Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės atstovaujamos Panevėžio pataisos namų atstovams R. S. ir V. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjos M. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja M. S. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – Panevėžio PN), priteisti jai 2 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jos kalinimo netinkamomis sąlygomis Panevėžio PN, atlyginimą (b. l. 2-6).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas pareiškėjos keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų,neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (skundo padavimo dienos), atlyginimo.

Atsakovui atstovaujantis Panevėžio PN nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2017 m. rugpjūčio 1 d., tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 7). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja prašė netaikyti senaties termino, iš esmės nenurodydama jokių svarbių priežasčių, kodėl ankščiau negalėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant Panevėžio PN prašymui, atsižvelgus į pareiškėjos teismui pateiktą skundą (2017 m. rugpjūčio 1 d., pagal žymą ant voko), pareiškėjos reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2014 m. liepos 31 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, o šio kodekso 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, pagal kurią, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teisės normos, reglamentuojančios terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį, buitinį aprūpinimą ir sveikatos priežiūrą, tvirtintos XIV skyriaus „Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinis, buitinis aprūpinimas ir sveikatos priežiūra“ 173-175 straipsniuose. Be to, nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos įstaigose ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, galiojusi iki 2015-11-01 ir nuo 2015-11-01įsigaliojusi 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato (toliau - Higienos norma HN 134:2015). Ginčui spręsti taip pat taikytinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu gyveno II gyvenamajame korpuse, gyvenamoje patalpoje Nr. 42. Nustatyta, kad atskirais laikotarpiais pareiškėja buvo perkeliama į drausmės grupės patalpas atlikti paskirtų drausminių nuobaudų (b. l. 75). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkamomis sąlygomis gyvenamoje patalpoje Nr. 42.

Dėl kalinimo sąlygų

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu 35-60 %, o oro judėjimo greitis turi būti 0,15-0,25 (šiltuoju laikotarpiu) ir 0,05-0,15 (šaltuoju laikotarpiu) (26 punktas). Higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.).

Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktais rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis.

Atsakovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 yra 2 langai, vienas langas yra varstomas (b. l. 20). Tai, jog visose Panevėžio PN patalpose yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (2013 m. rugsėjo 30 patikrinimo aktas Nr. H5-477) (b. l. 34-36). Vadovaujantis 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. H5-152 duomenimis, nustatyta, kad pakeisti visi pataisos namų antrojo korpuso langai (b. l. 69); yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi (b. l. 32-33). Spręsdamas dėl pareiškėjos argumentų pagrįstumo teismas rėmėsi ir kitais Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenimis, iš kurių nustatyta, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno pareiškėja, Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Kadangi, kaip nurodė, Panevėžio visuomenės sveikatos centras Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėja skunde bei teismo posėdyje nenurodė, kad tokiu būdu jai buvo sudarytos kliūtys vėdinti gyvenamąją patalpą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kalinimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų (truko šviesos, buvo drėgna, ventiliacijos nebuvo) gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jos teigiamų pažeidimų būtų reiškusi pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai gyvenamojoje patalpoje Nr. 42tinkamų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų.

Dėl gyvenamųjų patalpų būklės

Pagal Higienos normos HN 76:2010 54 punktą, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad gyvenamosiose patalpose ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Byloje pateikti Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenys leidžia spręsti, kad ši institucija sistemingai atlieka Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms vertinimą, tačiau, pažeidimų dėl gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 esančio pelėsio, netvarkingos gyvenamosios patalpos ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota. Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos kasdien valomos drėgnuoju būdu. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Šiems teiginiams pagrįsti pateikė rašytinius duomenis apie pagrindinio valymo Panevėžio PN atlikimą, tvarką (b. l. 65-71), kurie patvirtina atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes.

Higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Panevėžio visuomenės sveikatos centras ne kartą yra konstatavęs, kad Panevėžio PN bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų švaros palaikymu rūpinasi laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys. Tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (b. l. 47-48, 50). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl ant gyvenamųjų patalpų sienų buvusio pelėsio, pareiškėja būtų kreipusi į pataisos įstaigos administraciją, taip pat tai, jog šios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti nebūtų išduotos valymo priemonės bei inventorius. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas aptartus pareiškėjos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl sanitarinių patalpų įrengimo ir sąlygų jose

Pareiškėja neturtinę žalą kildino ir iš to, kad II gyvenamojo korpuso I aukšte įrengtos sanitarinės patalpos, kuriomis ji naudojasi, neatitinka patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimų. Teismas sprendžia, kad pareiškėja minėto pobūdžio pažeidimą išdėstė abstrakčiai, be to, šie pareiškėjos argumentai yra nekonkretūs ir abstraktūs, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Teismas sprendžia, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėja tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tai yra, nurodė, kad neatitinka sanitarinės patalpos neatitinka patalpų aprūpinimo baldais reikalavimų, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jos nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jai nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėja šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Spręsdamas dėl vėdinimo sąlygų II gyvenamojo korpuso I aukšte sanitarinėse patalpose, teismas nustatė, kad šioje patalpoje, kuria naudojosi ir pareiškėja, ištraukiamosios ventiliacijos nėra, patalpa vėdinama per langą (langas varstomas). Kaip jau buvo nustatyta byloje, nuteistųjų gyvenamosios patalpos, taip pat ir sanitarinės patalpos, yra valomos ir tvarkomos pačių nuteistųjų pagal budėjimo patalpose grafiką. Vadovaujantis byloje esančiais Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimų rezultatais, daroma išvada, kad duomenų apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN II gyvenamojo korpuso I aukšte sanitarinėse patalpose buvo užfiksuotos netinkamos vėdinimo sąlygos nėra, todėl šiuo aspektu reiškiami pareiškėjos nusiskundimai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat abstrakčiai nurodė, sanitarinėje patalpoje kad buvo nepakankamai reguliuojama ir užtikrinama asmens privatumo apsauga naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiu aspektu buvo pažeistas jos privatumas naudojantis sanitariniai įrenginiais. Iš atsakovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad II gyvenamojo korpuso I aukšto higienos patalpos, kuriomis naudojasi ir pareiškėja, yra įrengtos uždaro tualeto ir bide kabinos. Kabinų pertvaros yra 1,5 m aukščio, taigi tokie pareiškėjos nekonkretūs teiginiai vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.

Dėl rūkymo patalpų

Pareiškėja teigė, kad II gyvenamojo korpuso I aukšte nėra įrengtos atskiros rūkyti skirtos patalpos, dėl to nuteistosios yra priverstos rūkyti tualete, todėl nerūkančios moterys turėdavo kvėpuoti tabako dūmais.

Higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovės atstovo paaiškinimais, pačios pareiškėjos paaiškinimais teismo posėdyje nustatyta, kad pareiškėja yra rūkanti bei kad Panevėžio PN gyvenamosiose ir bendro patalpose rūkyti neleidžiama, o ginčo laikotarpiu galimybė rūkyti nuteistosioms buvo sudaryta pasivaikščiojimų kiemelyje pasivaikščiojimų metu. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė atsakovės atstovo paaiškinimus paneigiančių duomenų, todėl daroma išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos teiginius dėl rūkymo bendro naudojimo patalpoje ir nesudarytos galimybės parūkyti lauke, pripažinti pagrįstais.

Pareiškėja neteisėtus Panevėžio PN pareigūnų veiksmus siejo su tuo, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį Panevėžio PN pareigūnai kratos metu paėmę jai priklausančias užuolaidas jas neteisėtai sunaikino.

Remiantis bylos duomenimis, bylos dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad vadovaujantis 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 94 straipsnio 4 dalimi, Panevėžio PN iki 2016 m. liepos 1 d. paimtus iš nuteistųjų maisto produktus, daiktus ir reikmenis, kurie nenumatyti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, leisdavo juos perduoti nuteistojo nurodytiems asmenims arba saugoti į pataisos įstaigos sandėlį, kaip tai numatė įstatymas. Po 2016 m. liepos 1 d. paimti iš nuteistųjų maisto produktai, daiktai ir reikmenys, kurie nenumatyti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše turėjo būti naikinami, o nuteistiesiems už pas juos rastus šiuos daiktus galėjo būti skiriamos nuobaudos. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami. Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 57 punktu, priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, paimami. Paėmus maisto produktus, reikmenis ir kitus daiktus, surašomas protokolas. Netinkami naudoti daiktai, greitai gendantys maisto produktai, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, sunaikinami. Kiti paimti maisto produktai, reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 58 punktu, rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Vidaus tvarkos taisyklių 61 punktas reglamentuoja, kad šių taisyklių 57–59 punktuose nustatyta tvarka vadovaujamasi ir tada, kai sprendžiamas pataisos įstaigoje rastų daiktų, nepriklausomai nuo to, kas jų savininkas, likimas (paėmimas, perdavimas ar sunaikinimas).

Nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. Panevėžio PN pareigūnai, gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 atliko neplaninę apžiūrą, kurioms metu, vadovaudamiesi Vidaus tvarkos taisyklių 57, 61 punkto nuostatomis, be kita ko, paėmė mėlynos spalvos užuolaidas su ornamentais, kurios nebuvo įtrauktos į nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, nustatytą Vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Kratos metu surašytas neplaninės kratos protokolas Nr. AP1-4507 (b. l. 63). Nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d., vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 59 punktu, nenustačius savininkų, mėlynos spalvos užuolaidos su ornamentais buvo sunaikintos (b. l. 62).

Išanalizavus aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, nustatyta, kad minėti teisės aktai nenumato laikotarpio, per kurį daiktai, neįtraukti į Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, kurių savininkas nežinomas, turėtų būti sunaikinti. Iš atsakovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad įstaiga vadovaujasi protingumo principu ir daiktų sunaikinimą, neatsiradus jų savininkui, atlieka ne ankščiau kaip praėjus 5 dienos po daikto paėmimo. Nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių abejoti Panevėžio PN nurodytais duomenimis, nenustatyta. Be to nurodytus atsakovės atstovo teiginius patvirtina nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. paimtos užuolaidos buvo sunaikintos 2016 m. rugpjūčio 24 d., tai yra, praėjus 6 dienoms nuo paėmimo.

Teismo posėdyje pareiškėja teigė, kad dėl kratos metu paimtų užuolaidųji parašė prašymą, kurį kitą dieną padavė būrio viršininkei. Pareiškėjos teigimu, neatsiradus užuolaidoms, antrą prašymą ji teikė Panevėžio PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkui V. S. Panevėžio PN atstovai teismo posėdyje teigė, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. kratos metu rastos užuolaidos buvo sunaikintos, kadangi iki 2016 m. rugpjūčio 24 d.neatsirado jų savininkas; pareiškėja iki užuolaidų sunaikinimo jokio prašymo Panevėžio PN administracijai neteikė, taip pat, nesikreipė ir žodžiu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodomus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies nuostatas, įrodymų vertinimas yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris suprantamas kaip įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Siekiant pašalinti aukščiau nurodytus prieštaravimus, teismas įpareigojo Panevėžio PN administraciją pateikti Panevėžio PN nuteistųjų prašymų (skundų) registro duomenis apie 2016 m. rugpjūčio 17 d. – 29 d. Panevėžio PN registruotus nuteistųjų prašymus (skundus). Atsakovės atstovas, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė 4 ir 5 būrio Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir peticijų registro duomenis (b. l. 123-132). Teismo posėdyje Panevėžio PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas V. S. paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį 4 būrio, į kurį yra priskirta pareiškėja, viršininkė atostogavo, todėl 4 būrio nuteistųjų prašymai (skundai) buvo registruojami 5 –jojo būrio Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir peticijų registre SR3 (5). Šiems Panevėžio PN atstovo nurodytiems paaiškinimams neprieštarauja teismo nustatytos aplinkybės, apie tai, kad paskutinis įrašas Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir peticijų registre SR3 (4) apie nuteistosios pateiktą prašymą yra užregistruotas 2016 m. liepos 29 d., o kitas – tik 2016 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 132). Išanalizavęs atsakovės atstovo pateiktus 5-ojo Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir peticijų registro duomenis 2016 m. rugpjūčio 17 d. – 29 d. laikotarpiu, teismas nustatė, kad šiame registre nėra užregistruotas pareiškėjos prašymas dėl kratos metu paimtų užuolaidų. Surinkti įrodymai paneigia pareiškėjos tvirtinimą, kad nurodytu laikotarpiu ji pateikė rašytinį prašymą, kad kratos metu paimtos užuolaidos priklauso pareiškėjai bei prašė jas saugoti sandėlyje. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti pareiškėjai teikti nurodyto turinio prašymą. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė, kad pareiškėjai prašymų, skundų teikimo tvarka buvo žinoma, atsakovės atstovo pateiktuose registruose yra užregistruotas ne vienas pareiškėjos prašymas (b. l.126, 127). Byloje esantis 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjos prašymo išrašas (b. l. 61)patvirtina, kad pareiškėja rašytinį prašymą dėl kratos metu paimtos užuolaidos Panevėžio pataisos namų direktoriui parašė tik 2016 m. gruodžio 9 d., tai yra, praėjus beveik 4 mėnesiams po užuolaidos paėmimo.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju, pareigūnai paėmę neleistiną daiktą (užuolaidą) ir nenustatę jo savininko, turėjo teisinį pagrindą jas sunaikinti, todėl nėra pagrindo Panevėžio PN pareigūnų veiksmų pripažinti neteisėtais.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygų. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Panevėžio PN ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas.

Panevėžio PN prašė priteisti iš pareiškėjos atstovavimo išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į skundą teismui parengimo išlaidos. Nustatyta, kad atsakovo atstovui procesinius dokumentus parengė Panevėžio PN darbuotoja, paminėta suma šiai darbuotojai buvo išmokėta ryšium su jos kaip Panevėžio PN darbuotojos atliktu darbu, tai yra ryšium su tarnyba ar darbu išmokėtas darbo užmokestis. Tokios atsakovo išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kurias kaip atlygintinas apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39-40 straipsnių nuostatos. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas dėl 40 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.