Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-190-602/2018

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-03-21
Bylos Nr.: A-190-602/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00845-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas: J. P.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

12.17Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai

Administracinė byla Nr. A-190-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00845-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 12.17 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. P. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-80974 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą grąžinti iš pareiškėjos banko sąskaitos nurašytas pinigines lėšas.Pareiškėja paaiškino, kad vykdant Sprendimą iš jos banko sąskaitos buvo nurašytos piniginės lėšos. Sprendimas nebuvo įteiktas pareiškėjai, nors tai privalu padaryti. Pareiškėja pabrėžė, kad mokesčių administratoriaus patvarkymas gali būti įvykdytas savanoriškai ar dalimis. Pareiškėja nesutiko su mokestinės prievolės dydžiu, nes visą laiką mokėdavo 2 424 Lt žemės mokesčio, o šį kartą buvo apskaičiuota 5 397 Lt mokesčio suma bei delspinigiai. Prieštaraudama piniginių lėšų nurašymui pareiškėja nurodė, kad į ginčo sąskaitą yra pervedamas darbo užmokestis, iš kurio išieškomos sumos pagal vykdomuosius raštus. Įstatymas numato darbo užmokesčio dydį, kuris turi likti asmeniui atskaičius lėšas pagal vykdytinus dokumentus, todėl šiomis aplinkybėmis Sprendimas negalėjo būti pradėtas vykdyti.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja yra Elektroninio deklaravimo sistemos (toliau – ir EDS) naudotoja nuo 2009 metų, tačiau kadangi buvo pareiškusi norą gauti deklaraciją paštu, žemės mokesčio deklaracija už 2014 metus jai 2014 m. spalio 15 d. buvo išsiųsta gyvenamosios vietos adresu. Vėliau į VMI kreipėsi asmuo, kuris nurodė, kad pareiškėja minėtu adresu negyvena. Atsižvelgiant į tai, 2014 metų deklaracija pareiškėjai buvo išsiųsta sutuoktinio adresu, be to, apie susidariusią mokestinę nepriemoką paskelbta VMI interneto svetainėje, portale „Mano VMI“. Atsakovo teigimu, deklaracijos įteikimas tiek paštu, tiek paskelbiant viešai, atitinka teisės aktų nuostatas, todėl laikytina, kad deklaracija pareiškėjai buvo įteikta tinkamai.Inspekcija nurodė, kad pareiškėja nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje valdo žemės sklypus, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymą yra žemės mokesčio mokėtoja. Vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintais žemės mokesčio tarifais, taikytinais 2014 m., atsakovas apskaičiavo pareiškėjai žemės mokestį – 5 397 Lt. VMI pažymėjo, kad ginčo dėl deklaracijos teisėtumo pareiškėja neinicijavo, o delspinigiai – 122,64 Lt apskaičiuoti už 2013 m. ir 21,06 Lt pagal 2014 m. deklaraciją.VMI turi teisę mokestinę prievolę išieškoti priverstinai, jei asmuo įstatymų nustatyta tvarka nesumoka mokestinės prievolės. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka prievolės nesumokėjo, todėl buvo priimtas sprendimas išieškoti mokestinę prievolę ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Atsakovo teigimu, pareiškėja žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokesčio apskaičiavimu, taip pat jai buvo aiški pareiga mokėti mokesčius, ir kad nesumokėjus mokesčių administratorius imsis priemonių nepriemokai išieškoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos J. P. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad skundžiamu administraciniu aktu nutarta iš pareiškėjos išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos tuo pagrindu, kad pareiškėja nesumokėjo jai apskaičiuoto žemės mokesčio ir susidariusių delspinigių per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (5 397 Lt žemės mokestis ir 21,06 Lt delspinigiai) bei žemės mokesčio delspinigių (122,64 Lt) už 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.Išanalizavęs ginčui aktualų Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 20 dalies, 40 straipsnio 1 punkto, 81 straipsnio 1 dalies, 105 ir 106 straipsnių, Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55, 54, 55, 57 ir 75 punktų reguliavimą faktinių bylos aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad atsakovas, pranešdamas pareiškėjai tiek paštu pareiškėjos nurodytu adresu (Inspekcijai žinomu adresu, kuriuo pareiškėja gyveno nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d.), tiek kitais būdais (sutuoktinio adresu, viešo paskelbimo būdu), tinkamai veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Pažeidimų, informuojant pareiškėją apie 2014 m. žemės mokesčio apskaičiavimą ir terminą (iki 2014 m. lapkričio 17 d.) šiai mokestinei prievolei įvykdyti, teismas nenustatė. Pažymėjo, jog pareiškėja iš esmės nenurodė, kad jai nebuvo žinoma apie 2014 m. deklaracijoje apskaičiuotą žemės mokestį ir pareigą apskaičiuotą mokestį sumokėti.Teismas nurodė, kad mokesčių mokėtojui įstatyme numatytais terminais nesumokėjus naujai apskaičiuoto ir nurodomo sumokėti mokesčio ir (arba) su juo susijusios sumų, mokesčių administratoriui pirmiau minėti norminiai teisės aktai suteikia teisę apskaičiuotą mokestinę prievolę išieškoti priverstinai. Todėl, kaip ir šiuo atveju, pareiškėjai nuo deklaracijoje nurodyto termino (2014 m. lapkričio 17 d.) per 20 dienų nesumokėjus apskaičiuoto žemės mokesčio, VMI turėjo teisinį pagrindą žemės mokestį ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas išieškoti priverstinai. Atitinkamai atsakovas turėjo ir teisinį pagrindą priimti Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, pasirinkdamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą (duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų)).Atmesdamas pareiškėjos skundo argumentus, kad Sprendimas turėjo būti įvykdytas tik įsiteisėjus teismo sprendimui, teismas pabrėžė, kad Sprendimo, kuriuo tik išieškoma mokestinė nepriemoka, apskundimas nelaikytinas mokestiniu ginču MAĮ 2 straipsnio 22 punkto prasme, todėl Sprendimo apskundimas teismui savaime nesustabdo jo vykdymo. Mokestiniu ginču šiuo atveju būtų pareiškėjos apskųstas deklaracijoje apskaičiuotas mokėti mokestis, tačiau pareiškėja jo neginčijo.Žemės mokesčio mokėtojas – žemės savininkas (Žemės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d.). Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo kelis žemės sklypus, todėl aplinkybė, kad pareiškėja yra žemės sklypų valdytoja, atitinka paminėto teisinio reguliavimo sąlygą, kad pareiškėja yra šio mokesčio mokėtoja. Atsižvelgiant į tai, kad žemės mokestis kiekvienoje savivaldybėje, kiekvienais metais nustatomas atskiru sprendimu, mokėtinas mokestis kiekvieniems metams gali būti apskaičiuojamas skirtingas. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas žemės mokestį, vadovaujasi savivaldybių sprendimuose nustatytais žemės mokesčio tarifais. Kaip ir nagrinėjamu atveju, žemės mokestis 2014 metams buvo apskaičiuotas remiantis Vilniaus miesto savivaldybės 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 1-1227, kuris taikytinas tik 2014 metams, todėl apskaičiuotos sumos atitinkamai 2013 ir 2014 metams, teismo įsitikinimu, galėjo skirtis.Pareiškėja jai apskaičiuotos mokėtinos žemės mokesčio sumos neskundė, todėl vien tik argumentas, kad apskaičiuota mokestinė prievolė nėra teisinga, nes 2013 metais ji buvo mažesnė, teismo vertinimu, nepaneigia žemės mokesčio už 2014 metus teisingumo. Analogiškais motyvais teismas pasisakė ir dėl apskaičiuotų delspinigių. Pažymėjo, kad prievolių ataskaitoje yra išsamiai nurodyta, už kokį mokestinį laikotarpį yra apskaičiuoti delspinigiai. Pareiškėjai prievolė sumokėti žemės mokestį už 2013 metus buvo nustatyta iki 2013 m. lapkričio 15 d., todėl nesumokėjus iki minėtos datos delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos, taip pat prievolė sumokėti žemės mokestį už 2014 metus atsirado 2014 m. lapkričio 17 d., kurios pareiškėjai iki minėtos datos nesumokėjus, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai. Delspinigių apskaičiavimą, dydį ir terminus nustato MAĮ 95–100 straipsniai, tuo tarpu vien tik pareiškėjos skundo argumentas, kad delspinigiai neteisingi, nes nenurodyta kokiu pagrindu ir kokio dydžio delspinigiai apskaičiuoti, pripažintas nepakankamu delspinigių neteisėtumui pagrįsti.Teismas nurodė, kad MAĮ nėra reglamentuoti vykdomų mokestinių išieškojimų apribojimai, susiję su išieškojimais pagal vykdomuosius dokumentus. Pareiškėja skunde tik bendrai teigdama, kad įstatymas numato darbo užmokesčio dydį, kuris turi likti atskaičius lėšas pagal vykdytinus dokumentus, šio argumento teisiškai nepagrindė, t. y. nenurodė, koks konkrečiai teisės aktas reglamentuoja darbo užmokesčio dydį, kuris turi likti atskaičius lėšas pagal vykdytinus dokumentus. Todėl šis abstraktaus pobūdžio argumentas vertintas kaip teisiškai nepagrįstas.

III.

Pareiškėja J. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, bei priteisti teismo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas nustatyta tvarka. Pranešimas apie nesumokėtą mokestinę prievolę į portalą „Mano VMI“ įkeltas 2014 m. lapkričio 27 d. ir nepraėjus vienam mėnesiui nuo šio veiksmo atlikimo pradėtas žemės mokesčio išieškojimas. Teismas nenagrinėjo pinigų nurašymo teisėtumo klausimo. Nuo pareiškėjos minimalaus darbo užmokesčio atskaitoma 40 procentų lėšų pagal vykdomuosius raštu, o kita lėšų dalis turėtų būti neliečiama, nes yra reikalinga jai ir nepilnamečiam sūnui pragyventi.Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pareiškėjai nesutinkant su apskaičiuoto žemės mokesčio dydžiu, būtent atsakovas privalėjo pagrįsti, kad 5 397 Lt suma yra teisinga. Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokio dydžio delspinigiai apskaičiuoti. Teismas nepasisakė dėl privalomumo atsakovui išaiškinti savo priimamo individualaus administracinio akto apskundimo tvarką.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas pabrėžia, kad žemės mokesčio deklaracija yra viešojo administravimo subjekto (mokesčių administratoriaus) priimtas individualaus pobūdžio teisės aktas. MAĮ IX skyriuje įtvirtintas specialus mokesčių mokėtojų, kuriems mokesčių administratorius apskaičiuoja ir nurodo sumokėti mokestį, teisių gynimo būdas – mokestinio ginčo iniciavimas. Kadangi pareiškėja žemės mokesčio deklaracijos už 2014 metus per MAĮ nustatytą terminą neapskundė, mokestinio ginčo dėl deklaracijos teisėtumo neinicijavo, deklaracija yra galiojanti ir joje nurodyta mokėtina 5 397 Lt žemės mokesčio suma šioje byloje negali būti kvestionuojama.Žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjos atstovas neprašė pateikti delspinigių apskaičiavimo detalizacijos, nereiškė jokių konkrečių prieštaravimų dėl jų apskaičiavimo teisingumo, todėl buvo logiška manyti, kad pareiškėjai pakanka mokesčių administratoriaus atsiliepime išdėstyto paaiškinimo bei nurodyto teisinio pagrindo. Esant dabartinei situacijai, kai pareiškėja apeliaciniame skunde kelia abejones dėl delspinigių skaičiavimo, atsakovas nurodo teikiantis apeliacinės instancijos teismui detalią ataskaitą, kurioje nurodytas delspinigių skaičiavimo laikotarpis, trukmė, delspinigių procentinis dydis ir galutinė suma.Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą Išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-80974. Sprendime nurodyta bendra suma ir įmokos 5540,70 Lt. Sprendime nurodyta, kad sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Prie Sprendimo pridedamoje prievolių ataskaitoje nurodytas prievolės tipas – žemės mokesčio deklaracijos už 2013 ir 2014 metus, paskaičiuoti delspinigiai. Sprendimas priimtas remiantis MAĮ 102 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimas patalpintas Mano VMI elektroninių paslaugų portale, kur yra pažymėta, kad Sprendimas perskaitytas ir įteiktas 2014 m. gruodžio 15 d. VMI 2018 m. vasario 20 d. paaiškinimuose teismui nurodyta, kad pareiškėjai perskaičius Sprendimą Mano VMI elektroninių paslaugų portale, Sprendimas registruotu laišku nebuvo siunčiamas.VMI 2018 m. vasario 20 d. paaiškinimuose teismui nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 19 d. pareiškėja pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2014 m. gruodžio 19 d. VMI nusprendė sustabdyti Sprendimo vykdymą. 2015 m. rugsėjo 21 d. VMI nusprendė Sprendimą pripažinti netekusiu galios.2015 m. vasario 23 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą grąžinti iš pareiškėjos banko sąskaitos nurašytas pinigines lėšas.

V.

MAĮ 102 straipsnyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę duoti nurodymus kredito įstaigoms, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), jeigu mokesčių mokėtojas neleidžia patikrinti, ar teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai, arba jeigu dėl mokesčių mokėtojo yra priimtas sprendimas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje.MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka.MAĮ 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito įstaiga mokesčių administratoriaus nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos privalo įvykdyti visiškai. Minėtas mokesčių administratoriaus nurodymas turi būti priimamas bei vykdomas ir tuomet, kai mokesčių mokėtojo sąskaitoje nėra pinigų arba yra mažesnė pinigų suma negu nurašytina. Tokiu atveju nurašymas turi būti atliekamas tol, kol iš mokesčių mokėtojo sąskaitos bus nurašyta visa nurodyme nurodyta suma. Mokesčių administratorius sumažina savo nurodyme, kuris jau pateiktas kredito įstaigai, numatytą nurašytiną sumą, jei mokestinė nepriemoka iš dalies padengiama kitokiu būdu. Šiuo atveju mokesčių administratorius apie reikalavimo sumažinimą nedelsdamas informuoja kredito įstaigą, kuri pateiktą nurodymą vykdo pagal patikslintą sumą. MAĮ 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kredito įstaigai yra pateiktas mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos ir atitinkamas antstolių patvarkymas ar kitos valstybės institucijos sprendimas dėl priverstinio išieškojimo, o mokesčių mokėtojo sąskaitoje nėra pakankamai lėšų visiems minėtiems sprendimams ar nurodymams patenkinti, kredito įstaiga privalo vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą atsižvelgdama į Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilę bei minėtų dokumentų pateikimo datą. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju mokesčių administratoriui sumažinus nurašytiną sumą, nurodymo pateikimo data nesikeičia. MAĮ 63 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) nustatyta, kad mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigoms mutatis mutandis taikomos šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 754 straipsnis reglamentuoja reikalavimų patenkinimo eilę. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: <...> mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu <...>. MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. <...>Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestis apskaičiuojamas žemės mokestinei vertei taikant šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokesčio tarifą. Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokestį apskaičiuoja, centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos mokesčio deklaracijas užpildo ir centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos jas mokesčio mokėtojams pateikia mokesčio administratorius. Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad mokestis sumokamas iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 15 dienos. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį mokesčio tarifą nustato savivaldybės taryba šioje normoje nustatyta tvarka.MAĮ 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tokiais būdais: 1) tiesiogiai įteikiant; 2) siunčiant registruotu laišku; 3) telekomunikacijų galiniais įrenginiais; 4) viešai paskelbiant. MAĮ 164 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad telekomunikacijų galiniais įrenginiais dokumentai siunčiami mokesčių mokėtojo nurodytu elektroninio pašto adresu ir patvirtinami teisės aktų nustatyta tvarka. Dokumentai laikomi įteiktais jų išsiuntimo dieną. Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarime gali būti numatytos kitokios šio dokumentų įteikimo būdo sąlygos.

VI.

Pareiškėja skundžia administracinį aktą, kuriuo yra konstatuojamas būtinumas vykdyti pareiškėjai pagal viešosios teisės normas mokesčių deklaracijų pagrindu atsiradusias prievoles, t. y. mokestines prievoles. Viena iš įstatyme nustatytų mokestinių prievolių įvykdymo priemonių ir yra duoti kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Todėl mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčio mokėtojo teises.Mokestinė prievolė pareiškėjai atsirado pagal Žemės mokesčio įstatymą mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas Nr. 603 „Dėl žemės mokesčio“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. VA-55 „Dėl Žemės mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“) suformavus ir išsiuntus mokesčių mokėtojui žemės mokesčio, kuris administruojamas MAĮ tvarka, deklaracijas.MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis, kaip minėtas dėl žemės mokesčio, kur mokesčių mokėtojui atsiunčiamos suformuotos deklaracijos), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui pagrindą be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės. Be to, MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina įrodinėjimo mokesčių teisėje leistinumo taisykles, t. y. įtvirtina, kad mokestis gali būti deklaruojamas tik nustatytos formos dokumentuose ir kartu nustato prezumpciją, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. A-602-799/2013).Apeliantė nenurodo ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus arba kitų subjektų būtų buvęs kilęs ginčas dėl mokesčio mokėtojui pateiktų suformuotų žemės mokesčio deklaracijų, dėl minėtų deklaracijų tikslinimo ar kitokie ginčai, kuriais būtų ginčijami deklaruotas ir nustatytais terminais nesumokėtas mokestis. Dėl nurodytų motyvų, mokesčių administratorius nustatęs, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo deklaruoto mokesčio mokesčių įstatyme nustatytais terminais, remdamasis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 105 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčio mokėtojo mokestinę nepriemoką po 20 dienų po mokesčių įstatyme nustatyto mokesčio sumokėjimo termino pabaigos. Mokesčių administratorius panaudojo vieną iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos.Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčio mokėtojo teises. Sprendimas buvo įteiktas pareiškėjai vienu iš MAĮ 164 straipsnyje nustatytų dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo būdų, būtent telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Minėta, kad Sprendimas patalpintas Mano VMI elektroninių paslaugų portale, kur yra pažymėta, kad Sprendimas perskaitytas ir įteiktas pareiškėjai. Minėta, kad Sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo pateikdama skundą teismui. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog Pranešimas apie nesumokėtą mokestinę prievolę į portalą „Mano VMI“ įkeltas 2014 m. lapkričio 27 d. ir nepraėjus vienam mėnesiui nuo šio veiksmo atlikimo pradėtas žemės mokesčio išieškojimas. Šie mokesčio administratoriaus veiksmai yra teisėti. Šio sprendimo 36, 42 punktuose minėta, kad mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką po 20 dienų po mokesčių įstatyme nustatyto mokesčio sumokėjimo terminų pabaigos. Žemės mokesčio įstatyme nustatytas mokesčių sumokėjimo terminas buvo pasibaigęs, Sprendimas priimtas nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino, t. y. ne anksčiau negu įstatyme nustatytu terminu.Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes būtent atsakovas privalėjo pagrįsti, kad 5 397 Lt suma yra teisinga, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokio dydžio delspinigiai apskaičiuoti. Šio sprendimo 39–42 punktuose yra nurodyti motyvai, pagrindžiantys, kad mokesčių administratorius turėjo teisę priimti Sprendimą, o jame nurodoma deklaruoto mokesčio suma negali būti kvestionuojama nagrinėjamoje byloje. Mokesčių administratoriaus procesiniuose dokumentuose pagrįstai yra nurodoma, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė prašymo pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų ir jų delspinigių išklotines (aritmetinius skaičiavimus), nepasinaudojo VMI viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos, jos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 7 punkte numatyta teise susipažinti, suderinti ir patvirtinti VMI parengtą suderinimo aktą.Apeliacinio skundo argumentai dėl pinigų nurašymo teisėtumo klausimo neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui. Šie pareiškėjos argumentai yra susiję su nurodymo dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš asmens sąskaitos kredito įstaigoje vykdymu, kaip tai yra apibrėžta MAĮ 63 straipsnyje. MAĮ 63 straipsnyje yra įtvirtintos ne mokesčių administratoriaus, o kredito įstaigos pareigos, kurios negali būti administracinės bylos, kurioje ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas, dalyku. Pareiškėja nenurodė ir byloje nėra nustatyta, kad tam tikrų konkrečių pareigų, susijusių su nurodymo dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš asmens sąskaitos kredito įstaigoje vykdymu, neatliko mokesčių administratorius.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArūnas DirvonasVeslava RuskanVirginija Volskienė