- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-694-238-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00840-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Arūnas Paštuolis
- Nukentėjusysis
- S. K.
- Nuteistasis
- E. S., O. Ž., R. M., I. S.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-694-238/2012;
Teisėja Ž. Bliūdžiuvienė Proceso Nr. 1-25-1-00840-2010-4;
2012 m. rugsėjo 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Kristinai Nekrošienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, nukentėjusiajai S. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti O. Ž., R. M. ir I. S., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su O. Ž., I. S., R. M., 2010-07-09, apie 1 val., turėdami išankstinę tyčią pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), O. Ž. pagrasinus peiliu nukentėjusiajam P. V., bei bendrais veiksmais nuvedus nukentėjusiuosius P. V., E. K. ir T. K. į virtuvę ir nurodžius būti virtuvėje, tokiu būdu atėmus galimybę nukentėjusiesiems priešintis, bendrais veiksmais pagrobė svetimą turtą, t. y. E. K. priklausančius daiktus: kompiuterio procesoriaus detales – 400 Lt vertės, kompiuterio kolonėles „Acme“ – 60 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su krovikliu – 300 Lt vertės, MP3 grotuvą – 200 Lt vertės, MP3 grotuvą „Acme“ – 100 Lt vertės, kaljaną – 30 Lt vertės, taip pat S. K. priklausančius daiktus: auksinį žiedą su žydros spalvos akute – 800 Lt vertės, smulkaus pynimo grandinėlę – 100 Lt vertės, indišką bižuterijos komplektą – vėrinį ant kaklo su širdute ir du auskarus – 25 Lt vertės, kvepalus – 40 Lt vertės, demisezoninius odinius batus – 200 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6103“ – 300 Lt vertės, 10 nominalo Anglijos piniginių vienetų svarų sterlingų kupiūrą – 37 Lt vertės, mašinos akumuliatoriaus įkroviklį – 215 Lt vertės, taip pat D. K. priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ – 20 Lt vertės, kuprinę „Puma“ – 40 Lt vertės, taip pat R. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung F250“ – 200 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto bendros 3067 Lt vertės.
Be to, E. S. nuteistas už tai, kad 2010-07-09, apie 1 val. būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasą Nr. 20952122, išduotą E. K., gim. (duomenys neskelbtini), vardu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-31 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 2 d. ir BK 302 str. 1 d. pakeisti. Nurodo, kad nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta pergriežta bausmė. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 str. 2 d., nes jis su kitais nuteistaisiais įvykio dieną į gyvenamąsias patalpą neįsibrovė, o į jas tiesiog įėjo, norėdami išsiaiškinti nuteistosios I. S. išvarymo iš pobūvio tame pačiame bute aplinkybes. Pažymima, jog buto raktas buvo spynoje, šeimininkas E. K. ir kiti bute buvę asmenys nuteistųjų atėjimui neprieštaravo, o išsiaiškinę nesutarimus, visi nuteistieji su nukentėjusiaisiais dar ir nemažai alkoholinių gėrimų išgėrė. Skundo autorius taip pat nurodo, jog būdamas kambaryje ir pamatęs nukentėjusiojo E. K. vardu išduotą pasą, tiesiog jį pasiėmė pasižiūrėti. Rasto dokumento į vietą nepadėjo, nes buvo išgėręs. Apeliantas teigia, jog tikslo pagrobti asmens dokumento taip pat neturėjo, nes jį vėliau grąžino. Apeliantas mano, jog už BK 302 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą jam buvo paskirta per griežta bausmė.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu E. S. (kartu su kitais nuteistaisiais, kurių atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas), pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d. ir BK 302 str. 1 d., bausmės jam paskirtos teisingos.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl tariamo jo nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apelianto kaltę, o kuriuos parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai E. S. pripažino kaltu už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą bei skyrė teisingas bausmes.
Nuteistasis E. S. apeliaciniu skundu ginčija kaltę ir nurodo, kad jis su kitais nuteistaisiais įvykio dieną į gyvenamąsias patalpas neįsibrovė, o į jas tiesiog įėjo, norėdami išsiaiškinti nuteistosios I. S. išvarymo iš pobūvio tame pačiame bute aplinkybes. Apeliantas teigia, jog buto raktas buvo spynoje, šeimininkas E. K. ir kiti bute buvę asmenys jo ir kitų nuteistųjų atėjimui į butą neprieštaravo, o išsiaiškinę nesutarimus, visi nuteistieji su nukentėjusiaisiais dar ir išgėrinėjo. E. S. taip pat teigia, jog E. K. vardu išduoto paso jis negrobė, dokumentą pasiėmė tik pasižiūrėti, tačiau dėl neblaivumo užmiršo jį palikti radimo vietoje, tačiau vėliau grąžino. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamųjų ir apelianto nurodomas aplinkybes paneigia nukentėjusiųjų parodymai: 1) nukentėjusysis E. K. patvirtino, kad įvykio dieną I. S. išėjo iš buto, kadangi susipyko su M. S.; Ievai grįžus atgal į butą, o nukentėjusiajam nuėjus pakviesti Modestos, į butą įsiveržė keturi vaikinai; nukentėjusiajam iš karto buvo liepta eiti į kambarį, kur buvo Pijus; paliepimas buvo grasinantis, nukentėjusysis buvo šoko būsenos; E. S. įėjo pirmas ir vedė nukentėjusįjį į kambarį; O. Ž., pagriebęs peilį nuo stalo, parvertė Pijų ant lovos, prikišo peilį prie Pijaus kojos, grasindamas įdurti; atėjusieji vaikinai užrakino buto duris, nukentėjusįjį su Pijumi nuvedė į virtuvę, prieš tai dar paėmę nukentėjusiojo bei Pijaus telefonus; virtuvėje O. Ž. liepė nukentėjusiajam bei jo draugams rodyti, ką turi, bei atiduoti daiktus, o E. S. kraustė jų kišenes; paliepimus nukentėjusysis su draugais vykdė nesavanoriškai; vaikinai, liepę nukentėjusiesiems būti virtuvėje, patys kituose kambariuose kažko ieškojo, traukė daiktus iš stalčių, spintelių; Ieva rinko iš koridoriaus batus; matė, kaip vienas vaikinas su Tautvydo kuprine, vėliau ir kitas, išėjo ir jie išnešė daiktus; vėliau nukentėjusiajam su draugais Tautvydu ir Pijumi buvo liepta būti kambaryje, nedegti šviesos, niekur nevaikščioti; ryte E. S. nukentėjusiajam papurškė dujų; išeidami vaikinai liepė nukentėjusiajam nesiskųsti – tai buvo pasakyta grasinančiai, iš ko nukentėjusysis suprato, kad , taip pasielgus, gali būti negerai; visą laiką bute vaikinai buvo agresyvūs, tik, prieš jiems išeinant, bandė susidraugauti ar būti malonesni; R. M. daugiausiai kraustė kambarius; 2) nukentėjusysis P. V. patvirtino parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad I. S. iš buto išėjo pati – jos niekas nevarė; atgal į butą I. S. grįžo su keturiais nepažįstamais vaikinais, kurie elgėsi agresyviai; O. Ž. įėjęs į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis su E. K., įsakmiu, piktu balsu pastariesiems liepė gultis ant lovos, O. Ž. laikė virtuvinį peilį, kuriuo nukentėjusiajam pagrasino įdurti į koją; O. Ž. draugams išvedus nukentėjusįjį bei E. K. į virtuvę, ten sutikti kiti nukentėjusiojo draugai sakė, kad vienas iš įsibrovusiųjų turi ginklą; matė, kad O. Ž. dar turi dujų balionėlį; vienam iš įsibrovusių vaikinų liepė nukentėjusiajam atiduoti savo telefoną, pakluso, priešintis net negalvojo, atsižvelgęs į tai, kad matė turint peilį, girdėjo, kad turi ginklą, taigi, bijojo juos užpuolusių asmenų; buto durys buvo užrakintos iš vidaus, o raktus turėjo O. Ž.; visi atėjusieji, išskyrus E. M., apieškinėjo butą; pats nukentėjusysis buvo šoko būsenoje, jis bei jo draugai atėjusių vaikinų bijojo, todėl nebandė priešintis, be to, prieš išeidami, tie vaikinai įsakmiu, piktu, grasinančiu tonui prigrasino nukentėjusiajam su draugais niekam neskambinti, niekam nepasakoti ir niekur nesikreipti; 3) nukentėjusysis T. K. parodė bei patvirtino, kad I. S. per pobūvį išėjo iš buto, nes susipyko su M. S.; svetimam vaikinui nukentėjusįjį nuvarius į virtuvę, ten su draugais būnant, nukentėjusysis bijojo išeiti, nes visi suprato, kad, jei išeis, atėjusieji juos gali primušti ar dar ką negero padaryti; buvo girdėjęs, kad P. V. buvo grasinta peiliu; girdėjo, kad atėjusieji vaikinai bute kažką kuičia; vėliau nukentėjusiesiems buvo liepta eiti tvarkyti kambarius, miegoti, atėjusiems vaikinams žadant, kad ryte jie išeis; ryte E. K. vienas iš atėjusių vaikinų papurškė dujų; taip pat nukentėjusiajam su draugais buvo liepta gerti alų, žadant greit visus paleisti; nukentėjusysis ir jo draugai kartu su minėtais vaikinais gėrė, kadangi jų dar nuo vakaro bijojo; pabėgti iš buto jis su draugais negalėjo, nes durys buvo užrakintos, o raktas buvo pas atėjusius vaikinus. Taigi nukentėjusiųjų parodymai ir kiti bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad į butą apeliantas ir kiti nuteistieji pateko prieš nukentėjusiųjų valią ir neteisėtai.
Be to, kolegija neprieštarauja apylinkės teismo išvadai, jog anksčiau nukentėjusiųjų asmenų nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir netiesioginiai įvykio liudytojai - nukentėjusiųjų įstatyminiai atstovai: 1) R. V. ir L. V., kurie patvirtino, kad sūnus apie įvykį pasakojo nenoriai, buvo prigąsdintas, paaiškino, kad būnant pas draugą bute, mergina atsivedė kitus jaunuolius, kurie atėmė buvusių bute vaikinų telefonus, kitus daiktus, jie buvo uždaryti kambaryje ir laikomi bute; 2) D. K. parodė, kad sūnus papasakojo, kad kažkas vakaro metu susipyko su panele, ji išėjo ir sugrįžo su draugais, šie jaunuoliai nukentėjusįjį su draugais užpuolė, liepė būti virtuvėje, atėmė sūnaus daiktus, sūnus su draugais minėtiems asmenims nesipriešino, nes išsigando; 3) S. K. parodė bei patvirtino, kad, pasigedusi namie įvairių daiktų, pradėjusi klausinėti sūnų, pamatė, kad jis kažko bijo, jis pasakė, kad bute įvyko vagystė, nes bute buvo svetimi jaunuoliai; paklausus, kodėl sūnus nesipriešino, jis sakė, kad jam gyvybė yra svarbiau už daiktus; sūnui įvykis ir toliau turėjo reikšmės – jie pakeitė gyvenamąją vietą, sūnus neišeina į kiemą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti iš esmės vienodais, tarpusavyje nuosekliais, logiškais nukentėjusiųjų ir jų įstatyminių atstovų parodymais, kurie anksčiau su nuteistaisiais ir apeliantu nebuvo pažįstami, taigi neturėjo jokio išankstinio nusistatymo juos apkalbėti. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja M. S., nuteistoji I. S. bei iš dalies liudytojas E. M., kiti nuteistieji ir apeliantas. Ikiteisminio tyrimo metu (įtariamojo apklausų metu) pats apeliantas parodė bei vėliau dar du kartus patvirtino savo pirmos apklausos metu nurodytas aplinkybes, kad 2010-07-09 naktį jis su draugais bei I. S. pateko į butą, kai bute buvę asmenys atidarė duris I. S., o tada ir visi kiti, tuo metu laukę aukštu žemiau, užlipo ir įėjo į butą. Apeliantas įėjo pirmas, sutiktam E.(K.) liepė eiti į kambarį. Į butą įėjęs O.(Ž.) bute buvusiems trim vaikinams liepė iš kambario eiti į virtuvę. O. Ž. ir R. M. vaikščiojo po butą ir kažko ieškojo. Vėliau apeliantas dviejuose kambariuose išmėtė daiktus, o buto šeimininkams liepė susitvarkyti. Vienu momentu matė, kaip R. M. ardė kompiuterį. Pats apeliantas pasiėmė iš sekcijos asmens pasą. Vėliau O. Ž., R. M., I. S. ir E. M. surinktus daiktus sukrovė į maišus ir į kuprines. O. Ž. išeidamas duris užrakino. Dalis daiktų buvo išvežta į nuteistųjų gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Išėjus iš buto, apeliantas su O. Ž. nuvažiavo į lombardą, kuriame O. Ž. kažką pridavė ir už tai gavo 260 ar 280 litų. E. S. taip pat žinojo, kad O. Ž. turėjo dujų balionėlį, kuriuo jis papurškė dujų E. K. į akis.
Kolegija konstatuoja, kad byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantas ir kiti nuteistieji prieš patekdami į butą aptarė patekimo į jį būdą, tikslą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl tai rodo, jog į butą įsibrauta iš anksto turint tikslą pagrobti turtą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog apeliantas kartu su O. Ž., R. M., ir I. S., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į butą, kuriame buvo nukentėjusieji (buto naudotojo sūnus E. K. su draugais). Nors nuteistiesiems, kad patektų į buto vidų, ir nereikėjo pašalinti ir įveikti kažkokių kliūčių, tačiau suprasdami ir žinodami, kad atėjus taip paprastai, į butą nebus įleisti, jie pirma nusiuntė I. S., kurią bute buvusieji pažinojo ir turėjo įleisti, o visi kiti nuteistieji įėjo tik tada, kai buto durys buvo atidarytos jai. Taigi, nuteistieji ir apeliantas E. S. į butą pateko neteisėtai ir prieš patalpų naudotojų valią. Be to, ir nuteistųjų elgesys patekus į butą – nukentėjusiųjų varymas į vieną kambarį, grasinimas peiliu, suvarymas į virtuvę ir jų ten laikymas – rodo, kad į butą buvo patekta ne kažkokio tariamo išsiaiškinimo tikslu. Nukentėjusiesiems priklausantys daiktai buvo užvaldyti po to, kai O. Ž. pagrasino P. V. peiliu, tai matė ir nukentėjusysis E. K. bei papasakojo ir kitam savo draugui T. K. bei kai nukentėjusieji prievarta buvo suvaryti ir laikomi virtuvėje. Nuteistieji veikė bendrininkų grupėje: vieni nuteistieji matydami, kad kitas iš bendrų grasina nukentėjusiesiems, nukentėjusiesiems atima galimybę priešintis, grobia turtą, kiti - nenutraukdami tokių savo bendrų veiksmų, būdami įvykio vietoje ir realizuodami kitus šio nusikaltimo (plėšimo) veiksmus, tokiu būdu suprato vieni kitų veiksmus bei jiems pritarė, taigi, suvokė, kad vykdo pavojingą nusikalstamą veiką ir taip norėjo elgtis. O. Ž. peiliu pagrasinus nukentėjusiajam T. K., užrakinant buto duris bei pasiimant raktus, nuteistiesiems elgiantis įžūliai, agresyviai, taigi tokiais veiksmais bei savo buvimu įbauginant nukentėjusiuosius, taip sukuriant bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo trūkumą situaciją, savo elgesiu rodant netiesioginį grasinimą panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, jei šie priešintųsi ir nevykdytų užpuolikų reikalavimų, taip nuteistieji ir apeliantas atėmė nukentėjusiesiems galimybę priešintis, palengvindami nusikaltimo darymą. Taigi, nuteistieji ir apeliantas, veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į patalpą, O. Ž. grasino panaudoti fizinį smurtą, visi nuteistieji atėmė nukentėjusiesiems galimybę priešintis, tokiais būdais neutralizavę nukentėjusiųjų norą pasipriešinti, ginti savo nuosavybę, pagrobė svetimą turtą tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, jog grobia nukentėjusiųjų turtą, palaužę nukentėjusiųjų valią ir atėmę galimybę priešintis, numatė atitinkamus padarinius ir jų norėjo.
Kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinaisiais subjektyviaisiais požymiais yra ir tyčia bei susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bedravykdytojai. Šioje byloje ir nustatyta, kad E. S. buvo nusikaltimo vykdytojas, jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje.
Nors apeliantas ginčija ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 str. 1 d., padarymą, tačiau šie skundo argumentai yra paneigti paties E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, atsižvelgė į tai, jog jis padarė du tyčinius, baigtus nusikaltimus, veikdamas bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, kas rodo didesnį šio nusikaltimo pavojingumą. Skiriant bausmę pagrįstai atsižvelgta ir į tai, jog nusikaltimų padarymo metu apeliantas buvo nepilnametis, teistas, 2010-07-23 buvo įrašytas į Kauno miesto Žaliakalnio PK Prevencijos poskyrio nepilnamečių įskaitą, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-05-22 įsakymu E. S. paskirta vidutinės priežiūros priemonė – atidavimas į Kauno apskrities vaikų socializacijos centrą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir Kauno apskrities vaikų socializacijos centro 2010-05-06 charakteristiką, kurioje akcentuojama visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių nepaisymas bei aplinkybė, jog apeliantas buvo patekęs į Čiobiškio specialiuosius vaikų auklėjimo namus, Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS duomenys apie padėtį nepilnamečio šeimoje ir kitas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad E. S. padarė du nusikaltimus, vieną iš jų sunkų, vieną-apysunkį, anksčiau teistas, taip pat ir už apysunkius nusikaltimus nuosavybei, byloje nagrinėjamus nusikaltimus padarė 2010-02-23 nuosprendžiu paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus vos penkiems mėnesiams po nuosprendžio paskelbimo, vėliau vėl buvo nuteistas už apysunkio nusikaltimo nuosavybei bei nesunkaus nusikaltimo padarymą, šiuo metu yra išnagrinėta byla dėl nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d., padarymo, 2010-09-15 buvo pasiųstas atlikti 2010-02-23 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teistumas neišnykęs, jo įstatyminė atstovė daug kartų bausta administracine tvarka dėl nepilnamečio sūnaus padarytų teisės pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog apeliantas yra linkęs nepaisyti įstatymų, daryti tyčinius nusikaltimus, nesistengia pasitaisyti ir gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės normas, todėl apylinkės teismas teisingai sprendė, jog skundo autoriui skirtinos tik didesnės, nei sankcijose už jo padarytus nusikaltimus numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius, ir tik laisvės atėmimo bausmės.
Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.