Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų Remigijaus Ivaškos, Jūratės Ivaškienės ir UAB ,,Valristas“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-147-425/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Astravo lentpjūvė“ ieškinį atsakovams Remigijui Ivaškai, Jūratei Ivaškienei ir UAB „Valristas“ ir Ko dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas BUAB „Astravo lentpjūvė“ 2006 m. sausio 16 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu ir remdamasis CK 1.5 straipsniu, 1.80 straipsniu, 6.66 straipsniu, 6.67 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais prašė: 1. pripažinti negaliojančia 2005 gegužės 25 d. pastatų pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas UAB „Astravo lentpjūvė“ perdavė R. Ivaškai pastatą - lentpjūvę B.p.1G1p, pastatą - ūkinį pastatą B.p.2I1m, pastatą - ūkinį pastatą B.p.4I1m; kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, esančius Astravas 12A, Biržų mieste, už 16 000 Lt; 2. pripažinti negaliojančiu 2005 gegužės 16 d. PVM sąskaitos - faktūros serija GFA Nr.7970496 pagrindu sudarytą pirkimo - pardavimo sandorį, pagal kurį ieškovas UAB „Astravo lentpjūvė“ perdavė atsakovui R. Ivaškai tiltinį kraną (kranbalkę) už 1 230 Lt; 3. pripažinti negaliojančia 2006 m. sausio 10 d. nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai J. Ivaškienė ir R. Ivaška pardavė atsakovui UAB „Valristas“ ir Ko pastatą - lentpjūvę B.p.1G1p, pastatą - ūkinį pastatą B.p.2I1m, pastatą-ūkinį pastatą B.p.4I1m, kitus statinius, esančius Astravas 12A, Biržų mieste, už 16 000 Lt ir tiltinį kraną (kranbalkę) už 1 000 Lt. Prašė įpareigoti atsakovą UAB „Valristas“ ir Ko grąžinti ieškovui BUAB „Astravo lentpjūvė“ pagal ginčijamus sandorius įgytą turtą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendime rašoma, kad atsakovas R. Ivaška yra BUAB „Astravo lentpjūvė“ vienas iš akcininkų, turintis 49,56 proc. visų bendrovės akcijų. Iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo (byla iškelta 2005 m. lapkričio 2 d.) atsakovas buvo UAB „Astravo lentpjūvė“ direktoriumi. UAB „Astravo lentpjūvė“ akcininkai 2005 m. gegužės 13 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nutarė visus bendrovės pastatus ir kiemo įrenginius parduoti R. Ivaškai už 16 000 Lt. Susirinkime R. Ivaška nurodė, kad UAB „Astravo lentpjūvė“ jam yra skolinga, todėl jis sutinka, kad pastatai su kiemo įrenginiais būtų parduoti už skolą. Teismo nuomone, sudaryti sandoriai yra neteisėti, nes sandorių sudarymo metu UAB „Astravo lentpjūvė“ buvo nemoki ir faktiškai bankrutavusi. Tuo metu bendrovės kreditoriniai reikalavimai sudarė 115 044, 93 Lt, o 2005 m. sausio 1 d. balanse nurodyto turto vertė siekė tik 53 237 Lt. 2004 metus bendrovė baigė turėdama 17 856 Lt nuostolių. UAB ,,Astravo lentpjūvė“ 2005 gegužės 25 d. sutartimi perdavusi visą nekilnojamąjį turtą, realiai pinigų iš pirkėjo R. Ivaškos negavo. Įsigijęs turtą atsakovas R. Ivaška atsisakė savo kreditorinio 17 230 Lt dydžio reikalavimo ieškovui UAB „Astravo lentpjūvė“. Atsakovas R. Ivaška 2005 gegužės 25 d. sutartimi suteikė sau pirmenybę prieš kitus UAB „Astravo lentpjūvė“ kreditorius, nes sudarius ginčijamą sandorį UAB „Astravo lentpjūvė“ neteko savo pagrindinio bei viso nekilnojamojo turto ir tapo visiškai nemoki. R. Ivaška, būdamas pagrindinis akcininkas ir bendrovės direktorius, sudarydamas galimybę sau palankiomis sąlygomis sudaryti ginčijamą sutartį, veikė išimtinai asmeniniais interesais, pažeisdamas CK 2.87 straipsnyje nustatytas juridinio asmens organo nario pareigas. 2005 m. gegužės 25 d. sutartimi perduoto turto kaina buvo nustatyta ne rinkos verte, o atsižvelgiant į akcininko ir direktoriaus R. Ivaškos kreditorinio reikalavimo ieškovui dydį – 17 230 Lt. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad turtas atsakovui R. Ivaškai perduotas nenustačius realios parduodamo turto vertės, už labai mažą kainą. Sudarytam sandoriui teismas taikė nesąžiningumo prezumpciją, numatytą CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Sudarius 2005 m. gegužės 25 d. sutartį UAB „Astravo lentpjūvė“ tapo visiškai nemoki, prarado bet kokią galimybę vykdyti savo prievoles kreditoriams, ir tuo pažeidė jų teises.

Vertindamas atsakovų J. Ivaškienės ir R. Ivaškos su atsakovu UAB „Valristas“ ir Ko 2006 m. sausio 10 d. sudarytą sutartį, teismas padarė išvadą, kad UAB „Valristas“ ir Ko buvo nesąžiningas turto įgijėjas. UAB „Valristas“ vykdo veiklą Biržų mieste, o UAB „Valristas“ ir Ko - Biržų rajone. UAB „Valristas“ ir Ko vertėsi medžio apdirbimo veikla, kaip ir UAB „Astravo lentpjūvė“. UAB „Valristas“ ir Ko direktorius ir akcininkas A. Peisarevičius, akcininkas V. Jakubėnas pripažino aplinkybę, kad pažinojo UAB „Astravo lentpjūvė“ pagrindinį akcininką ir direktorių R. Ivašką. Teismas darė išvadą, kad atsakovo UAB „Valristas“ ir Ko savininkams buvo žinomi finansiniai UAB „Astravo lentpjūvė“ sunkumai, UAB „Valristas“ ir Ko yra registruota adresu Astravas 12, Biržų mieste, taigi, su ieškovu BUAB „Astravo lentpjūvė“ yra kaimynai, UAB „Valristas“ ir Ko savininkai apie UAB „Astravo lentpjūvė“ turėjo pakankamai informacijos, V. Jakubėnas teisme pripažino, kad prieš sudarant sandorį jis žinojęs apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Astravo lentpjūvė“, tačiau nesidomėjo, kokiomis aplinkybėmis J. ir R. Ivaškos įgijo turtą iš UAB „Astravo lentpjūvė“. Teismo nuomone, buvo pakankamas pagrindas išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis UAB „Astravo lentpjūvė“ lentpjūvę, kitus pastatus ir kiemo įrenginius įsigijo atsakovai J. ir R. Ivaškos. Protingu ir apdairiu, o tai reiškia sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantys sudaryti asmenys neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2006 m. sausio 10 d. nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties negalima pripažinti sąžiningu sandoriu, nes atsakovas UAB „Valristas“ ir Ko nusipirko turtą už labai mažą kainą. Ši aplinkybė pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą preziumuojama kaip sandorio šalių nesąžiningumas, nes įvykdymo, kurį pagal tą sandorį atliko atsakovai, vertė žymiai viršija UAB „Valristas“ ir Ko sumokėtą pinigų sumą. Atsakovai R. Ivaška ir J. Ivaškienė pateikė teismui UAB „Verslavita“ 2006 m. kovo 15 d. aktą, kuriame ginčo nekilnojamasis turtas įvertintas 26 000 Lt verte. Teismo nuomone, UAB „Verslavita“ nustatytos turto rinkos vertės negalima pripažinti realia, nes pačiame akte turto vertintojai nurodė, kad šis dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos normatyviniais dokumentais nustatyto turto vertinimo ataskaitų formos ir turinio, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Turto vertintojai nepateikė nei vieno palyginamosios vertės ar pajamų naudojimo pavyzdžių, todėl vertintojų nustatyta ginčo turto 26 000 Lt rinkos vertė yra nepagrįsta. Turto vertintojai neįvertino tokių esminių aplinkybių, kad ginčo turtas yra išnuomotame iš valstybės 2,7194 ha žemės sklype, kurio paskirtis - komercinė ir smulkaus verslo objektų statyba, kad sklypas ribojasi su Širvenos ežeru, kad per sklypą eina kelias, prie sklypo yra galinga elektros pastotė. Nurodytos aplinkybės daro sklypą ypač patrauklų, o turto įgijėjas UAB „Valristas“ ir Ko gavo teisę į žemės sklypo tolesnę nuomą iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas UAB „Verslavita“ 2006 m. kovo 15 d. aktu nustatyta ginčo nekilnojamojo turto 26 000 Lt rinkos verte nesivadovavo, nes pripažino ją nepagrįsta.

Toliau sprendime rašoma, kad atsakovas UAB „Valristas“ ir Ko su atsakovais R. Ivaška bei ir J. Ivaškiene ginčo pastatų sandorį sudarė praėjus dviems mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo UAB „Astravo lentpjūvė“. Bankroto bylos iškėlimo aplinkybė buvo pakankamas pagrindas UAB „Valristas“ ir Ko akcininkams bei valdymo organams išsamiai domėtis ginčo turto perėjimo iš UAB „Astravo lentpjūvė“ atsakovui R. Ivaškai aplinkybėmis, aiškintis ar nėra kreditorių. Tai padaryta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovą UAB „Valristas“ ir Ko sąžiningu įgijėju. Teismas rėmėsi VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2006 m. sausio 13 d. pažymėjime nurodyta ginčo nekilnojamojo turto verte - 81 580 Lt. Teismo nuomone, ši vertė yra pakankama išvadai, kad atsakovų 2006 m. sausio 10 d. sudarytoje sutartyje šalių nustatyta 16 000 Lt kaina yra neteisinga, penkis kartus mažesnė nei reali rinkos vertė.

2005 m. gegužės mėn. bendrovė R. lvaškai buvo skolinga 17 000 Lt. R. Ivaška sutiko, kad bendrovė už skolas perleistų ginčo pastatus, o jis šiuos pastatus perdavė toliau neatlygintinai naudotis bendrovei. Tokiu būdu buvo sumažinti bendrovės kreditoriniai įsiskolinimai ir pagerintos jos ekonominės sąlygos. Galiojantys įstatymai nedraudžia akcinei bendrovei sudarinėti sandorius su savo akcininkais. Tokie sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais tik konstatavus tokių sandorių ekonominį nenaudingumą bendrovei bei kontrahentų nesąžiningumą. Tokių aplinkybių teismas nenurodė, išskyrus tai, jog įmonė tapo nemoki. Tačiau įmonė buvo nemoki jau ir iki šio sandorio sudarymo. Parduoti įmonės turtą visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė iki bankroto bylos iškėlimo likus pusei metų. Įmonės administracija (tame tarpe ir akcininkai) nuolat stengėsi atkurti įmonės mokumą, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas R. Ivaška veikė ne bendrovės ir ne bendrovės akcininkų interesais, o tik savo asmeniniais interesais ir elgėsi nesąžiningai.

Apeliantai laiko nepagrįstu teismo motyvą, jog ieškovas CK 6.66 straipsnio pagrindu turi teisę ginčyti fizinių asmenų atsakovų J. Ivaškienės ir R. Ivaškos 2006 m. sausio 10 d. sandorį, sudarytą su UAB ,,Valristas“ ir Ko. Nei viena iš 2006 m. sausio 10 d. sandorio šalių nėra ieškovo skolininke CK 6.66 straipsnio prasme. Fiziniai asmenys nesutampa su BUAB ,,Astravo lentpjūvė“ ir nėra jai skolingi. Ieškovas negali CK 6.66 straipsnio pagrindu reikšti ieškinio UAB ,,Valristas“ ir Ko dėl 2006 m. sausio 10 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes jis nėra to sandorio šalis. Šiuo pagrindu ieškinys atsakovui UAB ,,Valristas“ ir Ko negali būti reiškiamas, nes šis atsakovas ieškovui nėra nei skolininkas, nei kreditorius, jų nesieja jokie santykiai, todėl UAB ,,Valristas“ ir Ko šioje byloje yra netinkama proceso šalis.

Apeliantai pažymi, kad R. Ivaška ir J. Ivaškienė perleisdami nekilnojamąjį turtą teisėtai įgyvendino turto savininkų teises, todėl nėra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinosios Pauliano ieškinio tenkinimo sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Pasak apeliantų, teismo sprendimo motyvai dėl UAB ,,Valristas“ ir Ko nesąžiningumo yra grindžiami prielaidomis, neparemti bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, išvados dėl UAB ,,Valristas“ ir Ko žinojimo apie UAB ,,Astravo lentpjūvė“ finansinius sunkumus nepagrįstos faktiniais duomenimis.

Teismui atsakovai pateikė UAB ,,Verslavita“ ginčo pastatų vertės nustatymo aktą, kuriame nurodyta, kad ginčytino turto rinkos vertė yra 26 000 Lt. Turto vertintojo nustatytos ginčo pastatų kainos ieškovas neginčijo, vadinasi su tokia kaina sutiko. Teismas be jokių įrodymų rėmėsi samprotavimais, jog turto vertintojo nustatyta pastatų rinkos vertė nepagrįsta. Jeigu teismas manė, jog atsakovų pateikta turto vertintojo nustatyta rinkos vertė yra nepakankamai pagrįsta, privalėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, tuo labiau, kad ieškovas teismui nepateikė duomenų apie galimybę parduoti ginčo turtą už didesnę kainą, nei numatyta sudarytuose sandoriuose.

UAB ,,Valristas“ ir Ko įsigijo nekilnojamąjį turtą iš fizinių asmenų už atlygį. Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. Todėl turtą įgijęs asmuo laikomas sąžiningu įgijėju, kol neįrodyta priešingai. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog UAB ,,Valristas“ ir Ko, įsigydamas nekilnojamąjį turtą iš fizinių asmenų, buvo nesąžiningas, t. y. sudarydamas sandorį žinojo ir turėjo žinoti, jog pažeidžia ieškovo teises. Iš sąžiningo asmens draudžiama išreikalauti įgytą turtą. 2006 m. sausio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartis atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Pagal įstatymą restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms, įgytoms į daiktą, esantį restitucijos objektu. UAB ,,Valristas“ ir Ko yra sąžiningas tretysis asmuo, atlygintinai įgijęs nuosavybės teises į ginčo pastatus. Iš sąžiningo įgijėjo negalima išreikalauti daikto, išskyrus CK 4.96 straipsnyje numatytas išimtis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą iš esmės teisingai, patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,Astravo lentpjūvė“, o šios bendrovės administratoriaus pareigas pradėjo eiti V. Kerpauskas. Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) įpareigoja administratorių patikrinti visus bendrovės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų bendrovės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad gindamas kreditorių interesus administratorius gali reikšti ieškinį ginčydamas sandorius Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, o tuo pačiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).

Ieškinys actio Pauliana pagrindu - tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus (kreditorių) teisėms apginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, o tuo pačiu mažinama kreditoriaus (kreditorių) galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Pauliano ieškiniu siekiama atstatyti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atstačius pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus (kreditorių) šansai, jog skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, „Teismų praktika“ Nr. 25, p. 71-89). Pripažinus bankrutuojančios įmonės sudarytą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, skolininko nepagrįstai perleistas turtas ar jo vertė turi būti grąžinama į bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojama atsiskaitymams su visais kreditoriais.

Pripažįstant sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais būtina įrodyti, kad tretieji asmenys – ginčijamo sandorio dalyviai (šioje byloje atsakovai R. Ivaška ir UAB „Valristas“ ir Ko) buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises, prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams, neatitinka pagrindinių civilinės teisės principų (CK 1.5 str., 1.80 str. 1 d., 6.66 straipsnio 2 dalis).

Dėl 2005 m. gegužės 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 2005 m. gegužės 16 d. PVM sąskaita – faktūra įforminto pirkimo – pardavimo sandorio

Iš Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria UAB ,,Astravo lentpjūvė“ iškelta bankroto byla, matyti, kad jau 2005 m. sausio 1 d. balanso sudarymo metu ši bendrovė buvo nemoki (b. l. 31). 2004 metus bendrovė baigė patirdama 17 856 Lt nuostolių, bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 119 345 Lt, viršydami balanse nurodyto turto vertę (53 237 Lt) daugiau kaip du kartus (b. l. 20 - 22). Šių aplinkybių neneigia ir apeliantai, apeliaciniame skunde nurodydami, kad UAB ,,Astravo lentpjūvė“ finansinė padėtis buvo bloga nuo 2004 m. Nežiūrint šių aplinkybių, UAB „Astravo lentpjūvė“ akcininkai 2005 m. gegužės 13 d. susirinkime nutarė visus bendrovės pastatus ir kiemo įrenginius, t. y. visą bendrovės nekilnojamąjį turtą parduoti didžiausiam bendrovės akcininkui ir jos direktoriui R. Ivaškai už 16 000 Lt (b. l. 13 - 14). Pagal 2005 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą atsakovui R. Ivaškai už 1230 Lt dar buvo parduotas ir tiltinis kranas (kranbalkė). Bendrovė pinigų iš pirkėjo R. Ivaškos realiai negavo, nes jam perduodamų daiktų kaina buvo padengtas bendrovės 17 230 Lt kreditorinis įsiskolinimas R. Ivaškai. Nors bendrovė turėjo įsiskolinimų daugeliui kreditorių (b. l. 114-115), ginčijamais 2005 m. gegužės mėn. sandoriais buvo atsiskaityta tik su atsakovu R. Ivaška. Tokiu būdu, UAB „Astravo lentpjūvė“ ir R. Ivaška, sudarydami ginčo sandorius pažeidė kitų kreditorių interesus. Bendrovė iš daugelio kreditorių išskyrė atsakovą R. Ivašką ir su juo atsiskaitė, t. y. suteikė vienam kreditoriui pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius. Atsakovui R. Ivaškai nepagrįstai buvo suteikta pirmumo teisė įmonės skoliniuose atsiskaitymuose, tuo pažeidžiant kitų kreditorių interesus.

Iš ginčijamos 2005 m. gegužės 25 d. pastatų pirkimo – pardavimo sutarties ir 2005 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitos - faktūros matyti, kad ginčo turtas R. Ivaškai parduotas už 16 000 Lt ir 1230 Lt. Ši kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad 2005 metais UAB ,,Astravo lentpjūvė“ atsakovui R. Ivaškai buvo skolinga 17 230 Lt, todėl jis sutiko, kad įmonė už skolą perleistų ginčo daiktus, o jis šiuos daiktus perduotų neatlygintinai naudotis įmonei (b. l. 16 - 17). Taigi, parduoto turto vertė buvo nustatyta ne rinkos verte, o atsižvelgiant į didžiausio įmonės akcininko (b. l. 15) ir direktoriaus R. Ivaškos kreditorinio reikalavimo dydį. Ginčo turtas atsakovui R. Ivaškai perduotas nenustačius realios parduodamo turto vertės, už penkis kartus mažesnę kainą, nei sandorio sudarymo metu fiksuota vidutinė turto rinkos vertė nekilnojamojo turto registro duomenų banke (b. l. 8-11). Skolininkas, t.y. UAB “Astravo lentpjūvė” ginčijamų pirkimo – pardavimo sandorių sudaryti neprivalėjo, šie sandoriai pažeidžia ne tik ieškovo, bet ir BUAB”Astravo lentpjūvė“ kreditorių interesus. Sudarydama ginčijamus 2005 m. gegužės mėn. sandorius su atsakovu R. Ivaška UAB “Astravo lentpjūvė” neteko realaus, t.y. nekilnojamojo turto, nes suma, kuri turėjo būti gauta už pastatus ir kitus daiktus, buvo padengtas pardavėjo kreditorinis įsiskolinimas pirkėjui. Nekilnojamojo turto perleidimas dar labiau sumažino UAB “Astravo lentpjūvė” mokumą, nes pagal turto perleidimo R. Ivaškai sandorius sutartį ji faktiškai nieko negavo. Tiek UAB “Astravo lentpjūvė”, tiek atsakovas R. Ivaška, sudarydami ginčijamus turto perleidimo sandorius, negalėjo nežinoti, kad jie pažeidžia UAB “Astravo lentpjūvė” kreditorių interesus, nes UAB “Astravo lentpjūvė” praranda realų turtą, iš kurio vertės būtų buvę galima tenkinti visų UAB “Astravo lentpjūvė” kreditorių reikalavimus. Atsakovo R. Ivaškos veiksmai vertintini kaip ieškojimas būdų, kuriais jis galėtų patenkinti savo reikalavimą, apeinant kitus UAB “Astravo lentpjūvė” kreditorius. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčijamų sandorių šalys – UAB „Astravo lentpjūvė“ ir R. Ivaška veikė nesąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos sandorius pagrįstai pripažino negaliojančiais (CK 6. 66 str., 6.67 str. 1 d. 4 p.).

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad 2005 m. gegužės 13 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas parduoti ginčo pastatus vienam iš akcininkų yra teisėtas ir pagrįstas, šiuo metu galioja, nebuvo apskųstas ar kitaip nuginčytas. Remdamiesi šia aplinkybe apeliantai teigia, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą 2005 m. gegužės 25 d. sutartį negaliojančia, nes šia sutartimi buvo realizuotas bendrovės akcininkų sprendimas. Apeliantai neteisūs, šį argumentą kildindami iš bendrovės akcininkų susirinkimo nutarimo privalomumo. Šiuo atveju yra svarbi bendrovės, kaip sandorio šalies, bet ne vieno ar kito bendrovės valdymo organo teisinė pareiga. Be to, bendrovės administracijos vadovas neprivalo vykdyti akcininkų susirinkimo nutarimų, kurie yra žalingi pačiai bendrovei, kenkia jos interesams (CK 2. 87 str. 3 d.). Kaip jau pažymėta, byloje nėra įrodymų, kad UAB ,,Astravo lentpjūvė“ su atsakovu R. Ivaška privalėjo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, t. y. bendrovė neturėjo pareigos parduoti atsakovui savo turtą (CPK 185 str.). Apeliantai nepateikė įrodymų, kad UAB ,,Astravo lentpjūvė“ pagal įstatymą, galiojančius sutartinius įsipareigojimus ar kitu pagrindu būtų turėjusi prievolę sudaryti tokį sandorį (CPK 178 str.).

Dėl 2006 m. sausio 10 d. pirkimo - pardavimo sutarties

Apeliantai nurodo, kad nepagrįstas teismo motyvas, jog ieškovas turi teisę ginčyti 2006 m. sausio 10 d. sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad nei viena iš šio sandorio šalių nėra ieškovo skolininkas CK 6.66 straipsnio prasme, todėl ieškovas negali reikšti ieškinio atsakovui UAB ,,Valristas“ ir Ko, nes nėra ginčijamo sandorio šalimi. Ieškovas 2006 m. sausio 10 d. sutartį ginčija remdamasis tuo, kad daiktų pagal šią sutartį pardavėjai R. Ivaška ir J. Ivaškienė juos buvo įgiję neteisėtai, pažeisdami tiek ankstesnio daiktų savininko UAB „Astravo lentpjūvė“, tiek jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, net ir nebūdamas sandorio šalimi, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jei tas sandoris pažeidžia jo teises. Kaip jau minėta, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus administratorius gali reikšti ieškinį ginčydamas sandorius Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Taigi, administratorius turi teisę ginčyti sandorį, kurių šalimi nebuvo jo administruojama bankrutuojanti įmonė, jeigu tuo sandoriu pažeistos bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisės arba teisėti interesai.

CK 6.66 straipsnio 2 dalis nurodo, kad sandorį, pažeidžiantį kreditoriaus teises, pripažinti negaliojančiu galima tik esant pirkėjo nesąžiningumui, išskyrus atvejį, kai sandoris neatlygintinis. CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, jog asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalių sąžiningumas yra preziumuojamas atsižvelgiant į bendrąją sąžiningumo prezumpciją (CK 4.26 str. 2 d.). Tokia išvada yra darytina sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002). Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovo administratorius neturi teisės ginčyti 2006 m. sausio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp R. Ivaškos, J. Ivaškienės ir UAB ,,Valristas“ ir Ko, tačiau remiantis išdėstytomis nuostatomis ši sutartis gali būti pripažinta negaliojančiu tik įrodžius pirkėjo UAB ,,Valristas“ ir Ko nesąžiningumą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2004, „Teismų praktika“ Nr. 23, p. 87-94). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą nėra reikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų asmenį. Be to, nustatant trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma.

Teismų praktikoje tai pat yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, santykiais su ankstesniu turto savininku, turto įsigijimo iš ankstesnio savininko aplinkybėmis, turto kilme ir pan., kiek tai normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, konkrečiais atvejais tai pripažintina turto įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002).

Atsakovas UAB „Valristas“ ir Ko, įgijęs ginčo turtą pagal 2006 m. sausio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį, yra juridinis asmuo, verslo subjektas, kurio pagrindinis veiklos tikslas yra pelno siekimas. Sudarydamas sandorį dėl įgyjamo turto, būdamas atidus ir rūpestingas, jis turėjo ir galėjo pasidomėti apie ginčo turto nuosavybės teisės atsakovams R. Ivaškai ir J. Ivaškienei atsiradimo pagrindus ir aplinkybes, apsvarstyti, kodėl ginčo pastatai, anksčiau priklausę UAB „Astravo lentpjūvė“, jos buvusio vieno iš savininkų ir administracijos vadovo R. Ivaškos parduodami tuoj po bankroto bylos iškėlimo UAB „Astravo lentpjūvė“. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad bankroto bylos iškėlimo UAB „Astravo lentpjūvė“ faktas buvo pakankamas pagrindas UAB „Valristas“ ir Ko akcininkams ir valdymo organams atidžiai bei išsamiai domėtis aplinkybėmis, dėl kurių ginčo turtas iš UAB „Astravo lentpjūvė“ buvo perleistas R. Ivaškai, aiškintis ar nėra kreditorių, kurių teisės ir interesai galėjo būti pažeisti, perleidus nemokios įmonės turtą atsakovui R. Ivaškai. Atsakovas UAB „Valristas“ ir Ko, būdamas apdairus ir protingas civilinių teisinių santykių ir verslo subjektas, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad parduodamo turto rinkos vertė yra žymiai didesnė, negu buvo suderinta pardavimo kaina, įvertinti, ar dėl šios priežasties ateityje negali kilti ginčų, nukreiptų įsigyjamo turto atžvilgiu. Nepagrįstas atsakovo UAB „Valristas“ ir Ko neveikimas šiomis konkrečiomis aplinkybėmis vertintinas kaip nesąžiningas elgesys.

Kaip matyti iš UAB „Verslavita“ 2006 m. kovo 15 d. sudaryto turto apžiūrėjimo ir preliminarios vertės nustatymo akto Nr. PN-06-23 (b. l. 112 – medžiaga voke), ginčijamos sutarties objekto – nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė sudarė ne mažiau kaip 26 000 Lt. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad UAB „Verslavita“ nustatytos ginčo nekilnojamojo turto vertės negalima pripažinti realia ir atitinkančia rinkos vertę, nors minėtas turto preliminarios vertės nustatymo aktas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Turto vertintojų ataskaita nėra laikoma eksperto išvada, tačiau ji gali būti vertinama kaip rašytinis įrodymas (CPK 177 str.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, patvirtina turto vertintojų išvados, kaip vieno iš rašytinių įrodymų, pobūdį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo UAB „Verslavita“ akte nurodytą ginčo turto rinkos vertę laikyti nepagrįsta ir ja visiškai nesivadovauti darant išvadas dėl tikrosios ginčijamo sandorio objektų vertės. Tačiau ši aplinkybė teisėjų kolegijos nuostatos dėl atsakovo UAB „Valristas“ ir Ko nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį nekeičia, kadangi turtas buvo įsigyjamas už kainą, kuri aiškiai neatitiko tikrosios turto vertės.

Kaip matyti iš ginčijamos 2006 m. sausio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties, ginčo nekilnojamieji daiktai buvo parduoti už 16 000 Lt. UAB ,,Verslavita“ nustatyta šių daiktų vertė – 26 000 Lt, t.y. 1,62 karto arba daugiau kaip trečdaliu didesnė už pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą jų kainą. Lyginant sutartyje nurodytą daiktų kainą su jų vidutine rinkos verte, fiksuojama sutarties sudarymo metu nekilnojamojo turto registro duomenų banke, pardavimo kaina buvo 4,8 karto mažesnė. Iš šių palyginimų pakankamai akivaizdu, kad ginčo turto reali rinkos vertė jo perleidimo atsakovui UAB „Valristas“ ir Ko metu buvo žymiai didesnė, nei turtas buvo įsigytas. Tokiu atveju vertintina, kad nurodydamos neteisingą ginčijamo sandorio kainą, jo šalys elgėsi nesąžiningai. Nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovą UAB „Valristas“ ir Ko nesąžiningu ginčo turto įgijėju (CK 4.96 str. 2 d., 1.80 str. 2 - 4 d., 1.5 str.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo

Teisėjų kolegija nutaria grąžinti apeliantams R. Ivaškai bei UAB ,,Valristas“ ir Ko už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį – kiekvienam po 258, 45 Lt (b. l. 146, 168). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atsakovas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą yra atleistas, todėl apeliantai neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą.

Iš apeliantų R. Ivaškos ir UAB ,,Valristas“ ir Ko priteisiama į valstybės biudžetą po 4,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei UAB ,,Valristas“ ir Ko (į. k. 155299460) 258,45 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Grąžinti Remigijui Ivaškai (a.k. 36207241169) 258,45 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti į valstybės biudžetą iš Remigijaus Ivaškos (a. k. 362072411690) ir UAB ,,Valristas“ ir Ko (į. k. 155299460) po 4,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.