- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-08
- Bylos Nr.
- e2-338-671/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-02059-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- D.A. K.
- Atsakovas
- K. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. A. K. ieškinį atsakovei K. P. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo pripažinti, kad atsakovės K. P. vardu 2004 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 9326, pagrindu įgytas 0,0640 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-šiltnamis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti statiniai – kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jos, D. A. K., ir atsakovės K. P. nuosavybė, ir kiekvienai iš savininkių priklauso po ½ dalį šio nekilnojamojo turto; nustatyti tokią nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: jai priteisti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, atsakovei priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, bendro naudojimo patalpomis palikti naudotis patalpas, esančias pusrūsyje, plane žymimas P-1, P-2, P-3, P-4; priteisti iš atsakovės valstybei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė yra jos dukra. Namas, esantis (duomenys neskelbtini), iki 2004 m. priklausė jos motinai ir atsakovės senelei K. J.. 2000 m. name kilo gaisras, kurio metu žuvo jos vaikaitis, atsakovės sūnus D.. Tuo metu name gyveno ji su motina ir atsakovės sūnus D.. Atsakovė su vyru nuomojosi butą (duomenys neskelbtini) ir name iki gaisro praktiškai negyveno. Gaisro metu stipriai apdegė namo antras aukštas, dalis stogo. Po gaisro ji su motina išvyko gyventi į Palangą, kur jos brolis G. J. nupirko butą. Palangoje jos puikiai gyveno, brolis teikė 1000 litų finansinę paramą kas mėnesį. G. J. netrukus po gaisro atvežė statybinių medžiagų, skardos, „užkoncervavo“ apdegusį namą. Kadangi dukra su vyru nuomojosi būstą, neturėjo kur gyventi, jos motina leido dukros šeimai gyventi minėtame name. Pirmas namo aukštas nuo gaisro nukentėjo mažiau, todėl dukra su vyru ten truputį apsitvarkė ir gyveno. 2004 m. motina K. J. pradėjo sakyti, kad namą nori padovanoti jai ir sūnui G. J., tačiau brolis tokios dovanos atsisakė. 2004 m. liepos 27 d. dovanojimo sutartimi motina namų valdą padovanojo jai. Name gyveno dukros šeima, ji norėjo padėti dukrai, kuri žadėjo suremontuoti namą, todėl niekam nesakiusi, 2004 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutartimi namų valdą perleido atsakovei. Apie tokį namo perleidimą nei motina K. J., nei kiti giminės nežinojo. 2007 m. pavasarį brolio sūnus D. J. nupirko statybinių medžiagų, ėmėsi namo remonto, nes galvojo, kad namas tebepriklauso senelei K. J.. Sužinojęs, kad namas perleistas atsakovei, jis pareikalavo grąžinti pinigus už statybines medžiagas. K. P. pinigų neturėjo, todėl ji už dukrą sūnėnui grąžino 68 tūkst. litų. Dukra dažnai atvažiuodavo į Palangą, kalbino jas su motina grįžti gyventi į Telšius. Norėjo padėti dukrai, kuri su ja tuo metu gerai elgėsi, žadėjo rūpintis, todėl, nors ir nenoromis, bet sutiko grįžti į Telšius. Pardavusi butą Palangoje gavo 400 tūkst. litų, dar buvo pardavusi sodybą Pasvalio r., ir didelę dalį šių pinigų investavo į atsakovės namo Telšiuose remontą. Visus remonto darbus organizavo ir jiems vadovavo tik ji. Iš pradžių buvo remontuojamas namo antras aukštas, kurį iš esmės reikėjo iš naujo atstatyti. Antrą aukštą suremontavo visiškai, nupirko baldus, kilimus, viską ko reikia, ir tuomet iš pirmo aukšto į antrą įsikėlė gyventi dukros šeima. Tada prasidėjo pirmo aukšto remontas, kuriame ketino gyventi jos su motina. Visas namas iš pagrindų buvo suremontuotas vien tik jos lėšomis, pakeista stogo danga, namas apšiltintas, pastatytas sandėlis, pavėsinė, tvora. Dukra su vyru prie namo remonto neprisidėjo. Ji samdė meistrus, atvažiuodavo prižiūrėti remonto darbų, meistrai atvykdavo pas ją į Palangą aptarti atliktų darbų, suplanuoti kitus darbus. Derinant grįžimą gyventi į Telšius, planuojant remontą, su atsakove buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad už investiciją į remontą atsakovė ½ dalį namo padovanos jai. Apie šį susitarimą žinojo jos brolis, kiti giminės, draugės. 2007 m. jos su motina persikraustė gyventi į namo pirmą aukštą. K. J. apie tai, kad namas perleistas atsakovei sužinojo, tik 2007 m. pavasarį. Tokiu namo perleidimu motina nebuvo patenkinta, jautėsi blogai, ypač tada, kai Kristina neleido norimoje vietoje pastatyti iš Palangos parvežto kryžiaus. Ji visą nuosavybės teise priklausantį turtą pardavė, suremontavo atsakovės namą, investavo į remontą apie 80 tūkst. eurų, o dabar nebeturi nieko, ir pašlijus santykiams su dukra, yra gąsdinama, varoma iš namų. Šiuo metu gyvena viena namo pirmame aukšte, nes motina 2013 m. vasario 15 d. mirė. Realiai naudojasi tomis patalpomis, kurias ir prašo nustatyti reikalavimu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Šildymas, elektra ir vanduo jai ir atsakovei yra tiekiamas ir atsiskaitoma atskirai, o dujų tiekimas yra bendras. Nesutinka su atsakovės pasiūlymu sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos ar kitokio pobūdžio sutartį, nes netiki, kad dukra vykdytų įsipareigojimus. Nori, kad ½ dalis namų valdos nuosavybės teise priklausytų jai, nes toks buvo jos ir dukros žodinis susitarimas. Nuo 2007 m. ji ne kartą dukros prašė kreiptis į notarų biurą dėl ½ dalies namų valdos padovanojimo, bet dukra vis išsisukinėjo ir savo pažado iki šiol neįvykdė.
Ieškovės atstovas advokatas A. J. nurodė, kad yra pagrindai ir sąlygos ieškinio tenkinimui, nes šalys pagal žodinį susitarimą, sujungusios savo išteklius, darbą, žinias sukūrė naujos kokybės namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė jungtinėje veikloje panaudojo savo lėšas, atsakovė – nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą. Pati atsakovė sutiko, kad namas iš esmės pagerintas, suremontuotas ieškovės lėšomis, atlikti kiti namų valdos pagerinimo darbai. Prašoma nustatyti namo naudojimosi tvarka yra reali, atitinka šiuo metu nusistovėjusią naudojimosi tvarką.
Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad 2000 m. ginčo name kilusio gaisro metu žuvo jos sūnus D., tuo metu svečiavęsis pas ten gyvenančią senelę D. A. K.. Ji su vyru gyveno nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), o po gaisro motinai ir senelei K. J. išsikrausčius į Palangą, senelė pasiūlė jai apsigyventi name. Nuo gaisro labiausiai nukentėjo namo antras aukštas ir dalis stogo, pirmas aukštas buvo aplietas. Jie su vyru iš savo lėšų susitvarkė namo pirmą aukštą, samdė meistrus, tvarkė lubas, sienas, grindis ir gyveno ten vieni iki 2007 m. Jie su vyru buvo išvykę dirbti į užsienį, mažametę dukrą palikę ieškovės priežiūrai. Tuo metu santykiai su motina buvo normalūs. Po kurio laiko senelė pradėjo sakyti, kad nori namą Telšiuose padovanoti jai, nes visi vaikaičiai yra gavę iš senelės turto, pagalbos, name sudegė jos vaikas, todėl tokia kaip moralinė kompensacija būtų namo dovana. Pasikonsultavusios su notare sužinojo, kad pigesnis nekilnojamojo turto dovanojimo variantas būtų toks, kad iš pradžių senelė perleistų namą savo dukrai, t. y. ieškovei, o po to ieškovė perleistų savo dukrai, t. y. jai. Būtent dėl šios priežasties 2004 m. liepos 27 d. dovanojimo sandoriu K. J. padovanojo namą D. A. K., o ši 2004 m. rugpjūčio 16 d., namą padovanojo jai. 2007 m. motina pradėjo sakyti, kad susipyko su savo brolio G. J. šeima, nebenori gyventi Palangoje, norėtų abi su K. J. grįžti gyventi į Telšius. Ji jausdama dėkingumą senelei už padovanotą namą, sutiko, kad šios grįžtų, tačiau tam, kad name galėtų gyventi daugiau žmonių buvo būtinas remontas. Tada motina ėmėsi organizuoti namo remontą, buvo sutarta, kad jos šeima gyvens antrame namo aukšte, o motina su senele pirmame aukšte. Sutinka, kad namo antras aukštas buvo atstatytas, namo stogas pakeistas, namas apšiltintas, tvora pastatyta motinos lėšomis. Visiems remonto darbams vadovavo motina, samdė meistrus, pirko medžiagas. Prie šio remonto ji su vyru savo lėšomis neprisidėjo, tačiau remonto metu gyveno namo pirmame aukšte, todėl prižiūrėdavo meistrus, pasitardavo su motina dėl tam tikrų remonto klausimų. Realiai į remonto darbus ji nesikišo, meistrai viską darė pagal motinos nurodymus. Visą namo pagerinimą vertina kaip mamos pagalbą vaikui, jokio susitarimo dėl ½ dalies grąžinimo niekada nebuvo. 2007 m. atlikus remonto darbus motina su senele persikraustė iš Palangos į šitą namą, gyveno pirmame aukšte. Ten esminio remonto jos neatliko, tik išgriovė vieną sieną, pasitvarkė taip, kaip joms patiko. Kitų namo priklausinių joks remontas atliktas nebuvo, namo rūsys, kiemas, žemės sklypas netvarkytas, šiltnamio iš viso nėra. Nežino kiek pinigų motina investavo į remontą, tačiau nurodoma 80 tūkst. eurų suma yra nereali, už tiek būtų galima pastatyti ar nusipirkti naują namą. Pastaruoju metu jos ir motinos santykiai pašlijo, nors namo parduoti neketina, motinai gyventi jame netrukdo. Sutiktų notarine tvarka sudaryti sutartį, pagal kurią įsipareigotų leisti motinai iki gyvos galvos gyventi name, tačiau motina su šiuo pasiūlymu nesutinka. Prašoma nustatyti naudojimosi tvarka atitinka realiai esančią naudojimosi tvarką. Ji su nepilnamete dukra gyvena antrame aukšte, o motina pirmame. Šildymo, elektros, vandens sistemos yra atskiros, o dujų sistema yra bendra. Su giminėmis bendravimas buvo normalus, kol motina neužvedė šios bylos. Niekas iš giminių niekada jai nepriekaištavo dėl to, kad ji ½ dalies namo negrąžina motinai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas advokatas A. S. nurodė, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos turi būti rašytinis. Šiuo atveju tarp šalių nebuvo nei žodinio, nei rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškinyje nurodytos nuostatos, kad jungtinės veiklos santykius galima įrodinėti liudytojų parodymais, yra aktualios partneriams (sugyventiniams) kartu tvarkantiems bendrą ūkį, o ne kitiems asmenims. Ieškovė pagerino atsakovei priklausantį namą, kaip motina padėjo savo dukrai, pati gyvena šiame prieš daugiau kaip dešimt metų suremontuotame name. Ieškovė lėšas investavo tik į namo remontą, todėl reikalavimai nustatyti nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir priklausinių yra apskritai niekuo nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
Ieškovė 2004 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sutartimi atsakovei padovanojo (duomenys neskelbtini), esantį 0,0640 ha žemės sklypą su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu, garažu, kiemo statiniais. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad namų valda su žemės sklypu, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. priklauso atsakovei. Šalys neginčija aplinkybės, kad iki 2004 m. liepos 27 d. minėta namų valda priklausė ieškovės motinai ir atsakovės senelei K. J., kuri 2004 m. liepos 27 d. dovanojimo sutartimi šią namų valdą padovanojo savo dukrai – ieškovei D. A. K..
Ieškovė, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir ant jo esančių statinių, iš esmės prašo pripažinti, kad tarp jos ir atsakovės K. P. buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėja, kad šalys buvo susitarusios kompensuojant šiam tikslui panaudotas ieškovės asmenines lėšas ½ dalį atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perleisti nuosavybės teise jai.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du arba daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą, žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalis). Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis (paprastoji partnerystė) vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Jungtinės veiklos kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma. CK 6.969 straipsnio 3 dalyje asociacijos sutarčiai nekeliami specialūs formos reikalavimai. O CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatyti formos reikalavimai netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, kad jungtinės veiklos sutarčiai nustatyta taisyklė sudaryti ją rašytine, o įstatymo numatytais atvejais – notarine, forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį.
Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais. CK 1.73 straipsnis reglamentuoja rašytinę sandorių formą. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą tam tikros vertės fizinių asmenų sandoriai turi būti sudaryti rašytine forma, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Jungtinės veiklos sutartis dėl gyvenamojo namo remonto, atstatymo yra didesnės vertės ir neįvykdoma tuo pat metu, nes ji yra tik pagrindas ir pradžia įgyvendinti išteklių sujungimo tikslą. Šiai sutarčiai nėra pagrindo taikyti CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos išimtį, kad rašytinės formos nereikalaujama sandoriams, kurie yra įvykdomi tuo pat metu. Dėl to yra pagrindas teigti, kad jungtinės veiklos sutartis dėl gyvenamojo namo remonto sudaroma rašytine forma pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti.
Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, jog tarp jų nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis. Kaip minėta, ieškovė siekia įrodyti, jog su atsakove buvo sudariusi žodinę jungtinės veiklos sutartį. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Šis draudimas nėra absoliutus. Jeigu atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostata gali būti leista remtis liudytojų parodymais sutarties sudarymui ar vykdymui įrodyti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.
Šiuo atveju tikslą, dėl kurio buvo atliktas namo remontas, šalys traktuoja skirtingai. Ieškovės teigimu ir įrodinėjimu, investicija į namą buvo atliekama, nes dukra žodžiu įsipareigojo po remonto ½ dalį namo perleisti jai. Tuo tarpu atsakovė ieškovės atliktą jos namo remontą vertina kaip motinos pagalbą dukrai ir ginčija žodinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant įgyti turtą bendrąja daline nuosavybe, buvimą. Nesant rašytinio šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos, atsižvelgiant į šalių giminystės ryšį, tarpusavio santykius, sandorio prigimtį, teismo vertinimu, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, todėl nustatant ar egzistavo tarp šalių sudarytas žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos būtina įvertinti liudytojų parodymus šioje byloje.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta ir šalys neginčija, kad po 2000 m. name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio gaisro, namų valdos savininkė K. J. su D. A. K. išvyko gyventi į Palangą, o maždaug po mėnesio į namą K. J. leidimu persikėlė gyventi atsakovė su vyru V. P.. Telšių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos raštas patvirtina, kad 2000 m. rugpjūčio 9 d. kilusio gaisro židinys buvo antrame aukšte, dėl ko išdegė namo mansarda, sudegė namo mansardoje buvęs turtas, o pirmas namo aukštas tik aplietas vandeniu, todėl pasidariusi kosmetinį remontą atsakovės šeima gyveno name iki pat 2007 metų. K. J. ir D. A. K. grįžimo gyventi į Telšius aplinkybes šalys bei liudytojai nurodė skirtingas. Ieškovės teiginius, kad į Telšius jos gyventi grįžo tik prašomos ir raginamos K. P. patvirtino liudytojai Ž. J., S. K.. Tuo tarpu atsakovės teigimu, ieškovė su senele K. J. pačios prašėsi grįžti gyventi į namą Telšiuose, siūlė jį remontuoti, nes jautė nostalgiją šiam namui, K. J. norėjo iki mirties gyventi senajame name, be to Palangoje nebenorėjo gyventi dėl kivirčų su brolio G. J. šeima. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojas V. P., nurodęs, kad 2000 m. pradėjo gyventi ginčo name ir gyveno jame iki 2016 m., o 2007 m. atsakovės motinos ir senelės atsikraustymą pas juos inicijavo būtent D. A. K. su K. J.. Jie su atsakove gyveno pagal savo galimybes pasiremontavę pirmą aukštą, jokios būtinybės didesnės apimtiems remontams nebuvo. Be to jie nenorėjo gyventi viename name su uošviene ir senele, tačiau atsakovė, jausdama dėkingumą, neturėjo kitos išeities, tik priimti jas gyventi. Tuo tarpu artimas ieškovei liudytojas – brolis G. J. įvardijo kitokią persikraustymo priežastį, t. y. pašlijusius santykius su jo žmona, tuo metu, kai jis buvo 3,5 mėn. suimtas, nurodydamas, jog taip išvykimą iš Palangos pagrindė būtent pati ieškovė. Liudytojas V. P., tuo metu buvęs atsakovės sutuoktiniu, ir iš arti žinantis situaciją patvirtino, jog atsakovė motinos grįžti į Telšius neragino ir apskritai šiuo sumanymu jie nebuvo patenkinti. Įvertinus liudytojų parodymus, tikėtina, jog geras gyvenimo sąlygas, brolio teikiamą materialinę pagalbą Palangoje turėjusios atsakovė su motina į Telšius persikraustė dėl asmeninių priežasčių, savo pačių noru ir iniciatyva, nes atsakovė su vyru minimaliai suremontuotame name gyveno jau 7 metus, jų gyvenimo sąlygos buvo normalios ir jokios būtinybės kviestis kitus asmenis gyventi nebuvo. Be to, iš esmės visi liudytojai (išskyrus K. T.) patvirtino, jog ieškovė atsikraustymą į Telšius ir atsakovės namo remontą atliko dėl asmeninių priežasčių, t. y. nenorėdama apdegusio namo palikti likimo valiai ir tikėdamasi, jog dukra ją mylės, rūpinsis senatvėje, nukaršins. Šios asmeniniais interesais grįstos priežastys teismui atrodo labiau tikėtinos, ypač atsižvelgiant į K. J., D. A. K. amžių, nurodomą sveikatos būklę ir galimai tuo metu pašlijusius santykius su giminaičiais Palangoje.
Ieškovė 2007 m. gegužės 8 d. su IĮ „Lanksmena“ sudarė rangos sutartį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto remonto darbams atlikti, finansavo ir vadovavo visiems name atliekamiems remonto darbams, rinko, pirko statybines medžiagas, kontroliavo statybos darbus atliekančius asmenis, atsiskaitė su jais. Atsakovė pripažino, jog statybos darbai buvo atliekami išimtinai pagal ieškovės nurodymus, ieškovei apmokant už atliktus darbus. Liudytojai K. T., G. G., Ž. J., G. J., V. P., S. K. taip pat patvirtino su remonto darbų mastu (atstatytas antro namo aukštas, pakeistas stogas, apšiltintos namo sienos, remontuotas pirmas namo aukštas, pastatyta tvora) susijusias aplinkybes, ieškovės iniciatyvą organizuoti šiuos darbus ir juos finansuoti. Iš 2007 m. liepos 27 d. sutarties matyti, kad ieškovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 400 tūkst. litų, todėl turėjo finansines galimybes atlikti dukrai priklausančiame name iš remontą, tačiau teismas remonto darbų sumos ir investuotų lėšų dydžio nenustatinėja, nes byloje toks reikalavimas nereiškiamas.
Kaip minėta, ieškovė remonto darbų atlikimą ir grįžimą gyventi į Telšius sieja su būtent tarp šalių sudarytu susitarimu dėl ½ dalies neatlygintinio perleidimo jai. Pažymėtina, kad nei vienas byloje paaiškinimus davęs liudytojas nenurodė tiesiogiai girdėjęs būtent tokį šalių susitarimą. Liudytojai G. G., A. J., G. J., S. K. kategoriškai tvirtino, jog susitarimas po remonto ½ dalį namo grąžinti D. A. K. nuosavybėn buvo, tačiau detaliai negalėjo nurodyti tokio susitarimo sudarymo momento, sąlygų ir aplinkybių, teigė apie tai sužinoję iš ieškovės. Tuo tarpu liudytojas Ž. J. nurodė, kad susitarimas dėl ½ dalies namo perleidimo buvo numatytas jau D. A. K. dovanojant namą K. P. 2004 m., nors pati ieškovė pripažino, kad 2004 m. rugpjūčio 16 d. dovanojimo sandorio sudarymo metu tokio plano dar nebuvo, dovanojo dukrai namą, tikėdamasi, jog ši su vyru užsidirbs pinigų ir namą atremontuos savo jėgomis bei lėšomis. Nei pati ieškovė, nei liudytojai negalėjo konkrečiai įvardinti susitarimo sąlygų, minėjo, jog buvo susitarimas „kad užrašys pirmą aukštą“, todėl neaišku, kokiu pagrindu apskritai yra reiškiami reikalavimai dėl ½ dalies žemės sklypo, kitų statinių nuosavybės nustatymo, jei ieškovė viso teisminio nagrinėjimo metu akcentavo būtent susitarimą dėl „pirmo aukšto užrašymo“. Teismas sprendžia, jog liudytojų G. G., A. J., Ž. J., G. J. parodymai apie galimą šalių susitarimą dėl ½ dalies gyvenamojo namo neatlygintinį perleidimą ieškovei yra neinformatyvūs, abstraktūs ir nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių. Visi šie liudytojai apie neva buvusį susitarimą sužinojo ne tiesiogiai jį girdėdami ar dalyvaudami šalių derybose, o iš ieškovės pasakojimo. Be to, nesuprantama, kaip apie tariamą susitarimą dėl jungtinės veiklos žinoję artimi giminaičiai S. K., Ž. J., G. J. nei karto nekalbėjo apie tai su atsakove, neragino vykdyti pažado perleisti ½ dalį turto ieškovei, nors pačių liudytojų teigimu ieškovė jau maždaug prieš vienerius metus pradėjo skųstis atsakovės bei jos sugyventinio elgesiu. Teismo vertinimu toks artimųjų šalių giminaičių elgesys nepatvirtina buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos siekiant sukurti bendrą nuosavybę.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad tarp ginčo šalių apskritai nebuvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, taip pat ieškovė pateiktais įrodymais neįrodė, jog ji jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę ir įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto. Teismas pažymi, kad vien tik ta aplinkybė, jog motina savo lėšomis suremontavo gyvenamąjį namą ir gyvena jame kartu su dukros šeima yra nepakankama išvadai, kad buvo susitarimas sujungus savo turimus išteklius, darbą, žinias sukurti bendrą nuosavybę. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, todėl ieškinys atmestinas.
Atmetus ieškinį iš ieškovės atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą. 2017 m. spalio 23 d., 2018 m. sausio 30 d. pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad atsakovė patyrė 1000 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą byloje. Ši išlaidų suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, todėl 1000 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovei ( LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikintinos Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (LR CPK 149 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260 straipsniais, 263 – 268 straipsniais, 270 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Iš D.A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas 1000 Eur (vieną tūkstantį Eur).
Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), priklausančių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.