Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. gynėjo advokato Jono Leikausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. Z. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.Apeliaciniame skunde gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir A. Z. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad A. K. mirė nuo A. Z. tyčia padarytų sužalojimų. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami.BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2011). Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti A. K. mirtį, išskyrus nuteistojo A. Z. panaudotą fizinį smurtą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 950/2016(01) yra nurodyta, kad A. K. mirties priežastis nenustatyta dėl toli pažengusio lavono puvimo. Lavono tyrimo metu nustatyti sužalojimai rodo, kad galima mirties priežastis - tai progresuojantis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas dėl krūtinės ląstos sienos nestabilumo. A. K. lavone nustatytos: <...4.1. Kraujosruvos galvos ir kairės akies viršutinio voko minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva dešinėje rankoje, krūtinkaulio, dešiniųjų II-XI šonkaulių dauginiai lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu, kairiųjų I-XII šonkaulių dauginiai lūžiai, I juosmeninio slankstelio keterinės ataugos lūžis. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai 12 val. laikotarpyje iki nukentėjusiojo mirties. Sužalojimai, vadovaujantis sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių 6.6.11, 6.6.15 punktais, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu; 4.2 Kairiųjų vidutinės pažasties linijos VI-IX šonkaulių rumbai susidarė gyjant kaulų lūžiams padarytiems galimai, ne anksčiau kaip 3 savaitės iki nukentėjusiojo mirties. Pasakyti apie sužalojimų padarymo mechanizmą nėra galimybės dėl toli pažengusio gijimo proceso. Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. A. K. lavone nustatyti sužalojimai, išvardinti 4.1 punkte, padaryti dauginiais trauminiais poveikiais mažiausiai - 9. Kraujosruvos galvoje padarytos mažiausiai 4 trauminiais poveikiais, kraujosruva dešinėje rankoje mažiausiai 1 trauminiu poveikiu ir krūtinės ląstos sužalojimai mažiausiai 4 trauminiais poveikiais. 4.2 punkte išvardinti sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu...> (t. 1, b. l. 98-104). Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta, ar A. Z. rankomis padaryti sužalojimai turėjo įtakos A. K. kvėpavimo funkcijos nepakankamumui. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas minėtą specialisto išvadą pateikęs specialistas K. Z. paaiškino, kad krūtinės sienos ląstos nestabilumas formuojasi tada, kai yra sulaužomas krūtinės ląstos sienos karkasas, kurį formuoja šonkauliai. Šiuo konkrečiu atveju A. K. lavone buvo nustatyti dešiniųjų II-XI šonkaulių dauginiai lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu, kairiųjų I-XII šonkaulių dauginiai lūžiai, t. y. nukentėjusiajam abipus keliose linijose buvo sulaužyti šonkauliai nuo I iki XII. Dėl to susidarė krūtinės ląstos sienos nestabilumas, kuris formuoja kvėpavimo funkcijos nepakankamumą. Taigi specialistas patvirtino, kad krūtinės ląstos sienos nestabilumą, sąlygojusį progresuojantį kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, sukėlė būtent specialisto išvados 4.1. punkte nurodyti sužalojimai, kurie buvo padaryti kietais bukais daiktais, galimai 12 val. laikotarpyje iki nukentėjusiojo mirties. Specialistas taip pat kategoriškai nurodė, kad specialisto išvados 4.2 punkte nurodyti sužalojimai neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, nes jie buvo begyjantys. Be to, specialistas atmetė aplinkybę, kad nukentėjusiojo mirties priežastis galėjo būti nesmurtinė, t. y. dėl ligos. Tai paneigia apeliaciniame skunde keliamas abejones, kad A. K. mirtį galėjo sukelti sužalojimai (šonkaulių lūžiai), kuriuos nukentėjusysis patyrė ne dėl įvykio metu A. Z. padarytų smurtinių veiksmų, o galimai anksčiau daugiabučiame name nukritęs nuo laiptų. Taigi smurtiniai A. Z. veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp A. Z. veiksmų, suduodant daugybinius smūgius, ir atsiradusių padarinių, nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra objektyvių duomenų, kad po A. Z. suduotų smūgių kas kitas dar galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Nuteistasis A. Z. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kumščiais sudavė daug smūgių A. K. į šonus. Kai A. K. parkrito ant žemės, jis dar sudavė dešinės rankos alkūne. Smūgius kumščiais, alkūne jis sudavė į veidą, krūtinę, šonus, nugarą. A. K. liko gulėti ant žemės, o A. Z. nuėjo į savo kambarį miegoti. A. K. buvo gyvas, o kai nuteistasis iš ryto atsibudęs nuėjo į svetainę, pamatė, kad A. K. sėdi ant taburetės pasilenkęs į priekį, pamėgino užčiuopti pulsą, bet jo nejautė, suprato, kad A. K. negyvas, labai išsigando ir pabėgo iš buto (t. 3 b. l. 62-65). Byloje nėra duomenų, jog buto viduje įvykio metu buvo kitų asmenų, nes konflikto metu bute buvo tik A. Z. ir A. K.. Nuteistasis nenurodė, kad į butą daugiau kas nors būtų atvykęs. Byloje taip pat nėra duomenų, kad naktį po įvykio pas A. K. namuose buvo pašalinių asmenų, įvykio vietoje buvo rasti tik nuteistojo ir nukentėjusiojo DNR profiliai (t. 1 b. l. 108-110). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis A. Z. padarė A. K. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-46-895/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. Z. kumščiais ir alkūne sudavė A. K. ne mažiau 9 smūgius į įvairias kūno vietas. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti A. Z. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Šie nuteistojo veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, taigi, nužudė A. K., veikdamas netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Z. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. Z. taip pat prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. Z. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą, todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. Z. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos baus­mės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tojo asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė, veikdamas netiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. Z. nėra teistas (t. 3, b. l. 10-11), 3 kartus baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 13-15), piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba, nesimoko. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.Teisėjų kolegija spren­džia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam baus­mės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. Z. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. Z. gynėjo advokato Jono Leikausko apeliacinį skundą atmesti.