- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-1643-513/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pirm.), Aušra Maškevičienė, Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
Teisėja Milda Valiulytė Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12694-2012-8
2013 m. gruodžio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės ir Albinos Pupeikienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl vienašalio sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas E. K. ieškiniu atsakovei AB SEB bankui prašė pripažinti 2006-02-07 kredito sutarties Nr. 0450618070196-67 ir 2006-12-29 kredito sutarties Nr. 0460618073916-38, sudarytų tarp E. K. ir AB SEB banko, nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir pakeisti 2006-02-07 ir 2006-12-29 kreditavimo sutarčių sąlygas: pakeisti sutarčių Bendrosios dalies 5.2 p. nurodytą 15 kalendorinių dienų įspėjimo terminą į 2 mėnesių įspėjimo terminą; sustabdyti pagal sutartis numatytų kredito įmokų bei palūkanų mokėjimą 24 mėn. terminui; pakeisti 2006-12-29 kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 5.2 p. nurodytą kredito grąžinimo paskutinės dienos datą į 2033 m. gruodžio 28 d.; pakeisti 2006-02-07 kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5.2 p. nurodytą kredito grąžinimo paskutinės dienos datą į 2033 m. vasario 6 d, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsakovė būdama stambi verslo kompanija, privalėjo įvertinti riziką suteikdama kreditus ieškovui, todėl pagrįsta reikalauti atsakovės prisiimti dalį atsakomybės. Nurodė, kad dėl finansinių sunkumų kreipėsi į atsakovę, prašydamas atidėti kredito dalių grąžinimo terminus. Atsakovė neieškodama geriausių abipuses tenkinančių problemos sprendimo būdų, iš karto nutraukė sutartis. Atsakovė nebendradarbiavo su ieškovu, elgėsi nesąžiningai, vienašališkai nutraukė kredito sutartis nesant esminio sutarties pažeidimo, nors ieškovas dėjo pastangas, kad išsaugoti sutartinius santykius.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-21 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš ieškovo 16,50 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu bei panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaro G. B. pradėtų vykdomųjų įrašų atlikimo procedūrų pagal hipotekos kreditoriaus AB SEB banko 2012-10-17 prašymus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipoteka užtikrintas 2006-02-07 kredito sutartį Nr. 0450618070196-67 ir 2006-12-29 kredito sutartį Nr. 0460618073916-38 sustabdymą. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudarytos kredito sutartys, kurias kvalifikuoti kaip vartojimo nėra pagrindo (CK 1.39 str. 1 d.; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Nustatė, kad ieškovas įsipareigojo vykdyti mokėjimus dienomis pagal nustatytą grafiką, todėl paskolos davėjui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Rėmėsi CK 6.874 str. 2 d. nuostata, kad, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Nustatė, kad ieškovo ir banko pasirašytoje kredito sutartyje numatytas sutarties nutraukimas banko reikalavimu, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją (Sutarties 5.2. p.). Visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas vykdant sutartį įteikiami šaliai arba siunčiami paštu ar faksu ryšiu; laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjų adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjai gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei (Sutarties 12 p.). Jeigu keičiasi kredito gavėjų adresai, kredito gavėjai tuojau pat privalo apie tai informuoti banką (Sutarčių 13 p.). Apie įsiskolinimą bankui ir apie vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą neįvykdžius įsipareigojimų, bankas ieškovą informavo 2012-07-17 raštu, kad kreditavimo sutartis vienasmeniškai bus nutraukta nuo 2012-08-21. Pažymėjo, kad bankas kreditavimo sutartį nutraukė skolininkui sistemingai pažeidinėjant šią sutartį. Atsakovė nurodė, kad bankas negavo jam priklausančių palūkanų ir delspinigių pagal 2006-02-07 kredito sutartį ilgiau kaip 18 mėnesių (nuo 2011-02-08), o pagal 2006-12-29 sutartį – ilgiau kaip 24 mėnesius (nuo 2010-07-30), kreditą ieškovas vėlavo grąžinti ilgiau kaip 11 mėnesių (nuo 2011-08-30). Ieškovas praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. esminis sutarties pažeidimas buvo ne vienkartinis. Nustatytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, jog sutarties nutraukimas buvo proporcinga bei adekvati banko pritaikyta priemonė už kredito sutarties sąlygų pažeidimą. Kreditorė, skolininkui ilgą laiką, nustatytais terminais nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį (CK 6.217 str. 5 d., kreditavimo sutarties 5.2 p.). Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo pakeisti kredito sutarties sąlygas, teismas pažymėjo, kad ieškovas neišnaudojo privalomos ikiteisminės procedūros, nes bankas negavo prašymo keisti kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2 p. ar pratęsti kreditų grąžinimo terminus. Nurodė, kad reikalavimas pakeisti sutarčių sąlygas atsirado po sutarties nutraukimo 2012-08-21, tik nagrinėjant bylą teisme, 2013-02-06 patikslinus ieškinį. Argumentavo, kad šalis, nepasinaudojusi pareiga pateikti kitai šaliai pasiūlymą keisti sutarties sąlygas, neturi teisės kreiptis tiesiogiai į teismą prašydama pakeisti sutartį. Ieškovas neįrodė CK 6.204 str. pagrindų. CK 6.204 str. 2 d. numatytas aplinkybes ieškovas grindžia iš esmės išimtinai pablogėjusia Lietuvos ekonomine situacija, tačiau įvardinamas Lietuvos ekonominių sąlygų pasikeitimas negali reikšti sutarties vykdymo suvaržymo CK 6.204 str. prasme. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad tų aplinkybių negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir nebuvo prisiėmęs tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 str. 2-3 d.). Be to, ieškovas ir trečiasis asmuo 2007-07-25 sudarė kredito sutartį su kitu kreditore AB DNB banku 188 253,01 EUR sumai, kuri vėliau buvo keičiama, ir taip dar daugiau padidino savo finansinius įsipareigojimus. Be to, ieškinio reikalavimas sustabdyti palūkanų mokėjimą 24 mėnesių terminui yra ne kredito sutarties sąlygos pakeitimas, o sutarties papildymas nauja sąlyga. Valios – keisti sutarčių sąlygas – neišreiškė ir ginčo kredito sutartis sudariusi trečiasis asmuo D. K.. Bylinėjimosi išlaidas atsakovei iš ieškovo priteisė CPK 93 str. 1 d., o valstybei su procesinių dokumentų įteikimu susijusias išlaidas - CPK 92 str. pagrindu. Vadovaujantis CPK 150 str. 2 d., nusprendė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-21 sprendimą panaikinti ir jos ieškinį tenkinti. Nurodo, kad ne dėl ieškovo kaltų veiksmų jis nebegalėjo tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygų, o dėl pasikeitusios ekonominės situacijos – Lietuvą ir ieškovą ištiko ekonominė krizė. Šios aplinkybės teismas nevertino. Argumentuoja CK 6.204 str. 3 d. norma ir teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl ginčo sutarčių pakeitimo ieškovo norimu būdu. Nesutinka su teismo vertinimu, jog kredito sutarčių kvalifikuoti kaip vartojimo nėra pagrindo, nes ieškovas kredito sutartis sudarė kaip fizinis asmuo ir sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu, ieškovui priimant atsakovės pateiktas (primestas) standartines kredito sutarčių sąlygas, tokiu būdu apribojant jo teisę derėtis dėl tam tikrų sutarčių sąlygų. Mano, kad atsakovė, kaip stipresnė sutarties šalis, turėjo ieškovo atžvilgiu veikti apdairiai ir rūpestingai bei turi bent iš dalies prisiimti neigiamą savo veiklos padarinių riziką. Vienašališkai nutraukdama sutartis atsakovė pažeidė teisinių santykių stabilumo principą bei vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovė neturėjo teisės nutraukti sutarčių, nes: dėl ekonominės krizės pasikeitė skolininkų turtinė padėtis ir tai objektyvi, visiems žinoma aplinkybė; atsakovė nebendradarbiavo su skolininkais, o ieškovas šią pareigą vykdė tinkamai; sutartys sudarytos prisijungimo būdu; nutraukus sutartis ir esant priverstiniam išieškojimui ieškovas patirtų didelius nuostolius, nes net realizavus turimą turtą, kurio kainos ženkliai kritusios, ieškovas liktų skolingas atsakovei didelę pinigų sumą; ieškovui atsakovė buvo suteikusi tik 20 dienų papildomą terminą prievolėms įvykdyti, kuris yra akivaizdžiai per trumpas, nesąžiningas ieškovo atžvilgiu bei nepagrįstas jokia kredito sutarties nuostata, o sutarties 5.2 p. nurodytas įspėjimo terminas taip pat akivaizdžiai per trumpas ir neprotingas ginčo įsiskolinimui padengti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad ieškovo argumentai iš esmės yra tokie patys kaip ir patikslintame ieškinyje ir dėl jų pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė. Nesutinka su apelianto argumentais, jog atsakovė negalėjo vienašališkai nutraukti sutartis, o tai padarydama pažeidė teisinių santykių stabilumo principą. Pažymi, kad bankas nuo 2011 m. bendradarbiaudamas su apeliantu suteikė jam įmokų mokėjimo atidėjimus, ne kartą siūlė padengti susidariusį įsiskolinimą per protingą terminą, taigi siekė išsaugoti sutartinius santykius ir vienašalis sutarties nutraukimas panaudotas kaip ultima ratio priemonė, kai objektyviai jau nebuvo galimybės išsaugoti sutartinius santykius, nes kredito sutarčių pažeidimo nebuvo nežymūs ar vienkartiniai, o buvę teisiniai ir esminiai – bankas ilgą laika iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartis ir nebeturėjo pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis. Tolesnis sutarčių nevykdymo toleravimas būtų nepagrįstai didinęs tiek banko, tiek apelianto bei jo bendraskolės nuostolius. Sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia nuo pareigos sutartį įvykdyti ir šalis negalinti vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą. Pažymi, kad šiuo atveju ieškovas tik formaliais raštais, o ne aktyviais veiksmais bandė keisti susidariusią situaciją. Apelianto akcentuojamą ekonominės krizės aplinkybę nelaiko pateisinančią ieškovo pareigą nevykdyti sutartinių įsipareigojimų. Nesutinka, kad bankas šiuo atveju turėtų prisiimti dalį rizikos, nes kredito sutartis ieškovas sudarė kaip patyręs verslininkas verslo, o vartojimo tikslais, taigi turėjo pakankami patirties numatyti sutarčių nevykdymo riziką. Sutarčių nevykdymą sąlygojo paties ieškovo veiksmai – turėdamas ginčo įsipareigojimus, ieškovas 2007-07-25 iš AB DnB NORD banko pasiskolino dar 187 567,87 EUR (apie 648 610 Lt) dar vienai savo verslo idėjai įgyventi, tuo nepagrįstai padidindamas turimų įsipareigojimų atsakovei nevykdymo riziką. Pažymi, kad verslininkui nustatomi aukštesni elgesio standartai verslo praktikoje, nes jis veikia kaip šios srities profesionalas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.).
Apeliantas teigia, kad atsakovė vienašališkai nutraukė ginčo kredito sutartis neturėdama tam teisėto pagrindo, nesant esminio sutarties pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu remiantis CK 6.217 str. 2 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 str., o tvarką – 6.218 str. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 1, 2 dalys). CK 6.217 str. 5 d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai, todėl pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojamuosius požymius nevertinami.
Nagrinėjamu atveju su ieškovu sutartys nutrauktos esant esminiam sutarties pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas laiku nemokėjo bankui mėnesinių įmokų ir bankas ne kartą ragino tai padaryti, tačiau ieškovas savo įsipareigojimų bankui neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis ne dėl savo kaltės, ar esant laikiniems sunkumams nemokėjo įmokų bankui, teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sutartys su juo nutrauktos neteisėtai. Įmokų bankui laiku nemokėjimai pripažintini kaip esminiai ginčo kredito sutarčių pažeidimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog sutartys su ieškovu buvo nutrauktos laikantis CK 6.218 str. nustatytos tvarkos. Esant šioms aplinkybėms ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadas, kad nebuvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, nes nėra CK 6.217 str. 2 d. numatytų esminių sutarties pažeidimo pagrindų, atmestini kaip nepagrįsti.
Nustatyta, kad pagal kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2. p. šalys buvo sutarusius, kad kreditorius turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2.1. p. esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1 - 4.10 p. nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovas įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (sutarties 4.1. p.), mokėjimo dieną banko sąskaitoje, kuri nurodyta sutarties specialiosios dalies 10 p., sukaupti lėšų sumą, reikalingą kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką (sutarties 4.4 p.). Pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtinta rašytiniai bylos duomenys. byloje įrodyta, kad ieškovas įsipareigojimų pagal 2006-12-29 kredito sutartį, mokėjimų nevykdo nuo 2011-08-02, o pagal 2006-02-07 kredito sutartį – nuo 2011-12-27. Ieškovo įsiskolinimas 2011-08-31 pagal 2006-02-07 kredito sutartį sudarė 2 285,33 EUR uždelsta grąžinti kredito dalis, 107 766 EUR nesumokėtų palūkanų ir 496,81 EUR priskaičiuotų delspinigių; pagal 2006-12-29 kredito sutartį ieškovo įsiskolinimas 2011-08-31 dienai sudarė 1 061,03 Lt uždelsta grąžinti kredito dalis, 8 637,63 Lt nesumokėtų palūkanų ir 3 966,61 Lt delspinigių. Kredito sutarties 2011-08-31 pakeitimu Nr. 2 ieškovui suteikta papildoma kredito suma negrąžinto kredito ir nesumokėtų palūkanų įsiskolinimams pagal abi kredito sutartis refinansuoti 5 906,40 EUR, tačiau ši suma nebuvo išmokėta, nes ieškovas tinkamai neįvykdė šiame pakeitime specialiosios dalies 8.1.2 ir 8.3 p. nustatytų papildomos kredito sumos išmokėjimo sąlygų. Todėl įsiskolinimai pagal kredito sutartis, buvę iki 2011-08-31, liko nepanaikinti. Remiantis kredito sutarčių 2011-08-31 pakeitimais, ieškovui 12 (dvylikai) mėnesių buvo atidėtas kredito dalies grąžinimas. Po skolų restruktūrizavimo ieškovas turėjo mokėti tik palūkanas, o kreditą pradėti grąžinti 2012-09-07. Ieškovas ir jo bendraskolė, buvusi sutuoktinė, net ir sumažintų įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Apie kredito sutarčių vienašalį nutraukimą ieškovas ir jo bendraskolė buvo iš anksto atsakovės įspėti tinkamai – 2012-01-25, 2012-02-28, 2012-05-04 įspėjimais, nustatant papildomus terminus prievolėms įvykdyti (t. 1, b. l. 65–78). Per nustatytą terminą, iki 2012-07-16, nei ieškovas, nei jo buvusi sutuoktinė D. K. banko 2012-06-27 rašte nurodytų veiksmų neatliko, įmokų pagal kredito sutartis nemokėjo (t. 1, b. l. 82–83). 2012-07-17 raštais bankas ieškovui ir jo bendraskolei nustatė papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti iki 2012-08-20 ir įspėjo, kad iki nurodytos datos nepadengus įsiskolinimų pagal kredito sutartis, jos bus vienašališkai nutrauktos 2012-08-21 (t. 1, b. l. 86–89). Atsakovė 2012-08-01 raštu ieškovą informavo, kad jo prašymai nagrinėjami nebus, kadangi bankas savo poziciją dėl galimybės keisti kredito sutarčių sąlygas išsamiai išdėstė 2012-06-27 rašte, o 2012-06-27 rašte išdėstytų prašomų veiksmų ieškovas neatliko (t. 1, b. l. 31–39). Atsakovė pakartotinai įspėjo, kad iki 2012-08-20 nepadengus visų įsiskolinimų pagal kredito sutartis, jos bus vienašališkai nutrauktos 2012-08-21. 2012-08-30 raštu atsakovė informavo ieškovą, kad jo prašymas nagrinėjamas nebus, nes atsakovė savo poziciją dėl galimybės keisti kredito sutarčių sąlygas išsamiai išdėstė 2012-06-27 rašte, o 2012-06-27 rašte išdėstytų prašomų veiksmų ieškovas neatliko (t. 1, b. l. 40–41). Be to, atsakovė informavo ieškovą, kad kredito sutartys yra nutrauktos 2012-08-21. Atsakovas ieškovui įspėjimus ir pranešimus dėl sutarties nutraukimo prieš terminą dėl įsipareigojimų nevykdymo ieškovo nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12–27, 84–85, 90–91, t. 2, b. l. 5–20). Šios aplinkybės yra pagrindas tvirtinti, kad ieškovas praleido kreditų mokėjimo terminus, sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą, pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovės nustatytus papildomus terminus, neišnaudojus atsakovės suteiktos refinansavimo galimybės, atsakovės ne vienkartinius raginimus įvykdyti įsipareigojimus ieškovas neįvykdė ir pradelstų mokėjimų nepadengė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus bei nustatytą papildomą terminą pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat kelis kartus įspėtas, kad nesumokėjus įsiskolinimo, bankas vadovaudamasis kredito sutartimis jas nutrauks. Pažymėtina, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija įvertinus sutarčių pažeidimo trukmę ir mąstą, laiko, kad atsakovė nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartis. Kadangi ieškovas pažeidė kredito sutarčių 4.1 ir 4.4 p., nemokėjo kredito dalių, apskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį laikytinas esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl atsakovė vadovaudamasis CK 6.217 str. 5 d. ir kredito sutarčių 5.2 p., turėjo teisę jas vienašališkai nutraukti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.217 str. 2 d. nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartyse nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius (atsakovė) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo vertini atsakovės veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais numatytais CK 6.217 str. 2 d.
Teisėjų kolegijos nuomone byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą kredito sutartį (CK 6.200 str. 1, 2 d.). Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas siekė įsiskolinimų pagal sutartis atidėjimo ir šiuos prašymus atsakovė reagavo, juos svarstė ir į juos ieškovui atsakė (t. 1, b. l. 28-41). Įvertinus ieškovo siųstų raštų atsakovei turinį, matyti, kad ieškovas siūlė ieškovei abstrakčius ginčo situacijos sprendimo variantus, o ne konkrečius pasiūlymus, įrodančius, kad ieškovas racionaliais būdais uždirbs pinigus ir juos panaudos įsiskolinimų padengimui. Be to, minėta aplinkybė, jog ieškovas, kartu su buvusia sutuoktine D. K. 2007-07-25 iš AB DnB NORD banko pasiskolino dar 187 567,87 EUR (t. 1, b. l. 100-124), leidžia teigti, kad ieškovas žinodamas apie jau turimų įsiskolinimų mastą, veikė savo rizika ir kaip verslininkas toliau skolinosi pinigus, taigi suprato ir (ar) turėjo ir galėjo suprasti, kad ateityje paskolintus pinigus bankams teks grąžinti, o negrąžinus, kils kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo pasekmės. Byloje nepateikta duomenų, dėl kokių priežasčių kredito dalių grąžinimas nebuvo mokamas tinkamai ir laiku. Byloje nenustatyta aplinkybės, kad ieškovas būtų netekęs darbinių pajamų, darbo, buvo susiklosčiusi sunki jo finansinė padėtis. Aplinkybė, kad šalyje įvyko ekonominė krizė, neįrodo, kad ieškovo finansinė padėtis pablogėjo. Be to, vien ekonominės krizės faktas, negali būti pagrindas nevykdyti sutarčių, nebendradarbiauti su atsakove, būti pasyviam ir neieškoti konstruktyvių problemų sprendimo būdų.
Nustatyta, kad atsakovei 2012-08-30 priimant sprendimą dėl sutarties nutraukimo, ieškovo negrąžinto kredito pagal 2006-02-07 kredito sutartį Nr. 0450618070196-67 skola buvo 100 097,19 EUR (93 714,72 EUR negrąžintas kredito likutis, 4 717,39 EUR palūkanos ir 1 665,08 EUR delspinigiai), o pagal 2006-12-29 kredito sutartį Nr. 0460618073916-38 – 490 900,70 Lt (44 8793,63 Lt negrąžintas kredito likutis, 30 884,31 palūkanos ir 11 222,76 Lt delspinigiai) (t. 1, b. l. 40). Tokie žymūs kreditų dalių, palūkanų bei delspinigių nemokėjimai, ieškovo formalus bendravimas su atsakove, įmokų neatlikimas ilgą laiko tarpą, leido atsakovei nesitikėti, kad sutartys bus vykdomos ateityje. Įrodymų, kad ieškovas yra sumokėjęs nors dalį susidariusio įsiskolinimo bei finansiškai pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimus, byloje nėra.
Įvertinus atsakovės veiksmus ginčo situacijoje darytina išvada, atsakovė nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip nutraukiant sutartis, sutartys buvo nutrauktos tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius. Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditavimo sutarčių sąlygas, kurios buvo pagrindas vienašališkai atsakovei nutraukti sutartis, konstatuoja, kad jos neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų.
Dėl ieškovo reikalavimo pakeisti sutarčių sąlygas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais (taip pat vienašališkai nutraukti sutartį), jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Įstatymas nustato, kad esminį sutarties vykdymą suvaržančios aplinkybės gali būti konstatuojamos tik tokiu atveju, jeigu jos atitinka visus CK 6.204 str. 2 d. nurodytus kriterijus: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
Byloje įrodyta, kad kredito sutartys atsakovė vienašališkai nutraukė nepažeisdama CK 6.217 str. ir 6.218 str. 1 d. nuostatų. Ieškovas turėjo įrodyti visas CK 6.204 str. 2 d. minėtas aplinkybes, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nagrinėjamą reikalavimą keisti ginčo kredito sutarčių sąlygas (CPK 178 str.).
Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas, taikytinas sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Valstybei iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis), kurio sumokėjimas 2013-07-22 Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi buvo ieškovui atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (t. 2, b. l. 46, CPK 80 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkių šimtų litų) žyminio mokesčio valstybei.