- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- I3-1644-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03032-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- O. Š.
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracija
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Š. skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja 2020 m. lapkričio 26 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. spalio 27 d. raštą (aktą) Nr. SD - 3307 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo“;
2) įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją pakeisti O. Š. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą - gyvenamųjų namų statybai.
Pareiškėja skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,50 ha ploto žemės sklypas. 2020 m. spalio 5 d. prašymu ji kreipėsi į atsakovę dėl jos sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į kitą paskirtį - gyvenamojo namo statybai. Atsakovė 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. SD - 3307 atmetė pareiškėjos prašymą motyvuodama tuo, kad pagal Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapį pareiškėjos žemės sklypas patenka 10 proc. (didelės), 1 proc. (vidutinės) ir 1 proc. (mažos) potvynių tikimybės teritorijas, o pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 104 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą tokiose teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius pastatus. Taip pat žemės sklypas patenka į paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, o pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 4 dalį jose draudžiama statyti statinius ir įrengti įrenginius ( išskyrus atvejus nurodytus šio įstatymo 100 str. 4 dalies a - f punktuose).
Akcentavo, kad ginčijamas aktas yra nepagrįstas, nes nėra atsižvelgta į visas svarbias aplinkybes. Sprendimas individualiems namams ir statiniams statyti visą žemės sklypą laikyti žemės ūkio paskirties yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis esamos situacijos, nes sklype ir aplink jį žemės ūkis neplėtojamas ir nevystomas. Be to, žemės sklypas nepatenka į ginčijamame akte išvardintas teritorijas, juostas ir zonas. Žemės sklypas nepatenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą, nes randasi žymiai toliau nei 50 metrų nuo Neries upės už kelio ribos ir taip pat nepatenka į apsaugos zoną pagal Aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintas Taisykles. Akte nurodoma, kad žemės sklypas patenka į potvynių tikimybės teritorijas pagal Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapį, patvirtintą Aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. DI-655, tačiau šis įsakymas yra priimtas “Dėl Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių: Nemuno, Lielupės, Dauguvos upių“, o Neries upė nėra nurodyta, todėl žemėlapiai, kuriais vadovaujasi atsakovė, yra netikslūs ir neteisingi. Per visą laiką nuo žemės sklypo įsigijimo žemės sklypas nebuvo užlietas, upelis šiame žemės sklype ir kūdra randasi gale žemės sklypo, prie sklypo ribos. Žemės sklypas susideda iš trijų dalių: 0.1200 ha ariamos žemės, žemės naudmenų; vandens telkinių - 0.0900 ha; kitos žemės plotas -0.2900 ha. Žemės sklypo dalis (0,1200 ha) yra netinkama naudoti žemės ūkio naudmenoms, nes yra labai maža, randasi šalia gyvenamųjų namų. Žemės sklypas suformuotas nenaudojamoje žemės ūkio paskirčiai žemėje, nėra apsodintas mišku. Be to, didžioji žemės sklypo dalis – 0,29 ha sudaro kita žemė, kuri gali būti panaudota namo, ūkinių pastatų statybai. Visas žemės sklypas randasi toli nuo Neries upės už kelio, prie šio žemės sklypo iš abiejų kelio pusių yra ir kiti gyvenamieji namai. Žemės sklypas yra sulygintas ir pagerintas: atvežta žemė, nes buvęs šio žemės sklypo savininkas šiame žemės sklype buvo įregistravęs ūkininko ūkį, turėjo ūkininko pažymėjimą, rengėsi statyti gyvenamą namą ir ūkinius pastatus, tačiau (duomenys neskelbtini) mirė.
Nurodė, kad atsakovė ginčijamame akte nurodė, jog šis žemės sklypas patenka į gamtinio karkaso teritoriją, į esamų inžinierinių tinklų pasiekiamumo zonoje esančias teritorijas U.8, taip pat į potvynių grėsmės teritorijas pagal Bendrojo plano sprendinius. Kauno rajono savivaldybė turėtų Bendrąjį planą ir akte Nr. SD-3307 nurodytus sprendinius pakeisti, panaikinant jų nuostatas pagal kurias žemės sklypas patenka į aukščiau nurodytas teritorijas, t. y.: gamtinio karkaso teritoriją potvynių grėsmės teritoriją, inžinerinių tinklų teritorijas, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną. Atsakovė pažeidė Civilinio kodekso 4.37 - 4.39 straipsnius, numatančius, kad savininkas gali naudotis savo daiktu savo nuožiūra, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Neteisingai taikytos ir kitos teisės normos: Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 4 dalis, 104 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalies 2 punktas.
Atsiliepimas
Atsakovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 24-29) atsakovė nurodė, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėjai ginčijamu raštu buvo nurodyta, kad Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 punktas ir Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas reglamentuoja, jog planuojamai statybai ir numatomai ūkinei veiklai vykdyti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtis keičiama savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Pagal galiojančio Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius pareiškėjos žemės sklypas patenka į žemės ūkio teritorijas Z.1 ir Z.3, gamtinio karkaso teritoriją, esamų inžinerinių tinklų pasiekiamumo zonoje esančias teritorijas U.8 ir į potvynių grėsmės teritorijas. Pagal potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapį, patvirtintą Aplinkos ministro 2014-08-06 įsakymu Nr. D1-655, pareiškėjos žemės sklypas patenka į 10 proc. (didelės), 1 proc. (vidutinės) ir 0,1 proc. (mažos) potvynių tikimybės teritorijas. Vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 104 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalies 2 punktu, didelės ir vidutinės tikimybės potvynių grėsmės teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius pastatus. Žemės sklypas taip pat patenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną. Pagal Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenis visas žemės sklypas patenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą. Vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 4 dalimi, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius ar įrengti įrenginius (išskirtiniai atvejai, kada statyba galima, nurodomi šio įstatymo 100 straipsnio 4 dalies a) – f) punktuose). Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis lemia žemės naudojimo kryptį. Atitinkamai pakeitus žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, nustačius naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, pareiškėjai būtų suteiktas teisėtas lūkestis žemės sklypą naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį bei naudojimo būdą ir šią teisę įgyvendinti statant žemės sklype vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius pastatus. Tai prieštarautų Žemės, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų nuostatoms ir tiesioginei žemės naudojimo paskirčiai.
Akcentavo, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 punkte įvardyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Iš to seka, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis apsprendžia žemės naudojimo kryptį. Iš pateikto prašymo pakeisti pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą ir nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, galima teigti, kad sklype bus planuojama statyba. Pagal Bendrojo plano sprendinius žemės sklypas patenka į žemės ūkio teritorijas Z.1 ir Z.3, gamtinio karkaso teritoriją, esamų inžinerinių tinklų pasiekiamumo zoną, taip pat patenka į potvynių grėsmės teritorijas – t. y. į aplinkosauginiu požiūriu jautrią teritoriją. Potvyniai gali daryti neigiamą įtaką žmonių sveikatai, aplinkai, ekonominei veiklai. Taip pat šis žemės sklypas patenka ir į gamtinio karkaso teritoriją. Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, renatūralizacija, vykdomas ekosistemų atkūrimas, palaikoma ir didinama kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė. Be to, Valstybės įmonės registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (toliau – VĮ Registrų centras) duomenimis pareiškėjos žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (VI skyrius, aštuntasis skirsnis), paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (VI skyrius, septintasis skirsnis). Įrašas galioja nuo 2020 m. sausio 2 d. Šie abu apribojimai yra taikomi visam žemės sklypo plotui – 0,5000 ha. Specialiųjų žemės naudojimosi sąlygų įstatymo 99 straipsnio, reglamentuojančio žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, numatyta, kad Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus Specialiųjų žemės naudojimosi sąlygų įstatyme nustatytus atvejus. Vadovaujantis Saugomų teritorijų 20 straipsnio 2 dalimi, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarka nustatyta Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Aplinkos ministro 2011 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 540 (toliau – Aprašas). Aprašo 9.1 papunktyje nurodyta, jog Neries upės paviršinių vandens telkinių apsaugos zona yra 500 m, išskyrus Aprašo 11 punkte nurodytas išimtis. Aprašo 11 punktas numato, kad miestų ir miestelių teritorijose prie visų paviršinių vandens telkinių – paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų plotis lygus pagal šio Aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų pločiui. Taip pat Aprašo II skyriuje 5 punkto 5.1 papunkčio nuostatos nurodo, kad, priklausomai nuo pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio/polinkio kampo, apsaugos juostos plotis prie ilgesnių kaip 10 km upių gali būti nustatomas nuo 5 iki 25 m. Aprašo 5.2 – 5.4 papunkčiuose, 6 ir 7 punktuose nurodoma, kokiais atvejais paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų plotis gali būti didinamas, mažinamas arba nenustatomas. Taip pat pareiškėjos žemės sklypas ribojasi su Musinės upeliu. Kokia žemės sklypo dalis patenka į paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą, tiksliai galima nustatyti tik atlikus žemės sklypo ir pagal situaciją reikalingos gretimos teritorijos topografinę nuotrauką, nustačius žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio/polinkio kampą.
Nurodė, kad Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapiai buvo patvirtinti Aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. D1-655 „Dėl potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose patvirtinimo“. Pagal juos pareiškėjos žemės sklypas patenka vidutinės tikimybės (1%) ir didelės tikimybės (10%) potvynių teritorijas. Upių baseinų rajonai suskirstyti vadovaujantis Aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. D1-752 „Dėl upių baseinų rajonų, upių baseinų, upių pabaseinių ir paviršinių vandens telkinių kategorijų klasifikatorių patvirtinimo“. Vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 104 straipsnio 1 dalies 2 punktu, didelės tikimybės potvynių grėsmės teritorijose draudžiama statyti statinius ir įrengti įrenginius, išskyrus sodybos statinius esamose sodybose, hidrotechninius statinius, inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, aplinkos tyrimų ir stebėjimų įrenginius, kai jie apsaugoti nuo potvynių. Vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 104 straipsnio 2 dalies 2 punktu, vidutinės tikimybės potvynių grėsmės teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius ir visuomeninės paskirties pastatus, išskyrus atvejus, kai jie apsaugoti nuo potvynių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai nuo 2012 metų asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties 0,5000 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-11, 30-32). Administracinėje byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjos žemės sklype teisiškai registruotų statinių nėra. 2020 m. spalio 5 d. atsakovė gavo pareiškėjos prašymą (reg. Nr. PK-1-367) dėl jai priklausančio žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo - iš žemės ūkio į kitą, nustatant žemės naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Atsakovė šioje administracinėje byloje ginčijamu 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. SD-3307 pareiškėjos prašymo netenkino (b. l. 7-8). Ginčijamame rašte atsakovė pagrinde nurodė, kad pagal Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapį pareiškėjos žemės sklypas patenka į 10 proc. (didelės), 1 proc. (vidutinės) ir 1 proc. ( mažos) potvynių tikimybės teritorijas, o pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 104 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto nuostatas jos sklype draudžiama statyti gyvenamuosius pastatus, nes žemės sklypas patenka į paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, kuriose pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 straipsnio 4 dalį draudžiama statyti statinius ir įrengti įrenginius.
Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad visam pareiškėjos žemės sklypo plotui (0,50 ha) nustatytos specialiosios sąlygos: paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zona (b. l. 9-11, 30-32). Pagal Kauno rajono savivaldybės teritorijos Bendrojo plano sprendinius (šie duomenys yra vieši – TAR, savivaldybės oficiali interneto svetainė) pareiškėjos žemės sklypas patenka į žemės ūkio teritorijas Z.1 ir Z.3, gamtinio karkaso teritoriją, esamų inžinerinių tinklų pasiekiamumo zonoje esančias teritorijas U.8 ir į potvynių grėsmės teritorijas (b. l. 13, 33). Pagal Potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. D1-655 „Dėl potvynių grėsmės ir potvynių rizikos žemėlapių Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose patvirtinimo“, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. D1-752 „Dėl upių baseinų rajonų, upių baseinų, upių pabaseinių ir paviršinių vandens telkinių kategorijų klasifikatorių patvirtinimo“ (TAR ir institucijų vieši duomenys) pareiškėjos žemės sklypas patenka į vidutinės tikimybės (1%) ir didelės tikimybės (10%) potvynių teritorijas (b. l. 34).
Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. To paties straipsnio 16 dalyje numatyta, kad žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, Lietuvos Respublikos žemės fondas yra skirstomas į žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio, konservacinės paskirties ir kitos paskirties žemę (Žemės įstatymo 3 str. 2 d.). Žemės ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai, tarp jų žemės naudotojui priklausančiais gyvenamaisiais namais ir ūkiniais statiniais užstatyti plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, kiemai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, žemės plotai, užstatyti statiniais, naudojamais veiklai, susijusiai su žemės ūkio produkcijos gamyba, taip pat Vyriausybės nustatyto dydžio miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos (Žemės įstatymo 25 str. 1 d.). Kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas; daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas; visuomeninės paskirties teritorijas; pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas; komercinės paskirties teritorijas; susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijas; susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijas ir kitas (Žemės įstatymo 29 str. 1 d.). Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas (Žemės įstatymo 24 str. 1 d.). Remiantis Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) gali būti keičiami žemės savininkų prašymu dvejopa tvarka: 1) pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus; 2) urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, - pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Pirmuoju atveju sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą priima atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija, o antruoju atveju – savivaldybės administracijos direktorius (Žemės įstatymo 24 str. 2 d.). Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis taip pat Vyriausybei suteikia įgaliojimus nustatyti pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju: 1) savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas; 2) kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos ir sąlygų aprašo (toliau – Aprašo) 10 punkte numatyta, kad Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami žemės savininkų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Taigi, vienas iš esminių žemės paskirties keitimo reikalavimų yra jos atitikimas savivaldybės teritorijos Bendrajam planui.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjos žemės sklypas pagal viešus Bendrojo plano duomenis patenka į žemės ūkio teritorijas Z.1 ir Z.3, Gamtinio karkaso teritoriją ir į potvynių grėsmės teritorijas. Šias aplinkybes patvirtina ne tik vieši Bendrojo plano duomenys, bet ir atsakovės teismui pateiktos planinės medžiagos ištraukos iš Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapio. Be to, visam pareiškėjos žemės sklypo plotui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zona (Viešojo registro duomenys).
Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnis imperatyviai nustato, kad šis įstatymas nustato specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodo teritorijas, kuriose šios sąlygos turi būti taikomos (toliau – šiame įstatyme nurodytos teritorijos), reglamentuoja šių teritorijų nustatymą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, sudaro teisines prielaidas šiame įstatyme nurodytas teritorijas centralizuotai registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos saugą, šiame įstatyme nurodytų objektų ar veiklos apsaugą nuo neigiamų veiksnių ar poveikio, valstybės saugumą, aplinkos ir viešojo intereso apsaugą šiame įstatyme nurodytose teritorijose. Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis nustato, kad Potvynių grėsmės teritorija – teritorija, kurioje tikėtina didelė potvynio rizika. To paties straipsnio 41 dalis apibrėžia, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – šiame įstatyme nustatyti nurodytose teritorijose taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo, vykdomos konkrečios veiklos, statinių, nekilnojamojo kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos saugos, valstybės saugumo ir viešojo intereso poreikių. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statinių ar kitos veiklos projektus, vykdant ūkinę ir (ar) kitokią veiklą, turi būti laikomasi visų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, taikomų tose teritorijose, kurioms rengiami šioje dalyje nurodyti dokumentai ir (ar) kuriose vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla. Įstatymo 100 straipsnio 4 punktas įsakmiai nurodo, kad paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (įstatyme numatytos išimtys pareiškėjos atžvilgiu netaikomos). Įstatymo 104 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad didelės tikimybės potvynių grėsmės teritorijose draudžiama statyti statinius ir įrengti įrenginius, išskyrus sodybos statinius esamose sodybose, o 2 dalies 2 punktas apibrėžia, kad vidutinės tikimybės potvynių grėsmės teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius ir visuomeninės paskirties pastatus, išskyrus atvejus, kai jie apsaugoti nuo potvynių.
Viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).
Teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį ir ginčo situacijos aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas visiškai atitinka VAĮ 3, 8 straipsnių nuostatas. Jis paremtas faktiniais duomenimis, nuorodomis į teisės aktais patvirtintą viešą institucijų parengtą planinę medžiagą, pagrįstas teisės normomis, priimtas kompetentingo subjekto. Teismas taip pabrėžia, kad teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų laikymasis (pvz., Bendrojo plano) negali būti laikomas pareiškėjos nuosavybės teisių pažeidimu, o vien tik tai, kad netoliese stovi statiniai, nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl žemės paskirties keitimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad jos žemės sklypo, kurio pagal pateiktus duomenis pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, pagrindinė naudojimo paskirtis turi būti keičiama į kitos paskirties žemė, nepagrįsti, nes pareiškėja nepagrindė, kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas nagrinėjamu atveju atitiktų Bendrojo plano sprendinius, kurių keisti arba konstatuoti jų neteisėtumą nėra jokio pagrindo.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.