- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- I-444-1-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Antanas Ablingis
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Aurelijui Mačiulaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-423 patvirtintų Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių 14 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsniui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra) dėl įpareigojimo išmokėti jai 4 454,07 litų dydžio bazinę išmoką perleidėjui (pastovi išmoka) už 2006 metus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 18 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir nutarė pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-423 „Dėl kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 14 punkto atitikties Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau – ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, Įstatymas) 9 straipsniui.
Teismas nurodė, jog ginčas individualioje byloje yra kilęs dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros pareiškėjai apskaičiuotos ir išmokėtos paramos sumos – šalys skirtingai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius laikotarpius, už kuriuos turi būti mokama parama. Pažymėjo, jog Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo numatyta, kad siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų netekimą, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka žemės ūkio veiklos subjektams mokamos tiesioginės ar kompensacinės išmokos, t. y. įstatymas numatė, kad žemės ūkio veiklos subjektams yra mokamos išmokos, o Žemės ūkio ministerija nustato tik jų mokėjimo tvarką. Tuo tarpu Taisyklių 14 punkte (2004 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-423 redakcija, galiojusi pareiškėjos paraiškos pateikimo metu 2004 m. rugsėjo 17 d.) nurodyta, kad metinė kompensacinė išmoka apskaičiuojama sumuojant pastoviąją ir kintamąją išmokos dalis ir pervedama į paramos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą kartą per metus (trūkstant lėšų gali būti daromos išimtys ir lėšos gali būti pervedamos du kartus per metus); metinė kompensacinė išmoka pirmaisiais paramos gavimo metams (kiti metai po paraiškos pateikimo) gali būti išmokama ir paraiškos pateikimo metais.
Teismo nuomone, subjektinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas gali būti nustatyti tik įstatymu, o poįstatyminiai aktai asmenims nustatyti pareigų negali. Todėl minėtame Taisyklių punkte nurodžius, kad pirmieji paramos gavimo metai yra kiti metai po paraiškos pateikimo, galima išvada, jog poįstatyminis aktas apriboja asmenims galimybę gauti išmokas už tuos metus, kuriais jie pasitraukia iš žemės ūkio veiklos. Teismo vertinimu, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas suteikė Žemės ūkio ministerijai teisę nustatyti kompensacijų mokėjimo tvarką, tuo tarpu laikotarpio pradžią, trukmę ir pan. gali nustatyti tik įstatymas. Tokio pobūdžio klausimų reglamentavimas poįstatyminių aktų lygmeniu nepagrįstai apriboja asmenų, siekiančių gauti paramą, teises. Taip pat teismas pažymėjo, jog vėlesnėse Taisyklių redakcijose (2006 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-108 redakcija (nuo 2006 m. kovo 29 d.) ir vėliau) šį klausimą reglamentavo 15 punktas ir jame tokios nuostatos jau nebuvo.
II.
Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) atsiliepimas, kuriame atsakovas nurodė, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytais motyvais dėl šių argumentų:
1. Įsakymą, kuriuo buvo patvirtintos ginčijamos Taisyklės, Žemės ūkio ministras patvirtino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1317 „Dėl kaimo plėtros 2004-2006 metų plano pagrindinių nuostatų“, kurio 4 punkte numatyta, kad bus remiamas ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos, siekiant sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus ūkininkams nutraukti žemės ūkio veiklą – perleisti ūkius jaunesniems ūkininkams. Šio nutarimo 7 punkte numatyta, kad ūkininkams ir smulkių pieno ūkių savininkams, nutraukiantiems žemės ūkio veiklą, bus mokamos kompensacinės išmokos, kurių mokėjimo tvarką nustatė žemės ūkio ministras ginčijamu įsakymu.
2. Atsakovo nuomone, Taisyklių 14 punktas neprieštarauja Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, kadangi ši įstatymo nuostata suteikia ministrui teisę nustatyti detalesnę kompensacinių išmokų mokėjimo tvarką, o Įsakymas bei jo 14 punktas buvo priimti siekiant tinkamai įgyvendinti Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnį, ką leidžia ir Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, Žemės ūkio ministras Taisyklių 14 punktu nustatė, kad metinė kompensacinė išmoka pirmaisiais paramos gavimo metais (kiti metai po paraiškos pateikimo) gali būti išmokama ir paraiškos pateikimo metais. Skirtingai nei teigiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutartyje, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nenustatyta kompensacijų mokėjimo pradžia, todėl ministras ginčijamu įsakymu nurodė, kad kompensacijos gali būti mokamos kitais metais po paraiškos pateikimo arba gali būti mokama ir paraiškos pateikimo metais, kas, atsakovo nuomone, neprieštarauja įstatymo normoms.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija) atsiliepime nurodė, jog ginčijamas Taisyklių 14 punktas neprieštarauja Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsniui dėl šių aplinkybių:
1. Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų netekimą, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka žemės ūkio veiklos subjektams mokamos tiesioginės ar kompensacinės išmokos. Tokiu būdu įstatymų leidėjas nurodytų išmokų mokėjimo mechanizmą pavedė nustatyti Žemės ūkio ministerijai. Tiesioginių ar kompensacinių išmokų mokėjimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės biudžeto asignavimų skyrimu toms išmokoms mokėti. Kadangi valstybės biudžeto asignavimus Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 129 straipsniu ir Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi tvirtina kiekvieniems atitinkamiems metams, tai ir sumos išmokoms taip pat tvirtinamos kiekvieniems konkretiems metams. Norint patvirtinti asignavimus išmokoms, pirmiausia reikia žinoti jų poreikį, t. y. konkrečią sumą, reikalingą toms išmokoms sumokėti, tuo tarpu išmokų poreikis yra apskaičiuojamas atsižvelgiant į asmenų pateiktas paraiškas tais metais ir šios išmokų sumos yra įtraukiamos į kitų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo projektą. Taigi realiai išmokos asmenims, pateikusiems paraiškas, Seimo patvirtinamos tik kitiems metams. Žemės ūkio ministras, tvirtindamas Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisykles, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo ypatumus, susijusius su valstybės biudžeto sudarymu, tvirtinimu ir asignavimų skyrimu Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytoms išmokoms mokėti, ir nustatyti tokias teisės normas, kad jos būtų realiai įgyvendinamos. Taigi ginčijama nuostata, kad pirmieji paramos gavimo metai yra kiti metai po paraiškos pateikimo, yra teisėta ir pagrįsta.
2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; valstybės institucijos nustatomoje tvarkoje negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatyta įstatyme, ir konkuruojančių su įstatymo normomis. Finansų ministerija atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 14 punktas nekonkuruoja su Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi – jis nesusiaurina subjektų, kuriems taikomos minėto įstatymo nuostatos, rato, jis nepakeičia valstybės įsipareigojimo išmokėti minėtame įstatyme nustatytas išmokas, o tik nustato išmokų mokėjimo terminus, atsižvelgiant į valstybės biudžeto sudarymo ir tvirtinimo tvarką, tačiau to negalima traktuoti kaip pareigų nustatymą asmenims.
3. Tvirtinant Taisykles turi būti vadovaujamasi ne tik Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymu, kuris nustato tik bendruosius žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principus, bet ir kitais teisės aktais. Kadangi kaimo plėtros priemonės finansuojamos ne tik Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis, bet ir Europos Sąjungos lėšomis, Taisyklės turi atitikti ir 1999 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 „Dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai“, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties II priedo 6 skyriaus „Žemės ūkis“ nuostatas ir kitus teisės aktus, kurie detalizuoja išmokų mokėjimą. Be to, Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo garantijų skyriaus paramos administravimo ir kaimo plėtros priemonių įgyvendinimo 2004-2006 m. taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 3D-76A, 4 punkte nustatyta, kad paramos gavėjai, jų tinkamumo kriterijai ir paramos dydis pagal atskiras kaimo plėtros priemones, nurodytas šių Taisyklių 2 punkte, tvirtinami žemės ūkio ministro įsakymu, atsižvelgus į derybų su Europos Bendrijų Komisija dėl Kaimo plėtros 2004-2006 metais plano rezultatus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutartimi tyrimas pradėtas dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-423 patvirtintų Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių 14 punkto atitikties Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsniui.
Ginčijamas Taisyklių 14 punktas (2004 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-423 redakcija) nustato:
Aprašomoji dalis
„Metinė kompensacinė išmoka apskaičiuojama sumuojant pastoviąją ir kintamąją išmokos dalis ir pervedama į paramos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą kartą per metus (trūkstant lėšų gali būti daromos išimtys, ir lėšos gali būti pervedamos du kartus per metus). Metinė kompensacinė išmoka pirmaisiais paramos gavimo metams (kiti metai po paraiškos pateikimo) gali būti išmokama ir paraiškos pateikimo metais“.
Tačiau įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutarties motyvus, matyti, jog abejonės teismui kilo ne dėl viso Taisyklių 14 punkto teisėtumo, o tik dėl šio punkto antro sakinio toje dalyje, kurioje numatyta, kad pirmieji paramos gavimo metai yra kiti metai po paraiškos pateikimo, teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, šioje norminėje administracinėje byloje bus vertinamas Taisyklių 14 punkto antro sakinio toje apimtyje, kurioje numatyta, kad pirmieji paramos gavimo metai yra kiti metai po paraiškos pateikimo, teisėtumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijama Taisyklių nuostata vėlesniais Žemės ūkio ministro įsakymais pakeista ir šiuo metu galiojančios redakcijos Taisyklėse šios nuostatos nebeliko. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamą norminę administracinę bylą inicijavo teismas, kuriam kilo abejonės dėl individualioje administracinėje byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo išnagrinėti šį prašymą neatsižvelgiant į tai, jog ginčijama nuostata yra pakeista (nebegaliojanti) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-1/2009).
Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnis (2002 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. IX-987 redakcija, galiojusi individualioje byloje aktualiu laikotarpiu) nustatė: „9 straipsnis. Tiesioginės ir kompensacinės išmokos1. Siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų netekimą, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka žemės ūkio veiklos subjektams mokamos tiesioginės ar kompensacinės išmokos.2. Tiesioginės išmokos mokamos už pasėlių plotus, už gyvulius arba kitais Žemės ūkio ministerijos nustatytais pagrindais. Papildomai tiesioginės išmokos mokamos ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams.3. Kompensacinės išmokos mokamos žemės ūkio veiklos subjektams, kurie nutraukia gamybą ir perduoda savo kvotą ar jos dalį į rezervinę gamybos kvotą, ir kitais Žemės ūkio ministerijos nustatytais pagrindais. Taip pat kompensuojami nuostoliai, atsiradę dėl valstybės ar savivaldybių institucijų nustatytų žemės ūkio veiklos suvaržymų. Papildomai kompensacinės išmokos mokamos žemės ūkio veiklos subjektams mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosaugos apribojimais. Vietoves su aplinkosaugos apribojimais nustato Vyriausybės įgaliota institucija. 4. Tiesiogines ir kompensacines išmokas administruoja Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.“
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutarties motyvų, abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo grindžiamos tuo, jog, pasak teismo, subjektinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas gali būti nustatyti tik įstatymu, o poįstatyminiai aktai pareigų asmenims nustatyti negali. Tuo tarpu ginčijamame Taisyklių punkte nurodžius, kad pirmieji paramos gavimo metai yra kiti metai po paraiškos pateikimo, leidžia daryti išvadą, kad poįstatyminis aktas apriboja asmenims galimybę gauti išmokas už tuos metus, kuriais jie pasitraukia iš žemės ūkio veiklos. Be to, teismo nuomone, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas Žemės ūkio ministerijai suteikė teisę nustatyti kompensacijų mokėjimo tvarką, tuo tarpu laikotarpio pradžią, trukmę ir pan. gali nustatyti tik įstatymas.
Taigi įvertinus teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutarties turinį, darytina išvada, jog abejonės kilo dėl Taisyklių 14 punkto nurodyta apimtimi atitikties Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, nustačiusiai, kad siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų neteikimą, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka žemės ūkio veiklos subjektams mokamos tiesioginės ar kompensacinės išmokos. Be to, iš esmės keliamas klausimas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo atitikties konstituciniam teisės aktų hierarchijos principui, taigi ginčijamos Taisyklių nuostatos teisėtumas šioje norminėje administracinėje byloje vertintinas būtent šiuo aspektu.
IV.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., nutarimas, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimas ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan., tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-4/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008)
Taigi įvertinus nurodytus argumentus bei motyvus, kuriais grindžiamos abejonės dėl Taisyklių 14 punkto nurodytoje apimtyje atitikties Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog norminėje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Žemės ūkio ministerijai buvo suteikti įgaliojimai nustatyti ginčijamą teisinį reguliavimą.
V.
Kaip matyti iš Žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-423, kuriuo buvo patvirtintos Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklės, preambulės, ginčijamos Taisyklės buvo patvirtintos vadovaujantis Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyrius paramos administravimo ir kaimo plėtros priemonių įgyvendinimo 2004-2006 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-76A, 4 punktu bei siekiant pasirengti praktiniam Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano, kurio pagrindinėms nuostatoms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1317, įgyvendinimui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1317 „Dėl kaimo plėtros 2004-2006 metų plano pagrindinių nuostatų“, atsižvelgdama į 1999 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 „Dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai“, iš dalies pakeičiančio ir panaikinančio tam tikrus reglamentus (toliau – ir Reglamentas Nr. 1257/1999), 41 straipsnio 1 dalį, taip pat Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties II priedo 6 skyriaus „Žemės ūkis“ nuostatas, pritarė Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano pagrindinėms nuostatoms bei pavedė Žemės ūkio ministerijai, vadovaujantis šiomis Nuostatomis, parengti, suderinti su Europos Bendrijų Komisija ir patvirtinti kaimo plėtros 2004-2006 metų planą. Šiuo nutarimu patvirtintų Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano pagrindinių nuostatų 4-13 punktuose įtvirtintos esminės priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ nuostatos, inter alia tai, jog bus remiamas ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos, siekiant sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus ūkininkams nutraukti žemės ūkio veiklą – perleisti ūkius (žemę, gamybinius pastatus ir produkcijos gamybos kvotą) jaunesniems ūkininkams (4 punktas); nusprendę pasinaudoti parama ūkininkai privalės nutraukti bet kokią žemės ūkio veiklą, susijusią su žemės ūkio ir maisto produktų realizavimu ir paslaugų žemės ūkiui teikimu (6 punktas), ūkininkams ir smulkių pieno ūkių savininkams, nutraukiantiems žemės ūkio veiklą, bus teikiama ši parama: 7.1. kompensacinė išmoka, apskaičiuota kaip vidutinės valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, prognozuojamos 2004-2006 metais, vidurkis; <...> 7.3. kompensacinė išmoka už perleistą žemę; 7.4. kompensacinė išmoka už smulkių pieno ūkių savininkų perleistą individualią pieno gamybos kvotą. Be to, pažymėtina, jog jau šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta, jog vadovaujantis šiomis Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano pagrindinėmis nuostatomis rengti Kaimo plėtros 2004-2006 metų planą, pagal kurį numatoma palaipsniui įgyvendinti Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio politiką, pavedama Žemės ūkio ministerijai. Taip pat numatyta, jog Kaimo plėtros 2004-2006 metų planas bus finansuojamas iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo garantijų dalies ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; numatoma, kad Europos Sąjunga 2004-2006 metais skirs 80 procentų, Lietuva – 20 procentų lėšų (3 punktas).
Vykdydama Reglamento Nr. 1257/1999 41-44 straipsniuose numatytus įsipareigojimus ir remdamasi 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 817/2004, nustatančiame išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, išdėstytais reikalavimais Žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metų planą (Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metais plano 8 puslapis). Galutinė Žemės ūkio ministerijos parengtos Kaimo plėtros 2004-2006 metais plano versija Europos Komisijai buvo pateikta 2004 m. birželio 11 d., ir šis planas, inter alia šios kaimo plėtros programos finansavimas, buvo patvirtintas Komisijos 2004 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. C(2004)2949 (b. l. 53-58).
Kaip matyti iš Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metų plane pateikto priemonės „Ankstyvas pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ aprašymo (Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metais plano 169-177 puslapiai), ja įgyvendinami Reglamento Nr. 1257/1999 10-12 straipsniai. Šios priemonės tikslai – pagerinti ūkių struktūrą, sudaryti sąlygas smulkiems ūkininkams pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos ir taip skatinti ūkių stambinimą bei konsoliduoti sklypus ir pagerinti likusių ūkių gyvybingumą bei konkurencingumą; parama siekiama užtikrinti, kad vyresnio amžiaus ūkininkai atsisakys prekinės žemės ūkio gamybos, perleisdami ūkius jaunesniems ūkininkams, turintiems žemės ūkio išsilavinimą. Parama pagal šią priemonę apima kompensacines išmokas, kuriomis kompensuojamos prarastos pajamos paramos gavėjams, apsisprendusiems nutraukti prekinę žemės ūkio gamybą – pareiškėjams mokama metinė pastoviosios paramos dalis bei kintamoji paramos dalis, kurią sudaro metinė išmoka už perleistą žemės ūkio paskirties žemę ir (ar) metinė išmoka už perleistą pieno kvotą. Pažymėtina, jog šios nuostatos, jas detalizuojant, buvo perkeltos į ginčijamas Taisykles. Taigi įvertinus šios kaimo plėtros priemonės turinį, būtina įvertinti, koks yra įstatyminis su ja susijusių teisinių santykių reguliavimas, o taip pat ir tai, ar Žemės ūkio ministerijai įstatymais buvo pavesta detalizuojant nurodytas nuostatas, įtvirtinti ir paramos pagal vieną iš kaimo plėtros priemonių – „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ – gavimo pradžią.
VI.
Bendruosius žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principus įtvirtinančio Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (2002 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. IX-987 redakcija) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendina Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija, Vyriausybės įgaliotos kitos institucijos bei savivaldybių institucijos pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktą kompetenciją. Taigi Žemės ūkio ministerija yra viena iš institucijų, įgyvendinančių žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką. Kita vertus, kaip kad nurodyta minėtoje nuostatoje, Žemės ūkio ministerijos funkcijas šioje srityje apsprendžia įstatymais ir kitais teisės aktais jai suteikta kompetencija.
Sprendžiant klausimą dėl Žemės ūkio ministerijos kompetencijos apimties šioje norminėje administracinėje byloje aktualiu aspektu, pirmiausia pažymėtina Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kuriai Taisyklių 14 punkto nurodyta apimtimi atitiktis kvestionuojama, – siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų netekimą, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka žemės ūkio veiklos subjektams mokamos tiesioginės ar kompensacinės išmokos. Nors abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumo keliamos tuo aspektu, jog, pasak norminio administracinio akto teisėtumo patikrą inicijavusio teismo, Žemės ūkio ministerijai pavesta nustatyti tik kompensacijų mokėjimo tvarką, t. y. pavedimas Žemės ūkio ministerijai neapima teisės nustatyti kompensacijų mokėjimo laikotarpio pradžią, trukmę ir pan., kas gali būti nustatyta tik įstatymu, tačiau su tokiu įgaliojimų Žemės ūkio ministerijai aiškinimu nesutiktina. Minėta Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti vertinama atsietai nuo kitų šio įstatymo nuostatų, inter alia jau minėtos 5 straipsnio 1 dalies, numačiusios, kad Žemės ūkio ministerija yra viena iš žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendinančių institucijų, bei kitų šio Įstatymo nuostatų – o būtent, Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, numačiusios, kad kompensacinės išmokos mokamos žemės ūkio veiklos subjektams, kurie nutraukia gamybą ir perduoda savo kvotą ar jos dalį į rezervinę gamybos kvotą, ir kitais Žemės ūkio ministerijos nustatytais pagrindais, o taip pat 16 straipsnio, įtvirtinančio pagrindines nuostatas dėl paramos kaimo plėtrai krypčių. Pagal šio straipsnio 1 dalį viena iš paramos kaimo plėtrai krypčių – parama asmenims, nutraukiantiems žemės ūkio veiklą (4 punktas), taigi kompensacinių išmokų pagal priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ mokėjimas, įvertinus minėtą šios priemonės apibūdinimą, – tai paramos kaimo plėtrai kryptis, numatyta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalis numato, kad konkrečias kaimo plėtros priemones ir jų finansavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 2079 „Dėl įgaliojimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymą suteikimo“ 1.1.6 punktu Žemės ūkio ministeriją įgaliojo nustatyti konkrečias kaimo plėtros priemones ir jų finansavimo tvarką; taip pat nustatė, kad jeigu šios priemonės finansuotinos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, jų rengimas ir finansavimas turi būti derinamas su Finansų ministerija. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 135 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ 4.1.2 punktu Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta parengti ir patvirtinti EŽŪOGF Garantijų skyriaus paramos administravimo ir pagal šį fondą administruojamų šio nutarimo 3 punkte nurodytų priemonių įgyvendinimo tvarkas.
Įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagal įstatymų leidėjo pasirinktą teisinį reguliavimą, konkrečias kaimo plėtros priemones bei jų finansavimo tvarką pavesta nustatyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, tuo tarpu Vyriausybė šiuos įgaliojimus perdavė Žemės ūkio ministerijai, kuri pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 (2001 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. 1259 redakcija), vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas žemės, kaimo plėtros valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityje valstybės politiką (1 punktas). Vertinant nurodytas aplinkybes kartu su jau minėta nuostata, kad kompensacinės išmokos asmenims mokamos Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka (Įstatymo 2 straipsnio 14 dalis, 9 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, jog Žemės ūkio ministerija turėjo įgaliojimus nustatyti ginčijamą šioje norminėje administracinėje byloje reguliavimą. Juolab kad šioje norminėje administracinėje byloje aktuali kaimo plėtros priemonė – Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas – kaip ir kitos Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 metų plane numatytos priemonės finansuojamos Lietuvos valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos (Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo garantijų skyriaus) lėšomis, todėl akivaizdu, jog aktualių teisinių santykių reguliavimas priklausomas tiek nuo derybų su Europos Komisija rezultatų (Žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-76A patvirtintų Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus paramos administravimo ir kaimo plėtros priemonių įgyvendinimo 2004-2006 m. taisyklių 4 punktas), tiek nuo valstybės institucijų, atsakingų už tam tikras funkcijas įgyvendinant kaimo plėtros priemones, pasirengimo administruoti aktualią šioje norminėje administracinėje byloje kaimo plėtros priemonę, o taip pat, kaip pažymėjo atsakovas Finansų ministerija, nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytų valstybės biudžeto sudarymo, jo tvirtinimo, taigi ir asignavimų kompensacinėms išmokoms pagal nurodytą priemonę skyrimo ypatumų. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei aplinkybes, darytina išvada, kad Žemės ūkio ministerija turėjo kompetenciją nustatyti paramos pagal nurodytą priemonę gavimo pradžią, paramos išmokėjimo nuostatas ir pan., kaip sudėtinę Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtintos asmenų, nutraukiančių žemės ūkio veiklą, teisės gauti paramą įgyvendinimo procedūros dalį. Todėl pagrindo išvadai, jog Žemės ūkio ministerija, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, viršijo teisės aktais jai suteiktus įgaliojimus, taigi pažeidė ir konstitucinį teisės aktų hierarchijos principą, nėra.
Remiantis nurodytais argumentais, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-423 patvirtintų Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių 14 punktas ginčijama apimtimi neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 daliai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-423 patvirtintų Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių 14 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio 1 daliai.
Sprendimas neskundžiamas.