Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas),Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2016 m. sausio 26 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta 2014 m. rugsėjo 1 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atliktoji dalis bei laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2016 m. sausio 21 d. 1.30 val. iki 2016 m. sausio 22 d. 13.42 val. (dvi paros), nuo 2016 m. balandžio 18 d. 13 val. iki 2016 m. birželio 16 d. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, kardomąją priemonę – suėmimą – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

D. B. (D. B.) nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su 2016 m. gegužės 9 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 parų arešto bausme, paskirta subendrinta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – 30 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir elgesio apribojimą 1 metams, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), tęsti mokslą, arba dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką nurodyta įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką 2016 m. kovo 3 d. (viena para) ir nuo 2016 m. kovo 27 d. 2.45 val. iki 2016 m. birželio 16 d. Kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta panaikinti, D. B. paleidžiant nedelsiant.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo iš dalies patenkintas civilinės ieškovės R. G. civilinis ieškinys, ir jai iš D. B. priteista 100 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. B. ir D. B. valstybės naudai priteista po 12,45 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. B. ir D. B. buvo nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jie 2015 m. vasario 3 d. apie 20.05 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp 10 ir 10A namų, Kaune, veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą, t. y. suduodami smūgį į viršutinę nugaros dalį nukentėjusiajai R. G. ir jai nukritus ant žemės, taip panaudodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajai iš rankų rankinę, 29 eurų vertės, kurioje buvo 29 eurų vertės piniginė ir joje 15 eurų, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, 87 eurų vertės su jame esančia SIM kortele, 6 eurų vertės, viena pora pirštinių „GAP“, 5 eurų vertės, šukos, 2 eurų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajai 173 eurų turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenurodė jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jis savo kaltę pripažino, atsiprašė nukentėjusiosios, atlygino jai padarytą žalą ir padėjo greičiau atskleisti nusikalstamą veiką, parodydamas įvykio vietą ir savo veiksmus, tokiu būdu patvirtindamas savo prisipažinimą.Nuteistasis, ginčydamas jam paskirtą bausmę, teigia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai netaikė BK 64¹ bei 75 straipsnių nuostatų, todėl prašo jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu bei atidėti bausmės vykdymą. Pažymi, kad jis yra jauno amžiaus, jo motina O. B. yra 55 proc. nedarbinga, todėl jis nori dirbti ir padėti motinai. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 324 straipsnio 6 dalimi, 326 straipsniu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašė skirti vaizdo įrašo ekspertizę ir, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, ištiriant pirmosios instancijos teismo neįvertintas aplinkybes, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei priimti naują nuosprendį, kuriuo D. B. išteisinti dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, įrodymų tyrimas atliktas pažeidžiant rungimosi principą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, kurios buvo būtinos kvalifikuojant veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. D. B. manymu, teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ gautos filmuotos medžiagos, kuria buvo grindžiamas kaltinimas, ir neatsižvelgė į tai, kad joje su E. B. buvo užfiksuotas ne apeliantas, o kitas asmuo, neatkreipė dėmesio į tai, jog, jei nusikalstama veika padaryta iš karto E. B. su nenustatytu asmeniu išėjus iš parduotuvės, tai darytina išvada, kad su juo nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ne D. B., o minėtas nenustatytas asmuo, nepriklausomai nuo to, ar tą dieną abu nuteistieji buvo susitikę. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jo kaltę grindžia tuo, kad jis tą dieną buvo susitikęs su E. B., bei tuo, kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu pakeitė savo parodymus. Šiame kontekste nuteistasis nurodo, kad, jo manymu, nukentėjusioji ją užpuolusių asmenų nematė, tik nurodė buvus du asmenis, o iš minėto parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašo matyti, kad E. B. parduotuvėje buvo su nenustatytu asmeniu, o ne D. B.. Tiek pats apeliantas, kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, jog nusikalstamos veikos nepadarė, tiek jo motina, prie tyrėjos peržiūrėję fotonuotraukas iš vaizdo įrašo, nurodė, kad jose užfiksuotas ne D. B.. Nepaisant to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme gynėjos prašymas skirti ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, ar vaizdo įraše nufilmuotas asmuo yra D. B., nebuvo patenkintas.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dalyvavusi prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. E. B. ir D. B. gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais. Nuteistųjų E. B. ir D. B. apeliaciniai skundai atmestini.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinių skundų argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs E. B. ir D. B. veiksmuose požymius nusikalstamos veikos numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, esminių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, kaltinamųjų asmenybes, juos charakterizuojančią medžiagą, atsižvelgdamas į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir bausmės tikslus, taip pat į bausmių skyrimo nepilnamečiams asmenims ypatumus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis D. B. skunde teigia, kad jo kaltė dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, tačiau su šiuo apelianto motyvu aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2015 m. vasario 3 d. apie 20.05 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp 10 ir 10A namų, Kaune, išėjus iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, panaudojant fizinį smurtą ir tokiu būdu atimant galimybę priešintis, buvo apiplėšta nukentėjusioji R. G., iš kurios pavogta rankinė su joje buvusiais daiktais. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupe, padarė E. B. ir D. B..Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiosios pareiškimą, kuriame R. G. nurodė, jog ją 2015 m. vasario 3 d. užpuolė ir apiplėšė du asmenys. Apie tai, kad R. G. buvo apiplėšta dviejų asmenų, ji nuosekliai ir kategoriškai tvirtino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, kur detaliai nurodė, kad ją pastūmę du asmenys, bandė iš jos rankų išplėšti pirkinių krepšį ir rankinuką, o pastarąjį pagrobę, abu nubėgo. Šias aplinkybes ji nurodė ir iš karto po įvykio liudytojai M. A., M. A. bei atvykusiems pareigūnams. Be to, nuteistasis E. B., kuris prisipažino dalyvavęs nusikaltime, pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 119) tvirtino, kad prie nukentėjusiosios jis buvo su D. B., su kuriuo kartu nubėgo po apiplėšimo ir abu apžiūrėjo rankinės turinį. Nors vėliau nuteistasis šiuos parodymus paneigė, teigdamas, kad tyrėja neteisingai užrašė jo parodymus, nukentėjusiąją jis apiplėšė vienas, tačiau tokie E. B. parodymai prieštarauja aptartoms nukentėjusiosios nurodomoms aplinkybėms bei kitai bylos medžiagai. Byloje nėra objektyvaus pagrindo prielaidai, kad R. G., o taip pat ir ikiteisminį tyrimą atlikusios bei liudytojomis teisiamajame posėdyje apklaustos tyrėjos būtų siekusios apkalbėti joms nepažįstamus nuteistuosius ar iškraipyti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl abiejų nuteistųjų kaltės, o E. B. parodymus apie tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė ne su D. B., vertina kaip siekį padėti D. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde D. B. neigia tai, kad byloje pateiktame parduotuvės vaizdo įraše matomas jis, vaikštantis su E. B.. Tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas šios aplinkybės neneigė. Priešingai – jis patvirtino, kad su E. B. prieš įvykį buvo tik dviese, jokių kitų draugų ar jų pažįstamų kartu su jais nebuvo (2 t., b. l. 39, 42). Tai, kad vaizdo įraše gali būti ne D. B., o kitas asmuo, teigiama tik vėlesniame nuteistojo gynėjos prašyme skirti vaizdo įrašo ekspertizę. Vertinant tokį prašymą, būtina atsižvelgti į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. B. savo parodymus keitė. Jis vienu metu teigė, kad parduotuvėje visai nebuvo, po to nurodė, kad galimai joje buvo su kitu nuteistuoju, tačiau nusikalstamų veiksmų neatliko. Pastarasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmojoje, tiek papildomoje apklausoje bei parodymų patikrinimo vietoje metu, kategoriškai tvirtino parduotuvėje buvęs su apeliantu. Šias aplinkybes jis taip pat nurodė ir girdint pačiam D. B. akistatos metu. Tokius paaiškinimus girdėdamas, apeliantas juos patvirtino. Pažymėtina, kad byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuoti parduotuvėje vaikštantys du asmenys, kurie prie šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo pateiktoje fotolentelėje įvardijami kaip E. B. ir D. B.. Atsižvelgiant į jau nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad minėtame vaizdo įraše nėra matomas joks trečias asmuo, su kuriuo prieš įvykį būtų susitikęs E. B., tai paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad prieš įvykį jis buvo su buvusiu klasioku (kurio anketinių duomenų net nežino), ir logiškai pagrindžia kaltinime nurodytas aplinkybes, jog būtent abu nuteistieji prieš įvykį laukė išeinančios nukentėjusiosios parduotuvės viduje, o po to nusekė jai iš paskos.Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas G. A., apžiūrėjęs vaizdo įrašą, nurodė, kad jam nuteistieji žinomi tarnybinių pareigų pagrindu. Ir nors šie pareigūno parodymai savaime negali būti vertinami kaip neginčijamas įrodymas, patvirtinantis vaizdo įraše užfiksuotų asmenų tapatybes, tačiau jis papildo kitus byloje esančius duomenis. Iš 2015 m. kovo 9 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, jog kameromis fiksuojama, kaip 20.02 val. nuo kasos nueinanti nukentėjusioji R. G., išeina iš prekybos centro, o už kelių sekundžių paskui ją išeina ir E. B. su D. B.. Ši vaizdo įraše užfiksuota įvykių seka neginčijamai paneigia E. B. parodymus apie tai, kad nukentėjusiosios jis laukė trumpam atsitiktinai susitikęs su D. B. prie parduotuvės įėjimo, o pamatęs nukentėjusiąją išeinant, vienas nusekė paskui ją. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančio Bendrosios pagalbos centro Klaipėdos skyriaus rašto matyti, jog įvykis sistemoje yra užfiksuotas jau 20.05 val., taigi nuo nuteistųjų pasitraukimo iš vaizdo stebėjimo kameromis matomos zonos iki nusikalstamos veikos padarymo praėjo apie 3 minutes. Vertinant šį trumpą laikotarpį, nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes apie ją užpuolusius du asmenis, o taip pat jau aptartus įrodymus, kad iš parduotuvės E. B. išėjo būtent su D. B., darytina įvykių seką pagrindžianti išvada, kad nusikalstamą veiką prieš R. G. padarė abu nuteistieji. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atsisakė skirti vaizdo įrašo ekspertizę, ir dėl to negalima daryti pagrįstos išvados apie D. B. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėjama asmens kaltė, pasirenka ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras ir tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o įrodymų pakankamumą kaltininko kaltei pagrįsti konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, kuris ir sprendžia, kuriuos ikiteisminio tyrimo duomenis pripažinti įrodymais. BPK 20 straipsnio prasme, visi įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys yra laikomi įrodymais baudžiamajame procese ir visų jų reikšmė yra vienoda. Nėra absoliučiai patikimų ar nepatikimų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išanalizuoti įrodymai yra pakankami pagrįsti apelianto kaltei dėl nusikaltimo numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties naikinti nuosprendį D. B. atžvilgiu skunde nurodytais motyvais, nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis E. B., sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, ginčija jam paskirtos bausmės dydį, kelia bausmės vykdymo atidėjimo ir 64¹ straipsnio nuostatų taikymo jam klausimą bei prašo šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, o taip pat ir spręsdamas klausimą dėl galimybės atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą. Skiriant bausmę E. B., pagrįstai atsižvelgta į tai, kad jis teistas tris kartus už nusikaltimus, nukreiptus į asmens nuosavybę (1 t., b. l. 138-159). Be to, tyčinį apysunkį nusikaltimą jis padarė neišnykus teistumui, yra baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 3), nedirba (2 t., b. l. 8-9). Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, E. B. šeima auginančių vaikus socialinės rizikos grupės šeimų apskaitoje dėl girtavimo registruota nuo 2012 m. Nuteistasis socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio registruotas nuo 2012 m., nes linkęs nelankyti mokyklos, valkatauti ir svaigintis klijais. Jo motinos teigimu, sūnus gana sunkaus charakterio, nuotaikos žmogus, jai dažnai nepavyksta su juo pasikalbėti, (duomenys neskelbtini) mokyklos nuteistasis charakterizuojamas neigiamai (2 t., b. l. 15). Policijos duomenimis nuteistasis nuo 2012 m. spalio 31 d. yra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą (2 t., b. l. 17), jo motina bausta administracine tvarka dėl sūnaus netinkamo elgesio (2 t., b. l. 13, 22-27). Nors pirmosios instancijos teismas nustatė E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad E. B. atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tačiau nustatyta ir sunkinanti atsakomybę aplinkybė - kad nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apylinkės teismas už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pagrįstai paskyrė apeliantui artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, atliekamą pataisos namuose, todėl jos keisti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.Nuteistasis skunde nurodo, kad apylinės teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Aukštesnės instancijos teismas negali sutikti su tokiais E. B. argumentais, kadangi jis buvo sulaikytas po įvykio dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių ( buvo sulaikytas tyrėjams jį atpažinus parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įraše kaip asmenį, jiems jau žinomą tarnybinių pareigų pagrindu), jo prisipažinimas tik minimaliai padėjo teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką. Kaip teisingai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apeliantas keitė savo parodymus, kas neabejotinai apsunkino bylos tyrimą ir nagrinėjimą teisme. Nors nuteistasis ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau teisme iškėlė naują versiją, kad nusikaltimą padarė ne su D. B., pateikė melagingus duomenis apie atsitiktinai sutiktą kitą asmenį, kurio jokių duomenų nurodyti negalėjo, neigė, kad nuketėjusiajai buvo suduotas smūgis. Dėl šių aplinkybių negalima daryti išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad vien kaltininko teisingi parodymai apie padarytą nusikalstamą veiką, duoti dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nelaikomi prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs tokią veiką, tačiau neigiamai vertina ir savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-259/2009). Šiuo atveju, nors nuteistasis teisiamojo posėdžio metu nurodė atsiprašantis nukentėjusiosios, tačiau jis ir toliau neigė savo bendrininko dalyvavimą veikos padaryme. Atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis praeityje tris kartus teistas, visos jo veikos buvo nukreiptos į nuosavybę, paskutinę nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus teistumui. E. B., būdamas jauno amžiaus, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, mokykloje vertinamas neigiamai, pamokų nelanko, jo pažangumas nepatenkinamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pagrįstai nustatęs vieną atsakomybę lengvinančią ir vieną sunkinančią aplinkybes, taip pat tai, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, už padarytas nusikalstamas veikas E. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teismas skyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei straipsnio sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis, netgi artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Pagrindo skirti dar švelnesnę bausmę, kaip ir su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kolegija nenustatė, todėl 9 mėnesių laisvės atėmimas yra proporcinga kaltininko padarytai veikai bausmė, kuri nėra neteisinga ar aiškiai per griežta. Tai, kad ši bausmė nuteistajam buvo subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais paskirta ir neatlikta bausme, taip pat nėra priežastis apeliantui mažinti bausmės dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrindamas E. B. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teismas pasirinko tinkamą bendrinimo būdą ir įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo jo atžvilgiu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo nuteistojo atžvilgiu. E. B. pripažintas kaltu padarius vieną pavojingiausių nusikalstamų veikų nuosavybei, kuria buvo pažeistos dvi įstatymo saugomos vertybės – nuosavybė ir asmens sveikata. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika buvo daroma bendrininkų grupėje, planuotai, nuteistasis iš anksto atvykęs į parduotuvę rinkosi asmenį, kurį galėtų apiplėšti. Be to, jis praeityje tris kartus teistas už analogiškų ir panašių nusikaltimų nuosavybei darymą. Akivaizdu, jog to paties pobūdžio nusikalstamų veikų darymas buvo tapęs nuteistojo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Skunde nurodomos aplinkybės – jaunas amžius ir motinos sveikatos būklė, negali būti vertinamos kaip neabejotina sąlyga nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi šios aplinkybės, egzistavusios ir iki šios veikos padarymo, nesulaikė E. B. nuo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegijos nuomone, tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimus, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas. E. B. byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra, ne pagreitinto proceso tvarka, taip pat byloje priimtas nuosprendis, o ne baudžiamasis įsakymas, nebuvo taikomas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis savo kaltę iš dalies pripažino, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, nes jos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai yra visos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos.Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti nuteistųjų E. B. ir D. B. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos (6 t., b. l. 86, 89), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. B., išlaidas iki 2016 m. rugsėjo 20 d. sudaro 65,66 eurų, o D. B. – 34,74 eurų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktose Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymose nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš nuteistųjų. Be to, pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodami apeliacinius skundus nuteistieji įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistųjų gali būti laikomas ribojančiu jų galimybes pasinaudoti tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų E. B. ir D. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. B. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.