policiją, prašo baigti, po to sako „mane muša“, į operatoriaus klausimą „vyras mušasi?“ ji atsako „vyrą muša“; trečią kartą paskambinusi numeriu 112 nukentėjusioji A. A. pasako, kad ją sumušė, kad sulaužė baldus, o įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, jog kambaryje daiktai išmėtyti, sulaužyta spinta. Teismas konstatavo, kad visų šių duomenų sisteminė ir loginė analizė sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad abu kaltinamieji tyčia panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, dėl ko atsirado padariniai – buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. A. sveikata, o A. A. sukeltas fizinis skausmas.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistieji ir jų gynėjai pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistuosius išteisinti. Prokurorė prašė skundus atmesti ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. A. ir E. P. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad juose nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir apeliantų pripažinimu kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, motyvuojant tuo, kad byloje nėra surinkta jokių patikimų ir objektyvių jų kaltę pagrindžiančių įrodymų.

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. A. ir E. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apeliantų kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Nuteistųjų kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant E. A. ir E. P. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Nuteistieji E. A. ir E. P. apeliaciniuose skunduose nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliantų teiginiais nesutinka, kadangi nuteistųjų kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsta ne tik nukentėjusiųjų D. A. bei A. A. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų policijos pareigūnų S. T. ir V. M. parodymais, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio S. T. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis bei S. T. nešiojamu vaizdo registratoriumi darytame vaizdo ir garso įraše fiksuotais duomenimis, įvykio vietos apžiūros protokolu, BPC pateiktų garso įrašų apžiūros protokolu, specialisto išvada. Minėti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantų padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas dėl E. A. ir E. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

10. Nors nuteistieji neigia smurtavę D. A. bei A. A. atžvilgiu, teigia, kad jie tą vakarą (naktį) nebuvo užėję pas nukentėjusiuosius į kambarį, E. A. dar aiškino, kad išgertuvių su E. P. ir pastarojo tėvu metu girdėjo triukšmą pas A., dėl ko dar sekančio kambario kaimynai kvietė policijos pareigūnus, tačiau baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, patvirtina, jog tokia E. A. ir E. P. pozicija bei jų teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl nuteistųjų kaltės neigimas vertintinas kaip jų pasirinkta gynybinė pozicija.

11. Pirmosios instancijos teisme tikrinant kaltinamųjų iškeltą versiją, kad įvykio naktį buvo girdimas triukšmas nukentėjusiųjų bute, dėl ko kiti kaimynai kvietė policijos pareigūnus, buvo išreikalauti duomenys iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos registruojamų įvykio registro dėl 2020 m. rugpjūčio 29 d. – 2020 m. rugpjūčio 30 d. įvykių adresu: (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos adresas). Nustatyta, kad minėtu laiku nebuvo registruoti pranešimai dėl triukšmo ar konfliktų nukentėjusiųjų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išskyrus byloje nagrinėjamą įvykį, kada A. A. prašė pagalbos dėl mušamo jos vyro (3 t., b. l. 47-55). Taigi, jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina nuteistųjų teiginių, kad įvykio naktį pas nukentėjusiuosius bute vyko konfliktas, dėl ko kiti kaimynai kvietė policiją, ir kad nukentėjusieji patyrė sužalojimus ar fizinį skausmą kitomis aplinkybėmis, nei jie nurodo. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir nuteistojo E. P. tėvas V. P., kuris (kaip nurodė jis pats ir apeliantai), įvykio naktį kartu su nuteistaisiais savo bute, kuris ribojasi su nukentėjusiųjų butu, vartojo alkoholinius gėrimus. Liudytojas nurodė, kad pas kaimynus girdėjosi grojanti muzika, bet daugiau jokio triukšmo nebuvo, kiti kaimynai irgi nesiskundė. Taigi ir jis paneigė nuteistųjų teiginius apie pas kaimynus bute buvusį triukšmą, kaimynų tarpusavio muštynes. Nors V. P. aiškino, kad E. A. ir E. P. niekur nebuvo išėję iš buto, E. A. pirmosios instancijos teisme taip pat aiškino, kad policijos pareigūnai užėję į kambarį, kuriame jie gėrė, liepė parodyti rankas, išsivedė į koridorių, o po to nusivežė į policijos komisariatą, tačiau policijos pareigūnų S. T. ir V. M. parodymais, policijos pareigūno S. T. tarnybiniu pranešimu ir jo nešiojamu vaizdo registratoriumi daryto garso ir vaizdo įrašo duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnams atvykus prie pranešime nurodyto namo, adresu: (duomenys neskelbtini), E. A. ir E. P. buvo lauke prie laiptinės, policijos pareigūnams kalbėjo apie tai, kad vyras sumušė moterį. Taigi objektyviai nustatyta, kad ir šis nuteistojo E. A. paaiškinimas neatitinka faktinių aplinkybių, kas taip pat apylinkės teismui leido netikėti ir visų kitų jo parodymų teisingumu, ypač atsižvelgus į tai, kad juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

12. Nors nuteistieji kategoriškai neigia savo kaltę, teigdami, kad jie nukentėjusiųjų bute net nebuvo, tačiau apylinkės teismas šiuos jų parodymus vertino kaip nepatikimus, konstatuodamas, kad E. A. ir E. P. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir apeliacinių skundų argumentus, sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistųjų parodymais, iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiųjų bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai bei juos pagrindžiantys kiti objektyvūs įrodymai, kurių visuma E. A. ir E. P. pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.

13. Nukentėjusieji D. A. ir A. A. viso proceso tvirtino, kad nakties metu po beldimo į duris A. A. jas pravėrus, pastaroji buvo nustumta ir į kambarį įsiveržė E. A. ir E. P.. A. A. pradėjo mušti D. A., sudavė į veidą, dėl ko nukentėjusysis atsitrenkė į spintą ir ši sulūžo, parkritus spardė, D. A. sudavė ir E. P.. Pastarasis taip pat sudavė A. A. vieną smūgį į krūtinę ir vieną smūgį į kairę akį. Nukentėjusiajai A. A. dėl paminėtų nuteistųjų veiksmų paskambinus policijai, šie pasišalino iš kambario. Priešingai nei teigia apeliantai, nukentėjusiųjų A. A. bei D. A. parodymai esminėse detalėse dėl to, kas, kada, kokiu būdu ir kaip panaudojo fizinį smurtą jų atžvilgiu, buvo nuoseklūs viso proceso metu, tarpusavyje sutapo, esminių prieštaravimų, kurie leistų abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, nenustatyta. Pastebėtina, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateiktas abstraktus teiginys dėl nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumo, tačiau kuo, apeliantų manymu, pasireiškė nukentėjusiųjų parodymų neteisingumas, nedetalizuota. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiųjų parodymus, juose neįžvelgė esminių prieštaravimų. Jų parodymuose esantys nežymūs nesutapimai nesudaro pagrindo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant E. A. ir E. P. kaltės klausimą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog parodymų perdėtas tikslumas, pasakojimas tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais žodžiais, mažina parodymų patikimumą, o parodymuose esantys neesminiai netikslumai leidžia manyti, kad asmenys nėra susitarę, nėra tarpusavyje suderinę parodymų. Taigi tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą.

14. Kadangi nukentėjusiųjų parodymai esminėse aplinkybėse – dėl apeliantų patekimo į nukentėjusiųjų kambarį aplinkybių, dėl to, kad A. A. buvo pastumta į šalį, o E. A. iškart puolė mušti D. A., šiam nugriuvus, dėl ko sulūžo spinta, smūgius sudavė ir E. P., be to, pastarasis sudavė ir A. A. į krūtinę ir kairę akį, pasišalinimo iš kambario aplinkybių (paskambinus policijos pareigūnams) bei patirtų sužalojimų, fizinio skausmo, priešingai nei tai savo skunduose nurodo apeliantai, buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko kitus byloje esančius objektyvius duomenis, todėl atmesti juos kaip nepagrįstus ar nepatikimus bei nesivadovauti jais sprendžiant E. A. ir E. P. kaltės klausimą, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau nukentėjusieji buvo teisti už melagingų parodymų davimą, šiuo atveju nėra pagrindo. Juolab, kad minėtus nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

15. Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų S. T., V. M. parodymai, taip pat policijos pareigūno S. T. nešiojamu vaizdo registratoriumi darytas vaizdo bei garso įrašas patvirtina, kad vos tik policijos pareigūnams atidaręs duris, D. A., kurio veidas buvo stipriai sumuštas, o A. A. prie kairės akies laikė ranką (būtent į šią vietą ji nurodė, kad jai sudavė smūgį E. P.) iš karto, rodydamas ranka, nurodė, kad jį be priežasties sumušė E. A. ir E. P. (pastarieji tuo metu stovėjo koridoriuje), nurodė, kad net žmonai (A. A.) trenkė, ką patvirtino ir pati A. A.. BPC pateikto garso įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad A. A. skambino bendruoju pagalbos numeriu ir iki atsiliepiant operatorei, įraše jau girdimas raginimas „Viskas, kviečiu mentus, baikit, baikit“ (kalbama daugiskaita, kas rodo, jog be jos pačios ir sutuoktinio kambaryje buvo ir daugiau asmenų), o pokalbio metu operatorei ji nurodė, kad „muša mane“, „vyrą muša“, buvo girdimas triukšmas, riksmas. Netrukus sekusiame pokalbyje su BPC operatore, ji dar nurodė, kad „mane ir sumušė“, „baldus sulaužė“ (1 t., b. l. 24-31). Taigi A. A. pokalbio su bendrojo pagalbos centro operatore turinys patvirtina, kad policijos pareigūnai buvo kviečiami dėl prieš ją ir jos sutuoktinį pavartoto fizinio smurto, baldų sulaužymo, kas taip pat paneigia nuteistųjų keltą versiją apie sutuoktinių tarpusavio muštynes. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusiųjų kambaryje buvo išmėtyti daiktai, sulaužyta spinta (1 t., b. l. 15-19). Specialisto išvadoje konstatuota, kad D. A. nustatyti kūno sužalojimai – kraujosruvos odoje ir poodyje abiejų akių vokuose, šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, jie padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 80). Visų šių domenų sisteminė analizė sudarė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą konstatuoti, kad būtent E. A. ir E. P. atliko nukentėjusiųjų nurodytus veiksmus, t. y. įsiveržę į nukentėjusiųjų kambarį smurtavo pastarųjų atžvilgiu – smūgiavo D. A. į veidą, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o E. P. dar sudavė A. A. po vieną smūgį į krūtinę ir kairę akį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantų kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. A. ir E. P. kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, kad jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jie nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas E. A. ir E. P. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apeliantų veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

17. Nors apeliaciniuose skunduose bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniais skundais prašoma peržiūrėti baudžiamąją bylą, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

18. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas nuteistiesiems E. A. ir E. P. bausmes bei parinkdamas bausmių rūšis, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Teismas įvertino nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus smurtinis nusikaltimas. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistieji nusikalstamas veikas daro sistemingai, teisti ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, ne kartą atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, eilę kartų bausti ir už administracinių nusižengimų padarymą, paskirtų baudų nemoka, kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistuosius ir rodo jų nenorą laikytis įstatymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius, atsižvelgus į pirmiau paminėtas aplinkybes ir nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme (E. P. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo mažesnio intensyvumo nei jo bendrininko E. A.), nustatė artimą sankcijos vidurkiui - E. A. šiek tiek didesnį nei sankcijos vidurkis, E. P. šiek tiek mažesnį nei sankcijos vidurkis. Paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis), nėra per griežtos. Kadangi po minėtos nusikalstamos veikos padarymo E. A. atžvilgiu buvo priimti dar keli nuosprendžiais, kurias paskirtos bausmės buvo bendrinamos tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalių nuostatomis paskirtą bausmę subendrino iš dalies sudėdamas su Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. E. A. paskirtą galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta ir švelninti taip pat nėra pagrindo.

19. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių daroma išvada, kad Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o E. A. ir E. P. apeliaciniai skundai atmetami.

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šiose pažymose nurodyta, kad valstybė dėl nuteistojo E. A., kuriam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Marytė Vietaitė, gynybos patyrė 150,91 Eur dydžio išlaidas (3 t., b. l. 119-123), o dėl nuteistojo E. P., kuriam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus parinktas gynėjas advokatas Ramūnas Gudašius, gynybos patyrė 291,60 Eur dydžio išlaidas (3 t., b. l. 153-157).

21. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Šios nuostatos nuteistiesiems buvo išaiškintos 2022 m. sausio 19 d. nutartyje, kuria jiems paskirti gynėjai (3 t., b. l. 106). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, kad nuteistieji sistemingai daro nusikaltimus, niekur nedirba, neturi nuolatinių pastovių pajamų, duomenų apie kitą jų turtą nėra, jie eilę kartų bausti už administracinių nusižengimų padarymą, tačiau paskirtų baudų nemoka, spręstina, kad jų turtinė padėtis sunki, todėl šios būtino gynėjo dalyvavimo išlaidos iš E. A. ir E. P. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. A. ir E. P. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme iš E. A. ir E. P. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.