- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- AS-822-190-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03035-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Hungerdina“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Hungerdina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Hungerdina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2012 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas UAB „Hungerdina“ paštu išsiuntė teismui patikslintą skundą, kuriame prašo: 1) pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 dalį, kuria buvo atsisakyta išdėstyti 6938,10 Lt mokestinės nepriemokos dalį ir įpareigoti šį klausimą išspręsti iš esmės; 2) pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 dalį, kuria mokestinės nepriemokos sumokėjimas nebuvo atidėtas, skaičiuojant laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., ir įpareigoti šį klausimą išspręsti iš esmės; 3) įpareigoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 dalį, kuria nuspręsta mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija, pakeisti taip, kad iš sprendimo turinio būtų suprantamas užtikrinimo priemonių įgyvendinimo tvarka; 4) pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. lapkričio 15 d. raštą (dėl pasiūlymo) Nr. (23.1-08)-RNA-45821.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 apskundimo terminą. Paaiškino, kad šis sprendimas įmonės interesus tenkino tik iš dalies, nes bendrovė „Hungerdina“ mokesčių administratoriaus prašė išdėstyti/atidėti 80 384,79 Lt dydžio mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., o VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu prašymą patenkino iš dalies, t. y. nemotyvuojant nepatenkinto sprendimo dalies turinio, nusprendė išdėstyti tik 73 446,69 Lt dydžio mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiui nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2014 m. liepos 31 d., jeigu nepriemokos sumokėjimas bus užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. UAB „Hungerdina“ nusprendė neskųsti jos teises pažeidžiančios aptarto sprendimo dalies, nes įmonės interesai buvo didžiąją dalimi patenkinti ir juos objektyviai buvo galima realizuoti. Pasiruošiant sudaryti teisės aktų reikalavimus atitinkančią ir mokestinės nepriemokos sutarties sumokėjimą pilnai užtikrinantį įkeitimo sandorį, VMI prie FM dėl nesuprantamų priežasčių visiškai nepagrįstai atsisakė įmonės pasiūlymo, kad būtų įkeista išdėstytos nepriemokos vertę atitinkantis prekių (kuro) atsargų kiekis, t. y. iš esmės 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-45821, kuris pareiškėjo įmonei elektroniniu paštu persiųstas 2012 m. lapkričio 16 d., paskutinę paskolos sutarties sudarymo dieną, pakeitė 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 esmę. Todėl aptariamo sprendimo (dalies) apskundimo terminas turėtų būti atnaujintas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjo įmonė negalėjo ir neturėjo žinoti, jog paskutiniąją paskolos sutarties sudarymo dieną faktiškai bus pakeistas spendimo turinys ir jo įgyvendinimo tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Hungerdina“ patikslintą skundą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais.
Teismas konstatavo, kad pirmasis, antrasis ir trečiasis patikslinto skundo reikalavimai yra analogiški reikalavimams, kurie atsisakyti priimti 2012 m. gruodžio 4 d. teismo nutartimi, todėl pakartotinai negali būti priimti nagrinėti. Kadangi 2012 m. gruodžio 4 d. teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, minėtus patikslinto skundo 1–3 reikalavimus atsisakyta priimti konstatuojant, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 5 p.).
Dėl patikslintame skunde reiškiamo naujo reikalavimo pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 15 d. raštą (dėl pasiūlymo) Nr. (23.1-08)-RNA-45821, teismas vertino, kad šis reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų ir yra susijęs su atitinkamų faktinių aplinkybių konstatavimu, tokį reikalavimą teismui patenkinus, nebūtų apgintos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (pvz. administracinės bylos Nr. A-14-261/2007, Nr. A14-261/2007, Nr. AS146-669/2009, Nr. A822-875/2010). Todėl minėtą skundo dalį atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog reikalavimas pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-45821 yra nenagrinėtinas teisme. Nurodo, kad tai yra viešojo administravimo subjekto individualus administracinis aktas, nes juo buvo pakeista atsakovo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 dalis, kuria nuspręsta užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Minėtu 2012 m. lapkričio 15 d. raštu atsakovas nepagrįstai atsisakė priimti įkeitimą, t. y. valinio pobūdžio patvarkymu nusprendė nepriimti įkeičiamo turto. Teisėtumo reikalavimus atitinkančio įkaito nepriėmimas nepagrįstai neleido sudaryti mokestinės nepriemokos sutarties, bei pakeitė 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą.
IV.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. kovo 18 d. gautas pareiškėjo UAB „Hungerdina“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuriame prašoma pagal įstatymo analogiją taikant CPK 147 straipsnio 2 ir 3 dalis arba vadovaujantis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.), sustabdyti VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 galiojimą, sustabdant priverstinio išieškojimo procedūras.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestinas.
Šios bylos ginčo objektas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės ginčija tik minėtos nutarties dalį, kuria vadovaujantis ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p. atsisakytą priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu VMI prie FM 2012 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-45821. Argumentų dėl kitos nutarties dalies, kuria vadovaujantis ABTĮ 37 str. 2 d. 5 p. atsisakyta priimti skundo reikalavimus, dėl VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 atskirajame skunde nepateikta, todėl laikytina, kad pareiškėjas jų neginčija.
Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo nesaisto skundo argumentai ir jis patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmasis, antrasis ir trečiasis patikslinto skundo reikalavimai yra analogiški reikalavimams, kurie atsisakyti priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi. Pažymėtina, kad išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi jį atmetė kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Kadangi patikslinto skundo padavimo metu minėta nutartis buvo neįsiteisėjusi ir apskųsta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Kaip minėta, reikalavimą pripažinti negaliojančiu VMI prie FM 2012 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-45821 pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (žr. pvz., administracines bylas Nr. AS146-201/2009; Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).
ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis inter alia įtvirtina, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1698/2010).
Atsižvelgiant į anksčiau paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 86 str.), arba, esant numatytoms sąlygoms, byloje priimti sprendimą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsniu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88 – 91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.). Skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimus, turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Atsižvelgus į tai, asmuo, įgyvendinantis teisę į teisminę gynybą, iš esmės gali reikalauti panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar jo dalį, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą, priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), ar išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.
Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kartu pažymėtina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pakartotinai pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą, vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).
Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad jei teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimus, įstatymo numatytais atvejais termino skundo trūkumams pašalinti nenustato, yra pagrindas manyti, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas skundo priėmimo klausimas (ABTĮ 142 str. 1 d., 148 str.). Terminas trūkumams šalinti nenustatomas, kai pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą, kurio administraciniai teismai apskritai nenagrinėja, tačiau nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti tokių aplinkybių, todėl konstatuotina, kad nors pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančiu viešojo administravimo subjekto administracinį aktą neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų, jis gali būti tikslinamas, pasinaudojant skundo trūkumų šalinimo institutu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu VMI prie FM 2012 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-45821 negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, įpareigojant šio pareiškėjo skundo reikalavimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Kaip minėta, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo spręstinas tik priėmus skundą, todėl skundą laikant nepaduotu ar atsisakius priimti dalį skundo reikalavimo, pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimą nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nėra priimtas, taip pat nėra pagrindo taikyti užtikrinimo reikalavimams, kurie nėra priimti nagrinėti teisme.
Dėl pareiškėjo siūlymo taikyti įstatymo analogiją ir remtis Civilinio proceso kodekso normomis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnis, reguliuojantis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas bei tvarką, nenurodo, jog šiais atvejais privaloma remtis ir minėto kodekso normomis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-4766 galiojimą, sustabdant priverstinio išieškojimo procedūras atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalimi, 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Hungerdina“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-45821 ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Pareiškėjo UAB „Hungerdina“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti.
Nutartis neskundžiama.