Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Legis LT“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos ,,Legis LT“ ieškinį atsakovui nemokumo administratoriui E. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, - uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė ,,Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė MB ,,Legis LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. R. 1 205,00 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. Reikalavimo perleidimo susitarimu pradinis kreditorius L. G. perleido savo reikalavimo teises į bankroto administratorių E. R. naujajam kreditoriui MB „Legis LT“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3832-560/2014 R. G. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas E. R.. Pradinis kreditorius L. G. su įmonės savininku R. G. Vilniaus rajono Civilinės metrikacijos skyriuje 1989 m. rugpjūčio 5 d. buvo sudarę santuoką, kuri nutraukta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu. Šiuo sprendimu tarp sutuoktinių buvo padalintas bendras turtas, nenukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Įmonės bankroto procedūrų metu, neužtekus R. G. IĮ turto kreditorių reikalavimams patenkinti, bankroto administratorius 2017 m. gegužės mėn. pardavė įmonės savininko R. G. vardu registruotą 1986 m. automobilį ,,Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. automobilinę priekabą ,,Tiki Treiler C136“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1985 m. krovininį automobilį ,,Volvo F6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso už 2 410,00 Eur. Po santuokos sudarymo įgytas turtas buvo bendra jungtinė sutuoktinių R. G. ir L. G. nuosavybė, todėl jis atsakovo buvo neteisėtai pardavinėjamas be šio turto bendrasavininkės L. G. sutikimo. Neteisėtai pardavus šį turtą, iš jo gautos lėšos taip pat neteisėtai nebuvo padalintos tarp sutuoktinių lygiomis dalimis. Todėl pradinė kreditorė 2019 m. kovo 1 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas šią pretenziją tenkinti atsisakė. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo ½ turto pardavimo lėšų – 1 205,00 Eur, kaip žalos atlyginimą. Ieškovės nuomone, atsakovas, parduodamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, taip pat iš šio turto pardavimo gautų lėšų ½ dalimi neatsiskaitydamas su L. G., akivaizdžiai elgėsi neteisėtai.

2. Atsakovas E. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, dėstydama faktines aplinkybes, remiasi CK 3.88 straipsnio 1 dalimi. Turtas, dėl kurio pardavimo reiškiamas ieškinys, buvo parduotas vadovaujantis LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įmonės savininkas privalo pateikti viso turto sąrašą, tame tarpe ir turto, esančio bendroje jungtinėje nuosavybėje. Paaiškinime dėl įvykio aplinkybių R. G. nenurodė, kad automobiliai yra bendras sutuoktinių turtas. Jis, būdamas įmonės savininku, žinojo, kad turimo įmonės turto neužteks atsiskaityti su kreditoriais ir šiuos automobilius pats perdavė pirkėjams. Pardavimo aktai, sąskaitos ir sutartys nebuvo nuginčytos. 2016 m. balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismas leido R. G. priklausantį turtą parduoti, apie ką žinojo R. G. ir L. G.. Administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ nuostatomis, kreditorių susirinkimų protokolų nutarimais bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis, teisėtai vykdė bankroto procedūrą ir pardavė R. G. priklausantį turtą. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl ir priežastinio ryšio su žala nėra. Kadangi nėra neteisėtų veiksmų, tai nėra ir kaltės. Nesant civilinės atsakomybės bei priežastinio ryšio žala negali atsirasti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nutarė iškelti R. G. IĮ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirti E. R.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė pripažinti R. G. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas bankroto byloje, išsiaiškinęs, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas yra tik R. G., 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi Nr. B2-167-560/2016, iš VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ informacinių sistemų duomenų nustatęs, kad R. G. priklauso 1986 m. automobilis ,,Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. automobilinė priekaba ,,Tiki Treiler C136“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1985 m. krovininis automobilis ,,Volvo F6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) leido bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratoriui E. R. įmonės savininko turtą parduoti. Ši nutartis apskųsta nebuvo.

5. Bankroto administratorius, gavęs teismo leidimą parduoti turtą, R. G. 2017 m. kovo 2 d. paaiškinimą ir perėmęs turtą, 2017 m. gegužės mėn. jį pardavė už 2 410,00 Eur sumą. L. G. ir R. G. apie tai buvo žinoma, jie su tuo sutiko, nes nekėlė klausimo, kad turtas buvo parduotas neteisėtai ar pažeidė kurio nors iš sutuoktinių teisėtus interesus. Tiek 2017 m. rugsėjo 8 d. L. G. ir R. G. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-561-931/2018 paliko nenagrinėtą, tiek L. G. ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1076-1019/2019 tenkino iš dalies, šalys nereiškė jokių reikalavimų dėl parduotų transporto priemonių ar dėl santuokinio turto sumažinimo, taip pripažindami šio turto pardavimą teisėtu.

6. Teismo vertinimu, bankroto administratoriaus E. R. sprendimai ir veiksmai buvo svarstyti ir patvirtinti kreditorių susirinkimuose, patikrinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir neteisėtai, siekdamas bankroto procese patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas sprendė, jog atsakovui vykdant bankroto administratoriaus pareigas, nėra nustatytas jo veiksmų neteisėtumas, nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, jam negali nagrinėjamu atveju kilti civilinė atsakomybė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniame skunde ieškovė MB „Legis LT“ prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų, nepaisant nustatytų byloje faktų, įrodančių sutuoktinių turto teisinio režimo bei CK 3.112 straipsnio 1 dalyje imperatyvios nuostatos pažeidimą bei L. G. (atitinkamai jos reikalavimo perėmėjo) teisių pažeidimus. Teismas bandė atsakovo neteisėtus veiksmus pateisinti kreditorių susirinkimo sprendimais, teismo leidimu, taip pat pradinės kreditorės teisinių neginimu anksčiau, tačiau tokie teismo argumentai niekaip nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų fakto, o labiau yra susiję su atsakovo kalte, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

7.2. Nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šią kaltės prezumpciją turėjo paneigti pats atsakovas, tačiau to jis nepadarė. Apeliantės nuomone, bankroto administratoriaus, kaip profesinę veiklą vykdančio profesionalo, kuriam taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, turinčio didelę patirtį administruojant individualias įmones, netgi gavusio tiesioginę informaciją iš L. G. apie tai, kad ji yra R. G. sutuoktinė ir kad jų turtas yra įgytas santuokoje, veiksmai parduodant turtą be L. G. sutikimo, atitinkamai neatsiskaitant su L. G. iš turto pardavimo gautomis lėšomis, negali būti vertinami kaip nekalti CK 6.248 straipsnio prasme ir negali naikinti atsakovo civilinės atsakomybės už tokiais savo veiksmais sukeltą žalą.

7.3. Atsakovo atsakomybės bei kaltės nešalina ir skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi leido bankroto administratoriui turtą parduoti, bei kad kreditorių susirinkimas dėl turto pardavimo buvo priėmęs sprendimą. Apeliantė pažymi, kad kaip nustatyta byloje, pats atsakovas neinformavo teismo apie faktą, jog prašomas parduoti turtas buvo įgytas santuokoje ir yra sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė, taip pat į įmonės bankroto bylą laiku neįtraukė L. G. kaip suinteresuoto asmens, kuri priimant 2016 m. balandžio 18 d. nutartį apie tai informuota nebuvo. Apeliantės nuomone, tinkamai neinformuoto Vilniaus apygardos teismo veiksmai, priimant 2016 m. balandžio 18 d. nutartį, negali šalinti bankroto administratoriaus atsakomybės, kurio veiksmai tiesiogiai sąlygojo žalos L. G. (jos teises perėmusiam ieškovui) padarymą.

7.4. Teismo skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad pradinė kreditorė L. G. santuokos nutraukimo byloje nereiškė reikalavimų administratoriui, yra teisiškai nereikšminga. L. G. bei R. G. santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu. Apeliantės vertinimu, nesuprantama teismo logika, kaip santuokos nutraukimo byloje, kurioje tarp sutuoktinių yra dalinamas santuokoje įgytas bei realiai egzistuojantis sutuoktinių turtas, L. G. galėjo kelti kokius nors reikalavimus įmonės bankroto administratoriui dėl turto (automobilių) pardavimo. Akivaizdu, kad tokie reikalavimai nėra santuokos nutraukimo bylos ginčo dalyku ir negali būti nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje. Tokių reikalavimų santuokos nutraukimo byloje L. G. negalėjo kelti ir savo buvusiam sutuoktiniui, nes ne jis, o bankroto administratorius neteisėtai pardavė sutuoktinių turtą. Santuokos nutraukimo byla bei jos baigtis niekaip neapribojo L. G. galimybių teisme ginti savo pažeistas teises (CPK 5 straipsnis, CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Šiuo atveju teisiškai reikšminga tik tai, kad ieškovė į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi nepraleisdama ieškinio senaties termino, todėl teismo argumentai, esą L. G. turėjo reikalavimus dėl neteisėtai parduoto turto reikšti santuokos nutraukimo byloje, o to nepadarius esą pripažino, jog jos teisės nebuvo pažeistos, yra nelogiški ir nepagrįsti.

8. Atsakovas E. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė sąlygų, dėl kurių jam, kaip R. G. IĮ administratoriui, galėjo atsirasti civilinė atsakomybė. L. G. skyrybų byloje nereiškė reikalavimo dėl parduotų transporto priemonių. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad L. G. perleido MB „Legis LT“ tariamą reikalavimo teisę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl Kauno apygardos teismas tikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pateikto apeliacinio skundo ribose.

10. Byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo, ieškovei (buvusios individualios įmonės savininko sutuoktinės teisių perėmėjai) įrodinėjant, kad individualios įmonės bankroto procese atsakovas, veikdamas kaip įmonės bankroto administratorius, neteisėtai nukreipė išieškojimą ne tik į įmonės savininko turtą, bet ir į jo sutuoktinės santuokoje įgytą turto dalį, tokiu būdu atsakovas sutuoktinei ir teisių perėmėjai padarė turtinę žalą. Žala grindžiama deliktinės atsakomybės sąlygomis ir pagrindais (CK 6.246-6.249 straipsniai).

11. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi iškėlė R. G. IĮ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė E. R.. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi įmonės bankroto byloje leido bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratoriui E. R. įmonės savininko R. G. turtą parduoti, nes įmonės turto nepakako kreditorių reikalavimams patenkinti. Bankroto administratorius įstatymo nustatyta tvarka 2017 m. gegužės mėn. R. G. vardu registruotas keturias transporto priemones pardavė už 2 410,00 Eur sumą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimu R. G. ir ieškovės L. G. santuoka buvo nutraukta, santuokoje įgytas turtas padalintas, nenukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Ieškovė MB ,,Legis LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. R. 1 205,00 Eur žalai atlyginti, ieškinį grindė tuo faktiniu pagrindu, jog atsakovas turtą pardavė be turto bendrasavininkės L. G. sutikimo, gautos lėšos nebuvo padalintos tarp sutuoktinių lygiomis dalimis, atsakovas elgėsi neteisėtai. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė, skunde iš esmės kartojami ieškinyje išdėstyti argumentai.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Kauno apygardos teismas, įvertinęs pirmiau nurodomą teisinį individualių įmonių veikos ir atsakomybės reglamentavimą, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju yra galimas išieškojimo pagal individualios įmonės prievoles nukreipimas į individualios įmonės savininko asmeninės nuosavybės teisę valdomą turtą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi įmonės bankroto byloje leido bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratoriui E. R. įmonės nukreipti išieškojimą į įmonės savininko asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą.

13. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde savo poziciją grindžia, tomis aplinkybėmis, jog ar atsakovas neinformavo Vilniaus apygardos teismo apie faktą, jog prašomas parduoti turtas buvo įgytas santuokoje ir yra sutuoktinių G. bendra jungtinė nuosavybė, taip pat į įmonės bankroto bylą laiku neįtraukė L. G. kaip suinteresuoto asmens, kuri priimant 2016 m. balandžio 18 d. nutartį apie tai informuota nebuvo.

14. Kauno apygardos teismas pažymi, kad CPK 667 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, minėto straipsnio 2 dalis numato, jog skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Minėtos CPK straipsnio nuostatos nustato skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo ir išieškojimo iš jos tvarką. Tokiu atveju, kai išieškojimas yra nukreipiamas į skolininko turtą, esantį bendra su kitais asmenimis nuosavybe, pats skolininkas, jo sutuoktinė, gindami savo turtines teises, turi galimybę kreiptis į teismą su atskiru prašymu dėl tokios turto dalies nustatymo. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, jog ginčo turto pardavimo metu L. G. gyveno santuokoje su R. G., preziumuojama, jog sutuoktiniai žinojo savo procesinę teisę dėl kreipimosi į teismą dėl turto dalies nustatymo, tačiau šia savo procesine teise nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog L. G. santuokos nutraukimo byloje taip pat nekėlė klausimų dėl parduotų transporto priemonių įskaitymo į turto balansą ir šios aplinkybės reikšmės dalinant santuokoje įgytą turtą. Kauno apygardos teismas konstatuoja, jog pats G. ir jo sutuoktinė labiausiai turėjo būti suinteresuoti turto dalių nustatymu prieš bankroto administratoriui parduodant turtą, todėl jų nesikreipimas į teismą dėl turto dalies nustatymo, negali būti siejamas su bankroto administratoriaus neteisėtais veiksmais parduodant įmonės savininko turtą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad galiojantys teisės aktai nenumato teismo pareigos klausimą dėl santuokinio turto dalies nustatymo, prieš leidžiant turtą parduoti, spręsti savo iniciatyva. Todėl apeliantės argumentai, jog teismas negalėjo leisti nukreipti išieškojimo į G. ir jo sutuoktinės G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą turtą, prieš tai jo neatidalijus iš bendrosios jungtinės nuosavybės, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

15. Kauno apygardos teismas pirmiau nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, jog bankroto administratoriaus E. R. veiksmai nukreipiant išieškojimą į individualios įmonės savininko R. G. turtą, buvo teisėti, patikrinti ir patvirtinti bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimuose, bankroto bylą nagrinėjančio teismo, todėl apeliantės teiginiai, jog byloje yra nustatytos visos atsakovo civilinės teisinės atsakomybės sąlygos, nepagrįsti (CPK 178 straipsnis, CK 6.246-6.249 straipsniai). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka sprendžiama, kad Alytaus apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės teisinės atsakomybės taikymo pagrindus ir sąlygas (CK 6.246-6.247 straipsniai), tinkamai taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 177, 178, 185 straipsniai), dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.