Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, V. K. įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos nustatyti atlikti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. K. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o R. R. civilinis ieškinys atmestas. Taip pat V. R. iš V. K. priteista 400 Eur proceso išlaidų už jai suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 2 d., apie 13 val., Alytuje, Putinų gatvėje užkalbino iš bažnyčios išėjusią neįgaliąją V. R., įkalbėjo ją eiti kartu, vedėsi laikydamas už rankos į savo butą (duomenys neskelbtini), kuriame, siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja V. R., pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios psichine ir fizine būkle (jai diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas su ryškiais elgesio sutrikimais ir cerebrinis paralyžius spastinė forma, mikrocefalija, dėl to V. R. negalėjo pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir adekvačiai jiems priešintis), paguldė ją ant lovos, numovė kelnes bei apatines kelnaites ir du kartus lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. R. prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į V. R. makštį, tokiu būdu ją išžagino, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą dėl kraujosruvos makšties prieangio srityje.Nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. atstovė advokatė Ona Klinavičienė apeliaciniame skunde (toliau – skundas) prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį pakeisti – paskirti V. K. laisvės atėmimo bausmę didesnę už BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, iš naujo išspręsti civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą: visiškai patenkinti nukentėjusiosios V. R. ir R. R. civilinius ieškinius ir priteisti iš kaltinamojo V. K. nukentėjusiajai V. R. 5 000 Eur, o nukentėjusiajai R. R. – 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš V. K. priteisti proceso išlaidas. Skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį buvo neteisingai paskirta bausmė, neobjektyviai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos nepagrįstos išvados, netinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimai, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai taikytos ir aiškintos materialinės ir procesinės teisės normos, todėl nuosprendis turėtų būti pakeistas.Skunde nurodoma, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, todėl teismas nepagrįstai kaltinamajam V. K. paskyrė itin švelnią bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams, tuo pažeisdamas BK 61 straipsnio reikalavimus. Teismas tik deklaravo, jog įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nes faktiškai, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas sunkus nusikaltimas; į tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas; į tai, kad nusikaltimas pripažintas baigtu; į kaltininko asmenybę (nepripažino savo kaltės). Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžio teiginiu, kad V. K. veiksmai nesukėlė sunkių pasekmių, nes lytinių nusikaltimų pasekmės gali paaiškėti ne tik tuoj pat po nusikaltimo padarymo, bet ir vėliau. Nukentėjusioji R. R. informavo teismą, kad nukentėjusioji V. R. proceso eigoje gydėsi psichiatrijos skyriuje, jai pakeisti vaistai, būklė pablogėjo. Svarbu yra ir tai, kad, teismui išėjus priimti nuosprendžio, buvo gauta žinių apie panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, kurias įvykdė V. K., todėl darytina išvada, kad V. K. turi polinkį lytinės aistros tenkinimui pasinaudoti bejėgiškos būklės asmenimis.Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, kadangi nesivadovavo teismų praktika. Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžio teiginiais, jog vertinant R. R. padarytos moralinės žalos faktą, svarbu yra tai, kad V. R. yra pilnametė ir veiksni, kad ji nebuvo sunkiai sužalota ir nežuvo. Teismas, atmesdamas R. R. civilinį ieškinį ir tenkindamas tik dalį V. R. civilinio ieškinio, paneigė nukentėjusiųjų teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, pažeidė asmens teisių garantijas, nustatytas BPK 44 straipsnio 10 dalyje. Kaltinamojo V. K. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš neįgalią V. R., R. R. artimiausią žmogų. Matydama dukters kančią, išgyvenimus, nuotaikų svyravimą, neadekvačias reakcijas, psichinės sveikatos blogėjimą, tuo pačiu kentėjo ir R. R..Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinio skundo dalį dėl civilinių ieškinių tenkinti, o kitą apeliacinio skundo dalį atmesti.Nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. K. kaltu padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo V. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, jog veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog BK 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri baudžiamajame įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pažymėtina, kad lytinis santykiavimas su žmogumi pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle yra BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio fakto atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti griežtesnę bausmę, kadangi buvo padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, nuteistasis nepripažino savo kaltės, be to, nusikaltimas sukėlė sunkius padarinius – nukentėjusioji V. R. proceso eigoje gydėsi psichiatrijos skyriuje.Kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę V. K., atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo veiksmai buvo nesmurtinio pobūdžio, nesukėlė sunkių pasekmių, jo asmenybė nėra itin pavojinga. Nors apeliantė teigia, kad nukentėjusioji V. R. proceso eigoje gydėsi psichiatrijos skyriuje, tačiau aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusioji gydėsi būtent dėl padarytos nusikalstamos veikos padarinių, kadangi jai jau anksčiau buvo diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas su ryškiais elgesio sutrikimais. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliantė nurodo, kad yra žinių apie panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, kurias įvykdė V. K., tačiau BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl teismas vertinti tokių duomenų, kol asmuo nėra pripažintas kaltu, skirdamas bausmę negali. Taip pat pažymėtina, kad kaltinamojo kaltės nepripažinimas negali turėti įtakos bausmės skyrimui, kadangi įstatyme įtvirtinta kaltinamojo teisė, bet ne pareiga duoti parodymus.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visų nustatytų aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą bei bausmės dydį parinko sankcijos ribose, artimą jos vidurkiui, todėl laikytina, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir ją griežtinti objektyvaus pagrindo nėra.Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti turi būti pakeista ir nukentėjusiajai V. R. priteista suma turėtų būti padidinta. Tačiau aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje klausimas dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajai V. R. išspręstas tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovautasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos dydis V. R. yra akivaizdžiai per mažas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 149 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais sutinka, jie atitinka įstatymų reikalavimus, todėl jų papildomai neatkartoja ir neanalizuoja.Apeliaciniame skunde taip pat prašoma patenkinti R. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi V. K. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš neįgalią V. R., R. R. artimiausią žmogų. Matydama dukters kančią, išgyvenimus, nuotaikų svyravimą, neadekvačias reakcijas, ženklų psichinės sveikatos blogėjimą, tuo pačiu kentėjo ir R. R..Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neturtinės žalos nepriteisimo nukentėjusiosios motinai R. R.. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Paprastai civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs ir tiesiogiai neturtinę žalą patyręs asmuo. Nukentėjusiojo, kuris nėra miręs, šeimos nariai civiliniais ieškovais gali būti pripažįstami tik išskirtiniais atvejais. Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nėra. Suprantama, kad nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusįjį, dažnai patiria neigiamų emocijų, tačiau tai nereiškia, kad visi tokie asmenys, nesant ypatingų aplinkybių, gali įgyti teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą bet kurioje baudžiamojoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016).Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas V. K. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, civiliniai ieškiniai išspręsti tinkamai, todėl nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis paliekamas galioti. Kauno apygardos teisme iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo gauta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam V. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 71,45 Eur. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. atstovės advokatės Onos Klinavičienės apeliacinį skundą atmesti.