- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-53-483/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- R. L., M. V.
- Advokatai
- Saulius Alysas, Rimantas Prėskienis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Kažio (pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio ir Violetos Ražinskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato Sauliaus Alyso apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad A. K. dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.
Nukentėjusiųjų R. L., M. V. civilinis ieškinys atmestas ir nepriteistos atstovavimo išlaidos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad nužudė kitą žmogų, t. y. 2015 m. balandžio 22 d., naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), V. V. priklausančiame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė 11 smūgių V. V. į krūtinę ir pilvą bei du kartus pjovė peiliu į kairįjį dilbį, padarydamas V. V. durtinę pjautinę žaizdą krūtinėje, durtines-pjautines žaizdas pilvo priekinėje sienoje, durtines-pjautines kiaurymines žaizdas pilvo priekinėje sienoje, kiauryminį kairės epigastrinės arterijos pažeidimą, kairės pusės VII šonkaulio kremzlinės dalies įpjovimą, paviršines pjautines žaizdas kairiajame dilbyje, kas sukėlė ūminį ir vidinį nukraujavimą, nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė įvykio vietoje.
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad V. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek kito asmens, tiek ir paties V. V.. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. K. neigė nužudęs V. V., o neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų A. K. kaltę nužudžius V. V., byloje nėra, išteisino A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą.
Šalies argumentai
2. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę 10 metų, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką A. K. įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką; 2) nukentėjusiųjų R. L. ir M. V. civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti atstovavimo išlaidas; 3) daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kraujo mėginį, keturias nuorūkas, peilį, antklodę ir pledą, juodos spalvos sportines kelnes bei darbinį švarką, radijo imtuvą „Sonitex“, juodos spalvos žibintuvėlį, cigarilių „Partner“ pakelį, eurocentų monetas, kryželį, batų porą, guminės šlepetes, žieminius batus, mėlynos spalvos kelnes, mėlynos spalvos chalatą, geltonai raudonos spalvos užvalkalą, peilį su juodos spalvos rankena grąžinti pagal priklausomybę. Rusvos spalvos medžiaginę skiautę, nuoplovą nuo radijo imtuvo, nuoplovą nuo juodos spalvos žibintuvėlio, nuoplovą nuo cigarilių „Partner“ pakelio, A. K. nukirptus rankų nagus, V. V. drabužius: žalios spalvos megztinį, melsvus marškinius, pilkšvas kelnes, nagų nuokarpas, A. K. paimtus pavyzdžius lyginamajam tyrimui (seiles) - sunaikinti. A. K. mėlynos spalvos megztinį, pilkos spalvos megztinį, juodos spalvos megztinį, pilkai baltos spalvos sportinius marškinėlius, darbinių batų porą grąžinti A. K. Iš R. V. paimtus raktus su pakabuku grąžinti R. V.
2.1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti motyvai dėl kaltinimo A. K. pagrįstumo, įrodymų vertinimo, kaip ir padarytos teismo išvados, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ištirtų įrodymų visumos. Teismo motyvai ir išvados yra prieštaraujantys ne tik ištirtiems įrodymams, bet ir vieni kitiems.
2.2. Anot apeliantės, Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nesilaikymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. nepagrįstai pripažinta, jog neįrodyta, kad A. K. dalyvavo šio nusikaltimo padaryme (V. V. nužudyme). Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad būtina atsižvelgti ne tik į tiesioginius, bet ir netiesioginius įrodymus. Šiaulių apygardos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės rėmėsi kaltinamojo A. K. parodymais, t. y. kaltinamojo neigimu nužudžius bei rėmėsi eksperto J. Rybalko teisme duotais paaiškinimais, neanalizavo netiesioginių įrodymų, paneigiančių A. K. versijas, kad galėjo V. V. nusižudyti arba, kad į namus galėjo patekti asmuo, kuris žinojo, kur laikomas durų raktas, kas turėjo įtakos neteisingam teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui ir juo paremtam įrodymų vertinimui.
2.3. Pasak prokurorės, Šiaulių apygardos teismas šališkai vertino duomenis, nepripažino netiesioginiais įrodymais ir nesujungė į loginę grandinę reikšmingus bylai teisingai išspręsti faktus bei padarė klaidingą išvadą dėl galimybės V. V. pačiam pasidaryti nustatytus sužalojimus ir tokiu būdu nusižudyti. Liudytoja V. L. parodė, kad neatpažino jai pateikto peilio, rasto V. V. kambaryje ant spintelės, teigdama, kad anksčiau šio peilio nėra mačiusi. Liudytoja nurodė, kad V. V., pjaustydamas maistą, naudojo kitą peilį. V. V. lavone konstatuoti kūno sužalojimai padaryti mažiausiai 17 trauminių poveikių metu, iš jų konstatuotos durtinės-pjautinės žaizdos krūtinėje ir pilve padarytos 11 trauminių poveikių, kontaktuojant su duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu, galimai peiliu. V. V. po jo lavone konstatuotų durtinių-pjautinių kūno sužalojimų su kiauryminių kairės epigastrinės arterijos pažeidimu, galėjo gyventi nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Sužalojimai padaryti ne lavono radimo vietoje; dalis kraujo pėdsakų ant grindų prie lovos susidarė kruvinu daiktu braukiant grindų paviršių ar braukiant kruvinų grindų paviršiumi kažkokį tai daiktą. Kraujo „takelio“ ant grindų tarp lavono radimo vietos ir kraujo dėmės prie lovos ar kitoje kambario vietoje neaptikta. V. V. sunkiai vaikščiojo, galėjo eiti į parduotuvę tik prisilaikydamas dviračio arba pasinaudodamas lazdele, kuri įvykio vietoje rasta atremta į kampą prie lovos. V. V., jei būtų galėjęs įdurti sau peiliu į krūtinę, pilvą, ištraukti peilį 11 kartų, padėti šį peilį ant spintelės ir iki kol neprarado sąmonės dėl stiprėjančio kraujavimo į pilvaplėvės ertmes, nukraujavęs lovoje, dar turėjo fizinių galimybių atsikelti iš lovos, valyti grindis, ir apie trečią-ketvirtą valandą nakties (kai triukšmą iš jo kambario išgirdo kaimynė už sienos) nueiti savarankiškai per visą kambarį, griūti aukštielninkas ant kėdės ir susilaužyti V-IX šonkaulius bei susižaloti galvą. Be to, V. V. patiriant galvos sužalojimą ir šonkaulių lūžius turėjo griūti du kartus. Krūtinės sumušimas, pasireiškęs kairės pusės V-VII šonkaulių lūžiais vidurio raktikaulio linijoje su aplinkine 5x6 cm kraujosruva ir VII-IX šonkaulių lūžiais prieštuburinėje linijoje su aplinkine raudonai violetinės spalvos 12x7 cm kraujosruva buvo paaiškintas vienkartine, momentine krūtinės ląstos deformacija, kontaktuojant krūtinės priekine kairiąja puse su kietu buku paviršiumi. Ir nors toks traumavimo mechanizmas yra būdingas griuvimui, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, kad lavonas ant kėdės rastas gulintis nugara ir todėl priekinės krūtinės dalies susižalojimas krentant nugara nėra galimas. Tokia veiksmo seka viršytų ne tik V. V. galimybes, bet apskritai žmogaus fizines galimybes.
2.4. Prokurorė nurodo, kad ekspertas J. Rybalko nurodė, jog prasidėjus baltajai karštinei (psichikos sutrikimui negeriant alkoholio) žmonės gali save žaloti. Tačiau anot prokurorės, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis V. V. buvo tokios būsenos, kad būtų galėjęs save žaloti, kad įvykio metu būtų buvęs psichikos sutrikimo būsenoje, taip pat nėra jokių duomenų, kad priešmirtinė V. V. būsena galėjo būti būdinga savižudybei. Po eksperto J. Rybalko apklausos teismas atmetė prokurorės prašymą skirti pomirtinę teismo psichologijos ekspertizę. Be to, ekspertas J. Rybalko teisme argumentavo, kad, kai suduodamas smūgis svetima ranka, tai dažniausiai būna vienas smūgis, labai retai būna daugybiniai smūgiai; svetima ranka taikoma ne į pilvą, o krūtinės ląstą, ten, kur yra širdis; yra lokalizacija, tai yra apatinė pilvo dalis aplink bambą, labai ribotas plotas; sužalojimai lokalizuojasi faktiškai nedideliame anatomiškai plote į pilvo sieną, yra vienodo pobūdžio, panašios krypties, prieinami nukentėjusiojo rankai, faktiškai kanalai yra negilūs tų žaizdų, tai, vadinasi nebuvo durta taip, kaip giliai dūrimas būna svetima ranka, faktiškai žmogus duria sau ir gailisi, todėl duria negiliai, tiesiog bado. Apeliantė nurodo, kad eksperto J. Rybalko paaiškinimas skiriasi nuo specialisto T. Šavyrovo išvados, kad, atsižvelgiant į V. V. lavone konstatuotų durtinių-pjautinių žaizdų krūtinėje ir pilve kiekį, į tai kad jų kanalai yra nevienodos krypties, kadangi pilvo ir krūtinės srityje nerasta dauginių paviršinių durtinių-pjautinių sužalojimų („bandomųjų“ sužalojimų), šie sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Buvo nustatytas kiauryminis kairės epigastrinės arterijos pažeidimas, kairės pusės VII šonkaulio kremzlinės dalies įpjovimas ir tai neatitinka eksperto J. Rybalkos išvadai, kad žaizdų kanalai negilūs, nestiprūs. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, matydamas prieštaravimus tarp specialisto ir eksperto išvadų, nesiimdamas priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, netenkindamas prokurorės prašymo skirti pakartotinę komisijinę medicininę ekspertizę, bet remdamasis tik eksperto J. Rybalko nuomone, nuosprendį grindė teisme neištirtais duomenimis bei užkirto galimybę nustatyti byloje objektyvią tiesą.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, šioje byloje nėra. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsamiai ištirti bei pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles įvertinti netiesioginiai įrodymai, kurių pagrindu galima padaryti išvadą kaltės klausimu. Visapusiškai ir nešališkai vertindamas įrodymus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais principais, teismas būtų turėjęs pagrindą padaryti išvadas dėl tokių reikšmingų bylai aplinkybių: 1) 2016-05-27 Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte nurodyta, kad V. V. mirtis galėjo įvykti prieš 2-3 paras iki lavono tyrimo 2015 m. balandžio 24 d. 13 val.; be to, liudytoja J. L., GMP medikė, nurodė, kad V. V. mirtis galėjo būti prieš 2-3 val. iki jai apžiūrint lavoną įvykio vietoje. Liudytoja V. L. , V. V. kaimynė, parodė, kad naktį prabudo apie 4 val. nuo triukšmo, didelio garso, todėl darytina išvada, kad V. V., grįžus vakare A. K., buvo gyvas; 2) nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje daugiau jokių asmenų, be V. V., A. K. ir nesikeliančios iš lovos neįgaliosios S. V., nebuvo. A. K. parodė, kad vakare grįžęs užrakino duris iš vidaus ir niekas į vidų patekti negalėjo, durys nebuvo išlaužtos, jokio triukšmo negirdėjo. Kaimynai, kurie gyveno už sienos, nei matė, nei girdėjo pašalinių žmonių, jei būtų ėjęs svetimas asmuo, jų šunys tiek lauke, tiek viduje būtų pajutę ir loję; be to, nurodė, kad nei pas A. K., nei pas V. V. niekas nesilankė, jie gyveno uždarai; apžiūrint įvykio vietą, nebuvo nustatyta jokių pėdsakų, kad pas V. V. į namus būtų kas užėjęs ar jį lankęs, jo daiktai neliesti, t. y. namuose, kurie buvo užrakinti iš vidaus ir neišlaužti, V. V. naktį sužaloti galėjo tik namuose buvęs A. K., nes kitų asmenų nebuvo; 3) A. K. parodymai neatitinka kitų ikiteisminio tyrimo nustatytų duomenų: jo parodymai, kad, kai atvyko medikai, jis į kambarį nėjo, bet ant spintelės, buvusios šalia V. V. lovos, pamatė peilį, buvo paneigti ikiteisminio tyrimo metu, atlikus parodymų patikrinimą įvykio vietoje; t. y. parodymų patikrinimo įvykio vietoje užfiksuota, kad A. K. nurodė, kad stovėdamas tarpduryje įkišo galvą ir pamatė ten peilį; protokole nurodyta, kad tik įėjus į patalpas - V. V. kambarį - įmanoma pamatyti peilį ant spintelės. Priešingu atveju, būnant virtuvės kambaryje peilio fiziškai neįmanoma matyti (t. 3, b. l. 123-138). Liudytoja V. L. parodė, kad, įbėgusi į V. V. kambarį, V. V. iš karto nematė, buvo prieblanda, tamsu. Be to, liudytojas G. V. teisme taip pat nurodė, kad peilis buvo nenumestas, o padėtas tarp aukštesnių už jį daiktų; stovint tarpduryje neįmanoma jo pastebėti, neįėjus į kambarį. Norint jį pamatyti reikėjo priartėti prie spintelės ir iš viršaus kampu žiūrėti, todėl liudytojas ir ekspertas ne iš karto pamatė peilį; 4) atliekant tyrimą poligrafu, buvo gauta neigiama išvada - UZCT testo metu tiriamasis A. K. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė netiesą.
2.6. Anot apeliantės, teismas nuosprendyje nepilnai surašė liudytojų reikšmingus parodymus, nenurodydamas kai kurių svarbių aplinkybių, ir jais nesirėmė. Liudytoja V. L. parodė, kad A. K. buvo nepatenkintas, kad V. V. atsikėlė gyventi į gretimą kambarį (name gyveno tik A. K. su sugyventine. V. V. pasakojo apie A. K. nepasitenkinimą. Tarp A. K. ir V. V. buvo trintis, V. V. stengdavosi būti neutralus, nesimaišyti A. K. „po kojomis“). Taip pat ši liudytoja nurodė, kad tą rytą, iki kol A. K. jai pranešė apie V. V., A. K. buvo nuėjęs prie šulinio ir už tvarto, išnešė kibirus apie pusę septintos ryto. Tokie liudytojos parodymai patvirtina, kad A. K. turėjo galimybę iki V. V. mirties paaiškėjimo sutvarkyti nusikaltimo pėdsakus. Teismas neatsižvelgė į šios liudytojos parodymus, kad iki liudytoja sužinojo, jog V. V. mirtis smurtinė, A. K. jau tada nurodė, kad bijo atsakomybės, t. y. liudytoja pagal A. K. prašymą nuėjo į V. V. kambarį, o A. K. į V. V. kambarį nėjo, A. K. sakė, kad „dabar jį užtampys“, atrodė, kad jis kažko bijojo. Iki atvykstant greitajai A. K. į V. V. kambarį neužėjo, o paskui išėjo į kiemą. A. K. iki atvažiuojant greitajai taip pat sakė, kad jį dabar uždarys, nors jis nekaltas. Anot prokurorės, tokie liudytojos V. L. parodymai patvirtina, kad A. K. iki pranešant apie V. V. smurtinę mirtį, jau žinojo apie tai.
2.7. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas atsietai vertindamas duomenis, jų nesusiedamas į visumą, taip pat netirdamas bei nevertindamas dalies reikšmingų bylai duomenų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalį, įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo taisykles, ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pasak prokurorės, įvertinus šių bylos nagrinėjimo metu nustatytų duomenų visetą, loginę veiksmų, aplinkybių ir įvykio seką, yra nustatyta, kad A. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas S. Alysas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu dėl V. V. nužudymo; 2) tenkinti civilinius ieškinius ir priteisti iš A. K. nukentėjusiajai R. L. 1 326,70 eurų turtinės žalos bei 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš A. K. nukentėjusiajai R. L. patirtas proceso išlaidas 522,91 eurų; 4) priteisti iš A. K. nukentėjusiajai M. V. 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš A. K. nukentėjusiajai M. V. patirtas proceso išlaidas 500 eurų.
3.1. Apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, nepagrįstai atmetė netiesioginius įrodymus - liudytojų parodymus. Anot apelianto, Šiaulių apygardos teismo liudytojų parodymų vertinimas yra pakankamai selektyvus, iš esmės neanalizuojant jų turinio ir esmės, jų nevertinant visumoje kartu su tiesioginiu įrodymu - A. K. prisipažinimu padarius nusikaltimą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, dėl to nusikaltimą padaręs A. K. nepagrįstai buvo išteisintas.
3.2. Tiesioginiais įrodymais laikytini A. K. parodymai, duoti teisme, kuriuose jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei tyrėjai N. B., nors ir neužfiksavusiai tokių parodymų, tačiau pačiam A. K. pripažinus, jog toks prisipažinimas buvo, kas daro tokį įrodymą leistinu. Telšių rajono apylinkės teismo 2015-04-24 teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad įtariamasis A. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, kad V. V. norėjo, jog A. K. nueitų į parduotuvę nupirkti V. V. alaus, tačiau A. K. atsisakė. A. K. buvo blaivus, o V. V. ne. V. V. „pradėjo burbėti“, jie susipyko, tada A. K. paėmė virtuvinį peilį, gulėjusį ant spintelės, ir rėžė V. V. 4-6 kartus į pilvą. Niekas to nematė (t. 3, b. l. 152-151). Šiaulių apygardos teismo posėdyje A. K. parodė, kad aplinkybę, jog dūrė V. V., jis pasakė balandžio 23 d. apklausos metu tyrėjai N. B., kodėl taip sakė, nežino, tačiau tai netiesa, buvo išsigandęs ir sutrikęs, nes buvo sulaikytas. Tačiau A. K. pagrįsti išgąsčio, sutrikimo ar nuovargio negalėjo. Apeliantas nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į A. K. duotus pirminius išsamius parodymus, padarė neteisingą išvadą, kad byloje surinkta medžiaga pagrįsta samprotavimais ir prielaidomis bei įvairiais įtarimais. Teismas visiškai nevertino svarbių netiesioginių įrodymų - nuoseklių policijos pareigūnų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kitų liudytojų parodymų, kurių visuma patvirtina paties A. K. duotus parodymus teismo posėdyje, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą. Netiesioginiai įrodymai teismo negalėjo būti vertinami tik kaip samprotavimai ir prielaidos, kadangi toks aiškinimas yra nesuderinamas su įrodinėjimo procesu, įtvirtinančiu teismo pareigą grįsti nuosprendį ir netiesioginiais įrodymais. Pvz., liudytoja J. K., Telšių apskrities VPK Smurtinių nusikaltimų skyriaus vyresnioji tyrėja, parodė, kad 2015-04-23 įtariamasis A. K., apklausiamas pas tyrėją N. B., prisipažino padaręs nusikaltimą. N. B. išėjus dekretinių atostogų ji perėmė šią bylą ir, susipažinusi su 2015-04-23 A. K. apklausos protokolu, pamatė, kad jame nėra užfiksuota tai, ką ji girdėjo. Liudytojas V. N., Telšių AVPK Akmenės PK vyresnysis tyrėjas, parodė, kad įvykio vietoje liudytojui paklausu A. K., kodėl nužudė, A. K. susinervino, pasiprašė į tualetą; A. K. buvo neblaivus. A. K. aiškino, kad neva V. V. galėjo susižaloti pats, nes anksčiau yra žalojęsis, kad A. K. tikrai nesudavė jokių smūgių peiliu mirusiajam. A. K. jam sakė, jog iš vakaro gėrė su nužudytuoju ir nuėjo miegoti. Liudytojas G. V., AVPK ONTS tyrėjas, parodė, kad A. K. pas tyrėją prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Bylos faktai liudytojui nesukėlė abejonių, jog būtent A. K. susipyko su nukentėjusiuoju ir jį subadė. Anot apelianto, šie netiesioginiai įrodymai paneigia teismo išvadą, kad tyrėjos N. B. ir asmenų, dalyvavusių A. K. apklausoje, parodymai yra prieštaringi, todėl vertinami kaip ikiteisminio tyrimo spragos, kurios negali būti įvertintos kaip kaltės įrodymas.
3.3. Pasak apelianto, teismo atmestais policijos pareigūnų parodymais buvo nustatyti tokie tarpiniai faktai dėl A. K. kaltės nusikaltimo padaryme, kurie patvirtinti ir tiesioginiu įrodymu - A. K. prisipažinimu nusikaltimo padarymu pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pas tyrėją N. B., nurodant nusikaltimo padarymo aplinkybes. A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, turėjo būti vertinami kaip vienareikšmiškai patvirtinantys A. K. kaltę nusikaltimo padaryme, nes A. K. davė parodymus betarpiškai ikiteisminio tyrimo teisėjui teismo posėdyje, ir tai turi būti prilyginama įtariamojo apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją. A. K., duodamas parodymus Šiaulių apygardos teisme, nenurodė aplinkybių, kad policijos pareigūnų buvo verčiamas duoti tokius parodymus. A. K. vėlesnį parodymų keitimą ikiteisminiame tyrime grindė vienintele aplinkybe, kad buvo išsigandęs ir sutrikęs. A. K. parodė, jog dūrė V. V., kitą dieną, t. y. balandžio 23 d., apklausos pabaigoje tyrėjai N. B., kodėl taip sakė, nežino, tačiau tai netiesa, buvo išsigandęs ir sutrikęs, nes buvo sulaikytas. Apklausiamas apylinkės teisme skiriant suėmimą A. K. nurodė, kad kelis kartus dūrė peiliu V. V. į pilvą, tačiau taip nebuvo, pasakė nesąmonę.
3.4. Anot apelianto, Šiaulių apygardos teismas, turėjęs A. K. parodymų keitimą vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę poziciją, nepagrįstai šiuos A. K. parodymus, jų pakeitimą sumenkino, nurodydamas, kad A. K. 2015-04-22 buvo girtas ir dėl buvusio girtumo jo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, kad tokie A. K. parodymai tik patvirtina A. K. sutrikimą ir jo parodymų prieštaringumą. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad A. K., nuoširdžiai prisipažindamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, tikėjosi išvengti suėmimo skyrimo, tačiau jį suėmus, parodymus pradėjo keisti. Tokios pateiktos ydingos įrodymų vertinimo prasme teismo išvados, kurios lemiančią parodymų keitimo priežastį suteikė A. K. asmenybei ir psichologinei būsenai, netgi neblaivumui, prieštarauja 2015-08-12 – 2015-09-01 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktui, kuriame nurodyta, kad objektyvių medicininių duomenų, jog A. K. galimo nusikalstamos veikos padarymo metu (2015-04-22) sirgo lėtiniu ar laikinu psichinės veiklos sutrikimu, buvo silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos, nėra. A. K. galimo nusikalstamos veikos padarymo metu (2015-04-22) galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. K. šiuo metu nustatomi psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kuris netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. K. dėl psichikos sveikatos būsenos gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklaustas teismo posėdyje, atlikti bausmę. A. K. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas. A. K. pažintiniai gebėjimai leidžia jam atkurti inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (t. 3, b. l. 99-102).
3.5. Apelianto nuomone, teismas turėjo A. K. parodymus, neigiant savo prisipažinimą padarius nusikaltimą, atmesti dar ir dėl to, kad A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs - jis, siekdamas išvengti atsakomybės, akivaizdžiai melavo. Pvz., teismas nurodė, jog sprendžiant iš A. K. girtumo laipsnio ir girtumo laiko nustatymo, daroma išvada, kad A. K. 2015-04-22 buvo girtas ir dėl buvusio girtumo jo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Telšių apylinkės teisme A. K. nurodė, jog jis buvo blaivus, o V. V. girtas, teismas nurodė, kad tokie parodymai akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes V. V. kraujyje alkoholio nerasta, o A. K. nurodė 2015-04-22 girtavęs su V. B. bei namuose su sugyventine ir tai patvirtina alkotesterio parodymai. Tokie parodymai tik patvirtina A. K. sutrikimą ir jo parodymų prieštaringumą. Teismas tariamą A. K. sutrikimą ir akivaizdų melavimą naudoja jį teisindamas ir išteisindamas, o ne tokius parodymus atmesdamas. Nuosprendyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu 2016-10-19 (praėjus daugiau kaip 1 metams) liudytojas V. N. parodė, kad jam 2015-04-22 A. K. sakė vakare girtavęs su V. V., tačiau A. K. apklausų metu tokių aplinkybių nenurodė. Teismas, pripažinęs, kad A. K. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, lygindamas su policijos pareigūno parodymais, nors ir prieštaringais, duotais sutrikusio asmens, suteikia prioritetą ir besąlygiškai remiasi. Tai, kad kaltinamasis girtavo vakare ir buvo neblaivus bendraudamas su policijos pareigūnais 2015-04-22, patvirtina alkoholio matuoklio parodymai: A. K. 10:38 val. nustatyta 1.54 promilių girtumas (t. 3, b. l. 61). Kadangi informaciją apie galimai padarytą nusikaltimą buvo gauta 2015-04-22 07:09 val. (t. 1, b. l. 7), PK darbuotojai operatyviai atvyko į įvykio vietą ir ją saugojo, bendravo su A. K. ir akivaizdu, kad nuo policijos darbuotojų atvykimo A. K. nebegirtavo, tačiau ir praėjus beveik 4 val. iki girtumo nustatymo, jo girtumas siekė vidutinį girtumo laipsnį.
3.6. Pasak apelianto, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. melavo ir išsisukinėjo bei trukdė nustatyti tiesą patvirtina ir 2016-05-03 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad atliekant tyrimų poligrafu gauta neigiama išvada - UZCT testo metu tiriamasis A. K. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė netiesą. POP testo metu tiriamasis A. K., atsakydamas į pateiktą klausimą: „Kurioje vietoje buvo subadytas peiliu V. V.?“ neišskyrė nė vieno iš pateiktų atsakymo variantų. Pirmo SPOT testo metu tiriamasis A. K., atsakydamas į pateiktą klausimą: „Kur buvo mušamas V. V.?“, neišskyrė nė vieno iš pateiktų atsakymo variantų. Antro ir trečio SPOT testų metu tiriamasis A. K., atsakydamas į pateiktus klausimus: „Kaip buvo badomas peiliu V. V.?“, „Kai V. V. buvo badomas peiliu, jis?“ neišskyrė nė vieno iš pateiktų atsakymo variantų. Ketvirto SPOT testo metu tiriamasis A. K., atsakydamas į pateiktą klausimą: „Kodėl buvo nužudytas V. V.?, neišskyrė nė vieno iš pateiktų atsakymo variantų (t. 3, b. l. 56-60).
3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nužudymo įrankius ir būda, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš ir po jo. Iš bylos medžiagos matyti, kad be A. K. nuoširdaus prisipažinimo, buvo surinkta pakankamai svarbių netiesioginių A. K. kaltės nusikaltimo padaryme įrodymų, kurių pagrindu turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pvz., liudytoja J. L., Akmenės GMP centro felčerė, parodė, kad įėjusi į kambarį pamatė žmogaus lavoną ir iš karto paskambino policijai, nes pakėlusi marškinius, pamatė daug durtinių žaizdų, jai nekilo abejonių, jog tai smurtinė mirtis. Liudytojas P. N., Akmenės VSĮ greitosios medicinos pagalbos centro vairuotojas, parodė, kad felčerė, pakėlusi megztinį, pasakė „padurtas“. Medikus pasitikęs vyras labai blaškėsi, vaikščiojo iš vieno kampo į kitą, atrodė išsigandęs, sakė: „dabar mane apkaltins, dabar man bus viskas“. Aptarti duomenys - netiesioginiai įrodymai - liudytojų parodymai yra pakankami paneigti teismo išvadą, jog jie vertinami kaip nei kaltinamojo kaltę patvirtinantys, nei paneigiantys įrodymai, nes nė vienas liudytojas nebuvo pas V. V. ir betarpiškai įvykio nematė, jų parodymai pagrįsti asmeniniu supratimu ir vertinimu arba kieno nors perpasakoti. Priešingai, liudytojų parodymai netiesiogiai patvirtina, kad liudytojai parodė tai, ką jie patys išgirdo ir matė, bei sąlygoja išvadą, kad vis dėlto A. K. prisipažinimas ir vėlesnis kaltės neigimas, parodymo keitimo pagrindą nurodant neblaivumą, sutrikimą ir pan., teismo netinkamai buvo įvertinti.
3.8. Anot apelianto, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, lemiamą reikšmę suteikė J. Rybalko išvadai ir parodymams, kurie net nėra kategoriški ir absoliučiai teisingi, visiškai nevertino kitų specialistų išvadų, patvirtinančių labiau tikėtiną situaciją, jog V. V. savęs nežalojo. Pvz., specialisto Tomo Šavyrovo 2015-06-19 išvadoje nurodyta, kad V. V. mirė nuo durtinio-pjautinio krūtinės ląstos ir durtinių-pjautinių pilvo sužalojimų, nulėmusių ūminį vidinį ir išorinį kraujavimą, t. y. ne natūrali mirtis dėl amžiaus ar sveikatos, smurtinių veiksmų pasekmė. Nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo (2015-04-24) jo lavone praėjo 1-3 paros, t. y. sutampa su 2015-04-22, kada kaltinamasis iškvietė medicininę pagalbą: sužalojimai, išskyrus alkūnėje, padaryti neilgai trukus iki mirties: V. V. lavono kraujyje ir šlapime alkoholio nerasta - prieš mirtį buvo blaivus, turėjo suvokti aplinką bei savo veiksmus. Specialisto Tomo Šavyrovo 2015-08-03 išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti 17 trauminių poveikių metu, iš jų 11 galimai peiliu; sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui.
3.9. 2015-11-27 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į V. V. lavone konstatuotų durtinių-pjautinių žaizdų krūtinėje ir pilve kiekį, į tai, kad jų kanalai yra nevienodos krypties, kadangi pilvo ir krūtinės srityje nerasta dauginių paviršinių durtinių-pjautinių sužalojimų „bandomųjų“ sužalojimų, šie sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Specialisto T. Šavyrovo 2016-01-07 išvadoje nurodyta, kad sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui, nes sužalojimų kanalai nėra vienodos krypties, nerasta bandomųjų sužalojimų. Specialisto E. V. 2015-12-04 išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti ne lavono radimo vietoje; dalis kraujo pėdsakų ant grindų prie lovos susidarė kruvinu daiktu braukant grindų paviršiumi ar braukant kruvinų grindų paviršiumi kažkokiu tai daiktu. Ekspertų Januš Rybalko ir R. S. 2016-06-06 ekspertizės akte nurodyta, kad V. V., patiriant galvos sužalojimą ir šonkaulių lūžius, turėjo griūti 2 kartus. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad V. V. rastas basas, gulintis kėdėje ant porankių; ant grindų kraujo pėdsakų nėra, nėra įsilaužimo pėdsakų. 2016-09-15 Eksperimento protokole nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kur 2015-04-22 buvo rastas V. V. lavonas su durtinėmis žaizdomis pilvo srityje, buvo naudojamas manekenas. Manekenas buvo paguldytas į lovą, kur galimai buvo padaryti sužalojimai V. V., kadangi pagal 2015-12-04 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne lavono radimo vietoje (lavonas buvo rastas ant kėdės šalia lango, kitoje kambario pusėje nei yra lova). Ant manekeno buvo sužymėtos sužalojimo žymės, nukopijuojant sužalojimo vietas nuo 2015-04-24 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados pateikto priedo, kurioje pažymėtos sužalojimo vietos ant nukentėjusiojo kūno. Manekeną paguldžius į lovą ant kairės pusės, veidu į sieną, ekspertas nurodė, kad sužalojimai padaryti nukentėjusiajam ranka pasiekiamoje vietoje. Pagal įvykio vietoje buvusias kraujo dėmes šalia lovos ir pagal lavono radimo vietą šalia lango buvo nuspręsta, kad nukentėjusysis, patyręs tokius sužalojimus ir netekęs kraujo, silpstantis ir galimai prarandantis sąmonę, atsikelti iš lovos ir nueiti atsisėsti į kėdę, kurioje rastas jo lavonas, iš dalies negalėjo. Lavonas rastas gulintis kėdėje, kuri turi porankius. Porankiai lavonui ne iš šonų, o lavonas guli ant jų, iš kėdės šono. Pritarta galimybei, kad kūną galima vienam asmeniui pernešti (nutempti apsikabinus) nuo lovos ir padėti ant kėdės, kuri pajudinus lengvai pasisuka, ir lavonas guli ant porankių (t. 1, b. l. 187-193). Pateikta ir atskira specialisto T. Šavyrovo nuomonė (t. 1, b. l. 200).
3.10. Apelianto manymu, iš nustatytų ir aptartų sužalojimų ir jų padarymo mechanizmo galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad V. V. pats nesusižalojo, nors gal ir galėjo susižaloti, nes sužalojimai padaryti ne lavono radimo vietoje, V. V. buvo vilktas ir pasodintas į kėdę, nusikaltimo vieta buvo tvarkoma, ją plaunant prieš mirtį, o pats V. V. dėl patirtų sužalojimų to negalėjo daryti, juo labiau pats save sužalojęs, be to, prieš mirtį V. V. buvo blaivus ir turėjo suvokti aplinką bei savo veiksmus. Nurodyti duomenys, ypač tai, kad V. V. prieš mirtį turėjo suvokti aplinką ir savo veiksmus, paneigia skundžiamame nuosprendyje lemiamais nurodytus medicinos eksperto Januš Rybalko teisme duotus parodymus, kad galima daryti išvadą, jog nukentėjusysis galėjo pasidaryti visus tuos sužalojimus, nes tie sužalojimai lokalizuojasi nedideliame plote į pilvo sieną, labai ribotas plotas, yra vienodo pobūdžio, panašios krypties, prieinami nukentėjusiojo rankai. Tai yra tik eksperto, nors ir turinčio didelį darbo stažą, subjektyvi, kategoriškais objektyviais duomenimis nepatvirtinta nuomonė ir samprotavimai, todėl teismas turėjo įsitikinti, ar kiti duomenys tai vienareikšmiškai patvirtina, kad V. V. mirė nuo paties pasidaryto sužalojimo, tačiau ne dėl A. K. padaryto sužalojimo, kurio įvykdymą jis buvo nuoširdžiai pripažinęs.
3.11. Apelianto manymu, teismas, padarydamas išvadą, kad S. R. parodymai apie tai, kad A. K. prieš ją smurtavo, negali būti šioje byloje kaltės įrodymu, visiškai neanalizavo A. K. polinkio į smurtą, jo agresyvaus elgesio tiek prieš sugyventinę, tiek prieš V. V. prieš nusikaltimą, A. K. konfliktą su V. V. Pvz., iš administracinių teisės pažeidimų išrašo matyti, kad A. K. anksčiau yra smurtavęs, tai yra 2015-11-21 buvo sumušęs savo sugyventinę S. R. jos nepilnamečių vaikų akivaizdoje, 2007-04-01 būdamas neblaivus Akmenės 3 kaime viešoje vietoje nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų, juos įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, 2008-03-09 išdaužė lango stiklą, priklausantį S. R., 2011-04-10 viešoje vietoje įžeidinėjo policijos pareigūnus, vadindamas juos necenzūriniais žodžiais, taip įžeisdamas jų garbę ir orumą, nevykdė pareigūnų teisėto reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus, 2011-04-10 neblaivus išdaužė laiptinės lango stiklą (t. 3, b. l. 68-73). Liudytoja V. S., Akmenės rajono socialinio skyriaus darbuotoja, parodė, kad 2015 m. balandžio mėn. Akmenės seniūnijoje buvo sutikusi A. K., kuris skundėsi, kad kartu gyvenantis V. V. yra netvarkingas, jog iš jo kambario smirdi, kvietė ateiti pažiūrėti. Liudytojas V. B. parodė, kad mieste girdėjo kalbas, kad V. V. suvalgydavo A. K. maistą ir dėl to kildavo konfliktai. A. K. anksčiau buvo minėjęs, kad pyksta ant V. V., nes pastarasis savo pinigus prageria ir valgo A. K. maistą. Liudytoja S. R., A. K. vaikų motina, parodė, kad A. K. dažnai vartojo alkoholį, ne kartą buvo ją sumušęs, sulaužė jai koją, skriausdavo ją ir vaikus. Anot apelianto, aptarti parodymai netiesiogiai patvirtina tarpinius faktus tarp netiesioginių ir tiesioginių įrodymų bei papildo A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, jog V. V. paprašė A. K. nupirkti alaus, o A. K. atsisakius, V. V. „pradėjo burbėti“, susipyko, A. K., paėmęs virtuvinį peilį, gulėjusį ant spintelės, rėžė V. V. 4-6 kartus į pilvą. Pasak apelianto, šių įrodymų visetas yra pakankamas A. K. kaltės ir nusikaltimo padarymo motyvo patvirtinimas. Aptartų duomenų ir argumentų analizė leidžia teigti, jog tai nėra ikiteisminio tyrimo spragos, o paties teismo padarytos teisės taikymo klaidos (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio).
4. Išteisintasis A. K. atsikirtime į apeliacinius skundus prašo netenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovių R. L. ir M. V. apeliacinių skundų, juos atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokurorė prašė tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą, išteisintasis A. K. ir jo gynėjas prašė atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato Sauliaus Alyso apeliacinius skundus.
6. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato Sauliaus Alyso apeliaciniai skundai atmetami.
Motyvuojamoji dalis
7. Dėl baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
7.1. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo išteisintąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką išteisintojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą.
8. Dėl A. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį
8.1. Apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikia savo įrodymų vertinimą.
8.2. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
8.3. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis V. V. patyrė kūno sužalojimus, nuo kurių mirė. Apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas - nustatyti ar V. V. susižalojo pats, ar V. V. sužalojimus patyrė dėl kito asmens veiksmų, jei dėl kito asmens veiksmų – tai ar tas asmuo, padaręs V. V. kūno sužalojimus, sukėlusius mirtį, buvo būtent A. K.
8.4. Siekiant patikrinti šias versijas, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas: buvo apklausta liudytoja V. L., specialistas Tomas Šavyrovas ir ekspertas Janušas Rybalko. Taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių teismo medicinos specialisto išvadų ir ekspertizės akto bei tarp teismo medicinos eksperto ir specialisto paaiškinimų, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, ir bylos faktinių aplinkybių, abejones dėl nukentėjusiojo V. V. mirties laiko, sužalojimų mechanizmo, ar sužalojimus nukentėjusysis galėjo padaryti pats sau, buvo paskirta nauja kompleksinė komisijinė teismo medicinos ir pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė.
8.5. Liudytoja V. L., nukentėjusiojo V. V. pusseserė ir kaimynė, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną apie 6.30 – 6.40 val. ryto pas liudytoją į namus atėjo A. K. ir pakvietė užeiti pas save. Liudytoja V. V. rado kambaryje nugriuvusį ant kėdės, užčiuopė, jog V. V. kojos buvo šaltos, todėl liepė A. K. iškviesti greitąją medicinos pagalbą. A. K. į V. V. kambarį nebuvo užėjęs. Įvykio dieną apie 3-4 val. nakties liudytoja atsibudo nuo vieno garsaus dunkstelėjimo, kuris buvo panašus lyg kažkas nugriūtų, liudytoja jokių žingsnių negirdėjo. Įvykio dieną ir naktį niekas iš pašalinių žmonių nebuvo atėjęs, nes negirdėjo šuns lojimo. V. V. buvo vienišius, nemėgo kompanijų, pas V. V. į svečius niekas neateidavo. Liudytoja negirdėjo, jog V. V. su A. K. konfliktuotų, V. V. buvo lėtas, ramus, labai tyliai kalbantis žmogus, kuris mažai bendravo su A. K. Liudytoja nurodė, kad jau kelias dienas iki įvykio V. V. nevartojo alkoholio. V. V. namuose vaikščiojo nenaudodamas lazdelės.
8.6. Specialistas T. Šavyrovas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad V. V. mirties laiko intervalą nustatė vadovaudamasis tik lavoniniais reiškiniais – lavondėmis, lavoniniu sustingimu, žalsva dėme pilvo apačioje, nes neturėjo duomenų apie rasto lavono ir aplinkos temperatūrą. Iš rastų ant lavono infiltruojančių kraujosruvų specialistas padarė išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti maždaug vienu metu, likus ne daugiau kaip 6 val. iki mirties. Specialistas savo specialisto išvadoje nurodė, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui, nes ant nukentėjusiojo kūno nerasta „bandomųjų“ sužalojimų, t. y. paviršutinių, taškinių ar negilių sužalojimų, priešingai, nukentėjusiajam padarytos gilesnės žaizdos. Paskui ekspertas paaiškino, kad ne visas V. V. padarytas žaizdas vertina kaip gilias, bet kiauryminės žaizdos yra gilesnės nei paviršinės. Ar žaizda gili, ar ne, tai vertinimo dalykas, nes nėra konkretaus apibrėžimo, kada žaizda vertinama kaip gili. Specialistas T. Šavyrovas paaiškino, jog tai, kad papildomojoje specialisto išvadoje nurodė, jog neatmeta galimybės, kad V. V. lavone konstatuotos durtinės-pjautinės žaizdos krūtinėje ir pilve galėjo būti padarytos tiek kito asmens, tiek ir paties V. V., neprieštarauja prieš tai jo duotai išvadai, nes kas yra būdinga ir kas gali būti padaryta, nėra tas pats. Specialistas neatmetė galimybės, kad žaizdas nukentėjusysis galėjo padaryti ir pats, vadovaudamasis tik tuo, jog žaizdos yra padarytos rankai pasiekiamosiose vietose. Specialistas nurodė, kad sąmonę nukentėjusysis galėjo prarasti praėjus kelioms valandoms po sužalojimų padarymo. Specialistas, teikdamas specialisto išvadas, bylos medžiagos neturėjo, jam buvo pateiktas tik įvykio vietos apžiūros protokolas.
8.7. Ekspertas J. Rybalko apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad byloje yra duomenų, kad įvykio vietos apžiūros metu 2015-04-22, 6.40 val., nukentėjusiojo kūnas jau buvo atšalęs, jog felčerė užfiksavo lavoninį sustingimą, apdžiuvusį kraują, padarė išvadą, kad nuo nukentėjusiojo mirties iki įvykio vietos apžiūros praėjo ne mažiau keturių valandų. Ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad vadovaujantis vien lavoniniais reiškiniais nėra galimybės nustatyti nukentėjusiojo mirties laiko valandų tikslumu, nes įvykio vietoje nebuvo pamatuota lavono kūno temperatūra bei neužfiksuota aplinkos temperatūra. Šiuo atveju mirties laiko paklaida gali būti ir para. Ekspertas J. Rybalko nurodė, jog tam, kad būtų įmanoma kuo tiksliau nustatyti mirties laiką, įvykio vietoje medicinos ekspertas turi įvertinti lavondėmių būklę, lavono sustingimo būklę, kūno atvėsimo laipsnį apčiuopiant ir matuojant kūno temperatūrą tiesioje žarnoje bei fiksuojant aplinkos temperatūrą. Jeigu visi medicinos eksperto veiksmai įvykio vietoje būtų atlikti, tai mirties laiką būtų galima nustatyti 2-3 val. tikslumu. Ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad ant nukentėjusiojo kairiojo riešo buvo konstatuotos paviršinės pjautinės žaizdos, šie sužalojimai gali būti vertinami kaip būdingi bandomiesiems pjūviams save žalojant, tai būdinga savižudžiams. Anot eksperto, nukentėjusiajam konstatuotos pilvo srityje 11 durtinės-pjautinės žaizdos nėra gilios, visos kitos žaizdos, išskyrus vieną, kuri sužalojo pilvo arteriją, jokio kito vidaus organo nekliudė. Eksperto manymu, kad tai būdinga savęs žalojimui, rodo ir ta aplinkybė, jog nukentėjusiojo megztinis nepažeistas duriant ar pjaunant, nes savižudžiai pakelia arba prasisega viršutinius drabužius ir bando badytis peiliu į nuogą kūną, o žudikas duria per drabužius. Anot eksperto J. Rybalko, nuo patirtų sužalojimų iki nukentėjusiojo mirties turėjo praeiti keliasdešimt minučių, nukentėjusiojo sveikatos sutrikimai nebuvo kliūtis, patyrus nustatytus sužalojimus, atlikti savarankiškus veiksmus, pakeisti savo kūno padėtį, nueiti keletą žingsnių.
8.8. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-03-27 ekspertizės akte nurodyta, kad V. V. mirties priežastis yra sužalojimų, sukėlusių vidinį ir išorinį kraujavimą visuma, t. y. vienas kiauryminis krūtinės (atsiveriantis į pilvo ertmę) durtinis-pjautinis sužalojimas, aštuoni kiauryminiai priekinės pilvo sienos durtiniai-pjautiniai sužalojimai, vienas kiauryminis priekinės pilvo sienos pjautinis sužalojimas, vienas aklas durtinis-pjautinis priekinės pilvo sienos sužalojimas ir, sprendžiant pagal aprašymą, trys pjautiniai kairio dilbio riešo srities pjautiniai sužalojimai (žaizdos). V. V. mirties priežastimi tapo aštriu daiktu padarytų sužalojimų visuma, komplikuota išoriniu ir vidiniu kraujavimu, nukraujavimu, šoku. SI Nr. M245/2015(04) tiriamojoje dalyje V. V. lavono tyrimo metu konstatuoti lavoniniai reiškiniai aprašyti taip: „nugariniame kūno paviršiuje mažo intensyvumo violetinės spalvos lavondėmės, kurios paspaudus pirštu spalvos nekeičia, lavoninis raumenų sustingimas stiprus visose tiriamose raumenų grupėse, pilvo priekinės sienos apačioje žalsva dėmė“. Šis aprašymas suteikia tokią informaciją apie laiką, praėjusį nuo V. V. mirties iki lavoninių reiškinių fiksavimo: III lavondėmių stadija (hipostazė, kai lavondėmių spalva jas paspaudus nesikeičia) prasideda pirmos paros gale; lavoninis sustingimas prasideda praėjus 1-3 val. po mirties, stipriausias būna pirmos paros po mirties gale, raumenys sustingę būna 2-3 paras, rečiau iki 7 parų; puvimo pradžia - žalsva dėmė pilvo apatinės dalies odoje - matoma jau antrą-trečią dieną po mirties. Taigi pagal lavondėmes (III stadija - hipostazė) mirties laikas yra daugiau nei 36-48 val.; pagal lavoninį sustingimą mirties laiko intervalas yra nuo 5-6 valandų iki 3 parų; matomo puvimo pradžia (žalsva dėmė apatinėje pilvo dalyje) rodo, kad po mirties praėjo ne mažiau 24-36 valandų; puviminės enfizemos nebuvimas rodo, kad po mirties praėjo ne daugiau 3 parų, puvimas (žalsva dėmė), neišplitusi per visą priekinę pilvo sieną, patvirtina, kad po mirties 5 paros nepraėjo. Apibendrinant, jei V. V. lavonas iki lavoninių reiškinių fiksavimo buvo ore ne žemesnėje nei 0C ir ne aukštesnėje, nei 50C temperatūroje, nuo mirties momento iki lavoninių reiškinių fiksavimo 2015-04-24 apie 13 val. praėjo nuo 36 iki 72 valandų, t. y. V. V. mirė tarp 2015-04-21 13 val. ir 2015-04-23 1:00 val. Tikslesniam mirties laiko nustatymui konstatuoti lavoniniai reiškiniai neinformatyvūs. Atlikus V. V. minkštųjų audinių iš mechaninių sužalojimų aplinkos (pakaušio srities, šonkaulių lūžių sričių, durtinių-pjautinių pilvo sužalojimų aplinkos) histologinį tyrimą, konstatuotos infiltruojančios kraujosruvos be ląstelinės (uždegiminės) reakcijos. Toks mikromorfologinis vaizdas nurodo, kad šie sužalojimai padaryti prieš mirtį, tačiau nuo jų padarymo iki mirties nepraėjo daugiau kaip 2-3 valandos. Kadangi dalis sužalojimų, minkštieji audiniai, iš kurių aplinkos tirti histologiškai (pagal SI Nr. M245/2015(04) tiriamąją dalį, tai durtiniai-pjautiniai kiauryminiai pilvo sužalojimai, prasidedantys žaizdomis Nr. 2, 3, 8, 10) ir pjautinis kiauryminis pilvo sužalojimas, prasidedantis žaizda Nr. 9), sietini su mirties priežastimi, galima teigti, kad nuo mirtinų sužalojimų padarymo iki mirties praėjo ne daugiau 2-3 valandų.
8.9. 2018-03-27 Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad V. V. konstatuota: devyni durtiniai-pjautiniai kiauryminiai, vienas durtinis-pjautinis aklas ir vienas pjautinis kiauryminis priekinės pilvo sienos sužalojimai (šiame punkte ir visoje išvadoje žemiau kiauryminis krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas, atsiveriantis į pilvo ertmę, įvardinamas ir vertinamas kaip kiauryminis pilvo durtinis-pjautinis sužalojimas). Durtiniai-pjautiniai kiauryminiai priekinės pilvo sienos sužalojimai, prasidedantys žaizdomis Nr. 2, 3, 7, 8, 10, 11; durtinis-pjautinis aklas priekinės pilvo sienos sužalojimas, prasidedantis žaizda Nr. 4, ir pjautinis kiauryminis priekinės pilvo sienos sužalojimai, prasidedantis žaizda Nr. 9, padaryti duriančių-pjaunančių savybių vienašmeniu įrankiu, turinčiu ploną pentį nevienodai išreikštomis briaunomis, neaštrų smaigalį, pradinėje dalyje neaštrius ašmenis. Likusiuose durtiniuose-pjautiniuose kiauryminiuose priekinės pilvo sienos sužalojimuose, prasidedančiuose žaizdomis Nr. 1, 5 ir 6 nustatyti tik plačios grupinės priklausomybės žalojusio įrankio požymiai, netinkantys įrankio nustatymui. Požymių, rodančių, kad priekinės pilvo sienos sužalojimai galėjo būti padaryti skirtingais įrankiais, nėra, todėl tikėtina, kad visi jie padaryti tuo pačiu duriančių-pjaunančių savybių įrankiu. Durtiniai-pjautiniai kiauryminiai pilvo sužalojimai, prasidedantys žaizdomis Nr. 2, 3, 8 ir 10, pjautinis kiauryminis pilvo sužalojimas, prasidedantis žaizda Nr. 9 (t. y. sužalojimai, kurių padarymo laikas verifikuotas histologiniu tyrimu), padaryti ne anksčiau kaip 2-3 valandų iki mirties laikotarpyje. Tikėtina, kad kiti priekinės pilvo sienos sužalojimai padaryti artimu išvardintų sužalojimų padarymui laiku, t. y. visi priekinės pilvo sienos sužalojimai padaryti per sąlyginai trumpą laiko intervalą. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 6.6.9. punktu dėl daugybinių kiauryminių pilvaplėvės ertmės pažeidimų (tiek dėl kiekvieno iš jų, tiek dėl jų visumos) V. V. nustatomas sunkus sveikatos sutrikdymas. Sveikatos sutrikdymo mastas dėl aklo priekinės pilvo sienos durtinio-pjautinio sužalojimo V. V. gyvam esant būtų vertinamas pagal sveikatos sutrikdymo trukmę. Trys pjautinės žaizdos kairio riešo srityje padarytos pjaunančių savybių įrankiu, galimai peiliu. Požymių, rodančių, kad priekinės pilvo sienos sužalojimai ir pjautinės žaizdos kairio riešo srityje galėjo būti padaryti skirtingais įrankiais nėra, todėl tikėtina, kad visi šie sužalojimai padaryti tuo pačiu įrankiu. Tikėtina, kad visi aštriu daiktu ar daiktais padaryti sužalojimai išsivystė artimu vienas kitam laiku, t. y. visi aštriu daiktu ar daiktais padaryti sužalojimai išsivystė per sąlyginai trumpą laiko intervalą. Sveikatos sutrikdymo mastas dėl pjautinių žaizdų kairio riešo srityje V. V. gyvam esant izoliuotai būtų vertinamas pagal sveikatos sutrikdymo trukmę. Durtinis-pjautinis aklas priekinės pilvo sienos sužalojimas ir pjautinės žaizdos kairio riešo srityje, nors izoliuotai ir neatitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo kriterijų, vertinami kaip turėję tiesioginės įtakos mirčiai. Kairių V-IX šonkaulių lūžiai: V-VII vidurinėje raktikaulio ir VII-IX priestuburinėje linijoje. Vertinant kairių šonkaulių lūžių lokalizaciją ir pobūdį (nors SI Nr. M245/2015(04) tiriamojoje dalyje šonkaulių lūžių pobūdis vidurio raktikaulio linijoje nedetalizuotas), galima teigti, kad šie lūžiai būdingi skersinei krūtinės ląstos deformacijai iš kairės į dešinę ribotą paviršių turinčiu daiktu paveikiant kairę krūtinės pusę apytikriai vidurinėje pažasties linijoje V-IX šonkaulių lygyje. Tokia deformacija galėjo įvykti V. V. griūvant ant lygaus plokščio neriboto paviršiaus kairiu šonu žemyn, esant prie kairio šono privestam žastui, griūvant kairiu šonu žemyn ir nurodyta sritimi atsitrenkiant į ribotą paviršių turintį daiktą (pvz., briauną). Taip pat negalima atmesti ir akceleracinės traumos - pašalinės jėgos poveikio (smūgio) į kairį šoną tikimybės. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 7.1 punktu dėl kaulų lūžių V. V. gyvam esant būtų nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pakaušio srities minkštųjų audinių kraujosruva. Pakaušio srities ekstrakranijinį sužalojimą - pakraujavimą į minkštuosius audinius - galima traktuoti kaip tipišką griuvimo aukštielninkam ant lygaus plokščio neriboto paviršiaus pasekmę. Tiek kairių šonkaulių lūžiai, tiek pakaušio srities ekstrakranijinė trauma yra tikėtinai griuviminiai sužalojimai, tačiau vieno griuvimo metu išsivystyti jie praktiškai negalėjo. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu dėl pakaušio traumos V. V. gyvam esant būtų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Poodinė kraujosruva kairės alkūnės sąnario projekcijoje. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu dėl poodinės kraujosruvos V. V. gyvam esant būtų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
8.10. 2018-03-27 Ekspertizės akte nurodyta, kad pagal padarymo laiką V. V. konstatuotus sužalojimus tikslinga suskirstyti į tris grupes: 1) sužalojimai, kurių padarymo laiką gana tiksliai atspindi histologinio tyrimo duomenys (mikromorfologinis vaizdas). Tai durtiniai-pjautiniai kiauryminiai pilvo sužalojimai, prasidedantys žaizdomis Nr. 2, 3, 8 ir 10, pjautinis kiauryminis pilvo sužalojimas, prasidedantis žaizda Nr. 9, kairių V-IX šonkaulių lūžiai ir kraujosruva pakaušio srities minkštuosiuose audiniuose. Šie sužalojimai padaryti ne anksčiau, kaip per 2-3 valandas iki mirties; 2) sužalojimai, tikėtina, padaryti artimu 5.1 punkte išvardintų sužalojimų padarymui laiku, tačiau jų laikas histologiškai neverifikuotas. Tai visi kiti priekinės pilvo sienos sužalojimai (tie, kurie 5.1 punkte neįvardinti) ir pjautinės žaizdos kairio riešo srityje; 3) poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje, kurios laikas nustatomas pagal makromorfologinį vaizdą - spalvą, t. y. remiantis SI Nr. M245/2015(04) tiriamąja dalimi. Autopsiją atlikusio eksperto nuomone, poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje V. V. padaryta prieš 3-5 paras iki mirties. Iš esmės prieštarauti tokiai nuomonei pagrindo nėra. V. V. mirties priežastis yra sužalojimų, sukėlusių vidinį ir išorinį kraujavimą visuma, t. y. devyni kiauryminiai priekinės pilvo sienos durtiniai-pjautiniai sužalojimai, vienas kiauryminis priekinės pilvo sienos pjautinis sužalojimas, vienas aklas durtinis-pjautinis priekinės pilvo sienos sužalojimas ir, sprendžiant pagal aprašymą, trys pjautiniai kairio dilbio riešo srities pjautiniai sužalojimai (žaizdos). V. V. mirties priežastimi tapo aštriu daiktu padarytų sužalojimų visuma, komplikuota išoriniu ir vidiniu kraujavimu, nukraujavimu, šoku. Su mirtimi yra siejami durtiniai-pjautiniai priekinės pilvo sienos sužalojimai ir pjautinės žaizdos kairio riešo srityje. Ir, nors egzistuoja teorinė kiekvieno iš tokių sužalojimų padarymo daugiau nei vienu trauminiu poveikiu tikimybė, praktikoje vienas durtinis-pjautinis sužalojimas ar viena pjautinė žaizda įprastai yra padaroma vienu trauminiu poveikiu. Taigi galima teigti, kad su V. V. mirtimi sietini sužalojimai padaryti viso keturiolikos trauminių poveikių pasėkoje. Su V. V. mirtimi nesietini sužalojimai galėjo būti dviejų griuvimų (vieno - aukštielninka ir vieno - ant kairio šono esant privestam žastui) pasekmė. V. V. konstatuotų sužalojimų eiliškumo nustatyti negalima, išskyrus vieną detalę: poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje, sprendžiant pagal SI Nr. M245/2015(04), padaryta prieš 3-5 paras iki mirties, kiti konstatuoti sužalojimai 2-3 valandų iki mirties. Nustatyti konkrečios V. V. kūno padėties sužalojimų metu negalima. Galima teigti, jog praktiškai neįmanoma, kad priekinės pilvo sienos žalojimo metu V. V. gulėjo kniūbsčias. Šviežios „bukos traumos“ (kairių V-IX šonkaulių lūžiai ir kraujosruva pakaušio srities minkštuosiuose audiniuose), konstatuotos V. V., kaip nurodyta aukščiau, yra tikėtinai griuviminės (galimai išsivystę trauminių kontaktų su lygiu plokščiu neribotu paviršiumi griūvant metu). Pjautinių kairio riešo srities žaizdų lokalizacija ir pobūdis kūno padėties nustatymui jų padarymo metu yra neinformatyvūs; šios žaizdos galėjo būti padarytos V. V. kūnui esant praktiškai bet kokioje padėtyje. Vertinant kairių šonkaulių lūžių lokalizaciją ir pobūdį (nors akto Nr. M245/2015(04) tiriamojoje dalyje šonkaulių lūžių pobūdis vidurio raktikaulio linijoje nedetalizuotas), galima teigti, kad šie lūžiai būdingi skersinei krūtinės ląstos deformacijai iš kairės į dešinę ribotą paviršių turinčiu daiktu paveikiant kairę krūtinės pusę apytikriai vidurinėje pažasties linijoje V-IX šonkaulių lygyje. Tokia deformacija galėjo įvykti V. V. griūvant ant lygaus plokščio neriboto paviršiaus kairiu šonu žemyn, esant prie kairio šono privestam žastui, griūvant kairiu šonu žemyn ir nurodyta sritimi atsitrenkiant į ribotą paviršių turintį daiktą (pvz., briauną). Taip pat negalima atmesti ir akceleracinės traumos - pašalinės jėgos poveikio (smūgio) į kairį šoną tikimybės. Pakaušio srities ekstrakranijinį sužalojimą, pakraujavimą į minkštuosius audinius, galima traktuoti kaip tipišką griuvimo aukštielninka ant lygaus plokščio neriboto paviršiaus pasekmę. Taigi tiek kairių šonkaulių lūžiai, tiek pakaušio srities ekstrakranijinė trauma yra tikėtinai griuviminiai sužalojimai, tačiau vieno griuvimo metu išsivystyti jie praktiškai negalėjo. „Bukos traumos“ (kairės krūtinės pusės ir pakaušio srities) šiuo atveju traktuotinos kaip neturėję įtakos V. V. valingų veiksmų galimybei. Taip pat ir po durtinių-pjautinių sužalojimų padarymo, kol dėl išorinio ir vidinio kraujavimo neišsivystė ženklus arterinio kraujospūdžio kritimas ir šokas, V. V. kurį laiką (tikėtina bent jau iki keliolikos minučių laikotarpį) galėjo atlikti valingus veiksmus.
8.11. Tame pačiame ekspertizės akte nurodyta, kad paties padaryti pjautiniai ar durtiniai sužalojimai turi specifinius požymius, kurie priklauso nuo žalojančiojo asmens tikslo. Savižudybės tikslu aštriais daiktais padaryti sužalojimai randami specifinėse lokalizacijose, vadinamosiose „pasirenkamosiose vietose (elective sites)“. Pjautiniai sužalojimai dažniausiai randami riešų srityse, priekiniuose paviršiuose ir kakle, kai durtiniai ar durtiniai-pjautiniai sužalojimai dažniausi širdies plote ir priekinėje pilvo sienoje. Asmenys, norintys save „pažaloti“, žalojasi įvairias kūno vietas, kurias gali pasiekti. Išskyrus sunkių protinių negalių atvejus, lūpų, krūtų spenelių ir genitalijų asmenys patys paprastai nesusižaloja. Kita paties asmens padarytų sužalojimų savybė yra ta, kad jie paprastai yra daugybiniai ir lygiagretūs, savižudybių atvejais labiau paviršiniai sužalojimai yra vertinami kaip „abejonės“ ar „bandomieji“. Tipiškos pjautinio savęs žalojimo vietos yra dilbių tiek priekiniai, tiek nugariniai paviršiai; lygiagretūs linijiniai randai šiose vietose rodo buvusius savęs žalojimo bandymus. Negalima atsakyti, kas šiuo konkrečiu atveju įvyko, t. y. ar V. V. aštriu daiktu (ar daiktais) buvo sužalotas kito asmens, ar susižalojo pats. Galima teigti, kad trys lygiagrečios horizontalios pjautinės žaizdos kairio riešo srityje priekiniame rankos paviršiuje gali būti vertinamos kaip būdingos (ar net tipiškos) tyčiniam savęs žalojimui, galimai savižudybės tikslu. Durtiniai pjautiniai priekinės pilvo sienos sužalojimai pagal lokalizaciją ir kanalų kryptis (artimas vienos kitoms) galėtų būti vertinami kaip būdingi savęs žalojimui; pagal žaizdų skirtingas kryptis ir panašų kanalų gylį (visi, išskyrus vieną, kiauryminiai priekinės pilvo sienos pažeidimai be pilvo ertmės organų pažeidimo) galėtų būti vertinami, kaip būdingi kito asmens žalojimui. Pilvo sienos sužalojimų gylį tenka vertinti reliatyviai - šie sužalojimai sąlyginai paviršiniai (be pilvo ertmės organų pažeidimo), bet ir sąlyginai gilūs - kiauryminiai, t. y. atsiveriantys į pilvo ertmę, kas, netgi vieno tokio sužalojimo atveju jau atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apibendrinant duomenis apie V. V. konstatuotus daugybinius durtinius-pjautinius priekinės pilvo sienos sužalojimus, objektyviai tenka teigti, kad jie galėjo būti padaryti tiek kito asmens, tiek V. V. tyčia save susižalojant. Kietais bukais daiktais padarytos traumos (pakaušio ir krūtinės), tyčiniam savęs žalojimui visiškai nebūdingos. V. V. kūne randų, būdingų tyčiniam savęs žalojimui, nekonstatuota. Kiti išoriniai sužalojimai (ne žaizdos) sugyja be pasekmių. Tikėtina, kad durtiniai-pjautiniai pilvo sužalojimai ir pjautinės žaizdos kairio riešo srityje padarytos tuo pačiu peiliu. Autopsijos metu V. V. skrandyje apvirškinto maisto nerasta, o tai reiškia, kad V. V. apie 2-3 val. prieš mirtį nieko nevalgė. V. V. lavono kraujyje ir šlapime, paimtame autopsijos metu 2015-04-24, metilo, etilo, propilinių, butilinių, amilinių alkoholių nerasta. Sužalojimų, būdingų savigynai, nekonstatuota, kadangi nekonstatuota sužalojimų V. V. plaštakose ir dilbiuose, išskyrus pjautines žaizdas kairio riešo srityje, kurios kaip nurodyta aukščiau yra būdingos tyčiniam savęs žalojimui, o ne savigynai (t. 6, b. l. 2-16).
8.12. 2018 m. birželio 11 d. – liepos 2 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad faktinių duomenų, jog V. V. betarpiškai prieš mirtį (laikotarpiu nuo 2015-04-21 7 val. iki 2015-04-22 7 val.) buvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje, nėra. Ar juridiškai svarbiame laikotarpyje (nuo 2015-04-21 7 val. iki 2015-04-22 7 val.) V. V. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, atsakyti negalima (t. 6, b. l. 18-21).
8.13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog V. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek kito asmens, tiek ir paties V. V. Apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. K. neigė nužudęs V. V., o neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų A. K. kaltę nužudžius V. V., byloje nėra, išteisino A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą.
8.14. Apeliacinės instancijos teisme išanalizavus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetą, papildomų įrodymų dėl A. K. kaltumo nerasta. Priešingai, abejonės ar V. V. susižalojo pats, ar V. V. sužalojimus patyrė dėl A. K. veiksmų, ar dėl kito byloje nenustatyto asmens veiksmų nebuvo pašalintos.
8.15. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.
8.16. Byloje nepaneigta V. V. savęs žalojimo versija.
8.17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-03-27 ekspertizės akte nurodyta, kad V. V. mirties priežastis yra sužalojimų, sukėlusių vidinį ir išorinį kraujavimą visuma, t. y. vienas kiauryminis krūtinės (atsiveriantis į pilvo ertmę) durtinis-pjautinis sužalojimas, aštuoni kiauryminiai priekinės pilvo sienos durtiniai-pjautiniai sužalojimai, vienas kiauryminis priekinės pilvo sienos pjautinis sužalojimas, vienas aklas durtinis-pjautinis priekinės pilvo sienos sužalojimas ir trys pjautiniai kairio dilbio riešo srities pjautiniai sužalojimai (žaizdos). V. V. mirties priežastimi tapo aštriu daiktu padarytų sužalojimų visuma, komplikuota išoriniu ir vidiniu kraujavimu, nukraujavimu, šoku. Su V. V. mirtimi sietini sužalojimai padaryti iš viso keturiolikos trauminių poveikių pasėkoje. Tame pačiame ekspertizės akte nurodyta, kad paties padaryti pjautiniai ar durtiniai sužalojimai turi specifinius požymius, kurie priklauso nuo žalojančiojo asmens tikslo. Savižudybės tikslu aštriais daiktais padaryti sužalojimai randami specifinėse lokalizacijose, vadinamosiose „pasirenkamosiose vietose (elective sites)“. Pjautiniai sužalojimai dažniausiai randami riešų srityse, priekiniuose paviršiuose ir kakle, kai durtiniai ar durtiniai-pjautiniai sužalojimai dažniausi širdies plote ir priekinėje pilvo sienoje. Asmenys, norintys save „pažaloti“, žalojasi įvairias kūno vietas, kurias gali pasiekti. Kita paties asmens padarytų sužalojimų savybė yra ta, kad jie paprastai yra daugybiniai ir lygiagretūs, savižudybių atvejais labiau paviršiniai sužalojimai yra vertinami kaip „abejonės“ ar „bandomieji“. Tipiškos pjautinio savęs žalojimo vietos yra dilbių tiek priekiniai, tiek nugariniai paviršiai; lygiagretūs linijiniai randai šiose vietose rodo buvusius savęs žalojimo bandymus. Ekspertizės akte nurodyta, kad negalima atsakyti, kas šiuo konkrečiu atveju įvyko, t. y. ar V. V. aštriu daiktu (ar daiktais) buvo sužalotas kito asmens, ar susižalojo pats. Trys lygiagrečios horizontalios pjautinės žaizdos kairio riešo srityje priekiniame rankos paviršiuje gali būti vertinamos kaip būdingos (ar net tipiškos) tyčiniam savęs žalojimui, galimai savižudybės tikslu. Durtiniai pjautiniai priekinės pilvo sienos sužalojimai pagal lokalizaciją ir kanalų kryptis (artimas vienos kitoms) galėtų būti vertinami kaip būdingi savęs žalojimui; pagal žaizdų skirtingas kryptis ir panašų kanalų gylį (visi, išskyrus vieną, kiauryminiai priekinės pilvo sienos pažeidimai be pilvo ertmės organų pažeidimo) galėtų būti vertinami, kaip būdingi kito asmens žalojimui. Pilvo sienos sužalojimai sąlyginai paviršiniai (be pilvo ertmės organų pažeidimo), bet ir sąlyginai gilūs - kiauryminiai, t. y. atsiveriantys į pilvo ertmę, kas, netgi vieno tokio sužalojimo atveju jau atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Ekspertizės akte, įvertinus duomenis apie V. V. konstatuotus daugybinius durtinius-pjautinius priekinės pilvo sienos sužalojimus, padaryta išvada, kad jie galėjo būti padaryti tiek kito asmens, tiek V. V. tyčia save susižalojant (t. 6, b. l. 2-16). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. V. padaryti daugybiniai pjautiniai - durtiniai sužalojimai tose kūno vietose, kurias V. V. galėjo pasiekti, t. y. pilve bei kairio dilbio rieše, ir yra būdingi savęs žalojimui. Ant V. V. kūno sužalojimų, būdingų savigynai, nenustatyta. Todėl byloje nepaneigta, kad V. V. jam konstatuotus mirtinus sužalojimus galėjo pasidaryti ir pats.
8.18. V. V. savęs sužalojimo versijos nepaneigia ir 2015-09-30 specialisto išvada, kad V. V. megztinėje ir marškiniuose durtinių-pjautinių pažeidimų nėra (t. 2, b. l. 178-184). 2016-06-17 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodyta, kad tai rodo, kad V. V. durtinės pjautinės kiauryminės žaizdos krūtinėje ir dauginių durtinių pjautinių žaizdų pilvo priekinėje sienoje padarymo metu šios kūno vietos minėtais drabužiais uždengtos nebuvo. V. V. sužalojimai krūtinėje ir pilvo priekinėje sienoje galėjo būti padaryti patraukus šiuos drabužius aukštyn. Kraujo dėmių pobūdis ir išsidėstymas ant V. V. megztinio, marškinių, kelnių susiformavo jam gausiai kraujuojant iš žaizdų krūtinėje ir pilvo priekinėje sienoje bei pjautines žaizdas kairiame dilbyje. Požymių, nurodančių į tai, kad šiais drabužiais jis buvo aprengiamas jau po patirtų sužalojimų nėra. Tai leidžia teigti, kad V. V. sužalojimų padarymo metu buvo apsirengęs ir kraujo dėmės jo drabužiuose susiformavo ne aprengiant jį šiais drabužiais po jau po patirtų sužalojimų (t. 3, b. l. 6–15).
8.19. Ekspertas J. Rybalko apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad ant nukentėjusiojo kairiojo riešo buvo konstatuotos paviršinės pjautinės žaizdos, šie sužalojimai gali būti vertinami kaip būdingi bandomiesiems pjūviams save žalojant, tai būdinga savižudžiams. Anot eksperto, nukentėjusiajam konstatuotos pilvo srityje 11 durtinės-pjautinės žaizdos nėra gilios, visos kitos žaizdos, išskyrus vieną, kuri sužalojo pilvo arteriją, jokio kito vidaus organo nepalietė. Eksperto manymu, kad tai būdinga savęs žalojimui, rodo ir ta aplinkybė, jog nukentėjusiojo megztinis nepažeistas duriant ar pjaunant, nes savižudžiai pakelia arba prasisega viršutinius drabužius ir bando badytis peiliu į nuogą kūną, o žudikas duria per drabužius. Ekspertas J. Rybalko pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nukentėjusysis pats sau galėjo pasidaryti visus jam konstatuotus sužalojimus, nes sužalojimai padaryti tame pačiame plote - į pilvo sieną, yra vienodo pobūdžio, panašios kryties, prieinami nukentėjusiojo rankai, kurioje galimai buvo peilis. Anot eksperto J. Rybalko žaizdų kanalai yra negilūs, nebuvo durta taip giliai, kaip tai padaroma svetima ranka.
8.20. Išteisintasis A. K. teisiamajame posėdyje nepripažino savo kaltės ir parodė, kad 2015-04-21 apie 15.30 val. padavė V. V. atsigerti vandens ir išėjo į darbą, nes darbo pradžia yra 16 val. Tądien A. K. darbą baigė apie 20.30 val., eidamas iš darbo namo užsuko pas savo motiną ir draugą V. B., su kuriuo išgėrė alaus, grįžo namo apie 22 val., su savo sugyventine išgėrė dar alaus ir nuėjo miegoti apie 23 val., grįžęs namo iš darbo V. V. nematė. Paprastai A. K. grįžus namo V. V. iš savo kambario paklausdavo, kas atėjo, tačiau tą vakarą V. V. tylėjo. A. K. naktį jokio triukšmo negirdėjo. 2015-04-22 A. K. atsikėlęs ryte apie 6 val. išgėrė 1 litrą alaus, o apie 6.30 – 7 val. iš virtuvės pastebėjo keistai gulintį savo kambaryje V. V., todėl nubėgo pakviesti kaimynę (V. V. pusseserę), o paskui iškvietė greitąją medicinos pagalbą. A. K. į V. V. kambarį nebuvo užėjęs ir jo nelietė. Iš esmės analogiškus parodymus išteisintasis A. K. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis) (t. 3, b. l. 106-108). Liudytojų J. K., A. K. motinos, ir V. B., A. K. kaimyno, teisiamajame posėdyje duoti parodymai, patvirtina A. K. nurodytas aplinkybes, kad 2015-04-21 apie 20.30 val. A. K., grįždamas iš darbo namo, buvo užsukęs pas savo motiną ir draugą V. B., su kuriuo išgėrė alaus. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie paneigtų A. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Byloje nepaneigta, kad A. K. namo sugrįžo apie 22 val.
8.21. Jei V. V. pats nesusižalojo, tai byloje nėra neabejotinų įrodymų, jog V. V. mirtinus sužalojimus patyrė būtent dėl A. K. veiksmų, o ne dėl kito byloje nenustatyto asmens veiksmų. Sprendžiant A. K. kaltumo klausimą labai svarbu nustatyti, kada V. V. buvo padaryti mirtini sužalojimai ir kada jis mirė, nes ištyrus byloje esančius įrodymus matyti, kad iki 2015-04-21 22 val. A. K. namuose nebuvo, t. y. jis niekaip negalėjo sužaloti V. V., po 22 val., grįžus A. K., namuose nebuvo jokių pašalinių asmenų, t. y. V. V. galėjo sužaloti tik A. K.
8.22. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-03-27 ekspertizės akte nurodyta, kad jei V. V. lavonas iki lavoninių reiškinių fiksavimo buvo ore ne žemesnėje nei 0C ir ne aukštesnėje, nei 50C temperatūroje, nuo mirties momento iki lavoninių reiškinių fiksavimo 2015-04-24 apie 13 val. praėjo nuo 36 iki 72 valandų, t. y. V. V. mirė tarp 2015-04-21 13 val. ir 2015-04-23 1:00 val. Tikslesniam mirties laiko nustatymui konstatuoti lavoniniai reiškiniai neinformatyvūs. Nuo mirtinų sužalojimų padarymo iki mirties praėjo ne daugiau 2-3 valandų. Byloje yra nustatyta, kad 2015-04-22, apie 7 val., į įvykio vietą atvykusi greitosios medicinos pagalbos brigada konstatavo V. V. mirtį, t. y. 2015-04-22, 7 val. V. V. jau buvo miręs. Liudytoja J. L., Akmenės greitosios medicinos pagalbos felčerė, teisiamajame posėdyje parodė, kad kai atvažiavo į įvykio vietą apie 7 val., tai lavonas jau buvo sustingęs, jo vyzdžiai buvo platūs, kūnas atšalęs, kraujas jau buvo sustingęs, lavondėmės buvo ant lenkiamųjų paviršių. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad byloje yra duomenų, kad įvykio vietos apžiūros metu 2015-04-22, 6.40 val., nukentėjusiojo kūnas jau buvo atšalęs, jog felčerė užfiksavo lavoninį sustingimą, apdžiuvusį kraują, padarė išvadą, kad nuo nukentėjusiojo mirties iki įvykio vietos apžiūros praėjo ne mažiau keturių valandų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. V. mirė tarp 2015-04-21 13 val. ir 2015-04-22 2:40 val., o mirtini sužalojimai jam buvo padaryti tarp 2015-04-21 10 val. ir 2015-04-22 00:40 val., t. y. galimai tiek tuo metu, kai A. K. nebuvo namuose (A. K. išėjo į darbą apie 15.30 val., baigė darbą apie 20.30 val., o sugrįžo namo apie 22 val.), tiek tuo metu, kai A. K. buvo namuose. Nustačius tikslesnį mirties laiką, nustatomas ir tikslesnis sužalojimų padarymo laikas. Tačiau byloje negalima tiksliai nustatyti V. V. mirties laiko ir atitinkamai padarytų mirtinų sužalojimo laiko, kad V. V. mirtini kūno sužalojimai buvo padaryti tuo metu, kai A. K. buvo namuose. Apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad vadovaujantis vien lavoniniais reiškiniais nėra galimybės nustatyti nukentėjusiojo mirties laiko valandų tikslumu, nes įvykio vietoje nebuvo pamatuota lavono kūno temperatūra bei neužfiksuota aplinkos temperatūra. Šiuo atveju mirties laiko paklaida gali būti ir para. Ekspertas J. Rybalko nurodė, kad būtų įmanoma kuo tiksliau nustatyti mirties laiką, įvykio vietoje medicinos ekspertas turi įvertinti lavondėmių būklę, lavono sustingimo būklę, kūno atvėsimo laipsnį apčiuopiant ir matuojant kūno temperatūrą tiesioje žarnoje bei fiksuojant aplinkos temperatūrą. Jeigu visi medicinos eksperto veiksmai įvykio vietoje būtų atlikti, tai mirties laiką būtų galima nustatyti 2-3 val. tikslumu.
8.23. Tokio pobūdžio bylose yra labai svarbūs pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai. Tačiau dėl šioje byloje netinkamai organizuotos ikiteisminio tyrimo pradžios, nekokybiškai atliktos įvykio vietos ir lavono apžiūros, nedalyvaujant ekspertui, 2015-04-22 įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota aplinkos temperatūra, nebuvo pamatuota lavono kūno temperatūra tiesioje žarnoje, neužfiksuoti ankstyvieji lavoniniai reiškiniai, kūno sustingimo laipsnis ir pan., todėl negalima nustatyti tikslaus (su minimalia kelių valandų paklaida) V. V. mirties laiko ir atitinkamai padarytų mirtinų sužalojimų laiko. Byloje nustatytas V. V. padarytų mirtinų sužalojimų laikotarpis yra pakankamai ilgas, į šį laikotarpį pakliūna tiek tas laiko tarpas, kai A. K. dirbo ir jo nebuvo namuose, tiek tas laiko tarpas, kai A. K. buvo namuose nesant jokiems pašaliniams asmenims. Byloje negalima nustatyti, ar V. V. buvo sužalotas iki A. K. grįžtant namo, t. y. A. K. nesant namuose, ar po A. K. grįžimo namo. Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose liudytoja V. L., V. V. pusseserė ir kaimynė, parodė, kad 2015-04-22 apie 3-4 val. nakties, girdėjo V. V. kambaryje pakankamai garsų dunkstelėjimą, lyg kažkas nugriūtų, tačiau negirdėjo žingsnių garso, garso šaltinis nėra nustatytas, todėl šie liudytojos parodymai neturi jokios esminės reikšmės, be to, liudytojos nurodytu laiku V. V. galimai jau buvo miręs. Visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos išteisintojo A. K. naudai.
8.24. Iš ekspertizės akto matyti, kad V. V. nustatyta vienuolika durtinių-pjautinių pilvo sienos sužalojimų, taip pat trys pjautiniai kairio dilbio riešo srities pjautiniai sužalojimai (žaizdos), kurios kraujavo tiek į išorę, tiek į vidų. 2015-04-22 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad V. V. kambaryje ant lovos, antklodės ir ant grindų šalia lovos rastos raudonos spalvos dėmės, taip pat ant spintelės šalia lovos rastas peilis su raudonos spalvos dėmėmis (t. 1, b. l. 19-58). 2016-03-25 ekspertizės akte nurodyta, kad dalis kraujo dėmės, esančios ant grindų prie lovos, susidarė kruvinu daiktu braukant grindų paviršiumi ar braukant kruvinų grindų paviršiumi kokiu tai daiktu. Ekspertizės akte konstatuota, kad sužalojimai nukentėjusiajam V. V. padaryti ne lavono radimo vietoje, t. y. ne kėdėje. Nustatyti, ar nukentėjusysis po sužalojimų peiliu iki jo radimo vietos judėjo pats, ar buvo perneštas, vilktas, negalima, nes lavono radimo vietoje ant kėdės ir ant grindų, tarp lavono radimo vietos ir kambario vietos su kraujo dėmėmis (ant grindų prie lovos ir ant lovos) kraujo pėdsakai 2015-04-22 įvykio vietos apžiūros protokolo fotolentelėje neužfiksuoti (t. 2, b. l. 117-118). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-03-27 ekspertizės akte nurodyta, kad po durtinių ir pjautinių sužalojimų padarymo, kurį laiką, kol dėl išorinio ir vidinio kraujavimo neišsivystė ženklus arterinio kraujospūdžio kritimas ir šokas, V. V. (tikėtina bent jau iki keliolikos minučių laikotarpį) galėjo atlikti valingus veiksmus. Ekspertas J. Rybalko apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nuo patirtų sužalojimų iki nukentėjusiojo mirties turėjo praeiti keliasdešimt minučių, nukentėjusiojo sveikatos sutrikimai nebuvo kliūtis, patyrus nustatytus sužalojimus, atlikti savarankiškus veiksmus, pakeisti savo kūno padėtį, nueiti keletą žingsnių. Liudytoja V. L., nukentėjusiojo V. V. pusseserė ir kaimynė, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad V. V. namuose vaikščiojo nenaudodamas lazdelės. Nors V. V. lavonas rastas ant kėdės šalia lango, kitoje kambario pusėje nei yra lova, t. y. rastas ne sužalojimų padarymo vietoje, nenatūralioje padėtyje, gulintis ant kėdės porankių, tačiau byloje esantys duomenys nepaneigia V. V. savęs žalojimo versijos bei kad V. V. pats galėjo pereiti nuo lovos iki kėdės, kurioje buvo rastas V. V. lavonas. Taip pat byloje nepaneigta, kad su V. V. mirtimi nesietini sužalojimai - „bukos traumos“ (kairių V-IX šonkaulių lūžiai ir kraujosruva pakaušio srities minkštuosiuose audiniuose) galėjo atsirasti V. V. pačiam nugriuvus.
8.25. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad A. K. turėjo galimybę iki V. V. mirties paaiškėjimo sutvarkyti nusikaltimo pėdsakus, išvalyti, išplauti grindis. Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, kad name, kuriame gyveno V. V., elektros nebuvo, buvo naudojamos žvakės arba žibintuvėlis, A. K. namo grįžo vėlyvą vakarą, apie 22 val., kai jau buvo tamsu, o V. V. kūnas, gulintis ant kėdės, buvo rastas ankstyvų rytą apie 6.30 val., kai pagal V. L. parodymus dar buvo prieblanda, A. K. išsilavinimą, profesiją (vidurinio išsilavinimo, sąvartyno darbuotojas, rūšiuojantis šiukšles) ir gyvenimo būdą (pastoviai vartojo alkoholinius gėrimus), kad V. V. kambaryje buvo daug kraujo, abejotina, kad A. K., būdamas girtas (A. K. 2015-04-22 10:38 val. nustatyta 1.54 promilių girtumas, vidutinis girtumo laipsnis), tamsoje, esant žvakės ar žibintuvėlio apšvietimui, galėtų V. V. kambarį sutvarkyti taip, kad jame neliktų A. K. avalynės, rankų, biologinių ir kitų pėdsakų ar mikrodalelių, o ant A. K. kūno, drabužių ir batų neliktų V. V. kraujo, kitų biologinių pėdsakų ar mikrodalelių. Byloje iš viso nėra jokių patikimų duomenų, kad V. V. kambarys iki V. V. lavono radimo buvo valytas, tvarkytas. Iš 2016-01-29 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kraujo dėmių „takelis“ prie lovos ant grindų ir lavono radimo vietos (t. 1, b. l. 59-61) buvo ieškomas praėjus daugiau nei 7 mėnesiams nuo įvykio, kai šiame kambaryje jau buvo ir vaikščiojo daug žmonių.
8.26. Nukentėjusiajam V. V. buvo padaryti daugybiniai durtiniai-pjautiniai sužalojimai, kurie pakankamai gausiai kraujavo, tačiau ant A. K. kūno, rankų nagų nuokarpų, drabužių, batų ir kitų A. K. daiktų nebuvo rasta V. V. kraujo, kitų jo biologinių pėdsakų ar mikrodalelių, taip pat ant peilio, buvusio V. V. kambaryje, nebuvo rasta A. K. pirštų atspaudų ar kitų biologinių A. K. pėdsakų. Iš specialisto išvados matyti, kad V. V. lavono nagų nuokarpose rastas tik V. V. kraujas (t. 3, b. l. 38-46). Todėl byloje nepaneigta, kad V. V. mirtinus sužalojimus galėjo padaryti ne A. K., o kitas byloje nenustatytas asmuo (tuo atveju, jei ne pats V. V. susižalojo).
8.27. Byloje nepaneigti A. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kad jis nežudė V. V., jog grįžęs iš darbo namo nematė V. V.
8.28. Nors liudytojai J. K. ir G. V., Telšių apskrities VPK tyrėjai, teisiamajame posėdyje parodė, kad dalyvavo 2015-04-23 A. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę – tyrėją N. B. ir girdėjo, kaip A. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. jog A. K. dūrė V. V. peiliu kelis kartus, tačiau tai įtariamojo apklausos protokole neužfiksuota. Liudytoja N. B., Telšių apskrities VPK vyriausioji tyrėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad įtariamojo A. K. apklausos protokole užfiksavo viską, ką pasakojo A. K., įtariamasis apklausos metu nebuvo kategoriškai prisipažinęs padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, liudytojai J. K. ir G. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad į apklausos aplinkybes labai nesigilino, apklausos metu J. K. kelis kartus buvo išėjusi iš kabineto, todėl visos A. K. apklausos negirdėjo. Liudytojas G. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog taip pat buvo įvykio vietoje ir vežė A. K. į komisariatą, A. K. įvykio dieną neigė nužudęs V. V. ir paaiškino, kad grįžęs iš darbo namo gėrė, paskui nuėjo miegoti, o iš ryto per kambario duris pamatė gulintį V. V., todėl pakvietė kaimynę, pats į kambarį nebuvo užėjęs, nežino kokiomis aplinkybėmis mirė V. V., t. y. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Liudytojo G. V. ir liudytojos J. K., kuri apklausė liudytoją G. V. ir atliko A. K. byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus, ir kuriai buvo žinoma bylos medžiaga, papasakotos A. K. tariamai nurodytos apklausos metu įvykio aplinkybės nesutampa. Liudytojas G. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog A. K. apklausos metu nurodė, kad susipyko su V. V., nes pastarasis išgėrė A. K. alų ar vyną, susistumdė ir A. K. dūrė kelis kartus peiliu V. V. Liudytoja J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. K. apklausos metu nurodė, jog A. K. ir V. V. konfliktas kilo virtuvėje dėl alaus, V. V. prašė nupirkti jam alaus ar duoti A. K. turimo alaus, tai sunervino A. K., todėl jis dūrė V. V. peiliu keletą kartų. Tačiau šios liudytojų G. V. ir J. K. papasakotos tariamai A. K. nurodytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes V. V. lavono kraujyje ir šlapime alkoholio pėdsakų nerasta. Liudytojas G. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, t. y. apie 1,5 metų nuo įvykio (2016-09-29), pats liudytojas teisiamajame posėdyje parodė, jog į nužudymo įvykius važiuodavo bent kartą į mėnesį, todėl galėjo supainioti įvykių aplinkybes. Liudytoja J. K. po tyrėjos N. B. išėjimo į dekretines perėmė A. K. bylą ir atliko joje ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl jai buvo žinomos visos bylos aplinkybės, tame tarpe A. K. prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką Telšių rajono apylinkės 2015-04-24 teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl A. K. suėmimo skyrimo, iš esmės šio prisipažinimo aplinkybes J. K. ir nurodė kaip A. K. prisipažinimą padarius nusikaltimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau kaip jau minėta, šios aplinkybės įtariamojo A. K. apklausos protokole neužfiksuotos. Byloje nenustatyta, kad 2015-04-23 įtariamojo A. K. apklausą dariusi tyrėja N. B. būtų suinteresuota bylos baigtimi, norėtų padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, t. y. neįrašyti apklausos protokole A. K. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, tokių aplinkybių nenurodė ir byloje apklausti kaip liudytojai tyrėjai J. K. ir G. V. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais prieštaringais liudytojų G. V. ir J. K. parodymais.
8.29. Asmenų parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu įtariamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą.
8.30. Telšių rajono apylinkės 2015-04-24 teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl A. K. suėmimo skyrimo, A. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, kad įvykio dieną A. K. buvo blaivus, o V. V. gėrė vienas ir norėjo, kad A. K. jam nupirktų dar alaus, tačiau A. K. atsisakė, tada V. V. pradėjo burbėti, susipyko su A. K. ir pastarasis, paėmęs ant spintelės gulėjusį virtuvinį peilį, dūrė 4-6 kartus V. V. į pilvą; niekas to nematė (t. 3, b. l. 149-151). Tačiau šių A. K. parodymų negalima laikyti savarankišku, visaverčiu įrodymų šaltiniu, nes jie duoti ne Lietuvos Respublikos BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka, o sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo (Lietuvos Respublikos BPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka). Šiais A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo, galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, asmens prisipažinimas negali būti laikomas absoliučiu kaltės įrodymu, jeigu jo nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teisme A. K. parodė, jog šie ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo, yra neteisingi, tokius parodymus davė, nes blogai jautėsi, buvo pasimetęs, išsigandęs ir norėjo, jog viskas kuo greičiau pasibaigtų. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad vėlesnėse apklausuose sprendžiant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo bei pas ikiteisminio tyrimo pareigūną A. K. neigė nužudęs V. V., tvirtino, jog 2015-04-24 teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo, yra neteisingi, nes tuo metu A. K. buvo išsigandęs ir streso būsenoje, tai pasakė norėdamas būti kuo greičiau paleistas iš sulaikymo. Byloje nėra jokių patikimų, neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų šiuos A. K. ikiteisminio tyrimo metu (Telšių rajono apylinkės 2015-04-24 teismo posėdyje) duotus parodymus, be to, jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Telšių rajono apylinkės 2015-04-24 teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad A. K. parodė, kad įvykio dieną A. K. buvo blaivus, o V. V. gėrė vienas ir norėjo, kad A. K. jam nupirktų dar alaus, tačiau iš specialistų išvadų matyti, jog V. V. lavono kraujyje ir šlapime, paimtame autopsijos metu 2015-04-24, metilo, etilo, propilinių, butilinių, amilinių alkoholių nerasta, iš liudytojos V. L., V. V. pusseserės ir kaimynės, apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad V. V. jau kelias dienas iki mirties negėrė, o A. K. buvo neblaivus, jam 2015-04-22 10:38 val. nustatytas 1.54 promilių girtumas (t. 3, b. l. 61). Įvertinus liudytojos V. L. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei liudytojos S. J. O. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, apie V. V. charakterį ir elgesį, o būtent, kad V. V. pats nueidavo į parduotuvę, jis buvo lėtas, tylus, taikus ir ramus žmogus, kuris niekada nepakeldavo balso, jei V. V. kažkas kažką pasakydavo, jis nutylėdavo, A. K. ir V. V. nesipyko, V. V. stengdavosi su A. K. nebendrauti, darytina išvada, jog abejotini yra A. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo, kad įvykio dieną V. V. reikalavo iš A. K. nupirkti jam dar alaus, o A. K. atsisakius, V. V. pradėjo burbėti ir susipyko su A. K.
8.31. Byloje nėra liudytojų, kurie tiesiogiai būtų dalyvavę ir stebėję nagrinėjamą įvykį, byloje apklausti tik liudytojai, kurie surado V. V. kūną ir kurie buvo įvykio vietoje po V. V. mirties konstatavimo. Iš esmės liudytojų V. L., V. V. pusseserės ir kaimynės, G. V., V. N., R. K., policijos pareigūnų, P. N. ir J. L., Akmenės greitosios medicinos pagalbos vairuotojo ir felčerės, parodymai apie A. K. elgesį įvykio vietoje, jog A. K. bijojo užeiti į kambarį, kur buvo rastas V. V. lavonas, buvo išsigandęs, susinervinęs, pasimetęs, įsitempęs, pradėjo verkti, A. K. paleido vidurius ir pan., yra pakankamai subjektyvūs ir vertinami kaip nei kaltinamojo kaltę patvirtinantys, nei paneigiantys įrodymai, nes nė vienas liudytojas betarpiškai įvykio nematė. Šie liudytojų parodymai pagrįsti asmeniniu supratimu ir vertinimu. Be to, A. K. nei vienam įvykio vietoje buvusiam liudytojui neprisipažino padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, neigė savo kaltę. Liudytojos S. R. parodymai, kad A. K. praeityje prieš ją ir vaikus smurtavo, negali būti kaltės įrodymu šioje byloje. Nors 2016-05-03 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, kad atliekant tyrimą poligrafu gauta neigiama išvada – UZCT testo metu tiriamasis A. K. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė netiesą, tačiau tyrimas poligrafu yra kompleksinis psichofiziologinis tyrimas, skirtas asmens teiginių teisingumui įvertinti, naudojant poligrafą, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas tokios apklausos nenumato. Poligrafo naudojimo įstatymas griežtai apibrėžia tyrimo poligrafu atvejus ir tyrimo objektą. Poligrafo naudojimo baudžiamajame procese galimybė šiame įstatyme nenumatyta. Todėl šioje baudžiamojoje byloje tokio veiksmo rezultatai – tyrimo poligrafu išvados negali būti vertinamos. Byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų, jog A. K. nužudė V. V. ar kaip nors prisidėjo prie V. V. mirties.
8.32. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas bei teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad A. K. tyčia nužudė V. V., byloje nėra. Abejonių nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme gautame ekspertizės akte, įvertinus duomenis apie V. V. konstatuotus daugybinius durtinius-pjautinius sužalojimus, padaryta išvada, kad jie galėjo būti padaryti tiek kito asmens, tiek V. V. tyčia save susižalojant. Jei V. V. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti kito nenustatyto asmens, tai byloje nėra neabejotinų įrodymų, jog tai padarė A. K. Visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos išteisintojo A. K. naudai. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismo pagrįstai išteisintino A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme, bei atmetė civilinius ieškinius ir nepriteisė atstovavimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato Sauliaus Alyso apeliacinius skundus atmesti.