- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-09
- Bylos Nr.
- AN2-583-594/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo darbo inspektoriaus R. R. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo M. M. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
M. M. 2017 m. vasario 22 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad 2017 m. sausio 20 d. iš D. V. buvo gautas prašymas dėl nelegalaus darbo, pagal kurį, nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 19 d. jis dirbo UAB „T. S.“ šaltkalviu-automechaniku. Dėl darbo tarėsi su direktoriumi M., darbo laikas 8.00-17.00 val., darbo užmokestis 700 (septyni šimtai) eurų. Dirbdamas D. V. sureguliavo kelių priekabų stabdžius, veržė guolius, prisuko grindis, keitė elektros lemputes, plovė „L.“ automobilį, tvarkė patalpas, kniedijo stabdžių kaladėles. Tyrimo metu nustatyta, kad apie D. V. įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui pranešta nebuvo, darbo sutartis su juo nesudaryta. Tokiais savo veiksmais UAB „T. S.“ direktorius M. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 99 straipsnio 3 ir 6 punktus.Jonavos rajono apylinkės teismas, konstatavęs, kad padaryta veika neturi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, požymių, 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį M. M. nutraukė. Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje, skiriant M. M. 1000 (vieno tūkstančio) eurų baudą. Institucijos teigimu, apylinkės teismo priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Motyvuodama šią išvadą Institucija pažymi, kad tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo M. M., tiek liudytojo G. Z. parodymai analizuojamu atveju turėjo būti vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi apsaugos darbuotojo G. Z. parodymais, pagal kuriuos D. V. įmonėje jokių darbų neatliko, nors apsaugos darbuotojas tik palydėjo administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį iki administracijos pastato ir matė, kad šis vaikščiojo po teritoriją. Juo labiau, kad pats D. V. tiek 2017 m. sausio 20 d. prašyme, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai ir išsamiai paaiškino, kokius darbus jis atliko. Pagrindo netikėti šiais parodymais, Institucijos įsitikinimu, nėra. Tai, kad D. V. susirado darbą ir jau dirba, betarpiškai patvirtino ir liudytojai V. Č. ir R. K.. Institucijos vertinimu, įrodinėjimas negali būti begalinis, o nagrinėjamu atveju M. M. kaltę patvirtinančių įrodymų surinkta pakankamai.Atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. M. atstovas advokatas J. J. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs M. M. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl M. M. nekaltumo jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo procesinį sprendimą remiantis vien tik Institucijos apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo išvadoms. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi Institucija, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas kilti. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), nelegaliu darbu laikomas darbas, atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra DK 93 straipsnyje (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant DK 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 (aktuali teisės akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) punktuose nustatytų reikalavimų. Iš aptartų teisės aktų seka, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Nagrinėjamu atveju kaltinimai pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį M. M. buvo pareikšti dėl to, kad su D. V. nebuvo sudaryta darbo sutartis ir nepranešta VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, sutikti su tokiais M. M. pareikštais kaltinimais, nėra objektyvaus pagrindo, ką pagrįstai skundžiamu nutarimu konstatavo ir apylinkės teismas. Sutinkamai su vieningai nelegalaus darbo bylose formuojama teismų praktika, pagrindiniai įrodymai aptariamos kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai. Nelegaliai dirbę asmenys dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio nusižengimo protokolą surašančiam pareigūnui, todėl pareigūnų parodymai yra itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Vertinant aptartą teismų praktiką nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste neabejotina, jog ir šiuo atveju, sprendžiant M. M. kaltės klausimą, būtina atidžiai patikrinti tiek jo paties, tiek ir galimai nelegaliai dirbusio asmens parodymus bei paaiškinimus, juos įvertinti visų duomenų kontekste ir tik tuomet vertinti, ar yra ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis.Analizuojamu atveju abejonių tuo, kad D. V. 2017 m. sausio 17 d. – 2017 m. sausio 19 d. lankėsi UAB „T. S.“, kurios tuometiniu vadovu buvo M. M., teismui nekyla. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ne tik D. V., bet ir pats M. M.. Tačiau administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį kilti, būtina nustatyti ne tik asmens lankymosi įmonėje faktą, bet ir realaus darbo aplinkybes. Kaip nustatyta D. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, pagal skelbimą jis susiskambino su UAB „T. S.“ direktoriumi ir susitarė susitikti dėl darbo įmonėje. Atvykęs į įmonę jis susitiko su direktoriumi, su kuriuo aptarė atlyginimą 700 eurų, jam žadėjo darbo aprangą ir sutarė, kad nuo rytojaus jis pradės darbą. Kitą dieną prieš 8 val. ryto jis nuvyko į įmonės antrą aukštą ir padavė sekretorei SODROS bei sveikatos knygeles. Po to, meistras Aleksandras jam liepė angare sušluoti šiukšles, po to, tvarkė stabdžių kaladėles vilkiko priekabai, tikrino, ar dega žibintai, prisukinėjo priekabos grindis, kniedijo kaladėles. Jis dirbo apsirengęs rūbais, kuriuos atsinešė iš namų. Trečią dieną meistras liepė nuplauti automobilį iš UAB „Lonas“, kurį nuplovęs grįžo į angarą ir pamatė naują žmogų, kurį meistras Aleksandras pristatė kaip dar vieną kandidatą į darbo vietą. Įmonėje jis dirbo vieną pilną darbo dieną ir dvi dienas nuo 8 iki 12 val. Jis buvo sutaręs, kad jį įdarbins nuo antradienio, dėl ko antradienį jis ir atnešė dokumentus. Analogiškas aplinkybes D. V. išdėstė ir savo prašyme dėl nelegalaus darbo, papildomai paaiškindamas, kad su įmonės direktoriumi jis aptarė ne tik atlyginimą, bet ir darbo pobūdį (šaltkalvis-automechanikas) (b. l. 3).Vertinant šių D. V. parodymų patikimumą ir objektyvumą, vis tik pažymėtina, kad nei kitų liudytojų parodymai, nei nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinkta rašytinė bylos medžiaga, aptartų D. V. teiginių, iš esmės patvirtinančių nelegalaus darbo faktą, nepatvirtino. Priešingai, juos paneigė. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į liudytojais nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje apklaustų G. Z. bei L. R., tiesiogiai bendravusių su į darbo pokalbį atvykusiu asmeniu (D. V.), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes. Abu šie asmenys pažymėjo, jog pirmą kartą į įmonės patalpas D. V. atvyko ne 2017 m. sausio 16 d. (kaip teigė pats D. V.), bet 2017 m. sausio 17 d. Būtent šią dieną, pasak liudytojų, įsidarbinti norintį asmenį priėmė serviso direktorius M. M.. Apsaugos darbuotojas G. Z. pats asmeniškai palydėjo D. V. iki direktoriaus darbo vietos, matė, kaip D. V. vaikščiojo po įmonės gamybines patalpas, vyrui buvo aiškinama apie darbo pobūdį, aprodomos darbo patalpos, buvo leidžiama susipažinti su darbo įrankiais bei stebėti atliekamus darbus šalia vyr. šaltkalvio A. P.. Tačiau, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei savo rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 26) G. Z. nepatvirtino, matęs D. V. dirbantį. Realaus D. V. darbo fakto nepatvirtino ir įvykio metu UAB „T. S.“ vadovo asistente dirbusi L. R.. Ji pažymėjo, jog įmonėje D. V. lankėsi du kartus – 2017 m. sausio 17 d., kai su juo bendravo įmonės direktorius M. M. ir 2017 m. sausio 18 d., kai atnešė savo medicininę knygelę bei asmens dokumentą. Tačiau, L. R. teigimu, 2017 m. sausio 18 d. D. V. jos pasiteiravus ar jo pristatytų dokumentų pakaks jo įdarbinimui, ji jam nurodė, jog neturi M. M. vizos, o ir sveikatą D. V. reikės pasitikrinti iš naujo dėl keliamų saugos reikalavimų, po ko atidavė šiam jo pateiktus dokumentus. Nors šie liudytojai ir dirba UAB „T. S.“, dėl ko galimas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, tačiau vertinamu atveju netikėti jų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių visuma, teisinio pagrindo nėra. Vien aplinkybė, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas M. M. buvo jų vadovas (šiuo metu jau nebedirba), nesant kitų neginčijamų įrodymų dėl šių asmenų šališkumo, negali lemti vertinimo, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Juo labiau, jog jų parodymai, kiek jie susiję su analizuojamu įvykiu, buvo nuoseklūs ir detalūs, sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir atitiko M. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus bei iš dalies – paties D. V. išdėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes. Esant šių duomenų visumai, sutikti su Institucijos apeliacinio skundo teiginiais dėl M. M. ir G. Z. parodymų, kuriuos iš esmės patvirtino ir L. R., vertinimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir liudytojų V. Č. ir R. K. parodymai apie tai, kad jų draugas D. V. susirado darbą ir tris dienas dirbo UAB „T. S.“. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad šie asmenys patys tiesiogiai D. V. dirbančio įmonėje nematė, įmonės darbo patalpose nesilankė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jie papasakojo tik tai, ką sužinojo iš D. V., todėl remtis vien tik jų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenys, sprendžiant M. M. kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo V. Č. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, remiantis kuriais, paimant D. V. iš darbo, šis būdavo su darbiniais drabužiais. Pats D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, šių aplinkybių nenurodė. Priešingai, remiantis D. V. parodymais, jis dirbo su drabužiais, atsineštais iš namų. Tai, jog jokie darbiniai drabužiai D. V. nebuvo išduoti, patvirtino ir visi liudytojais apklausti įmonėje dirbantys asmenys bei pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Tokiu būdu, liudytojų V. Č. ir R. K. parodymai M. M. kaltės įrodytumui reikšmės neturi. D. V. į darbą priimtas nebuvo, o neišsipildę jo paties lūkesčiai, galimai lėmę kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją, nelaikytini pagrindu administracinėn atsakomybei kilti. Atmetant Institucijos apeliacinį skundą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų visumos, galimo nelegalaus darbo tyrimas Institucijos vis tik buvo atliekamas formaliai, kas neabejotinai sutrukdė išsamių pirminių duomenų užfiksavimui. Nelegalaus darbo tyrimo aktas (b. l. 4) surašytas tik 2017 m. vasario 17 d., t. y. beveik po mėnesio nuo D. V. kreipimosi į Instituciją. Darbo inspektoriai į UAB „T. S.“ net nebuvo nuvykę, nepaėmė pirminių paaiškinimų iš įmonėje dirbančių asmenų bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens. Nors D. V. savo prašyme nurodė, kad su juo kartu dirbo meistras Andrejus, kuris jam duodavo tiesioginius nurodymus dėl atliekamo darbo, tačiau ir jis apklaustas nebuvo. Pirmosios instancijos teismo išsireikalautas 2017 m. vasario 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 72) yra lakoniškas ir visiškai neinformatyvus. Patikrinimo metu nustatyta tik tai, kad į Instituciją kreipėsi pilietis D. V., apie kurio įdarbinimą nepranešta VSDFV teritoriniam skyriui, dėl ko įmonės direktoriui bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Analizuojamu atveju įrodinėjimo pareiga nepagrįstai buvo perkelta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, kuris pats savo iniciatyva teikė rašytinius paaiškinimus, taip pat rašytinių paaiškinimų prašė ir iš savo darbuotojų. M. M. sąžiningai bendradarbiavo su Institucijos atstovais, todėl Institucijos atlikto tyrimo trūkumai negali lemti asmens teisinės padėties sunkinimo.Šių duomenų visumoje vis tik pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, spręstina, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo faktas nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje neįrodytas, komentuojamo administracinio nusižengimo sudėties M. M. veiksmuose nėra, dėl ko administracinio nusižengimo byla jo atžvilgiu buvo pagrįstai nutraukta skundžiamu apylinkės teismo nutarimu. Tokiu būdu, Institucijos apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamą Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus R. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.