- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-56/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A. M., D. M., D. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-193-661/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. M., D. M. ir D. K. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB bankas (buvęs pavadinimas AB DnB NORD bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. M., D. M. ir D. K., prašydamas:
1) priteisti iš atsakovų A. M. ir D. K. 760 043,76 Lt dalį skolos pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL;
2) pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 30 d. tarp A. M. ir D. M. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 1-6059 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 341/630 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją, priteisiant ekvivalentą pinigais: palikti D. M. nuosavybės teisę į dovanų gautą turtą, o solidariai iš jos ir atsakovų A. M. ir D. K. priteisti ieškovui 480 000 Lt skolai pagal kreditavimo sutartį padengti.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartimi Nr. 4221-06IL (toliau - kreditavimo sutartis) atsakovams D. K. ir A. M. suteikė 1 506 000 Lt kreditą. Nuo 2007 m. spalio mėnesio atsakovai pradėjo nevykdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, todėl 2008 m. vasario 1 d. pranešimu ieškovas nutraukė ją ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovui įkeisto turto ne ginčo tvarka. Iki 2009 m. birželio 1 d. A. M. ir D. K. skolos suma su palūkanomis ir delspinigiais sudarė 1 939 043,75 Lt. Po kreditavimo sutarties nutraukimo (2008 m. vasario 1 d.) vykstant šalių deryboms dėl skolos grąžinimo sąlygų, ieškovas 2009 m. balandžio 3 d. patikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis ir sužinojo apie skolininko A. M. ir atsakovės D. M. 2007 m. lapkričio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Ieškovo teigimu, ši sutartis, sudaryta skolininkams jau nevykdant įsipareigojimų bankui pagal kreditavimo sutartį, pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus, todėl pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas teigė savo pasirinkimu reiškiantis reikalavimą priteisti ne visą skolą, o jos dalį – 760 043,76 Lt, kuri greičiausiai susidarys nepakakus pagal kreditavimo sutartį jam įkeisto turto vertės.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovo AB DNB banko naudai iš atsakovų A. M. ir D. K. 760 043,76 Lt dalį skolos pagal kreditavimo sutartį, 11,63 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 11 600 Lt žyminio mokesčio; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. M. ir D. M., bei taikė restituciją natūra: įpareigojo D. M. grąžinti ieškovui A. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 341/630 dalis žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovų D. M., A. M. ir D. K. į valstybės biudžetą 65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, nustatė, kad atsakovas A. M. ir D. K., grąžindami ieškovo suteiktą kreditą, susidūrė su finansinėmis problemomis ir tai patvirtina atsakovų rašytinis pasiūlymas, kuriame atsakovai pateikia galimus skolos grąžinimo būdus. Todėl teismas padarė išvadą, kad A. M., sudarydamas dovanojimo sutartį, negalėjo nežinoti, kad mažina kreditoriaus galimybės susigrąžinti suteiktą kreditą. Be to, A. M. dovanojimo sutartimi turtą padovanojo savo motinai D. M., todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Remdamasis šiais argumentas, teismas pripažino negaliojančia ir kreditoriaus teises pažeidžiančia tarp A. M. ir D. M. sudarytą dovanojimo sutartį.
Teismas atmetė atsakovo A. M. prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, nurodydamas, kad actio Pauliana ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Teismas nustatė, kad dovanojimo sutartis sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., o ieškinys pareikštas 2009 m. birželio 16 d. Tarp ieškovo ir atsakovų A. M. bei D. K. vyko derybos, kurios užsitęsė, todėl ieškovui kilo abejonės dėl galimybės susitarti ir jis ėmė ruoštis kitiems galimiems veiksmams. Ieškovas, 2009 m. balandžio 3 d. patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, sužinojo, kad A. M. dovanojimo sutartimi perleido jam priklausantį butą ir dalį žemės sklypo savo motinai D. M. Šios aplinkybės sudarė teismui pagrindą actio Pauliana senaties terminą skaičiuoti nuo 2009 m. birželio 4 d., t. y. nuo tada, kai esant sudarytam ginčijamam sandoriui, skolininkai atsisakė derybų ir duotų pažadų padengti dalį skolos, atnaujinti periodinius mokėjimus, o įkeisto turto vertė pasidarė pavojingai maža.
Teismas nurodė, kad ieškovas prašė taikyti restituciją ne natūra, o padovanoto turto verte (480 000 Lt). Įvertinęs bylos aplinkybes bei remdamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, CK 6.146 straipsniu, teismas nurodė, kad byloje nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Teismo vertinimu, kai skolininkas yra nesąžiningas, o restitucijos taikymas natūra yra galimas, restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisingai pagrįstas. Todėl ieškovo reikalavimą taikyti restituciją išreikštą ekvivalentu pinigais (480 000 Lt) atmetė. Kadangi teismas netaikė restitucijos, išreikštos ekvivalentu pinigais, netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės D. M. 11,63 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, nes toks reikalavimas gali būti taikomas tik piniginėms prievolėms.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. M. ir D. M. prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepateikdamas įrodymų dėl 760 043,76 Lt skolos, ieškovas neįrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią 760 043,76 Lt reikalavimo teisę A. M. ir D. K., todėl dėl šios priežasties byloje negalėjo būti taikomas actio Pauliana institutas;
2. Ieškovas dar prieš šios civilinės bylos iškėlimą kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovui pagal kreditavimo sutartį įkeisto turto, priklausančio atsakovams. Šiuo metu įkeistas turtas dar nėra parduotas iš varžytinių, todėl nėra aišku, ar ieškovas, pardavus turtą iš varžytinių, gaus mažesnę sumą, nei jam priklauso. Todėl ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kreipdamasis dėl tos pačios skolos išieškojimo ne tik iš įkeisto turto, bet ir papildomai ginčo tvarka;
3. Teismas nenustatė visų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti. Apie tai, kad kreditavimo sutartis nėra tinkamai vykdoma, jis (A. M.) sužinojo tik 2007 m. gruodžio 28 d., kai ieškovas rašytiniu pranešimu informavo jį apie pradelstus mokėjimus. Todėl 2007 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta A. M. nežinant, kad šiuo sandoriu gali būti pažeistos ieškovo teisės. Neįrodžius A. M. nesąžiningumo, dovanojimo sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui buvo įkeistas A. M. ir D. K. priklausantis butas, kurio vertė 1 420 000 Lt, bei D. K. priklausantis butas. Todėl, sudarius ginčijamą sandorį, atsakovo A. M. mokumas nepakito;
4. Teismas neteisingai nusprendė, jog nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. vasario mėn., kuomet bankas informavo atsakovus apie ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį;
5. Teismas nepagrįstai pritaikė prezumpciją, numatytą CK 6.67 straipsnio 1 punkte, nes A. M. ir D. M. pateikė įrodymus, paneigiančius jų nesąžiningumą. Sudarant dovanojimo sutartį, A. M. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad netinkamai vykdomi įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartį. D. M. faktiškai naudojasi butu nuo tada, kai jį paveldėjo iš S. L. 1995 metais, o 2004 m. butą padovanojo savo sūnui A. M. dėl šeimoje susiklosčiusi aplinkybių. Todėl 2007 m., išnykus aplinkybėms, A. M. grąžino jam padovanotą butą savo motinai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašė jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovo motyvai: atsakovo A. M. 2007 m. gruodžio 14 d. rašytas raštas paneigia jo teiginį, kad apie įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdymą jis sužinojo tik 2007 m. gruodžio 28 d. Be to, atsakovas D. K. 2009 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje nurodė, kad jis su A. M. visada aptarinėjo situaciją ir visada viską jam pasakydavo. D. K. taip pat nurodė, kad A. M. turėjo sąskaitos, iš kurios buvo dengiama paskola, išrašus. Atsižvelgiant į tai, vertintini kritiškai A. M. teiginiai, kad sudarydamas ginčijamą sandorį jis nežinojo, jog pažeidžia ieškovo interesus. Atsakovų, sudariusių ginčijamą sandorį, nesąžiningumas taip pat preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą.
Aplinkybė, kad D. M. iki ginčijamo sandorio sudarymo naudojosi turtu, negali būti pakankamas pagrindas nesąžiningumo prezumpcijai paneigti. Atsakovai nenurodė realios pasikeitusios ar atsiradusios aplinkybės, kuri lėmė šio ginčo turto perleidimą D. M. Akivaizdu, kad ginčo turtas buvo perleistas, siekiant nuslėpti jį nuo kreditoriaus priverstinio skolos išieškojimo iš A. M.
Šalies argumentai
Atsakovas D. K. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 11d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą pakeitė: panaikino teismo sprendimo dalį dėl 760 043,76 Lt skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovų ir bylą dėl šio ieškovo reikalavimo nutraukė. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį, nes atsakovas A. M., būdamas ieškovo skolininkas ir dovanodamas turtą atsakovei D. M., pažeidė kreditoriaus interesus; kadangi atsakovas turtą padovanojo savo motinai. Esant šiai aplinkybei preziumuojamas atsakovo nesąžiningumas (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Teismo vertinimu, ieškinys pareikštas nepraleidus vienerių metų senaties termino, kadangi apie ginčijamo sandorio sudarymą ieškovas sužinojo 2009 m. balandžio 3 d., patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, o apie tai, kad ši sutartis pažeidžia jo teises, kreditoriui tapo aišku 2009 m. birželio 4 d.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o kitoje dalyje nutartį paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl neteisėtai pripažino buvus visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Kadangi byloje nebuvo ištirtos visos kreditoriaus teisių pažeidimui nustatyti reikšmingos aplinkybės, teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją, ir šias bylos dalis perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo stabdyti ar sujungti bylas
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu apeliantai A. M. ir D. M. reiškė prašymus stabdyti šios bylos nagrinėjimą arba sujungti nagrinėjamą bylą su Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2A-56/2014 (šioje byloje ginčijamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-217-115/2013). Prašymai buvo grindžiami tuo, kad, išnagrinėjus kitą civilinę bylą (Nr. 2A-56/2014), bus aišku, jog, sudarius ginčijamą sandorį, ieškovo AB DNB banko, kaip kreditoriaus, teisės, nebuvo pažeistos. Apeliantų teigimu, išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2A-56/2014, taip pat paaiškės ieškovo bei UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ padaryti pažeidimai.
Prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas, nes nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau pasisakė bei išsprendė iš esmės analogiškus apeliantų prašymus dėl šios bylos sustabdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kasacinis teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3131-345/2012 (aktualus bylos Nr. 2-217-115/2013), kurioje ginčijamas kredito sutarties nutraukimas. Taigi kasacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra privalomų šios civilinės bylos sustabdymo pagrindų (CPK 163 str.), o apeliantai neįrodė kitų pagrindų, kuriems esant stabdytinas šios civilinės bylos nagrinėjimas (CPK 164 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visas actio Pauliana ieškiniui taikyti būtinas sąlygas, įskaitant kreditoriaus teisių pažeidimą, gali nustatyti pats, įvertinęs šioje byloje esančius duomenis, todėl stabdyti nagrinėjamą bylą nėra jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Šiuo atveju nagrinėjama byla bei Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2A-56/2014 nėra vienarūšės bylos. Abi nagrinėjamos bylos neatitinka ir kitų CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, todėl prašymas dėl šių bylų sujungimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl kitų reikalavimų
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovų (apeliantų) A. M. ir D. M. kasacinius skundus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi kasacinis teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė actio Pauliana sąlygas reglamentuojančias teisės normas (CK 6.66 str.), spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), todėl neteisėtai pripažino buvus visas actio Pauliana taikymo sąlygas.
Kasacinis teismas nurodė, kad nebuvo ištirtos visos kreditoriaus teisių pažeidimui nustatyti reikšmingos aplinkybės, todėl bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti ieškovo ir kasatorių nurodomų aplinkybių, kuriomis jie grindžia ar ginčija ieškovo teisių pažeidimą, ir jų pateikiamų įrodymų visetą. Pažymėtina, kad, nagrinėdamas apeliantų kasacinius skundus, kasacinis teismas iš esmės pasisakė dėl kitų šioje byloje actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų bei pripažino: ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas AB DNB bankas turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę atsakovui A. M.; atsakovas A. M. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio (dovanojimo sutarties); ieškovas AB DNB bankas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pakartotinai nenagrinėja bei nepasisako dėl įsiteisėjusiu kasacinio teismo nutarimu konstatuotų actio Pauliana sąlygų egzistavimo (galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį, ieškinio senaties termino). Šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas ar buvo kitos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos: kreditoriaus AB DNB banko teisių pažeidimas, sudarant ginčijamą sandorį, ir ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas.
Dėl kreditoriaus AB DNB banko teisių pažeidimo
Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamai bylai aktualus CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditoriaus teisių pažeidimas kitokiu būdu. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, jeigu prievolės kreditoriui nevykdomos ir skolininko galimybės tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeičia, o šios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus ir kitais būdais: parduodamas turtą už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio kreditorius negali išsiieškoti skolos; įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai; sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo ir kita.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas AB DNB bankas ir atsakovai A. M. ir D. K. 2006 m. gruodžio 20 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė atsakovams 1 506 000 Lt kreditą. Atsakovų A. M. ir D. K. prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas dviejų nekilnojamųjų turto objektų įkeitimu: buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kreditavimo sutarties sudarymo metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalių susitarimu buvo įvertintas 1 420 000 Lt, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), - 480 000 Lt. Nekilnojamojo turto duomenimis šių butų vidutinė rinkos vertė atitinkamai sudarė 1 121 000 Lt ir 383 000 Lt, iš viso 1 504 000 Lt. 2007 m. lapkričio 30 d. apeliantai A. M. ir D. M. pasirašė ginčijamą dovanojimo sutartį, kuria atsakovas A. M. padovanojo savo motinai D. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 341/360 dalis žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto duomenimis, dovanojimo sutarties sudarymo metu perleisto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė sudarė 480 590,28 Lt. Byloje nėra įrodymų, kad po ginčijamojo sandorio sudarymo (2007 m. lapkričio 30 d.) apeliantas A. M. turėjo kito nekilnojamojo turto. Nėra duomenų ir apie kitą apelianto A. M. disponuojamą turtą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pagal ieškovo AB DNB banko pateiktus bei apeliantų nenuginčytus duomenis, dovanojimo sutarties sudarymo metu (2007 m. lapkričio 30 d.) pradelsti atsakovų A. M. ir D. K. įsiskolinimai bankui sudarė 30 500,80 Lt (nesumokėtos palūkanos bei delspinigiai). Nurodytą dieną buvo negrąžinta visa atsakovams A. M. ir D. K. suteikto kredito suma (1 506 000 Lt). Taigi ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2007 m. lapkričio 30 d.) apelianto A. M. įsiskolinimai bankui sudarė 1 536 500,80 Lt, iš kurios 30 500,80 Lt buvo vykdytini mokėjimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant faktinėms aplinkybėms, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas A. M. neturėjo turto, iš kurio galėtų būti tenkinami AB DNB banko reikalavimai pagal kreditavimo sutartį, o tuo metu galiojantys banko reikalavimai apeliantui A. M. sudarė 1 536 500,80 Lt, todėl A. M. sudarytas neatlygintinas sandoris, perleidžiant jam priklausantį didelės vertės (480 590,28 Lt) nekilnojamąjį turtą motinai, akivaizdžiai pažeidė AB DNB banko interesus, nes apribojo kreditoriaus galimybes susigrąžinti kreditą iš apelianto A. M.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip paminėta, atsakovų A. M. ir D. K. prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), tačiau bylos duomenys įrodo, kad nuo kreditavimo sutarties sudarymo (2006-12-20) iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo šio turto vidutinė rinkos vertė sumažėjo 211 000 Lt (nuo 1 504 000Lt iki 1 293 000 Lt). Byloje paskyrus hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizę, ekspertas T. A. Tupinis priėjo prie išvados, kad 2007 m. lapkričio 30 d. (dovanojimo sutarties sudarymo dieną) buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo 849 000 Lt, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė sudarė 444 000 Lt. Bendra įkeisto turto vertė ginčijamojo sandorio metu sudarė 1 293 000 Lt. Tai yra pagrindas prieiti prie išvados, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu (2007-11-30) kreditoriaus AB DNB banko reikalavimų (1 536 500,80 Lt) atsakovams A. M. ir D. K. nepadengė hipoteka įkeisto turto vertė (1 536 500,80 - 1 293 000 = 243 500,80 Lt). Taigi įkeistas nekilnojamasis turtas neužtikrino atsakovų A. M. ir D. K. prievolių pagal kreditavimo sutartį tinkamą (visišką) įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant faktinėms aplinkybėms, jog įkeisto nekilnojamojo turto vertė nepadengė kreditoriaus AB DNB banko reikalavimų pagal kreditavimo sutartį, o apeliantas A. M. neįrodė, kad nepatenkinta kreditoriaus reikalavimų suma (243 500,80 Lt) galėjo būti apmokėta iš kito jo turto, sprendžiama, kad ginčijamas sandoris sukėlė realią grėsmę, kad kreditoriaus AB DNB banko reikalavimai nebus įvykdyti.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo AB DNB banko teiginiais, kad dėl atsakovų A. M. ir D. K. netinkamai vykdomų prievolinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį kilo reali grėsmė kreditavimo sutarčiai nutraukti. Bylos duomenys įrodo, kad nuo kreditavimo sutarties sudarymo atsakovai netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus (10, 11 p.), nes nuolat vėluodavo mokėti apskaičiuotas palūkanas bei delspinigius už laiku nesumokėtas palūkanas. Mokėjimo terminų pažeidimai buvo tendencingi ir nuolatos didėjo, t. y., nuo kelių pradelstų dienų (pradžioje) iki kelių mėnesių. Ginčijamojo sandorio sudarymo pradelsti atsakovų A. M. ir D. K. įsiskolinimai bankui sudarė, kaip paminėta, 30 500,80 Lt, mokėjimai vėlavo iki 2 mėnesių. Remiantis kreditavimo sutarties (bendrųjų sąlygų) 46.1 punktu, sutartis galėjo būti nutraukta tuo pagrindu, jog kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Iš išdėstytų aplinkybių spręstina, kad, atsakovams A. M. ir D. K. netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, ginčijamo sandorio sudarymo metu realiai egzistavo galimybė atsakovams prarasti visos prievolės pagal kreditavimo sutartį vykdymo termino suteikiamą apsaugą, o tai ir įvyko: 2008 m. vasario 1 d. pranešimu bankas informavo A. M. apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad banko delsimas, nedelsiant nesiimant priverstinių skolos išieškojimo priemonių, nepaneigia aplinkybių, kad ginčijamojo sandorio sudarymo metu objektyviai egzistavo visos kredito sumos išieškojimo grėsmė.
Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo
Sudarius neatlygintiną sandorį, kitos sandorio šalies (D. M.) sąžiningumas neturi reikšmės (CK 6.66 str. 2 d.), tačiau, esant faktinei aplinkybei, kad neatlygintinas sandoris dėl nekilnojamojo turto perleidimo buvo sudarytas tarp sūnaus (A. M.) ir motinos (D. M.) galioja nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 p.). Siekdamas paneigti šią prezumpciją, A. M. įrodinėjo, kad iki dovanojimo sutarties sudarymo jis nežinojo apie pradelstus mokėjimus bankui, o butas, sudarant dovanojimo sutartį, buvo grąžintas motinai, kuriai jis priklausė bei juo naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytos apeliantų aplinkybės nėra įtikinamos bei nepaneigia A. M. nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sandorį. Apeliantas A. M. privalėjo žinoti apie savo finansinius įsiskolinimus bankui, nes A. M. buvo kreditavimo sutarties šalimi, t. y., vienas iš kredito gavėjų bei solidarių bendraskolių pagal kreditavimo sutartį. Taigi jis (apeliantas) turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą rūpintis bei domėtis tinkamu prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymu. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. posėdyje atsakovas D. K. patvirtino, kad su apeliantu A. M. visada aptarinėjo esamą situaciją ir jam viską pasakydavo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinami apeliantų motyvai, kad ginčijamu sandoriu jie neturėjo nesąžiningų tikslų, nes jie neįrodė realios aplinkybės, kuri lėmė objektyvų būtinumą perleisti šį turtą. Pastebėtina ir tai, kad bylos duomenimis tą pačią ginčijamo sandorio dieną (2007-11-30) apeliantas A. M. dovanojimo sutartimi perleido savo motinai ir kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), o byloje nėra duomenų, kad nurodytu metu apeliantas A. M. turėjo dar kito jam priklausančio nekilnojamojo turto.
Vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, jog iki dovanojimo sutarties sudarymo atsakovai A. M. ir D. K. nuolatos vėlavo mokėti įmokas pagal kreditavimo sutartį, atsakovas A. M. neturėjo kito nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditoriaus AB DNB banko reikalavimai, todėl yra pagrindas prieiti prie išvados, kad, ginčijamu sandoriu perleidžiant nekilnojamąjį turtą motinai, apeliantas A. M. siekė išvengti kreditoriaus AB DNB banko reikalavimų patenkinimo iš jam priklausančio turto, t. y., buvo nesąžiningas.
Konstatavus, kad, sudarant ginčo sutartį, apeliantas A. M. buvo nesąžiningas bei tokiu sandoriu pažeidė ieškovo AB DNB banko, kaip kreditoriaus, teises, pirmosios instancijos turėjo pagrindą ginčijamą sandorį panaikinti CK 6.66 straipsnio ir 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Dėl restitucijos taikymo
Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (ab initio) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad actio Pauliana tikslas - taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001, 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; ir kt.). Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2007 m. lapkričio 30 d. A. M. ir D. M. sudarytą buto bei dalies žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. 1-6059 negaliojančia, taikė vienašalę restituciją - įpareigojo atsakovę (apdovanotoją) D. M. grąžinti apeliantui (dovanotojui) A. M. ginčijamos dovanojimo sutarties pagrindu perleistą turtą (butą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini)). Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių restitucija galėtų būti netaikoma ar pakeistas taikytos restitucijos būdas (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo natūra pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Dėl kitų apeliantų pateiktų prašymų
Bylą gražinus nagrinėti apeliaciniam teismui iš kasacinio teismo, apeliantai, teikdami daugkartinius rašytinius paaiškinimus bei prašymus, kėlė klausimą dėl AB DNB banko padarytų pažeidimų, išduodant kreditą pagal kreditavimo sutartį; prašė įvertinti hipotekos teisėjų priimtų nutarčių pagrįstumą bei kredito sutarčiai taikyti vartotojų teisių apsaugos institutą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad klausimą dėl galimybės kreditavimo sutarčiai taikyti vartotojų teises ginančias nuostatas išsprendė kasacinis teismas, nutarime nurodęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo kreditavimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius. Kiti apelianto motyvai dėl AB DNB banko padarytų pažeidimų, hipotekos teisėjų priimtų nutarčių pagrįstumo nevertintini, nes nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką.
Dėl turto įvertinimo ekspertizės
Pateikęs 2014 m. sausio 24 d. papildomus rašytinius paaiškinimus bei prašymus, apeliantas A. M. prašė įpareigoti ekspertą T. A. Tupinį pakoreguoti ekspertizės aktą. Apelianto nesutikimas su eksperto išvadomis dėl įkeisto nekilnojamojo turto vertės įkainojimo buvo grindžiamas motyvais, kad ekspertas nepagrįstai nepritaikė butui, esančiam (duomenys neskelbtini), aukšto pataisos koeficiento bei, nustatydamas turto vertę pajamų metodu, neįtraukė nekilnojamojo turto bei fizinių asmenų pajamų mokesčių. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą įpareigoti ekspertą T. A. Tupinį pakoreguoti ekspertizės aktą, nes tokia ekspertizės akto korekcija nenumatyta CPK nuostatose. Pagal CPK 219 straipsnį ekspertizė gali būti skiriama pakartotinė arba papildoma, tačiau apeliantas neįrodė, kad atlikta ekspertizė yra nepakankamai aiški (išsami) ar eksperto išvados yra nepagrįstos, nes tik tai sudarytų pagrindą svarstyti dėl pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo. Apelianto išsakyti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su eksperto išvadomis, neduoda pagrindo išvadai, kad nekilnojamojo turto vertinimą ekspertas atliko netinkamai. Ekspertizės akte nurodyta, kad nekilnojamojo turto vertinimas bus atliekamas pagal pajamų metodą, o atliekant vertinimą šiuo metodu, grynųjų būsimųjų pinigų srautai perskaičiuojami į turto vertę. Taigi šiuo metodu skaičiuodamas turto vertę, ekspertas neturėjo įvertinti apeliantų nurodytų mokesčių. Nustatydamas aukšto pataisos koeficientą, ekspertas savo išvadas motyvavo bei pagrindė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ekspertizės išvadų pagrįstumu. Be to, iš ekspertizės akto turinio akivaizdu, kad teismo ekspertas vertino ginčo turtą ne tik pajamų metodu, bet ir lyginamuoju metodu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ekspertizės aktas (išvada) visapusiškas, pagrįstas, atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimus, todėl teismo eksperto T. A. Tupinio išvada remiasi (CPK 185, 216, 218 str.).
Dėl ieškinio priteisti iš atsakovų 760 043,76 Lt skolos ir palūkanų
Pirmosios instancijos teisme ieškovas buvo pareiškęs ieškinį priteisti iš atsakovų 760 043,76 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių ir teismas šį prašymą patenkino, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą priteisti iš atsakovų ieškovui 760 443 ,76 Lt skolos ir 11,63 proc. dydžio palūkanų panaikino ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukė. Lietuvos Aukščiausias Teismas šią apeliacinio teismo nutarties dalį paliko nepakeista ir ji įsiteisėjo, todėl nagrinėjant bylą pakartotinai dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, minėtas reikalavimas nenagrinėjamas ir dėl jo nepasisakoma.
Dėl bylinėjimo išlaidų
Atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą (byla dėl 760 043,76 Lt skolos priteisimo buvo nutraukta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi, o pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkintas), šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos.
Už ieškinio reikalavimą dėl 760 043,76 Lt skolos priteisimo ieškovas sumokėjo 11 600 Lt žyminio mokesčio, tačiau šioje dalyje byla buvo nutraukta tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas tarp tų pačių šalių (kreditoriaus AB DNB banko ir skolininkų A. M. ir D. K.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindo (CPK 293 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šioje reikalavimų dalyje (dėl 760 043,76 Lt skolos priteisimo) ieškovas pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, jo patirtos 11 600 Lt bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) neatlygintinos (CPK 94 str. 1 d.).
Ieškovas AB DNB bankas nepateikė įrodymų apie kitas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.).
Reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, siekiant grąžinti neteisėtai perleistą turtą, yra turtinio pobūdžio ir apmokestinamas CPK 80 straipsnio 1 dalies ir 1 punkto bei 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais. Ginčijamu sandoriu perleisto nekilnojamojo turto (buto ir žemės sklypo) rinkos vertė - 480 590 Lt, todėl už šio ieškinio reikalavimą mokėtinas 8 806 Lt žyminis mokestis. Ieškovas AB DNB bankas šio žyminio mokesčio nesumokėjo, todėl, patenkinus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, žyminis mokestis priteistinas į valstybės biudžetą iš apeliantų (atsakovų) A. M. ir D. M., po 4 403 Lt iš kiekvieno.
Atsižvelgiant į tai, kad byla dėl 760 043,76 Lt skolos priteisimo buvo nutraukta, ieškovui nepagrįstai pareiškus ieškinį, todėl proporcingai ieškovo netenkintų reikalavimų daliai (61 proc.) atlygintinos pirmosios instancijos teisme atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovas D. K. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
Atsakovo A. M. bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė teisinių paslaugų išlaidos: 1 600 Lt už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 1 200 Lt – už tripliko paruošimą ir 2 000 Lt už konsultacijas bei atstovavimą byloje, iš viso 4 800 Lt. Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo (nutraukta byla dėl vieno ieškovo reikalavimo) dalį (61 proc.) A. M. atlygintina 2 928 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo.
Atsakovės D. M. išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė tos pačios teisinių paslaugų išlaidos: 1 200 Lt už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 1 200 Lt už tripliko paruošimą ir 2 000 Lt už konsultacijas ir atstovavimo teisme išlaidas, iš viso 4 400 Lt. Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo (nutraukta byla dėl vieno ieškovo reikalavimo) dalį (61 proc.) D. M. atlygintina 2 684 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo.
Pagal byloje esančius duomenis (1 t.), pirmosios instancijos teismo patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudarė 13,85 Lt. Kadangi kiekvienai iš šalių tenkanti mokėti šių išlaidų dalis neviršytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (10 Lt), todėl iš proceso dalyvių jos nepriteistinos.
Bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme ieškovas AB DNB bankas patyrė 2 178 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį (39 proc.), ieškovui iš atsakovų D. ir A. M. priteistina po 424,71 Lt.
Atsakovas A. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 600 Lt žyminio mokesčio, nuo kitos žyminio mokesčio dalies teismo nutartimi buvo atleistas. Dėl kitų patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų nepateikė. Kadangi apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, nutraukus bylą dėl ieškovo reikalavimo priteisti 760 043,76 Lt, tai iš ieškovo atsakovui A. M. priteistina 234 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Už kasacinį skundą atsakovas A. M. sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio bei patyrė 5 100 Lt atstovavimo išlaidų (3 t., 1, 16-17 b. l.), o D. M. sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (3 t., 43 b. l.) ir patyrė 600 Lt atstovavimo byloje išlaidų (3 t. 44,62 b. l.). Kasacinis teismas patenkino skundą iš dalies, grąžinęs bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kadangi ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, todėl iš ieškovo atsakovams priteistina dalis jų patirtų išlaidų, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas; A. M. priteisiama iš ieškovo 1 000 Lt, D. M. – 300 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pakartotinai ieškovas patyrė 6 500 Lt už teismo ekspertizę. Ši suma priteistina ieškovui iš atsakovų A. M. ir D. M. po 3 250 Lt.
Kitų išlaidų ieškovas atlyginti neprašė ir tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Kadangi atsakovų A. M. ir D. M. apeliaciniai skundai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje buvo nepatenkinti, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą du kartus, ir kasacinės instancijos teisme buvo patirta 127,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Įvertinus tai, kad apeliantai A. ir D. M. sistemingai teikė teismams didelės apimties, analogiško turinio paaiškinimus, prašymus, todėl procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidos iš esmės patirtos dėl minėtų atsakovų pateiktų dokumentų gausos, todėl, remiantis CPK 96 straipsnio 5 dalimi, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios sudaro 127,75 Lt, priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovų A. ir D. M. (po 63,88 Lt iš kiekvieno).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį Nr. 1-6059, sudarytą 2007 m. lapkričio 30 d. tarp A. M. ir D. M. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 341/630 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją natūra, įpareigojant negaliojančiu pripažinto sandorio šalis grąžinti viena kitai tai, ką kiekviena jų yra gavusios pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, t. y., įpareigojant D. M. grąžinti A. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 341/630 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.
Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Priteisti valstybei iš apeliantų (atsakovų) A. M. (duomenys neskelbtini) ir D. M. (duomenys neskelbtini) po 4 467 Lt (po keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo AB DNB banko (į. k. 112029270) atsakovui A. M. (duomenys neskelbtini) 4 162 Lt (keturis tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt du litus), atsakovei D. M. (duomenys neskelbtini) 2 984 Lt (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovui AB DNB banko (į. k. 112029270) iš atsakovų A. M. (duomenys neskelbtini) ir D. M. (duomenys neskelbtini) po 3 674,71 Lt (po tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt keturis litus septyniasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidų.