Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-11-02 · Administracinė byla Nr. I-2331-95/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-02
Bylos Nr.
I-2331-95/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, V. D.
Advokatai
Natalija Filipova, Juozas Čivikas
Kategorijos
  • 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1333/2010Procesinio sprendimo kategorija 13.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjai D. J.,pareiškėjos atstovei advokatei Natalijai Filipovai,atsakovo atstovei Linai Smirnovaitei,trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatui Juozui Čivikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys - Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir V. D.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. J. skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Institucija) 2009 m. gegužės 21 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-1000 (toliau – ir Aktas).

Paaiškino, kad gyvenamajame name, kuris yra kultūros paveldo objekto - Vilniaus senamiesčio, teritorijoje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra du butai. Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas Nr. 4, o V. D. – Nr. 3. Namų valdos žemės sklypu pareiškėja ir V. D. naudojasi bendrai. Teigė, kad V. D. naudojasi sovietmečiu žemės sklype savavališkai pastatytu sandėliuku, kuris yra netinkamoje vietoje, prie pat (duomenys neskelbtini) gatvės, trukdo sutvarkyti aplinką, neturi estetinės išvaizdos, nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad kreipėsi į Instituciją, prašydama įpareigoti V. D. nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrius 2007 m. gruodžio 4 d. raštu V. D. pasiūlė parengti statinio supaprastintą projektą ir įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. liepos 2 d. V. D. įteikė reikalavimą, kuriuo įpareigojo parengti statinio projektą supaprastinta tvarka, o, nesant galimybės, sandėliuką nugriauti. Šį reikalavimą V. D. turėjo įvykdyti iki 2008 m. rugpjūčio 4 d., tačiau jokių veiksmų neatliko. Pareiškėja, vadovaudamasi Civilinio kodekso 4.103 straipsniu, kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydama įpareigoti V. D. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį. 2009 m. birželio 30 d. parengiamajame teismo posėdyje V. D. atstovė įteikė pareiškėjai Aktą, kuriuo kiemo rūsys, esantis pareiškėjos ir V. D. naudojamame žemės sklype, buvo pripažintas tinkamu naudoti, statytoju nurodant V. D., taip pat Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nuorašą bei VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą, tvirtinančius, kad Akto pagrindu V. D. yra pripažinta nuosavybės teisė į pastatą - kiemo rūsį. Laikė, kad kiemo rūsį, kurio dalis patenka į jos naudojamo žemės sklypo dalį, pripažinus V. D. nuosavybe, buvo pažeistos jos turtinės teisės ir interesai. Tvirtino, kad V. D. neatliko jokios kiemo rūsio statybos finansavimo funkcijos, todėl komisijos nariai neturėjo pagrindo pripažinti, kad kiemo rūsio statybas finansavo V. D.. Priešingai nei užfiksuota Akte, teigė, kad karo metais subombarduotą kiemo rūsį atkasė, elektros instaliaciją ir laiptus įrengė jos tėvas. Nurodė, kad dalis kiemo rūsio patenka į jos naudojamą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, kurios V. D. nevaldo. Priėjo prie išvados, jog Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostata, numatanti, kad statytojas žemės sklypą, kuriame yra prašomas pripažinti tinkamu naudoti statinys, valdo nuosavybės teise, yra neįvykdyta. Pabrėžė, kad buvo pažeistas naudojimosi bendru daiktu (ginčo atveju žemės sklypu) principas, kad visi naudojimosi žemės sklypu klausimai turi būti privalomai derinami ne tik su bendraturčiais, bet ir su sklypo nuomininkais bei naudotojais. Komisijos nariai, pareiškėjos manymu, turėjo pareikalauti kito žemės sklypo naudotojo, t. y. pareiškėjos, sutikimo pripažinti kiemo rūsio statytoju tik V. D.. Pareiškėjos nuomone, komisija turėjo vadovautis STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12 punktu, pagal kurį kultūros paveldo objekto teritorijoje rengiamas nesudėtingo statinio projektas. Atkreipė dėmesį, kad tokio projekto komisijai V. D. nėra pateikęs, taip pat nėra jokių įrodymų, kad statinio statybos buvo finansuojamos jo lėšomis, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis valdo asmeninės nuosavybės teise. Akcentavo, kad jos prašymu buvo atliktas kiemo rūsio konstrukcijų tyrimas, kurį atlikus nustatyta, kad kiemo rūsys yra avarinės būklės. Priėjo prie išvados, kad komisija arba vizualiai netikrino kiemo rūsio, kurį pripažino tinkamu naudoti, arba sąmoningai pripažino tinkamu naudoti avarinės būklės statinį. Laikė, kad Institucija netinkamai įgyvendino jai suteiktas teises, t. y. pripažino statytoju netinkamą asmenį, nepareikalavo statinio supaprastinto projekto suderinti su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pripažino tinkamu naudoti avarinės būklės statinį, todėl tokia statyba pripažintina neteisėta, o Aktas naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 23-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu buvo nustatytas namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas - 948 m², ir šis žemės sklypas parduotas Institucijai bei V. D.: atsakovui parduota 512,37 m² ploto namų valdos žemės sklypas, o V. D. 435,63 m² ploto namų valdos žemės sklypas ir pavesta sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. V. D. 2007 m. liepos 2 d. pasirašė su Institucija tokią sutartį, kuri buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Remiantis šio registro duomenimis, V. D. nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, o kita dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Akcentavo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos, kaip žemės sklypo bendrasavininkės, teises, todėl priėjo prie išvados, kad jos teisės ir teisėti interesai negali būti pažeisti, nes ji nėra žemės sklypo bendrasavininkė ir neturi reikalavimo teisės.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. D. atsiliepimu į skundą (b. l. 19-20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja neįvardijo, kokios jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti priėmus Aktą. Paaiškino, kad pareiškėja yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė, jai iš visų registruotinų nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso tik antrame aukšte namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantis butas Nr. 4. Šio namo pirmame aukšte 92,81 m² butas Nr. 3 su rūsiu 1992 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso V. D., o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jam ir Lietuvos Respublikai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu ji naudojasi minėtu sklypu. Pažymėjo, kad rūsys nėra po namu, tai statinys, esantis jam ir Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl jo būklė nėra ir negali būti pareiškėjos, kaip kaimyninio buto savininkės, nei teisių, nei interesų objektas. Teigė, kad pareiškėja neturi jokios reikalavimo teisės, nes Aktas nepažeidžia ir negali pažeisti jos teisių ir teisėtų interesų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog nuosavybės teisės į kiemo rūsį įregistruotos V. D. vardu, kuris yra statinio savininkas, tačiau, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, be jo žinios ir sutikimo pateko į jam nuosavybės teise priklausantį pastatą, nufotografavo jo vidaus konstrukcijas, užsakė savo vardu statinio konstrukcijų tyrimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 16-17) prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini)4, Vilniuje, nėra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė, tačiau žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių: kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio, valstybės saugomos Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais ir paminklo – Piliakalnio su papiliais, teritorijas. Kiemo rūsys, esantis (duomenys neskelbtini)4, Vilniuje, kurio bendras plotas yra 36,14 m², vadovaujantis Statybos įstatymu, priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai. Minėtą statinį pripažįstant tinkamu naudoti, Departamentui supaprastintas statinio projektas nebuvo pateiktas. Vadovaujantis STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26.3 punktu, gavęs statytojo prašymą (raštu) pripažinti statinį tinkamu naudoti, apskrities viršininko įgaliotas statinį patikrinti inspektorius ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų turi pakviesti (pranešdamas jam numatomą statinio patikrinimo dieną ir valandą) patikrinime dalyvauti institucijos, atsakingos už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, teritorinio padalinio, kai statinys yra nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė ar stovi jos teritorijoje, atstovą. Pažymėjo, kad tokio turinio pranešimas Departamente, kuris vykdo teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas Vilniaus apskrityje, nebuvo gautas ir jo atstovas patikrinime nedalyvavo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo žemės sklypas ir/ar jame esantis kuris nors statinys nuosavybės teisėmis ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais priklausytų pareiškėjai, t. y. kad ginčo žemės sklype būtų įregistruotos pareiškėjos, kaip žemės naudotojos, savininkės ar nuomotojos teisės. Nustatė, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties su Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškėja nėra sudariusi, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso V. D. ir Lietuvos Respublikai, o kiemo rūsys nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį priklauso V. D.. Kitų žemės sklypo ar kiemo rūsio bendratučių teismas nenustatė.

Sistemiškai analizavo Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 dalį, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir priėjo prie išvados, kad šios teisės normos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Kartu pabrėžė, kad nurodytos nuostatos taip pat reiškia, jog teismas privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja į teismą kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau tokių teisių neturėjo. Nenustatė, kad pareiškėjos teisės buvo objektyviai pažeistos atsakovui priimant Aktą, nes ji nėra ir nebuvo statinio – kiemo rūsio, kuris buvo pripažintas tinkamu naudoti, savininke, taip pat nėra ir žemės sklypo, kuriame yra minėtas statinys, nei savininkė, nei nuomininkė, nei naudotoja.

Atmetęs skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažinti teisiškai nereikšmingais.

III.

Pareiškėja D. J. apeliaciniu skundu (b. l. 108-112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Aktą.

Nurodo ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad Institucijai buvo pateiktas statinio projektas, taip pat nėra įrodymų, kad kiemo rūsys buvo padovanotas 1992 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sutartimi V. D.. Pabrėžia, kad, priešingai nei teigiama teismo sprendime, kiemo rūsys nebuvo įtrauktas į techninę namų valdos (duomenys neskelbtini) apskaitą, todėl negalėjo būti 1992 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sandorio objektu. Mano, kad jei statinys būtų padovanotas, nuosavybės teisė V. D. būtų atsiradusi tokio sandorio pagrindu, o ne statybų būdu. Nurodo ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. 2.3-3676-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavimo pil. V. D. ir D. J.“ ir prieina prie išvados, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji nėra žemės sklypo naudotoja. Nurodo ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių atmetė jos motyvą dėl privalomo institucijos, atsakingos už kultūros paveldo objektų tinkamą priežiūrą, dalyvavimą komisijoje (STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26 p.), taip pat argumentą dėl avarinės kiemo statinio būklės, dėl kurios šis statinys negalėjo būti pripažintas tinkamu naudoti. Pabrėžia, kad Aktas prieštarauja Institucijos tikslams (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-13635-(90) patvirtintų Institucijos nuostatų 9.1.2 p.). Prieina prie išvados, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog ji yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotoja, todėl jos sutikimas reikalingas statant, rekonstruojant, pripažįstant tinkamais naudoti bet kokius statinius. Atkreipia dėmesį, kad Institucijai nėra suteikta teisė veikti valstybinės žemės savininko vardu (Žemės įstatymo 7 str.). Nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog priimant Aktą buvo gautas valstybinės žemės savininko sutikimas.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119-120) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymi, jog savo poziciją išdėstė atsiliepime į skundą, o asmens teisių, kurių pažeidimo atveju asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nustatymo klausimas nėra susijęs su Departamento kompetencija.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121-122) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu naudojasi žemės sklypu. Pažymi, kad VĮ „Registrų centro“ duomenys rodo, jog apeliantė nenurodyta nei žemės sklypo dalies savininke, nei nuomininke, nei valdytoja, todėl negali remtis šiais faktais prieš trečiuosius asmenis. Pabrėžia, kad sklypo savininkai yra tik V. D. ir Lietuvos Respublika. Nurodo, kad apeliaciniame skunde klaidingai pažymėta, jog V. D. nevaldo sklypo dalies, po kuria yra ginčo rūsys. Paaiškina, kad rūsys nėra po namu, tai atskiras statinys jam ir Lietuvos Respublikai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl nei jo būklė, nei Aktas nėra ir negali būti pareiškėjos, kaip kaimyninio buto savininkės, teisių ir interesų objektas, Akto priėmimas neliečia jos turimos nuosavybės, jo panaikinimas neturėtų įtakos D. J. teisėms. Tvirtina, kad pareiškėja žinojo apie V. D. teises į rūsį ir jų neginčijo. Pažymi, kad D. J., be V. D. žinios ir sutikimo, pateko į jo nuosavybės teise priklausantį pastatą, nufotografavo jo vidaus konstrukcijas, jos užsakymu buvo atliktas V. D. nuosavybės – rūsio, konstrukcijų tyrimo aktas, tokiais veiksmais pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Prieina prie išvados, kad minėtas aktas negali būti tinkamu įrodymu. Mano, kad skundas pateiktas neturinčio reikalavimo teisės asmens.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009-05-21 pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)–11.4–1000, kuriuo pripažintas tinkamu naudoti kiemo rūsys –36,14 m² bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.

Pareiškėja teigia, jog yra žemės sklypo, kuriame yra ginčo rūsys, naudotoja. Nekilnojamojo turto registro 2009-05-22 išraše-pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso V. D.. Iš to paties išrašo matyti, jog suformuoto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.) savininkai yra Lietuvos Respublika ((duomenys neskelbtini)) ir V. D. ((duomenys neskelbtini)). Remiantis teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais, kiemo rūsys patenka į trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Tuo tarpu bylos duomenimis pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl nepagrįsti D. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad V. D. nuosavybės teise priklausančio kiemo rūsio dalis patenka į jos naudojamą žemės sklypą ir tokiu būdu pažeidžiamos jos turtinės teisės ir interesai.

Be to, tiek iš skundo pirmosios instancijos teismui, tiek ir iš skundo apeliacinės instancijos teismui matyti, kad pareiškėja kelia kiemo rūsio esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės klausimą. Tesėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad pareiškėjos teisės buvo objektyviai pažeistos atsakovui priimant skundžiamą aktą, nes pareiškėja nėra ir nebuvo statinio – kiemo rūsio, kuris buvo pripažintas tinkamu naudoti, savininke. Taigi nagrinėjamu atveju jokios pareiškėjos teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeisti.

Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta. Konstatavus, kad pareiškėja neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra jokio pagrindo tirti ir pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą aktą, kuriuo pripažintas tinkamu naudoti kiemo rūsys –36,14 m² bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjos subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl D. J. reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (adm. byla Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos D. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasVirgilijus Valančius