- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-09
- Bylos Nr.
- ATP-563-581/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-32-3-00502-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau Institucija) apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2013 m. rugpjūčio 14 d. Institucija Ž. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 4 d., 18 val. 23 min. vairuodamas automobilį Opel Astra, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), įvažiavo į prie Žaliojo šaltinio Pasvalio mieste (prie Kalno gatvės) rengiamą pėsčiųjų taką, kuris nepažymėtas kelio ženklu Nr. 412, išvažiuodamas atbuline eiga nesuvaldė automobilio, išvažiavo už pėsčiųjų tako ribų, išvertė du akmenis, žyminčius pėsčiųjų tako kraštą, apgadino tako dangą (paliko gilias provėžas) ir iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 9.231.1; 231.2; 234 p. ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus.
Pasvalio rajono apylinkės teismas skundžiamu 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Ž. B. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą ir jį nubaudė administracine nuobauda - 200 Lt bauda, administracinio teisės pažeidimo bylos dalį dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo Ž. B. atžvilgiu nutraukė, vadovaujantis ATPK 250 str. 1 p.
Apeliaciniu skundu Institucija skundžia Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimo dalį dėl administracinės bylos nutraukimo Ž. B. atžvilgiu, nesant jo veikoje administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. sudėties. Prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą.
Nurodo, kad teismo nutarimas iš dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas. Institucija nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai tyrė ir vertino surinktus įrodymus, nesilaikė ATPK 248 str. įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių, netinkamai tyrė ir vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad Ž. B. veikoje nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties.
Teigia, jog teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi tik Ž. B. ir kartu su juo įvykio metu buvusio R. Č. parodymais apie tai, kad išvažiuodami automobiliu iš įvykio vietos nejuto, kad išvartė keliuko kraštuose buvusius akmenis, apgadino tako dangą ir pametė ratų gaubtus. Pažeidėjas nepripažįsta, kad pasišalino iš įvykio vietos. Mano, kad šią pažeidėjo gynybinę versiją paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kurių teismas tinkamai neištyrė bei skundžiamo nutarimo aprašomojoje dalyje nevertino. Patrulio S. D. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad automobilis keliuku nusileido į pakalnę apie 21 m, bandydamas išvažiuoti ėmė buksuoti ir porą kartų nuvažiavo nuo keliuko, išversdamas porą akmenų, žyminčių keliuko ribas; keliuko dangoje liko gilios automobilio vėžės. Iš sudarytos eismo įvykio schemos ir fotolentelės matyti, kad aikštelė yra keliuko pradžioje, todėl iš jos išvažiuojant į keliuką įvažiuoti nereikia. Automobilio padarytos vėžės tęsiasi žymiai daugiau, o ne 2 ar 3 metrai, kaip teigia pažeidėjas. Iš nuotraukų matyti, kad automobilis kurį laiką važiavo automobilio dugnu braukdamas akmenis, kur aiškiai matyti ant akmenų likę nubrėžimai ir tepalų likučių žymės. Automobilio apžiūros akte užfiksuoti apgadinimai tik patvirtina, kad automobilis buvo užvažiavęs ant akmenų. Šie duomenys tik rodo, kad pažeidėjas negalėjo nesuprasti, kad įvyko eismo įvykis, apie kurį jis privalėjo pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kadangi buvo apgadintas automobilis, kuris priklauso ne pažeidėjui ir automobilio savininkui buvo padaryta turtinė žala, taip pat turtinė žala padaryta Pasvalio miesto seniūnijai, sugadinus rengiamą keliuką, o nukentėjusiųjų asmenų eismo įvykio vietoje nebuvo, su eismo įvykiu susijęs dalyvis privalėjo pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Institucijos skundą Ž. B. atstovas prašė apeliacinio skundo netenkinti ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nesilaikė ATPK 248 str. įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių. Nurodo, kad asmuo administracinėn atsakomybė traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis; sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybė traukiamo asmens naudai. Atkreipia teismo dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose – kai sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010). Atsiliepime į skundą nurodoma, jog Ž. B. nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus, jog nepastebėjo, kad kliudė du akmenis, nesuprato, kad, išvažinėdamas šviežiai supildą kelio dangą, padarė žalą seniūnijai. Taip pat nurodoma, kad nėra įrodyta, jog Ž. B. iš įvykio vietos pasišalino tyčia, sąmoningai, siekdamas išvengti atsakomybės. Jo parodymus patvirtina ir tai, kad įvykio vietoje liko du automobilio ratų gaubtai, o tai pastebėjęs ir supratęs, Ž. B. įvykio vietoje jų nebūtų palikęs. Liudytojas R. Č. taip pat patvirtino, kad eismo įvykio nebuvo; abu ėjo prie Ž. B. automobilio, pastatyto aikštelėje, pamatė, kad automobilį užstatė kitas automobilis, kuris trukdė išvažiuoti iš aikštelės; norėdamas išvažiuoti ir nekliudyti kito automobilio, Ž. B. automobilio priekiu įvažiavo į smulkia skalda užpiltą keliuką. Automobilis užbuksavo, jo stumti nereikėjo. Liudytojas nepajuto, kad Ž. B. vairuojamas automobilis būtų kliudęs keliuko ribas žyminčius akmenis; išlipę nebuvo, nematė nei likusių automobilio ratų gaubtų, nei provėžų. Jeigu būtų pajutę, kad išvartė akmenis, būtų išlipę ir viską sutvarkę. Liudytojas S. D. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jokio ženklo draudžiančio įvažiuoti į keliuką link šaltinio nebuvo; matėsi, kad automobilis buvo įvažiavęs į rengiamą keliuką – pėsčiųjų taką, ant neseniai supiltos skaldos matėsi likę gilios vėžės; matėsi, kad automobilis toje vietoje buksavo, buvo išversti iš vietos ribą žymintys du akmenys. Įvykio vietoje nubraižė schemą, ten pat rado du automobilio ratų gaubtus; kitų apgadinimų nenustatyta. Atsiliepime nurodoma, jog teismas padarė teisingą išvadą, kad iš surinktų įrodymų negalima objektyviai ir neabejotinai teigti, kad Ž. B. suprato padaręs eismo įvykį, padaręs savo veiksmais žalą asmeniui, iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, turėdamas tikslą išvengti atsakomybės. Teigiama, jog šioje dalyje Ž. B. atžvilgiu byla nutraukta pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
Šioje byloje dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo apeliacinių skundų negauta, tad šio pažeidimo padarymas laikomas įrodytu ir dėl jo skundą nagrinėjantis teismas nepasisako. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo Ž. B. atžvilgiu dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo.
Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad vertinti, ar tyrimo metu nebuvo padarytas pažeidimas, t.y. ar bylos išnagrinėjimui reikšmingi duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka gali tik teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės ir tik teismas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar kaltinimas asmeniui yra pagrįstas ir, priklausomai nuo to priimti atitinkamą sprendimą. Tokiu būdu įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino tinkamai.
ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).
Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčia, taip pat būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui, kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.
Pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas ne tik kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, bet ir išsiaiškinamos pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės ar kito turto apgadinimais. Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kitų asmenų teisėtus interesus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).
Institucija skunde nurodo, kad užfiksuoti pažeidėjo automobilio apgadinimai ir įvykio vietoje užfiksuoti keliuko dangos ir šalia jo buvusių akmenų nubrozdinimai pakankamai akivaizdūs, kad pažeidėjas negalėjo nesuprasti, jog įvyko eismo įvykis. Tačiau ištirti įrodymai Ž. B. parodymų nepaneigia. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme, Ž. B. nurodė, kad išvažiuojant iš įvykio vietos šviežiai supilta žvyruota danga automobilio ratai prasisuko, tačiau automobilis užklimpęs nebuvo, stumti automobilio nereikėjo, jis nejuto, kad automobilis kažką kliudė, nepastebėjo, kad pametė ratų gaubtus, jei būtų pastebėjęs, ratų gaubtus būtų susirinkęs, įvykio vietą sutvarkęs, nesiekė pasišalinti iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės, padarytą žalą sutinka atlyginti (b.l. 33). Nagrinėjamoje byloje esančiose automobilio nuotraukose užfiksuoti automobilio apgadinimai nėra žymūs – nubrauktas kairės pusės automobilio slenkstis (b.l. 16,17). Iš fotolentelės, kurioje užfiksuota eismo įvykio vieta matyti, kad keliuko danga iš birios skaldos, kurioje matyti likę ratų provėžos, keliuko krašte palikti du ratų gaubtai (b.l. 12,13). Pėsčiųjų tako atstatomiesiems darbams papildomai sunaudota vienas maišas cemento 14,25 Lt vertės (b.l. 36). Aptartos aplinkybės nepaneigia Ž. B. parodymų ir tuo pačiu neleidžia kategoriškai pripažinti, kad Ž. B. tyčia neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos.
Pripažįstamas nepagrįstu skundo argumentas, jog su eismo įvykiu susijęs dalyvis privalėjo pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos, nes buvo apgadintas automobilis, kuris priklauso ne pažeidėjui ir automobilio savininkui buvo padaryta turtinė žala, o nukentėjusiųjų asmenų eismo įvykio vietoje nebuvo. Ž. B. nurodė, jog automobilis priklauso jo draugui ir automobiliu naudojasi darbo reikalais, turi automobilio registracijos ir draudimo dokumentus, bylos nagrinėjimo metu dokumentai yra policijos pareigūnų žinioje (b.l. 33). Teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu yra apgadinamas automobilis, kurį vairuoja pats eismo įvykį sukėlęs asmuo, atsakomybė tuo atveju nekyla, kai automobilis priklauso kitam asmeniui, tačiau eismo įvykį padaręs asmuo tuo metu buvo jo teisėtu valdytoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2179/2009, N444-1996/2010).
Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad Ž. B. suprato, jog jis apgadino pėsčiųjų tako dangą, ir tyčia iš įvykio vietos išvažiavo, vadovaudamasis principu, jog visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Ž. B. veikoje nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl šio pažeidimo prieš Ž. B. nutraukė.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 1 p., teismas,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.