Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-603-557/2012

Teisėjas E. Jurgutis Teisminio proceso Nr. 1-25-3-00001-2012-7

2012 m. lapkričio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal BK 187 str. 1 d. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš R. G. nukentėjusiajam P. J. priteista 5000 Lt turtinei žalai ir 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2810 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą: 2012-01-14, apie 09.00 val., atėjęs į P. J. priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino nupjaudamas P. J. priklausančios tvoros 28 vnt. medinius kuolus bei nuardė metalinę tvorą ir ją apgadino. Be to, minėtoje vietoje R. G. nulaužė 1 obelį ir 1 trešnę. Iš viso padarė 5000 Lt turtinę žalą.

BK 187 str. 1 d. dispozicijoje yra nustatyta įstatymo saugoma vertybė - nuosavybės teisė ir jos pažeidimas. Šis pažeidimas išreiškiamas per nusikaltimo dalyką, šiuo atveju, P. J. materialaus turto - 28 tvoros kuolų ir dviejų vaismedžių, sugadinimą. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir konstatuota, kad šios aplinkybės įvyko ir nei vienas iš proceso dalyvių to neginčija ir neneigia. Baudžiamuoju įstatymu įtvirtinta minėta dispozicija suponuoja privalomą nusikalstamos veikos objektyvųjį elementą - priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šios aplinkybės taip pat nustatytos ir konstatuotos teismo nuosprendyje. Vertinant ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu iškilusius klausimus bei proceso dalyvių pateikiamas skirtingas versijas akivaizdu, kad yra iškilęs pagrindinis klausimas, tai padarytos nusikalstamos veikos subjektas. Išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti įvykusias faktines aplinkybes ir tinkamai bei objektyviai įvertinti tyrimo veiksmus bei tokiu pagrindu paneigti pirmos instancijos teismo nurodyto subjekto veikos nepadarymo aplinkybes, būtina išnagrinėti nustatytų aplinkybių/įrodymų sąsajumą su R. G. asmeniu, vertinant per baudžiamosios atsakomybės ir in dubio pro reo (visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai) principo prizmę.

Dėl pareigūnų procesinių dokumentų objektyvumo ir šališkumo. Iš atlikto ikiteisminio tyrimo matyti, kad pareigūnai užfiksavo sugadinto turto padarinius - nupjauti tvoros kuolai bei nukirsti vaismedžiai. Tačiau paviršutiniškai ir tarnybiškai aplaidžiai buvo surinkti faktiniai duomenys, kuriuos vėliau teismas pripažino ir įvertino kaip įrodymais:

2012-01-14 įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti padariniai bei pėdsakai vedantys į Girčių sodybą. Šis protokolas užpildytas neišsamiai ir paviršutiniškai. Iš R. G. paimtas tik vienas pjūklas „Fiscar“, neapžiūrint ir nepaklausiant, kiek dar tokių įrankių yra sodyboje. Pirmos instancijos teismo posėdyje E. G. parodė, kad sodyboje dar buvo bent keturi pjūklai. Akivaizdu, kad vienintelė sąsaja tarp R. G. sodybos ir P. J. sodybos yra pėdsakai, kurie, kaip nurodoma pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, buvo apsnigti. Įvykio vietos apžiūros protokolu nebuvo fiksuoti batai, kuriais buvo padaryti pėdsakai. Pareigūnai net nebandė lyginti ar klausti, kokius batus turi R. G., ir ar jie daugmaž atitinka padarytus sniege pėdsakus. Šios neužfiksuotos ir detaliai nenurodytos aplinkybės šiuo metu kelia pagrįstų abejonių, kas padarė pėdsakus. 2012-01-14 ir 2012-01-16 tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota tai, jog pėdsakai nuvedė į R. G. sodybą. Pažymėtina, kad tarp pastarųjų dviejų sodybų yra plentas, pareigūnai nenurodo savo pranešimuose ar pėdsakai, vedantys iki plento ir nuo jo, yra tie patys ir kodėl daro tokias išvadas (vienodas pėdsakų tipas, pėdsakų tarpai ir pan.). Kodėl nėra niekur užsiminta ir užfiksuota, kokie tarp pėdsakų tarpai, koks atstumas, jų dydis ir kitos reikšmingos aplinkybės (pagal šiuos duomenis būtų galima nustatyti preliminariai pėdsakus padariusio asmens ūgį, eisenos ypatumus). Pareigūnai labai formaliai ir paviršutiniškai užfiksavo ir R. G. esamus nubrozdinimus ant rankų bei pjuvenų neradimą pas R. G. sodyboje, kai jis paminėjo, kad rankas susižalojo iš vakaro pjaustydamas medieną. Pareigūnai privalėjo žiūrėti ir ieškoti ne pjuvenų likučių, o tai, kas buvo pjaustyta pagal R. G. versiją, ir tokius duomenis užfiksuoti. Šiuo atveju pareigūnai paėmė ir užfiksavo tai, ko R. G. ir neneigė atlikęs bei dirbęs - pjovęs medieną ir dirbęs fizinį darbą, o nefiksavo rezultato - kokie darbai buvo iš vakaro nudirbti pagal R. G. pasakojimą. Tokios abejonės nesuponuoja fakto, kad R. G. paimtu vieninteliu pjūkleliu ir sužalotomis rankomis galėjo nupjauti P. J. tvorą bei vaismedžius.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad pareigūnas R. M. tyrimo metu nepakankamai kvalifikuotai atliko įvykio vietos apžiūrą, daiktų poėmį. Tačiau teismas suteikė išskirtinę reikšmę policijos darbuotojų parodymams ir neįvertino aplinkybių apie pareigūnų šališkumą ir galimą piktnaudžiavimą tarnyba, pareigų neatlikimą. R. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2012-01-16 iškviestas į apklausą buvo apklausinėjamas dar nesant nukentėjusio P. J. pareiškimui. Kaip esant tokiam procesiniam pažeidimui, vėliau teismas gali remtis pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis? Nesuprantamas teismo konstatavimas ir R. G. pozicijos išdėstymas nuosprendyje, kad „<...> 2012-01-16 atvykęs apklausai R. G. iš pradžių įvykio neneigė, tik tylėjo ir atsisakė dėl įvykio duoti bet kokius paaiškinimus“. Civilinėje teisėje kai kuriuose veiksmuose tylėjimas yra pripažįstamas bei vertinamas kaip viena iš valios išraiškos formų, tačiau baudžiamojoje teisėje tylėjimas negali būti interpretuojamas kaip kažko teigimas ar neigimas. Šiuo atveju visiškai nesuprantama ikiteisminio tyrimo bei teismo konstatuota aplinkybė, kuri vėliau R. G. atžvilgiu yra nurodoma ir apibrėžiama neigiamai. Tokiu atveju turi būti nustatyti grubūs pareigūnų procesinių veiksmų fiksavimo faktai, tačiau teismas apie tokius pažeidimus net neužsimena.

Teisminio posėdžio metu nebuvo išklausytas R. G. įrašytas pokalbis su pareigūnu R. M.. Teismas audio įrašą prijungė prie bylos ir nurodė, kad jis bus perduotas aplinkybių išsiaiškinimui. Iš pokalbio galima aiškiai suprasti pareigūno R. M. neigiamą nusistatymą R. G. atžvilgiu, grasinimą sulaikyti, tendencingus kaltinimus, o ne siekį išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes, ir visa tai buvo atliekamas net nesant nukentėjusiojo pareiškimo, net pagrindo apklausti asmenį.

Pažymėtina, jog iškvietus R. G. į apklausą (įteiktas šaukimas atvykti į policiją 2012-01-16 8.00 val.) ir jam atvykus, nebuvo surašomas joks apklausą fiksuojantis dokumentas (protokolas, paaiškinimas) ir net nebuvo siekiama šios apklausos fiksuoti. Buvo surašytas pjūklo paėmimo protokolas, t.y. pjūklo, ant kurio tariamai yra likusios šlapios medžio pjuvenos ir kuris realiai buvo paimtas ne 2012-01-16, o 2012-01-14. Teismo posėdžio metu apklausiant liudytoju pareigūną R. M. jis paaiškino, jog pjūklas nebuvo įdėtas į specialų plastikinį maišą, užplombuotas, siekiant neprarasti duomenų, dėl ko jis yra paimamas (šlapių medžio pjuvenų). Paėmus pjūklą kaip daiktinį įrodymą, nebuvo atliktas absoliučiai joks tyrimas, kad nustatyti, ar būtent su tuo pjūklu buvo nupjauta tvora, ar būtent tos pjuvenos iš įvykio vietos yra fiksuotos ant pjūklo. Kyla pagrįstų abejonių tokio veiksmo atlikimo tikslingumo ir prasmės.

Nesuprantama ir pareigūnų pozicija dėl R. G. girtumo, kodėl ši aplinkybė buvo nurodoma tarnybiniuose pranešimuose nepatikrinus šio fakto ir neabejotinai esant tokiai galimybei. Pareigūnas turi objektyviai fiksuoti duomenis, o ne daryti prielaidas. Prielaidos galimos keliant tam tikras versijas ar renkantis tyrimo metodą ir pan., o šiuo atveju toks neteisingų duomenų pateikimas bei nurodymas vertintinas kaip neigiamas ir pareigūnui neleistinas veiksmas.

Sekanti aplinkybė, verčianti suabejoti pareigūnų šališkumu ir neobjektyvumu, - procesinių dokumentų datų ir faktų klastojimas: 2012-01-14 iš R. G. buvo paimtas pjūklas „Fiscar“, tačiau šis veiksmas buvo užfiksuotas tik 2012-01-16, surašant protokolą. Taip pat paminėtina, kad nesutampa ikiteisminio tyrimo procesinių dokumentų užpildymas. Nukentėjusysis paaiškino, jog pareiškimą, kurį užpildė pareigūnas R. M., pasirašė tik 2012-01-16, tačiau, kaip matyti, šis dokumentas registruotas policijoje 2012-01-14. Įvykio vietos apžiūros protokolas taip pat nebuvo pildomas pareigūnams būnant Girčių sodyboje.

Kitos aplinkybės, tokios kaip įvykio vietos apžiūros neišsamumas, kai nefiksuoti nei pėdsakai, nei galimi kiti pėdsakai ar jų nebuvimas, šio protokolo surašymo aplinkybės, leidžia daryti išvadą apie pareigų neatlikimą arba aplaidumą. Įvykio vietos apžiūros protokolą pasirašė tik pareigūnas ir tikrai ne tuo metu ir ne toje vietoje, kai buvo apsilankyta Girčių sodyboje. Neabejotinai galima buvo užpildžius protokolą pateikti jį pasirašyti tiek R. G., tiek jo tėvui, tuo pat metu buvusiam sodyboje, taip pat galima buvo apžiūrėti visą sodybą, jos perimetrą, fiksuoti, ar yra kitų (tų pačių) pėdsakų, vedančių iš sodybos ir kt., aiškintis vietoje pėdsakų dydį, ieškoti juos palikusią batų. Akivaizdu, jog deramai šis procesinis veiksmas atliktas nebuvo, o realiai ir nebuvo atliekamas įvykio vietoje Girčių sodyboje. Tikrovės neatitinkantys pareigūno paaiškinimai apie girtumą (kuriuos pirmos instancijos teismas atmetė), o taip pat kitos pareigų neatlikimą bei aplaidumą atliekant pareigas nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad grubiai buvo pažeistos įrodymų fiksavimo bei procesinių veiksmų atlikimo nuostatos, tai neabejotinai kelia pagrįstų abejonių pareigūnų, kurie buvo apklausti teismo posėdyje, patikimumu. Pareigūnai netinkamai įvertino situaciją ir nekompetentingai surinko bei užfiksavo visas faktines aplinkybes. Visų šių aplinkybių buvimas suponuoja tai, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino šias aplinkybes, dėl ko nėra pagrindo tokiais įrodymais vadovautis.

Dėl pėdsakų sąsajumo su R. G. asmenybe. Paminėtina, kad R. G. niekada nėra matęs P. J. ir juo labiau su juo konfliktavęs. Šią aplinkybę patvirtina ir pats nukentėjusysis. Tokiu atveju iškyla pagrįstas klausimas, koks motyvas būtų R. G. niokoti svetimą turtą bei kokiu tikslu jis tai darė, kai net nepažįsta bei nekonfliktuoja su P. J.? Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas nevertino ir netyrė. Taip pat pažymėtina aplinkybė apie pėdsakų egzistavimo faktą, o tiksliau akivaizdų jų buvimą, net nebandant pastarųjų maskuoti ar slėpti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. G. yra Kauno technologijos universiteto lektorius, asmuo turintis aukštąjį išsilavinimą. Ar asmuo, suplanavęs ir padaręs šią nusikalstamą veiką, galėtų sniege palikti pėdsakus, kurie tiesiausiu keliu vestų pas jį į sodybą ir naiviai tikėtis, kad vienintelių pėdsakų niekas nepastebės? Ar asmuo, suplanavęs ir padaręs nusikalstamą veiką, savo noru bei geranoriškai pateiktų nusikalstamos veikos padarymo įrankį (šis faktas minimas ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose)? Šios aplinkybės būtų pateisinamos, jei R. G. iš karto prisipažintų bei neneigtų šių aplinkybių. R. G., dirbdamas dėstytoju, teigiamai charakterizuojamas bei neturintis administracinių nuobaudų, nesiimtų be jokio pagrindo bei motyvų eiti į svetimą sodybą pas asmenį, kurio nėra matęs ir neturi su juo jokių konfliktų, pjauti tvoros ir tokiu būdu padaryti žalą. R. G. pastoviai negyvena sodyboje, todėl nežino vietinio gyvenimo peripetijų ir neįsivaizduoja, dėl kokių aplinkybių galėjo būti sugadintas P. J. turtas - 28 tvoros kuolai bei du vaismedžiai. Nepaneigta versija, kad kažkas tyčia galėjo sugadinti P. J. turtą ir pėdsakais nueiti iki R. G. sodybos, siekiant neigiamų pasekmių R. G. ar jo tėvo E. G. nenaudai, o taip pat aplinkybės, kad per Girčių sodybą yra tiesiausias kelias į netoliese esančią sodų bendriją, kurioje yra daug nuolatinių gyventojų, galimai turinčių ar/ir turėjusių realių konfliktų su nukentėjusiuoju.

Apibendrinus aukščiau išdėstytą galima akivaizdžiai konstatuoti, kad veika tinkamai kvalifikuota baudžiamosios atsakomybės prasme, t.y. visi būtinieji šiai veikai reikalingi kvalifikuojantys požymiai, išskyrus nusikalstamos veikos subjektą. Teismas paviršutiniškai įvertino surinktus faktinius duomenis: pareigūnų parodymus, ikiteisminio tyrimo procesinius dokumentus, o R. G. poziciją palaikė tik kaip gynybinę neigimo versiją. Akivaizdu, kad vienintelė prielaida, suklaidinusi pirmos instancijos teismą, tai pėdsakų egzistavimas. Kaip jau minėta, teismas pareigūnų parodymais rėmėsi ir pripažino įrodymais surinktus jų faktinius duomenis, tačiau paminėtina, kad egzistuojantys pėdsakai yra išvestiniai duomenys. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio tyrimo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybė, kas yra šių pėdsakų padarymo subjektas. Nenustačius pėdsakų subjekto, negalima teigti, kad šiuos pėdsakus padarė R. G., o juo labiau, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d. Nepašalinus visų šių abejonių, pirmos instancijos teismo nuosprendis liko grįstas prielaidomis, todėl šioje byloje yra paneigtas vienas kertinių baudžiamojo proceso principų - in dubio pro reo principas, teigiantis, kad visos nepašalintos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal BK 187 str. 1 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal BK 187 str. 1 d. už svetimo, nukentėjusiajam P. J. priklausančio turto sugadinimą, t.y. tvoros 28 vnt. medinių kuolų nupjovimą, metalinės tvoros nuardymą, vienos obels ir vienos trešnės nulaužimą. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam P. J. priklausantis turtas (mediniai kuolai, metalinė tvora bei obelis ir trešnė) buvo sugadintas, pastarasis dėl to patyrė žalą, tačiau be šių būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių – veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, būtina nustatyti ir nusikalstamos veikos subjektą – asmenį, padariusį nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas pripažino įrodytu, kad BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė nuteistasis R. G.. Pripažindamas R. G. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo P. J. ir policijos pareigūnų R. M. bei V. J. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, tuo tarpu nuteistojo R. G. aiškinimą, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, atmetė, o jo parodymus vertino kritiškai, kaip baudžiamosios atsakomybės vengimą. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog medinė tvora buvo sugadinta nupjaunat medinius kuolus pjūkleliu. Įvykio vietoje buvo rasti ir fiksuoti žmogaus pėdsakai, vedantys į Girčių sodybą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad pėdsakai iš nukentėjusiojo P. J. sodybos atvedė į Girčių sodybą. Pareigūnai, apžiūrėję Girčių sodybą, pėdsakų, kuriais būtų nueita toliau iš Girčių sodybos, nefiksavo. Dalis pėdsakų, kurie atvedė nuo P. J. sodybos į Girčių sodybą, buvo sunaikinti (E. G. nukasus sniegą). Būdami Girčių sodyboje pareigūnai nustatė, kad R. G. rankos subraižytos. R. G. pareigūnams sakėsi, kad rankas susižalojo pjaudamas medieną sodyboje. Pareigūnai apžiūrėjo Girčių sodyboje vietas, kuriose galimai buvo pjaunama mediena, bet nerado šviežiai pjautos medienos pjuvenų liekanų, kas leido spręsti, kad R. G. medienos savo sodyboje nepjovė, o nupjovė P. J. tvoros medinius kuolus. R. G. buvo paprašytas pateikti pjūklą, kuriuo naudojosi ruošdamas medieną. R. G. pjūklelį atnešė iš gyvenamosios patalpos. Ant pateikto pjūklo matėsi šviežios, šlapios, šviesios spalvos pjuvenos. 2012-01-16 atvykęs apklausai R. G. iš pradžių įvykio neneigė, tik tylėjo ir atsisakė dėl įvykio duoti bet kokius paaiškinimus.

Tačiau nuteistasis R. G. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, jog nusikaltimo jis neįvykdė, kadangi nei tikslo, nei motyvo tam neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, kurio metu buvo perklausytas nuteistojo R. G. pateiktas įrašas, darytas Kretingos rajono policijos komisariate 2012-01-16 (posėdžio metu nuteistasis R. G. ir jo gynėjas pateikė ir įrašo stenogramą), taip pat papildomai apklaustas nuteistasis R. G., bei pats iš naujo atlikęs įrodymų vertimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. G. kaltu pagal BK 187 str. 1 d., padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas ir to pasekoje netinkamai išsprendė R. G. kaltės klausimą.

Iš liudytojų policijos pareigūnų R. M. bei V. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (b.l. 47, 66-67) matyti, jog dar įvykio dieną, t.y. 2012-01-14 Girčių sodyboje apklausiant nuteistąjį R. G. apie nukentėjusiajam P. J. priklausančių medinių kuolų nupjovimą, pastarasis kaltės nepripažino, neigė nupjovęs tvoros kuolus.

Policijos pareigūno R. M. tarnybiniame pranešime (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 9, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) nurodyta, jog 2012-01-16 R. G. atvyko į policijos komisariatą, įvykio jis neneigė, tačiau atsisakė duoti parodymus motyvuodamas, kad tai yra privataus kaltinimo bylos ir jam yra numatytos tam tikros proceso teisės. Teisiamojo posėdžo metu (b.l. 47) liudytojas policijos pareigūnas R. M. taip pat parodė, jog R. G. 2012-01-16 policijos komisariate atsisakė duoti parodymus. Tačiau tokie policijos pareigūno R. M. parodymai prieštarauja nuteistojo R. G. pateiktame įraše (b.l. 64, įrašas perklausytas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) bei nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniam teismui pateiktoje įrašo stenogramoje užfiksuotai informacijai, iš kurios matyti, jog 2012-01-16 Kretingos rajono policijos komisariate, nuteistasis R. G. į policijos pareigūno klausimą: „Na, tai kaip, darėt nedarėt?“,- atsakė: „Na ne, nedariau“. Į policijos pareigūno klausimą: „Tai nieko negalite paaiškinti apie tą įvykį?“,- nuteistasis R. G. atsakė: „Tiek, kiek aš žinau, tiek jums pasakiau“. Kaip matyti, nuteistasis R. G. ir 2012-01-16, būdamas policijos komisariate, savo kaltės nepripažino, neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, neužfiksuota, kad nuteistajam R. G. būtų buvę pasiūlyta duoti parodymus ir siekta jį apklausti surašant apklausos protokolą, o jis būtų atsisakęs tai padaryti.

Nukentėjusiajam P. J. iniciavus privataus kaltinimo procesą, R. G. savo kaltės taip pat nepripažino, taikinamojo posėdžio metu (b.l. 23) atsisakė taikytis su nukentėjusiuoju nurodydamas, jog su P. J. niekada nesipyko, todėl neturi dėl ko ir taikytis. Jam žalos jis nėra padaręs.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 46, 48) matyti, jog teisiamajame posėdyje R. G. savo kaltės taip pat nepripažino, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė. Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 48) R. G. paaiškino, jog 2012-01-13 po pietų, apie 15-16 val., atvažiavo iš Kauno su skardomis į savo sodybą. Jo tikslas buvo parduoti karvę ir „užkonservuoti“ sodybą. Tą vakarą dirbo tol, kol matėsi. Iškrovė skardą ir pasiruošė namo „konservavimui“. Jam reikėjo užkalti langus, duris, todėl tą vakarą naudojosi pjūklu. Pjovė pjūklu ne tik šalia malkinės, bet ir apie namą. Medžius pjovė ir kūrenimui, ir namo „konservavimui“. Atsikėlęs ryte apie 09.30 val. – 10.00 val. pamatė tėvą kalbantis su pareigūnais ir prie jų priėjo. Pareigūnai pasakė, kad jis nupjovė tvoros kuolus, ir paprašė parodyti rankas. Jo rankos buvo susibraižiusios, nes tvarkant sodybą galėjo susibraižyti. Jam buvo liepta atnešti pjūklą ir jis pirmą pasitaikiusį jiems atnešė. Pareigūnai jį pasiėmė. Jie sakė, kad pėdsakai atvedė į jo sodybą. Kai pareigūnas jam pasakojo, kad nuo P. J. sodybos eina pėdsakai iki jo sodybos, jis tylėjo ir klausėsi. O kai pasakė, kad jis nupjovė tuos kuolus, atsakė, kad ne. Jam buvo šokas, o kai atsitokėjo, pats paskambino į policijos komisariatą ir paklausė, kur yra ta tvora. Jam buvo atsakyta, kad jis apsimeta, nes nupjovė tvorą žmogui, su kuriuo pykosi jo mama. Jis nėjo žiūrėti tų pėdsakų ir tvoros. Jis tvoros nepjovė, to žmogaus nepažįsta ir neturi motyvo šitaip pasielgti. Kuolų žiūrėti nėjo, nes jam tikrai buvo neįdomu. Jam buvo svarbiau parduoti karvę, „užkonservuoti“ ir sutvarkyti sodybą, o ne bėgti žiūrėti tų kuolų. Galvojo, kad ir taip išsispręs, nes jis to nedarė. Jis P. J. nepažįsta. Tik po to, kai pareigūnas jam pasakė, kad jis keršija už mamą, peržiūrėjo dokumentus ir nerado, kad kokie nors konfliktai būtų buvę tarp jo mamos ir P. J.. Jis nėra P. J. matęs, nes jų sklypai nesiriboja. Tarp jų sodybų yra apie 1 km atstumas. Pareigūnai neprašė apžiūrėti jo batų, rankų nefotografavo, nesiūlė eiti apžiūrėti tvoros ir pėdsakų. Nuo pat pirmo susitikimo su pareigūnais jam buvo teigiama, kad pėdsakai yra jo ir kad jis nupjovė tą tvorą. Jis sakė pareigūnams, kad to nedarė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. G. taip pat kategoriškai neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, parodė, jog nukentėjusiojo P. J. anksčiau nebuvo matęs, jie tarpusavyje nebuvo pažįstami. Kai dar sodyboje gyveno jo mama, kartu gyveno ir P. G., jis pagelbėdavo mamai sodyboje. O kai jo mamą nužudė ir P. G. neturėjo kur eiti, jis jam leido gyventi sodyboje. Vieną dieną P. G. paskambino ir pasakė, kad išeina, tai teko greitai važiuoti ir žiūrėti gyvulius. Buvo nuspręsta gyvulius parduoti. Be to, jis nupirko skardas, kurias reikėjo prisukti ant langų, tuo tikslu jie tuo metu sodyboje ir buvo susirinkę. Kas galėjo padaryti nusikaltimą, nežino, yra nustebęs, kadangi su žmogumi niekada nėra buvęs susitikęs, o policijos pareigūnas sako, kad jis kažką sugadino.

Iš aukščiau aptartų nuteistojo R. G. bei policijos pareigūnų parodymų, o taip pat garso įrašo bei įrašo stenogramos matyti, jog R. G. nuo pat pradžios neigė sugadinęs nukentėjusiojo P. J. turtą, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.

Apelianto R. G. nurodytas aplinkybes apie atvykimą į sodybą, darbus joje teisiamojo posėdžio metu (b.l. 47-48) patvirtino liudytojas E. G., kuris parodė, jog 2012-01-14 sodyboje buvo dviese su sūnumi R. G.. Sūnus atvažiavo iš Kauno iš vakaro, atsivežė skardos, nes norėjo parduoti karvę ir „užkonservuoti“ sodybą - užkalti langus ir duris. Penktadienį dar iškrovė skardas, sunešė į malkinę, pavakarieniavo ir ėjo miegoti. Name yra virtuvė ir viršuje du kambariai, bet tik vienas yra iki galo įrengtas ir šildomas. Tame kambaryje jie ir miegojo. Ryte buvo pasnigę, jis atsikėlė, nusikasė sniegą, pašėrė gyvulius. Apie 09.00 val. kaimynas Lemkis atėjo pieno. Paskui jis ėjo parsinešti malkų ir pamatė apie sodybą vaikštančius du vyrus. Kai priėjo, suprato, kad tai policijos pareigūnai. Jie pasakė, kad Kaziui nupjovė kažkas tvorą ir pėdsakai atvedė į jų sodybą. Jis sakė jiems, kad nepažįsta jokio Kazio. Išėjo iš namo R. G. ir pareigūnai pradėjo jo klausinėti, kur buvo naktį. Tuo momentu atvažiavo žmonės pirkti karvės ir jis nuėjo kalbėtis su jais. Paskui sūnus sakė, kad jam liepė pirmadienį ateiti į policijos komisariatą. Suprato, kad sūnų įtaria nupjovus tvorą. Namuose turi penkis pjūklus, įvairių dydžių. Pjūklai buvo malkinėje. Su sūnumi miegojo viename kambaryje, todėl jei jis būtų naktį kur nors ėjęs, būtų pajutęs. Su kaimynais jie neturi jokių konfliktų. P. J. nepažįsta. Iš vakaro jis malkų nepjovė, o R. G. galėjo pjauti šakas, nes kambaryje prie krosnies buvo padėta šlapių šakų. R. G. galėjo pjauti malkas tuo metu, kai jis šėrė gyvulius. Pareigūnai į namo vidų įėję nebuvo.

Liudytojas V. V. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 67) patvirtino nuteistojo R. G. bei liudytojo E. G. nurodytas aplinkybes dėl jų atvykimo 2012-01-13 į Girčių sodybą, t.y., kad buvo norima parduoti karvę, kadangi nebebuvo kam prižiūrėti sodybos.

Kaltinime R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodomas „apie 09.00 val.“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo P. J. protokole – pareiškime (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 2, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) nurodyta, jog nukentėjusysis P. J. jau apie 09.00 val. pastebėjo, kad 28 vnt. medinių kuolų yra nupjauta. Nukentėjusysis P. J. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 46-47) parodė, jog lojant šunį jis girdėjo 4 val. ryto. Taip pat spėjo, jog medinių kuolų pjovimas turėjo užtrukti apie 2 val. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nusikalstama veika buvo įvykdyta dar iki 09.00 val., galimai naktį arba paryčiais. Iš aukščiau aptartų nuteistojo R. G. bei liudytojo E. G. parodymų matyti, jog nuteistasis R. G. neigė ėjęs ir gadinęs nukentėjusiojo P. J. turtą, o liudytojas E. G., nurodydamas, kad 2012-01-14 naktį su sūnumi miegojo viename kambaryje, todėl, jei pastarasis naktį būtų kur nors ėjęs, jis tai būtų pajutęs, tokiu būdu patvirtino, kad jo sūnus R. G. visą naktį buvo namuose, išėjęs niekur nebuvo.

Vienas iš argumentų, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas R. G. pripažino kaltu- tai, jog įvykio vietoje buvo rasti ir fiksuoti žmogaus pėdsakai, vedantys į Girčių sodybą, o pareigūnai, apžiūrėję Girčių sodybą, pėdsakų, kuriais būtų nueita toliau iš Girčių sodybos, nefiksavo. Iš medžiagoje Nr. 69-At-00009-12 esančio protokolo – pareiškimo (b.l. 2, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) matyti, kad nukentėjusysis P. J., aptikęs nupjautus medinius kuolus, apžiūrėdamas vietovę pėdsakais buvo nuėjęs iki R. G. sodybos. Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 46-47) nukentėjusysis P. J. parodė, jog pėdsakai vedė iki plento, už plento tie patys pėdsakai ėjo toliau. Ant plento pėdsakų nesimatė. Miškelyje irgi matėsi pėdsakai. Laukuose pėdsakai jau buvo apipustyti sniegu, o miške matėsi ryškiai. Buvo ateita ir grįžta. Apžiūros protokole (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 3, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) užfiksuota, jog įvykio vietoje matosi apsnigę avalynės palikti pėdsakai, kurie veda link maumedžių giraitės ir Palanga – Šiauliai plento. Pėdsakai randami ir už plento ir veda keliuku, „Ąžuolyno“ giraite. Šiais pėdsakais nueinama iki Girčių sodybos. Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 47) liudytojas policijos pareigūnas R. M. parodė, jog buvo vieno žmogaus pėdsakai, ateita ir grįžta atgal. Pėdsakai buvo apsnigę ir batų protektorių nesimatė. Matėsi, kur pėdsakai veda. Pėdsakais nusekė iki plento, matė, kad už plento pėdsakai eina toliau. Pėdsakai buvo iki plento ir tie patys už plento. Taip priėjo Girčių sodybą. Kitų pėdsakų nebuvo, tik tie vieni. Už plento buvo vieno žmogaus ir dar P. J. pėdsakai, nueita ir grįžta. P. J. pėdsakai buvo šviežiai nueiti, o kiti buvo senesni. Pėdsakų jis nematavo. Liudytojas policijos pareigūnas V. J. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 66-67) taip pat parodė, jog prie tvoros buvo pėdsakai ir jie jais nusekė link Šiaulių plento. Matė, kad už plento pėdsakai veda toliau. Pėdsakai nuvedė tiesiai į Girčių sodybą ir prie jų daržinės pasibaigė. Į jų sodybą vedė dveji pėdsakai, buvo nueita ir grįžta. Dar matėsi ir nukentėjusio pėdsakai. Pėdos sniege buvo ne visai tikslios, protektorių nesimatė.

Tačiau apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo įvykio vietos iki Girčių sodybos vedė pėdsakai (į abi puses), nėra pakankama nuteistojo R. G. kaltei įrodyti. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pėdsakai sniege buvo palikti būtent nuteistojo R. G. avalyne. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo lyginama, ar nuteistojo R. G. nešiojamos avalynės dydis, pado raštas, atstumas tarp pėdsakų atitinka sniege paliktus pėdsakus. Kadangi nebuvo aiškintasi ir neginčijamai įrodyta, kad įvykio vietoje rasti pėdsakai, kurie tęsėsi iki pat Girčių sodybos, buvo palikti nuteistojo R. G. avalyne, nepaneigta, kad pėdsakus galėjo palikti ir kitas asmuo. Be to, nesiaiškinta, ar nuo įvykio vietos iki plento rasti pėdsakai palikti ta pačia avalyne kaip ir pėdsakai, rasti už plento, nebuvo aiškintasi, ar šių pėdsakų dydis, raštas, gylis, atstumas tarp pėdsakų sutampa. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama trasologinė ekspertizė, kuri neginčijami patvirtintų, kad pėdsakai nuo įvykio vietos iki plento ir nuo plento iki Girčių sodybos buvo palikti ta pačia avalyne, ir kad jie palikti būtent R. G. avalyne. Išvadą, kad pėdsakai palikti ta pačia, R. G. priklausančia, avalyne, padarė policijos pareigūnai ir nukentėjusysis P. J., nors patys taip pat nurodė, jog pėdsakai buvo užpustyti, avalynės pado raštų gerai nesimatė, pėdsakų nematavo. Atsižvelgiant į visa tai darytina išvada, jog neįrodyta, kad minėtus pėdsakus būtų palikęs nuteistasis R. G., o taip pat nepaneigta versija, kad pėdsakus paliko kitas asmuo. Tokią prielaidą leidžia daryti tai, jog nukentėjusiojo P. J. ir Girčių sodybų apylinkėse yra ir kitų gyvenamų sodybų.

Apylinkės teismas, pripažindamas R. G. kaltu, rėmėsi ir tuo, kad įvykio dieną R. G. rankos buvo subraižytos, pastarasis pareigūnams sakėsi, kad rankas susižalojo pjaudamas medieną sodyboje, tačiau, pareigūnams apžiūrėjus Girčių sodybą, šviežiai pjautos medienos pjuvenų liekanų nebuvo rasta, o R. G., paprašytas pateikti pjūklą, kuriuo naudojosi ruošdamas medieną, pateikė pjūklelį, ant kurio matėsi šviežios, šlapios šviesios spalvos pjuvenos. Teismas taip pat pažymėjo, jog nukentėjusiojo P. J. medinė tvora taip pat buvo sugadinta nupjaunat medinius kuolus pjūkleliu.

Liudytojas policijos pareigūnas R. M. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 47) parodė, jog R. G. rankos buvo subraižytos pjūklu. R. G. pasakė, kad pjovė ir parodė į pašiūrę, bet ten nebuvo nei medžių, nei pjuvenų. Nesimatė, kad ten, kur jis nurodė, būtų pjauti pjūklu medžiai. Ten buvo sukrauti alksniai ir pjuvenos būtų buvusios raudonos. Pjūklą R. G. atnešė iš namo ir ant jo buvo dar šviežios, šlapios, baltos pjuvenos. Liudytojas policijos pareigūnas V. J. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 66-67) taip pat parodė, jog matė, kad R. G. rankos subraižytos nuo pjūklo, todėl paklausė, ar jis pjovė malkas. R. G. sakė, kad malkinėje pjovė malkas, ir nuvedė parodyti, kur. Tačiau toje vietoje nesimatė jokių žymių, kad būtų pjautos malkos. Pjūklas buvo šlapias ir aplipęs pjuvenomis. Prie nukentėjusiojo tvoros ant sniego matėsi pjuvenų, o toje vietoje, kur nurodė R. G., kad pjovė malkas, pjuvenų nebuvo. Medžiagoje Nr. 69-At-00009-12 esančiame apžiūros protokole (b.l. 3, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) taip pat užfiksuota, jog apžiūrėjus Girčių sobybą, jokių medžio pjovimo žymių nerasta.

Iš aptartų policijos pareigūnų parodymų bei apžiūros protokolo matyti, jog nuteistojo R. G. rankos buvo sužalotos, galimai pjūklu, ant kurio rasta šlapių pjuvenų. Nuteistasis policijos pareigūnams nurodė pjovęs medieną ir susižalojęs, tačiau policijos pareigūnai jokių medienos pjovimo pėdsakų Girčių sodyboje neaptiko, todėl padarė išvadą, kad R. G. nupjovė nukentėjusiajam P. J. priklausančius medinius kuolus ir vaismedžius. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, kad nukentėjusiajam P. J. priklausantys mediniai kuolai bei vaismedžiai būtų buvę nupjauti su nuteistojo R. G. policijos pareigūnams 2012-01-14 pateiktu pjūkleliu arba galimai kitais sodyboje buvusiais pjūklais, kurių, kaip nurodė R. ir E. G., buvo apie penkis, o taip pat, kad R. G. rankas būtų susižalojęs pjūklu pjaudamas nukentėjusiajam priklausančius medinius kuolus bei vaismedžius.

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 7, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) matyti, jog Girčių sodyboje tik vienas pjūklas buvo paimtas ir aprašytas, tačiau nebuvo aiškintasi, ar tai ir yra nusikaltimo padarymo įrankis, nebuvo atlikta trasologinė ekspertizė siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo turtas sugadintas būtent šiuo įrankiu. Kaip matyti, išvadą, kad minėtas pjūklas yra nusikaltimo padarymo įrankis, policijos pareigūnai padarė remdamiesi tuo, kad ant jo buvo šviežių, šlapių, baltų medžio pjuvenų (nors pažymėtina, jog minėtame daiktų, dokumentų pateikimo protokole nedetalizuota, kad ant pjūklo rastos pjuvenos būtų buvusios šviežios, šlapios bei baltos spalvos). Pažymėtina ir tai, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad ant nuteistojo R. G. policijos pareigūnams pateikto pjūkliuko aptiktos pjuvenos yra tokio paties medžio kaip ir nukentėjusiojo mediniai kuolai bei vaiskrūmiai, kurie buvo nupjauti. Iš medžiagos Nr. 69-At-00009-12 matyti, jog paėmus pjūklą kaip daiktinį įrodymą nebuvo atliktas joks tyrimas, kad būtų nustatyta, ar būtent su tuo pjūklu buvo nupjauti mediniai kuolai ir vaismedžiai, ar būtent tos pjuvenos iš įvykio vietos buvo rastos ant pjūklo. Nors pareigūnai nurodo, kad nuteistojo R. G. parodytoje vietoje – pašiūrėje/malkinėje neaptikta medžio pjaustymo požymių, atkreiptinas dėmesys, jog, kaip posėdžio metu nurodė policijos pareigūnas R. M. (b.l. 47), medienos malkinėje visgi buvo. Be to, minėtas pareigūnas patvirtino, jog pjūklą R. G. atnešė iš namo. Tačiau nebuvo aiškintasi, ką nuteistasis R. G. su pjūklu pjovė namuose. Nuteistasis R. G. aiškino (b.l. 48), jog jis pjūklu pjovė ne tik šalia malkinės, bet ir apie namą, medžius pjovė ir kūrenimui, ir namo „konservavimui“. Liudytojas E. G. teismo posėdžio metu (b.l. 47-48) nepaneigė, kad R. G. namuose malkų nepjovė, nurodė, jog R. G. galėjo pjauti šakas, nes kambaryje prie krosnies buvo padėta šlapių šakų, R. G. galėjo pjauti malkas tuo metu, kai jis šėrė gyvulius. Remiantis tuo, nepaneigta, jog malkinėje pjūklu buvo pasinaudota labai mažai, nepaneigta, kad mediena buvo pjaustoma lauke, o pjuvenos apsnigo, nepaneigta ir tai, jog mediena buvo pjaustoma namo viduje. Girčių namo vidus apžiūrėtas nebuvo, be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistojo būtų buvę paprašyta parodyti, kas konkrečiai buvo pjauta, koks pjovimo darbų rezultatas.

Kaip matyti iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 9, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) bei aukšiau aptartų policijos pareigūnų parodymų, išvadą, kad nuteistojo R. G. rankos buvo sužalotos nuo darbo pjūklu, pateikė ne specialistas, tai padarė patys policijos pareigūnai. Rankų sužalojimas niekaip nefiksuotas. Tiek nuteistasis R. G., tiek liudytojas E. G. teisiamojo posėdžio metu parodė (b.l. 47-48), jog iš vakaro R. G. atvežė į sodybą skardas, kurios buvo iškrautos iš automobilio ir ruošiamos namo „konservavimui“, todėl nepaneigta, kad nuteistasis R. G. rankas susižaloti galėjo ir su minėtomis skardomis, o ne naudodamasis pjūklu.

Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 46-47) nukentėjusysis P. J. bei liudytoja Z. J. parodė, jog R. G. anksčiau nepažinojo, konfliktų su kaimynais neturėjo. Nuteistasis R. G. bei liudytojas E. G. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 47-48) taip pat nurodė, jog nukentėjusiojo P. J. anksčiau nepažinojo, niekad jo nebuvo matę. Taigi, kaip matyti, nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio vienas kito nepažinojo, konfliktų tarp jų niekada nėra buvę, todėl apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas nei tikslas, nei motyvas, dėl ko nuteistasis R. G. būtų galėjęs keršyti nukentėjusiajam P. J..

Apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiksliai nustatytos. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog neįrodyta, kad R. G. dalyvavo padarant jam ikriminuotą nusikalstamą veiką, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis naikinamas ir R. G. išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kadangi R. G. išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant jam ikriminuotą nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo P. J. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt turtinės žalos ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, remiantis BPK 115 str. 3 d. 1 p., atmetamas.

Apeliaciniu skundu apeliantas prašo priteisti iš nukentėjusiojo P. J. išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, o nukentėjusiojo P. J. ieškinį dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. G. savo apeliacinį skundą palaikė. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Privataus kaltinimo byla R. G. atžvilgiu buvo pradėta nukentėjusiojo P. J. iniciatyva, o apeliacinės instancijos teisme nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas pilnai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog R. G. pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme gynė advokatas R. Kivylius. Pastarasis dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, rengė apeliacinį skundą bei R. G. gynė apeliacinės instancijos teisme. Iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų (b.l. 44, 62, 95) matyti, jog R. G. gynėjui sumokėjo 5600 Lt, šios R. G. turėtos išlaidos gynėjo darbui apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis ir, vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., priteisiamos iš nukentėjusiojo P. J.. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nukentėjusiojo P. J. patirtos proceso išlaidos tenka jam pačiam.

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (medžiaga Nr. 69-At-00009-12, b.l. 7) iš R. G. paimtas pjūklas „Fiskar“, laikomas Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono policijos komisariate, grąžinamas R. G..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį - R. G. dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo P. J. civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš nukentėjusiojo P. J. išteisintajam R. G. 5600 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Daiktinį įrodymą - pjūklą „Fiskar“ - grąžinti išteisintajam R. G..

Nuosprendis galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas.