Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 4 d., BK 144 str. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 281 str. 4 d. – dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 144 str. – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas V. Ž. sulaikyme nuo 2011-09-22 iki 2011-09-23 išbūtas laikas. Taikyta V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones dvejus metus ir šešis mėnesius. Priteista L. M. iš draudimo bendrovės „Compensa TU S. A. V. Insurance Group“ Lietuvos filialo 5447,21 Lt ir iš V. Ž. 5552,79 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. apie 15 val. Molėtų rajone, kelio Joniškis-Graužiniai-Židovainiai 4-me kilometre, vairuodamas automobilį „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 125 ir 133 punktų reikalavimus, neblaivus važiuodamas Židovainių kryptimi, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko optimalaus važiavimo greičio atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą ir kelio būklę, todėl kelio posūkyje nesuvaldė automobilio, įvažiavo į priepriešinio eismo juostą, kurioje susidūrė su priešpriešiais važiavusia dviratininke L. M. ir ją sužalojo, padarydamas jai kairės kojos blauzdos kaulų lūžimą bei nepataisomus sužalojimus veide ir kitose kūno vietose, kurie priskiriami sunkiam jos sveikatos sutrikdymui.

Be to, minėtomis aplinkybėmis sužalojęs L. M. V. Ž., turėdamas pareigą pasirūpinti nukentėjusiąja, kuriai sukėlė pavojų, jai nepagelbėjo, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jai pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu teismo nuosprendžiu bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir teisingai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 281 str. 4 d. ir 144 str. Nuteistasis V. Ž. neginčija kaltės ir veikų juridinės kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta, jo nuomone, per griežta bausme ir prašo taikyti BK 54 str. 3 d., 62 str. nuostatas ir jam paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, t. y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 str. ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat nurodo, kad apylinkės teismas, netaikęs jo atžvilgiu BK 64¹ str. nuostatų ir nesumažinęs jam paskirtos bausmės vienu trečdaliu, pažeidė jo procesines teises, teisę į tinkamą bylos nagrinėjimą, teisingos bausmės paskyrimą, todėl aukštesnės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuria apribojamos nuteistojo teisės ir laisvės bei kuri skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vieni iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. Ž. bausmę, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir už padarytas nusikalstamas veikas apeliantui paskyrė teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurių dydžiai nėra aiškiai per griežti, bei tinkamai, taikant nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, šias bausmes subendrino ir paskyrė galutinę bausmę, kurią laikyti neteisinga kolegija neturi jokio pagrindo.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas V. Ž. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė neatsargų ir nesunkų tyčinį nusikaltimus, į nuteistojo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų bei pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl BK 144 str. numatytos veikos padarymo, kad šią veiką padarė būdamas neblaivus, kad neatsargų nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas KET, taip pat įvertino apelianto asmenybę apibūdinančius duomenis – prieš tai kelis kartus teistas, turi neišnykusius teistumus, praeityje už vairavimą esant neblaiviam jam jau buvo trejiems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones, ankstesniu nuosprendžiu buvo konstatuota, jog nuteistasis yra recidyvistas, yra baustas administracine tvarka, ankstesnių darboviečių, kuriuose dirbdavo tik trumpą laiką, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, verslo liudijimas jam išduotas tik trumpiems laikotarpiams – keletui dienų, kas, apylinkės teismo nuomone, nerodo V. Ž. pasiryžimo dirbti ir atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajai, apie kurios atlyginimą nuteistasis apsimestinai deklaravo. Atsižvelgęs į visas šias išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nuteistajam V. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirtina reali laisvės atėmimo bausmė (BK 281 str. 4 d. sankcija kitos bausmės rūšies kaip laisvės atėmimas nenumato), o taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra pakankamo pagrindo, nes, apylinkės teismo nuomone, bausmės tikslai tokiu atveju nebūtų pasiekti. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis.

BK 75 str. nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant, teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu pažymėtina, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 str. taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. Kaip minėta, apylinkės teismas šios įstatymo nuostatos apelianto atžvilgiu netaikė, o aukštesnės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad šioje byloje yra galimybė V. Ž. atžvilgiu taikyti BK 75 str. ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie šių taisyklių pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu KET nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios taisyklių pažeidimų padarymo pasekmės.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis V. Ž. vartojo alkoholinius gėrimus ir po to neblaivus (jo kraujyje praėjus septynioms valandoms po įvykio rasta 1,17 promilės etilo alkoholio) sėdo prie automobilio vairo. Taigi, akivaizdu, kad nuteistasis suvokė, jog taip šiukščiai pažeidžia kelių eismo saugumo taisykles ir labai tikėtina, kad toks jo elgesys – automobilio vairavimas esant neblaiviam gali sukelti eismo įvykį, kas nagrinėjamu atveju ir įvyko.

Pažymėtina, kad automobilio vairavimas ir taip yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi valdydamas automobilį asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams: pasirinkti tinkamą greitį atsižvelgęs į kelio, eismo, oro sąlygas ir pan. Todėl ne be reikalo KET kelia imperatyvų reikalavimą, draudžiantį vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemonės vairavimas būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio rodo asmens itin didelį neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Juk būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir sėsdamas prie automobilio vairo asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Todėl veika, kurios metu asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidžia KET, ir dėl ko žūva ar sužalojami žmonės, yra daug pavojingesnė už veiką, kada analogiškas pasekmes pažeisdamas šias taisykles sukelia blaivus vairuotojas. Į tai atsižvelgdamas įstatymų leidėjas BK 281 str. numatė griežtesnes bausmes, jei eismo įvykį sukelia apsvaigęs nuo alkoholio asmuo.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad atvejai, kai kaltininkas BK 281 str. numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET, ir dėl to žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, kaip nagrinėjamu atveju – apeliantui sukėlus eismo įvykį buvo sunkiai sužalota dviratininkės L. M. sveikata, suponuoja būtinybę skirti griežtesnes bausmes. Labai sunkių padarinių reikšmės skiriamai bausmei negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar teigiamai apibūdinama jo asmenybė. Atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys Nr. 2K-101/2010, 2K-188/2009; 2K-271/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 8.3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 18 punktas).

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo V. Ž. padaryti KET pažeidimai pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis jam svetimą automobilį, kuriame tuo metu dar buvo keleivių, vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai rodo didelį jo neatsakingumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams, važiuodamas keliu buvo ypač neatidus ir nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nes nepasirinko optimalaus važiavimo greičio, atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą ir kelio būklę, todėl kelio posūkyje nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kurioje partrenkė priešpriešiais važiavusią dviratininkę L. M., ją sunkiai sužalojo, po ko, suprasdamas, kad eismo įvykio metu patirti sužalojimai gali būti gyvybiškai pavojingi nukentėjusiajai ir turėdamas pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį bei imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajai, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nesistengė suteikti jai pagalbos ir nepasirūpino nukentėjusiąja, nors tokią galimybę turėjo, netgi priešingai, partrenkęs dviračiu važiavusią nukentėjusiąją, įvykio vietoje nesustojo ir nuvažiavo toliau, t. y. pasišalino iš įvykio vietos palikęs nukentėjusiąją, kuriai buvo reikalinga skubi pagalba, savo noru į pareigūnus nesikreipė, automobilį, kuris buvo pagrindinė nusikaltimo padarymo priemonė, paslėpė miške, prašė kartu su juo vykusių keleivių niekam nesakyti apie tai, kad automobilį vairavo jis (apeliantas). Apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad tokie apelianto veiksmai vertintini kaip labai pavojingi visuomenei. Be to, kaip jau minėta, praeityje V. Ž. už pakartotinį vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam, jau buvo trejiems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones. Nors ši teisė, kaip savo skunde nurodo apeliantas, jam buvo atimta seniai, prieš dvylika metų, ir ši veika šiuo metu yra dekriminalizuota, tačiau, kolegijos nuomone, ta aplinkybė bei tai, kad apeliantas ne kartą yra baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius KET pažeidimus, iš jų vieną kartą (2005 m.) baustas už vairavimą neblaiviam ir neturint teisių bei vieną kartą (2008 m.) už vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, už ką jam be baudos buvo atimta ir teisė vairuoti transporto priemones vieneriems metams (T. 1, b. l. 90-93), rodo, jog sunkius padarinius sukėlę nuteistojo veiksmai nėra aiškiai atsitiktiniai, priešingai, jie yra dėsningi, nulemti sąmoningo eismo saugumo taisyklių ignoravimo ir abejingumo kitiems eismo dalyviams. Taigi nors apeliantas padarė neatsargų ir nesunkų nusikaltimus, tačiau jo neatsargi veika pasireiškė šiurkščiais KET pažeidimais, akivaizdžiai, sąmoningai, be jokios atsakomybės ignoruojant eismo saugumo taisykles, o tai sukėlė sunkius padarinius nukentėjusiosios L. M. sveikatai. Iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo šiuo atveju nekilo dar sunkesni negrįžtami padariniai (nukentėjusioji po partrenkimo nepraradusi sąmonės pati šaukėsi pagalbos ir ją išgirdusio kaimyno dėka iš karto buvo iškviesta medicininė pagalba). Kaip minėta, šiuos nusikaltimus apeliantas padarė turėdamas neišnykusius teistumus už ankstesnes padarytas tyčines nusikalstamas veikas, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Ž. už jo padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiais mažesnes nei sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai bei galutinę subendrintą bausmę ir pasisakydamas dėl BK 75 str. nuostatų netaikymo, nes tam nėra pakankamo pagrindo, kadangi bausmės tikslai tokiu atveju nebūtų pasiekti, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skirdamas nuteistajam V. Ž. bausmę, apylinkės teismas nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų. Apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą, jų pobūdį ir kilusias pasekmes, taip pat į nuteistąjį tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančias aplinkybes, nė vienai iš aplinkybių nesuteikiant išskirtinės, prioritetinės reikšmės. Paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti ar atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo.

Apylinkės teismas nenustatė BK 54 str. 3 d. ir 62 str. 1 ar 2 dalyse numatytų pagrindų skirti nuteistajam švelnesnę, negu BK 281 str. 4 d. sankcijoje numatyta, bausmę, todėl skirdamas bausmę minėtomis nuostatomis nesivadovavo. Tokių pagrindų nenustatė ir teisėjų kolegija. Be to, apie tai, kad nagrinėjamu atveju kitos bausmės rūšies nei terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam prieštarautų bausmės paskirčiai, kolegija šioje nutartyje jau plačiai pasisakė, todėl savo argumentų iš naujo nebekartoja.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kokias pasekmes jam, jo motinai ir jo mažametei dukrai sukels realus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, dėl to pažeidė bausmės individualizavimo principą. Pažymėtina, kad asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo artimiesiems, taip pat kitiems eismo dalyviams dėl KET pažeidimų. Skiriamos bausmės tikslas yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už nusikalstamos veikos įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų. Kartu įstatymas prioritetu laiko visuomenės viešąjį interesą, siekiant užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Taigi natūralu, kad terminuotas laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali sukelti tam tikras pasekmes pačiam nuteistajam, jo motinai ir mažametei dukrai, tačiau dėl patiriamo laisvės suvaržymo kilsiančias pasekmes ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems, V. Ž. turėjo įvertinti dar prieš darydamas nusikaltimus, tačiau to nepadarė, nepaisė rizikos ir sąmoningai bei tyčia pažeidė eismo saugumo taisykles, todėl už tai yra atsakingas ne kas kitas, o jis pats. Vien tik simbolinės, nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios, bausmės paskyrimas šiuo atvejų akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, kad teismas gali atsižvelgti tik į objektyviai egzistuojančias aplinkybes, procesinis sprendimas negali būti grindžiamas nesančiais, tačiau ateityje galbūt dar įvyksiančiais faktais, todėl šiuo metu atsižvelgti į apelianto ketinimus atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą pagrindo nėra.

Nuo 2013-07-13 įsigaliojo 2013-07-02 įstatymas Nr. XII-499, kuriuo BK buvo papildytas 64¹ str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Taigi minėtas straipsnis taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu.

BPK 273 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, <...> įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 273 str., dėl baudžiamosios bylos išnagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, t. y. nuspręsti dėl bylos išnagrinėjimo taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą yra teismo prerogatyva.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę pripažino, teisme sutiko iš karto duoti paaiškinimus, tačiau jį apklausus, teismui jo paaiškinimai nebuvo pakankami priimti teisingą sprendimą, todėl baudžiamoji byla, kurioje nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat byla nebuvo užbaigta baudžiamuoju įsakymu, todėl nesant visų būtinų sąlygų, apylinkės teismas pagrįstai V. Ž. atžvilgiu netaikė BK 64¹ str. nuostatų ir priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks teismo sprendimas apelianto procesinių teisių, teisės į tinkamą bylos nagrinėjimą bei teisingos bausmės paskyrimą, nepažeidė.

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas aukštesnės instancijos teismui pateikė 2014-07-28 pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 763963, kuriame nurodyta, kad L. M. už atstovavimą jai apeliacinės instancijos teisme atstovui advokatui K. Rakauskui sumokėjo 500 Lt, ir prašo šias nukentėjusiosios turėtas išlaidas priteisti iš nuteistojo. Kolegija konstatuoja, kad šios išlaidos yra pagrįstos, jų dydis atitinka protingumo reikalavimus, todėl ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš nuteistojo V. Ž. (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš V. Ž. L. M. 500 Lt proceso išlaidų.