Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. P. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015-03-31 nutarimo, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. ir nubaustas 28 Eur bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nubaustas už tai, kad 2015-02-18, apie 11 val., viešoje vietoje - S. G. individualiai įmonei priklausančioje parduotuvėje, esančioje adresu: Lėno g. Nr. 29- 1, Lėno km., Taujėnų sen., Ukmergės raj., dėl asmeninių paskatų tyčia įžeidžiamai prikibo prie parduotuvėje buvusios pil. S. K. ir, sukėlęs konfliktą, girdint kitiems tuo metu parduotuvėje buvusiems asmenims, nukentėjusiosios S. K. atžvilgiu vartojo įžeidžiančius žodžius, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str.

Apeliaciniu skundu V. P. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015-03-31 nutarimą, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir jam paskirta 28 Eur bauda. Apeliaciniame skunde V. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jam niekas neleido pasinaudoti LR Konstitucijos 6 str. 2 dalies (kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija) nuostata, ir LR Konstitucijos 18 str. (žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės) nuostata. Apeliantas teigia, kad, gyvenant teisinėje valstybėje jam nebuvo galima pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą, nes jo gynyba buvo laikoma tik gynybos taktika, kuria siekiama suklaidinti teismą ir tokiu būdu sušvelninti ar išvengti administracinės atsakomybės už padarytus veiksmus.

V. P. nuomone, nors LR Konstitucija pagal LR Konstitucinį teismą - "tai aukščiausios galios aktas", o pagal LR Konstitucijos 7 str. 1 dalį "negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai", tačiau jis šios administracinės bylos teisenos metu savo teises gynęs vadovaujantis LR Konstitucijos 25 str. 1 dalies (žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti) nuostata, buvo sutryptas administracinės bylos nutarime raštu perteiktais žodžiais, t.y. teisės viršenybės nutarime, priimtame Lietuvos Respublikos vardu, neliko. Kartu buvo pažeista LR Konstitucijos 6 str. 2 dalies (kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija) nuostata, LR Konstitucijos 18 str. (žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės) nuostata, LR Konstitucijos 29 str. (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu) nuostatos, LR Konstitucijos 109 str. 3 dalies (teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo) nuostata, LR Konstitucijos 110 str. 1 dalies (teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) nuostata, todėl ir iškilo natūralus klausimas dėl administracinėje byloje priimto nutarimo teisėtumo.

Apelianto teigimu, liudytojų parodymai administracinės bylos nutarime teisėjui R. A. tapo "nuoseklūs", nors teismo posėdžių salėje faktiniai liudytojų parodymai netgi priešingi užfiksuotiems apklausų metu. Kodėl teisėjas R. A. liudytojų parodymus pavadino savo nutarime "nuosekliais" ir taip pažeidė LR Konstitucijos 29 str. 1 dalies (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar valstybės pareigūnams visi asmenys lygūs) nuostatą Apeliantas nesupranta, nes LR Konstitucijos 109 str. 3 dalyje yra įtvirtinta, kad "teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo". Cituojant liudytoją L. Ž. viskas priimtame nutarime tampa akivaizdžiai priešinga teisei, kadangi liudytoja L. Ž. teismo posėdžio metu teigė, cituojant "kaip prasidėjo pokalbis negaliu pasakyti. Pasimečiau ir užsidengiau ausis. Man atėjęs įgaliotinis pakartojo šiuos ("kurva, bledia, žiurke") žodžius. Aš šių žodžių negirdėjau. Aš nei vieno žodžio negaliu pasakyti." Cituojant liudytojo R. S. išsakytus samprotavimus teismo posėdžio metu, labiausiai ausį rėžė teiginys, kad žodžius "žiurke, bledia, kurva" jis girdėjo pokalbio, reiškiant apeliantui savo įsitikinimus, viduryje, o šis pokalbis truko apie 5 minutes. Tyrėjas D. B. liudytojo parodymus priartindamas prie LR ATPK 174 str. įtvirtintų nuostatų pažeidimo užrašė, cituojant, "po ko...” Tą patį teigė ir pareiškėja S. K., dar ir prisipažinusi, kad niekas jos nepuolė ir pastoviai negrasino, bet pabrėžė, kad jai labai skaudu dėl atjungtos elektros. Bet kas "paprašė" tyrėjo D. B. pareiškėjos S. K. parodymus apklausos metu 2015 - 03 - 09 dieną priartinti prie LR ATPK 174 str. įtvirtintų nuostatų pažeidimo bei neteisėtai užrašyti, cituojant "po ko jis mane išvadino...." , Apelianto teigimu, tai yra akivaizdus drausmės pažeidimas iš tyrėjo D. B., kaip nešališko valstybės pareigūno pusės. Taip tyrėjas D. B. pažeidė LR Konstitucijos 29 str. 1 dalies (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar valstybės pareigūnams visi asmenys lygūs) nuostatą.

Apeliantas pažymi, kad nors įrodymų nėra, o faktiniai parodymai teismo posėdžio metu prieštaringi, bet Ukmergės rajono apylinkės teisme "in dubio pro reo" nuostata negaliojo, o gal Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas tiesiog primiršo LR Konstitucijos 29 str. 2 dalyje (žmogaus teisių, negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu) įtvirtintas nuostatas ir LR Teismų įstatymo 6, str. įtvirtintas nuostatas.

Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jis administracinėn atsakomybėn patrauktas nesant pažeidimo sudėties. Pasak V. P., nei vienas įstatymas ar kitas norminis teisės aktas, neprieštaraujantis LR Konstitucijai, o pagrindžiantis administracinėje byloje priimto nutarimo pagrįstumą nebuvo nagrinėtas, t.y. šis procesinis sprendimas paskirti jam baudą vadovaujantis LR ATPK 174 str. nuostatų pažeidimu buvo priimtas vadovaujantis išankstine nuomone, bet ne faktiniais įrodymais ir teise, t.y. pažeidžiant LR Konstitucijos 109 str. 3 dalies (teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo) nuostatą ir LR Teismų įstatymo 33 str. 1 dalies, cituojant "nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi LR Konstitucija..." nuostatą.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad rašydama pareiškimą 2015-02-26, pareiškėja S. K. pamiršo net ir save, nes pagrindinis nuskriaustojo vaidmuo šiame jos pasirašytame pareiškime atiteko LR piliečiui A. Š., o palikus teisybę pareiškėjos pareiškime ir ištrynus neteisybę, visas pareiškimo turinys netenka kaltinimų formos ir tampa melagingų parodymų kratiniu, perteiktu suinteresuotų žmonių lūpomis, tačiau tai nesutrukdė Ukmergės rajono PK tyrėjui pažeisti LR Konstitucijos 29 str. 1 dalies (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs) nuostatą ir vis tiek surašyti V. P. ATP protokolą, o teiseną perduoti Ukmergės rajono apylinkės teismui.

V. P. teigia, kad tyrėjui D. B. net prisidengti nereikėjo, kadangi jis 2015 - 03 - 09 dieną įsiteikdamas savo tiesioginiam viršininkui T. Z. (pavedusiam 2015 - 03 -09 dieną pradėti ATP teiseną pagal LR ATPK 174 str.) arba geram Algimanto Šlepiko draugui (labiausiai suinteresuotam asmeniui ATP teisenos baigtimi) jau iš anksto žinojo, kad V. P., net ir pažeidęs LR Konstitucijos 29 str. įtvirtintas nuostatas, t.y. bet kokia kaina surašys administracinio teisės pažeidimo protokolą ir apie tai pranešė 2015 - 03 - 09 dieną (iš anksto) Ukmergės rajono PK viršininkui M. P., surašęs tarnybinį pranešimą dėl S.J K. pareiškimo tyrimo, nors Apeliantą, V. P., apklausė tik 2015-03-10 dieną. Apelianto manymu, akivaizdu, kad tyrėjas D. B. tikslingai pažeidė ir LR ATPK 7 str. (teisėtumo užtikrinimas taikant poveikio priemones už administracinius teisės pažeidimus) įtvirtintas nuostatas.

Anot Apelianto, viena faktinė aplinkybė tyrėjo D. B. dėka liko tikslingai nefiksuota - tai informacija apie pareiškėjos teistumą. Nors pareiškėja S. K. buvo teista už spirito laikymą ir prekybą ir net iki dabar nesusimokėjo paskirtos jai baudos teismo nutarimu, bet pateikdamas pažymą apie proceso dalyvio asmens duomenis tyrėjas D. B. galimai tikslingai grafoje teistumas fiksavo, cituojant "neteista" ir taip pažeidė LR ATPK 248 str.; 252 str. įtvirtintas nuostatas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas teismo dėmesys ir į tai, kad kokia LR Konstitucijoje įtvirtinta nuostata vadovaujantis, įstatymu ar kitu norminiu teisės aktu remiantis Apeliantas yra baudžiamas, taip ir nesuprato, kadangi nei vienas faktiniais duomenimis perteiktas įrodymas neturėjo sukelti teisinių pasekmių, įtvirtintų LR ATPK 174 straipsnio nuostatose, nes pagal LR Konstitucijos 31 str. 4 dalies (Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu) nuostatą, bausmės skyrimas nesant nusikaltimo sudėties yra negalimas. Apelianto manymu jis negali būti baudžiamas už tai, kad pasinaudodamas konstitucine teise laisvai reikšti savo įsitikinimus, paklausė S. K., kodėl pastaroji jį šmeižia.

Atsiliepimu Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas T. Z. (toliau – Institucijos atstovas) prašo V. P. skundo netenkinti, paliekant Ukmergė rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Nurodo, kad policijos pareigūnas D. B. visapusiškai ir išsamiai atliko administracinio teisės pažeidimo tyrimą, nustatė jo sudėtį, liudytojus, juos apklausė fiksuodamas parodymus, o L. Ž. parodymus perteikė savo tarnybiniame pranešime, kadangi pastaroji nesutiko duoti rašytinių parodymų, nes nenorėjo konfliktinių situacijų su V. P.. Institucijos atstovo teigimu, nėra pagrindo abejoti nuosekliais ir išsamiais liudytojų bei policijos pareigūno parodymais. Be to, atsiliepime pažymima, jog savo skunde V. P. visiškai nekomentuoja savo įvykio metu išsakytų necenzūrinių žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu, kaip neteisėtų, įžeidžiančių, aiškindamas juos kaip savo įsitikinimų išreiškimą ir visiškai nekreipdamas dėmesio į viešąją tvarkią, aplinkinių žmonių rimtį ir orumą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Pažymėtina, kad chuliganizmas laikomas padarytu tada, kai pažeidžiama viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nepriklausomai nuo to, ar šiais veiksmais konkretiems asmenims padaryta žalos, tad nėra svarbu nustatyti, ar tokia asmens veika sukėlė neigiamų išgyvenimų kitiems asmenims, ar ne. Svarbus yra pats veikos nepriimtinas visuomenei pobūdis (LVAT nutartis Nr.2-506/2011). Necenzūrinių žodžių, nepadorių gestų rodymas, įžeidžiamas kibinas prie žmonių ir kiti neteisėti veiksmai yra nepadorus elgesys, turintis neigiamą atspalvį, nepriimtinas visuomenei ir nesuderinamas su jos dorove. Nagrinėjamu atveju chuliganiški veiksmai - necenzūrinių žodžių vartojimas įvyko viešoje vietoje - parduotuvėje, kas yra traktuojama kaip administracinės teisės pažeidimas, kadangi dėl kaltininko veiksmų pašaliniai asmenys patyrė nepatogumų.

ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvioji sudėties pusė pasireiškia necenzūrinių žodžių, gestų naudojimu, kibimu prie kitų žmonių ar panašiais veiksmais, kuriais sutrikdoma viešoji tvarka ar žmonių rimtis. Nagrinėjamu atveju Apelianto veika pasireiškė necenzūrinių žodžių, nurodytų pirmosios instancijos teismo nutarime, vartojimu, juos nukreipiant S. K. atžvilgiu bei girdint pašaliniams asmenims – pardavėjai L. Ž. bei pirkėjui R. S.. Necenzūrinių žodžių vartojimą savo parodymais pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino ne tik S. K., R. S. bei L. Ž. (b.l. 23,24), tačiau ir pats Apeliantas. 2015-03-12 pareiškime tyrėjui D. B. Apeliantas nurodo, kad necenzūriniai žodžiai yra jo „šnekamosios kalbos dalis“ (b.l. 15), bei apeliaciniame skunde, teigdamas, kad tai darė vadovaudamasis LR Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Teismas atkreipia Apelianto dėmesį, kad LR Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad žmogaus įsitikinimų, informacijos laisvė - tai vienas iš demokratinės tvarkos pagrindų, kitų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida. Antai piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė rinktis į taikius susirinkimus, teisė laisvai praktikuoti religiją arba tikėjimą, rinkimų laisvė, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą negalėtų būti įgyvendintos, jeigu nebūtų garantuotos šių teisių ir laisvių ištakose glūdinčios žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Demokratinėje visuomenėje žmogui laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti. Bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas - ieškoti visuomenei rūpimos tiesos. Per diskusijas įvairios informacijos pagrindu besiformuojanti žmonių politinė valia užtikrina atstovaujamosios demokratijos funkcionavimą (LR Konstitucinio teismo 1998-03-10 nutarimas Nr. 14/97). Remiantis šiuo LR Konstitucinio teismo išaiškinimu matyti, kad V. P. neteisingai suvokia įsitikinimų laisvės sampratą ir nepagrįstai siekia išvengti atsakomybės. Atkreiptinas Apelianto dėmesys į tai, kad nė vieno asmens teisės negali būti iškeliamos aukščiau kitų, o būtent – naudodamasis savo teise reikšti mintis ir įsitikinimus asmuo negali įžeidinėti, žeminti ar kitaip nepagarbiai elgtis su kitais žmonėmis.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad individualaus asmens šnekamosios, vartojamosios kalbos ypatumai negali būti laikomi atsakomybę lengvinančia ar atsakomybę šalinančia aplinkybe. Asmens įprotis artimoje aplinkoje, bendraujant su pažįstamais asmenimis vartoti necenzūrinius žodžius automatiškai nereiškia, kad tokie patys išsireiškimai gali būti vartojami viešose vietose, esant pašalinių asmenų. Kartu pažymėtina, kad S. K. atžvilgiu išsakyti žodžiai buvo nukreipti siekiant įžeisti, kur įmanoma – žodžiai pavartoti moteriška gimine. Taigi, net ir nustačius, kad tokie išsireiškimai yra nuolatinė Apelianto šnekamosios kalbos dalis, tai nepaneigtų fakto, kad savo veiksmais jis pažeidė viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Viešosios tvarkos bei žmonių rimties pažeidimą patvirtina ir L. Ž. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur ji nurodo, jog pokalbio klausytis buvo nemalonu, suprato, „kad bus blogai“ bei prašė ginčo šalių išeiti iš parduotuvės (b.l. 24).

Apelianto akcentuojamos aplinkybės, jog, liudytojo R. S. parodymų duomenimis, jis necenzūrinius išsireiškimus girdėjo ginčo metu, o S. K. 2015-03-09 parodymuose pareigūnui, ji nurodė necenzūrinius išsireiškimus girdėjusi po įvykusio konflikto (Apeliacinio skundo „1)“ punktas), nedaro įtakos sprendžiant dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo fakto. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė liudytojas R. S., konfliktas, barnis ir panašūs žodžiai yra sinonimai ir šnekamojoje kalboje vartojami tame pačiame kontekste. Taigi, liudytojas R. S. pagrįstai visą Apelianto ir S. K. pokalbį galėjo laikyti vienu bendru ginču, o S. K., pati būdama tiesiogine šio įvykio dalyve, atskiras detales bei žodžius įsidėmėjo geriau, nei į ginčą tiesiogiai neįtrauktas R. S.. Tačiau, kaip minėta, tikslus necenzūrinių žodžių pavartojimo laikas (ginčo pradžioje, viduryje ar pabaigoje) yra nereikšmingas nagrinėjamu atveju, nes administracinei atsakomybei kilti pakanka nustatyti faktą apie necenzūrinių žodžių vartojimą sutrikdant visuomenės tvarką bei žmonių rimtį.

Teismas kartu atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios tvarkos ir žmonių rimties sutrikdymas laikytinais vertinamuoju administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiu. Tokiu atveju yra būtina atsižvelgti į aplinką, kurioje buvo atliekami ATPK 174 straipsnyje numatyti veiksmai, įvykį mačiusių asmenų požiūrį į veiksmus ir kt. Kaip jau minėta, į įvykį jautriai reagavo ne tik S. K., tačiau ir pardavėja L. Ž.. Be to, atsižvelgtina į faktą, kad Apeliantas necenzūrinius žodžius vartojo dienos metu (11 valandą) parduotuvėje. Neabejotina, kad Apeliantui buvo žinoma, jog parduotuvėje lankosi ne tik jam artimi žmonės, tačiau ir pašaliniai, gali užeiti vaikų. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo V. P. veiksmus, kaip pažeidžiančius viešąją tvarką bei žmonių rimtį.

Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, <...> taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje nėra duomenų, kad administracinio tesės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas netinkamai įvykdė įstatymų jam nustatytas pareigas. Apelianto nurodomi argumentai, kad pareigūnas bet kokia kaina siekė surašyti V. P. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo protokolą, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas 2015-03-10, o S. K. bei R. S. buvo apklausti 2015-03-09. Teismo manymu, tai, kad pareigūnas iš pradžių apklausė liudytojus, o tik paskui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. P., neprieštarauja ATPK nuostatoms. Pareigūno veiksmai laikytini pagrįstais, nes prieš surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo išsiaiškintos esminės įvykio aplinkybės, nustatyta, kad įvykio liudytojai pateikia tapačius parodymus. Apelianto išsakomos abejonės dėl to, kad pareigūnas „bet kokia kaina“ siekė patraukti administracinėn atsakomybėn V. P. yra deklaratyvūs bei nepagrįsti, laikytini kaip vienas iš argumentų, kuriais remdamasis Apeliantas siekia išvengti atsakomybės už padarytą nusižengimą. Kartu atkreiptinas Apelianto dėmesys į tai, kad S. K. ankstesnis teistumas yra nevertinamas, nustatant administracinio teisės pažeidimo, kurį padarė V. P., faktą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą, nelaikoma nei teismų įstatymo, nei LR Konstitucijos nuostatų pažeidimu. Vien tai, kad atsakomybėn patrauktas asmuo nesutinka su jam paskirta nuobauda ir nepripažįsta savo kaltės nereiškia, kad buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Pirmos instancijos teismas V. P. paskyrė švelniausios numatytos nuobaudos rūšies – baudos, minimalų dydį – 28 Eur. Atsižvelgiant į Apelianto asmenybę bei pažeidimo padarymo aplinkybes konstatuotina, kad V. P. skirta nuobauda nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti V. P. apeliacinį skundą.

2015-03-31 Ukmergės rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.