Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-03-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-289/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-20
Bylos Nr.
1A-289/2012
Teisminio proceso Nr.
1-62-1-00189-2011-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Teisėjų Albinas Bielskis, Rūta Mickevičienė (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
I. M.
Advokatai
Žilvinas Astrauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-289/2012Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00189-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2., 1.2.4.1., (S)
1.2.4.8.1. (N)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėja),

Teisėjų Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistajam I. M.,nuteistojo gynėjui advokatui Žilvinui Astrauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš I. M. priteista Valstybinei teritorinei ligonių kasai – 583,65 Lt gydymo išlaidų ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui – 425,58 Lt už objektų cheminį tyrimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteistas už tai, kad kėsinosi sunkiai sutrikdyti O. M. sveikatą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji išvengė sunkių padarinių, o būtent 2011 m. gegužės 24 d. apie 18 val. O. M. priklausančiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu žinodamas, kad sieros rūgštis yra agresyvi medžiaga, pagrasinęs O. M. „išplikyti akis”, matydamas, kad šalia O. M. sėdi jų sūnus M. M., t. y. siekdamas sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, pylė sieros rūgštimi O. M. į veido sritį, tačiau O. M. pasilenkus ir taip išvengus sunkių pasekmių, užpylė rūgštį jai ant nugaros, M. M. ant rankos bei ant nugaros. Dėl nudeginimo sieros rūgštimi nukentėjusiajai O. M. padarytas kairio peties ir nugaros kairės pusės pirmo laipsnio cheminis nudegimas, o netoliese sėdinčiam sūnui M. M. padarytas kairės rankos ir nugaros cheminis nudegimas, apimantis iki 10 procentų kūno paviršiaus, kas atitinka nežymius sveikatos sutrikdymus.

Šalies argumentai

Nuteistasis I. M. apeliaciniame skunde prašo jo veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir sužvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiajai O. M. nebuvo padaryti sužalojimai, pakenkę jos sveikatai, t. y. nebuvo padaryti sužalojimai, dėl kurių nukentėjusioji neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip sunkiai suluošinta, susirgo sunkia nepagydoma liga, realiai gresiančia gyvybei arba sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Nukentėjusiajai buvo padarytas peties ir nugaros pirmojo laipsnio cheminis nudegimas, tą pačią dieną ji buvo išleista iš ligoninės, o kitą dieną galėjo ir ėjo į darbą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo I. M. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis I. M. nesutinka su jo įvykdytos nusikalstamos veikos teisine kvalifikacija dėl O. M. padaryto sveikatos sutrikdymo ir prašo ją perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis taip pat mano, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo I. M. kaltės ir jo padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kuriuos parodymus vertina kaip objektyvius, atitinkančius kitas byloje nustatytas aplinkybes, o kuriuos atmeta. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo parodymai nenuoseklūs, esminėse detalėse prieštaringi, paneigti byloje esančiais įrodymais, todėl, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo parodymais pagrįstai vadovavosi tik ta apimtimi, kiek ji atitiko kitus byloje esančius įrodymus, o likusius vertino kritiškai, kaip norą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant byloje surinktus įrodymus baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nėra pažeistos (BPK 20 str. 2 d., 3 d., 4 d.). Nuteistojo I. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, kadangi jie atitinka būtent šio baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliantas ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog jo padaryti sužalojimai būtų sukėlę sunkius padarinius, nurodytus šio įstatymo dispozicijoje. Apeliantas nurodo, jog O. M. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas (peties ir nugaros odos pirmo laipsnio cheminis nudegimas), todėl jo veiksmus prašo kvalifikuoti pagal BK 140 straispnio 1 dalį.

Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių analizė ir padaryta teisinga išvada, kad I. M. veikė tiesioginė tyčia siekdamas sunkiai sužaloti nukentėjusiąją O. M.. Tokia teismo išvada pagrįsta tuo, kad I. M. atliko eilę objektyviųjų veiksmų: nukentėjusiajai atsisakius priimti jį gyventi, nuteistasis turėdamas tikslą paimti neatskiestą sieros rūgštį ir ja išplikinti buvusiai žmonai akis, paarašė įleidžiamas į sandėliuką, kuriame laikė neatskiestą sieros rūgštį, ir paėmęs stiklainį su šiuo skysčiu, atsinešė į kambarį ir pagrasinęs ,,išplikyti akis“ pylė sieros rūgštį nukentėjusiajai į veidą. O. M. pasilenkė ir išvengė sunkių padarinių, o sieros rūgštis pateko jai ant nugaros ir sūnui ant rankos bei nugaros. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl I. M. veiksmų kryptingumo yra pagrįsta išsamių visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu I. M. argumentas, jog jis neturėjo tikslo sunkiai sužaloti buvusią žmoną, o siekė ją tik pagąsdinti, yra pagrįstas vien jo subjektyviais įvykio aiškinimais ir buvo atmestas kaip nepasitvirtinęs.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas pripažino, kad I. M. veikė tiesioginė tyčia, o sprendžiant iš aprašyto tyčios turinio, tyčia buvo apibrėžta. I. M. naudojo agresyvią medžiagą – 92% koncentracijos sieros rūgštį, kurią pylė nukentėjusiajai į veidą, prieš tai pagrasinęs jai išplikinti akis, kas rodo, jog jo tikslas buvo atimti regėjimą buvusiai žmonai. Patekus į akis tokios – 92% koncentracijos rūgščiai, nukentėjusioji galėjo patirti negrįžtamus, sunkaus laipsnio sužalojimus, ką teisme patvirtino ir ekspertas (t. 1, b.l . 46-47, 53, 55, t. 2, b. l. 36-49). Nors nukentėjusiajai O. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 73), tačiau faktiniai bylos duomenys rodo, kad I. M. tyčia buvo apibrėžta, todėl jo veiką kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius negalima. Neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato padarinius, tačiau jų neindividualizuoja, o šiuo konkrečiu atveju nuteistasis siekė sunkių padarinių, kaip pats nurodė, ,,išplikinti akis“, todėl turėjo tikslą atimti O. M. regėjimą. Jeigu neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako tik už atsiradusius padarinius, tai apibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą ne tik tada, kai tikslas pasiekiamas, bet ir kai nepasiekiamas. Būtent pagal tyčios kryptingumą pirmosios instancijos teismas pripažino, kad I. M. siekė sunkiai sužaloti O. M. (atimti jai regėjimą) ir tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios (nukentėjusiajai pasilenkus, skystis nepateko į akis, o po to vandeniu nusiplovė ant kūno patekusią sieros rūgštį), nusikaltimas nebuvo pabaigtas. Tyčios kryptingumas nustatytas atsižvelgus į aplinkybių visumą, o ne tik į atsiradusius padarinius.

Kolegija sutinka su nuteistajam I. M. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Apygardos teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, t. y. padarytas vienas sunkus ir vienas nesunkus nusikaltimai (BK 11 str. 3 d., 5 d.), atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo neigiamą asmenybės charakteristiką ir skyrė I. M. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas I. M. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Albinas BielskisLinas Šiukšta