Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant atsakovo atstovei Elinai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (15/4-3) 31-270 (00080) atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. K.“ (b. l. 15-18, 90-93).

panaikinti Migracijos departamento 2015-02-27 sprendimą Nr. (15/4-3) 31-270 (00080);įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo atstovas yra gerai žinomas, turintis gerą reputaciją teisininkas Pakistane. Pareiškėjas įpareigojo teisininką įregistruoti jo įmonę, teisininkas užsakė advokatų kontoros Vilniuje „Legal Line“ paslaugas, kad ji įregistruotų pareiškėjui įmonę. Jeigu įmonę įregistruoja teisininkas, neturėtų kilti abejonių dėl neteisėtos veiklos. „Legal Line“ įregistravo pareiškėjui įmonę. Įsteigimo metu naujos įmonės nuomoja biurų paslaugas ir kai jos yra įregistruotos, persikelia į savo tikrą buveinę. Dėl šios priežasties iš viso įmonės registracijos adresu buvo registruotos 611 įmonės, o dabar ten įregistruotos 155 įmonės, nes 456 įmonės persikėlė į savo realias buveines. Vienintelė priežastis, kodėl įmonė nevykdo jokios veiklos šiuo metu yra ta, kad pareiškėjas negali atvykti į Lietuvą ir plėtoti savo verslo.

Verslo plane pareiškėjas pateikė išsamią informaciją apie veiklos rūšis, kuriomis ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje. Jeigu atsakovas turėjo abejonių dėl kažkokios informacijos, jis galėjo kreiptis į pareiškėją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo šeima (duomenys neskelbtini) turi verslą, susijusį su drabužiais (didmeninė ir mažmeninė prekyba, jie parduoda drabužius visuose Pakistano miestuose, Indijoje ir Kinijoje). Šiuo metu pareiškėjo šeima norėtų plėsti verslą Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat informavo atsakovą, kad jis norėtų importuoti ir eksportuoti drabužius iš Lietuvos į Indiją, Pakistaną, Iraną ir Kiniją, jo pagrindinė parduotuvė būtų Vilniuje, kurioje jis pardavinėtų pigus produktus tiesiogiai iš gamintojų.

Pažymėjo, kad baigė įvadinį kursą apie tai, kaip plėsti verslą (duomenys neskelbtini), o šeimos versle įgijo praktinės patirties. Gerai ištyrinėjo Lietuvos rinką internete ir padarė išvadą, kad Lietuva yra labai gera vieta, tinkanti pradėti savo verslą.

Pareiškėjo atstovas I. U. R. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str., b. l. 105,109-110).

Pareiškėjas pateikė UAB „DMD Investment“ sutikimą leisti gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2014 m. gruodžio 30 d. gyvenamosios patalpos, esančios minėtu adresu, savininkas - M. J., tačiau šio asmens sutikimas leisti pareiškėjui gyventi šioje gyvenamojoje patalpoje ir joje deklaruoti gyvenamąją vietą nebuvo pateiktas. Todėl galima teigti, kad užsienietis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinkti duomenys vertinti sistemiškai - jie vienareikšmiškai patvirtina atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-02-27 sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. K. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 77-80).

Pareiškėjas teigia, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam turi būti išduotas, nes yra verslininkas, siekia plėsti verslą Lietuvos Respublikoje, įsigijo 100% akcijų UAB „Kamran International“, paskyrė save šios įmonės direktoriumi, verslo plane pateikė išsamią informaciją apie veiklos rūšis, kuriomis ketina užsiimti Lietuvos Respublikoje, tačiau įmonė jokios veiklos nevykdo, kadangi negali atvykti į Lietuvą ir plėtoti savo verslo.

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes jie neatitinka tikrovės, pareiškėjas nepateikė ketinimų vykdyti teisėtą veiklą patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduotas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą. Šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas piliečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.

Taigi, šios teisės normos aiškiai patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, kad pareiškėjo atstovas I. K. 2014-10-27 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ambasadai Gruzijoje teisėtos veiklos pagrindu, kaip Lietuvoje įregistruotos bendrovės „Kamran International“, vieninteliam akcininkui ir vadovui. Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje (b. l. 41-46, 48-69).

Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą, 2015-02-27 sprendimu atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutinka su atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad pareiškėjas yra vienintelis bendrovės „Kamran International“ akcininkas, yra šios įmonės vadovas, to neneigia ir pats pareiškėjas. Tačiau nusipirktos bendrovės registracijos adresas yra tik formalus, realiai bendrovė šiuo adresu veiklos vykdyti neketina. Bendrovė „Kamran International“ registruota (duomenys neskelbtini) (b. l. 80). Bylos įrodymai patvirtina, kad šiuo adresu esančioje patalpoje yra nuolat registruojamos įmonės, kurios po to parduodamos užsieniečiams tam, kad jie galėtų gauti leidimus laikinai gyventi (šiuo adresu savo buveines buvo įregistravusios apie 600 įmonių), todėl bendrovė „Kamran International“ neturi realių galimybių šiuo adresu vykdyti veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad užsieniečio pateiktas verslo planas yra neišsamus, yra tik nurodyta, kad jis ketina užsiimti drabužių didmenine ir mažmenine prekyba, importuoti ir eksportuoti drabužius iš Lietuvos į Indiją, Pakistaną ir Kiniją. Šiame verslo plane nėra nurodyta, kokiais etapais įmonė vykdys veiklą, nenurodyta veiklos vykdymo vieta, gaminių, kuriais ketina prekiauti pareiškėjas, kainos, planuojamas pelnas, prekių sandėliavimo vieta, darbuotojų skaičius, ketinamos investuoti į verslą piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmė, potencialūs klientai bei galimi verslo partneriai, su kuriais pareiškėjas ketina bendradarbiauti, nepateiktos tokio galimo bendradarbiavimo sutartys, patalpų nuomos sutartys ar kiti dokumentai, galintys patvirtinti pareiškėjo ketinimų vykdyti ūkinę komercinę veiklą realumą. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai Gruzijoje per savo įgaliotą atstovą, taigi ne tik nepateikė ketinimų vykdyti teisėtą veiklą patvirtinančių dokumentų, tačiau asmeniškai neatvyko į ambasadą, nesuteikė galimybės ambasados darbuotojams apklausti pareiškėjo dėl jo planuojamos vykdyti veiklos, pats nepasinaudojo galimybe duoti papildomus paaiškinimus, nepateikė papildomų duomenų.

Vadinasi šios aplinkybės aiškiai patvirtina abejones dėl bendrovės finansavimo bei pareiškėjo žinių apie Lietuvos Respubliką, jos verslo sąlygas ir aplinką. Užsieniečio pateikti duomenys apie teisėtą ūkinę veiklą neatitinka tikrovės, nes jo nusipirkta bendrovė neturi realių galimybių vykdyti ūkinę komercinę veiklą buveinės adresu, pareiškėjas apskritai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių bendrovės veiklą kitu adresu. Todėl pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas sudarytas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Kamran International“ direktoriumi.

Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti ketinimų realumą patvirtinančius dokumentus ar paaiškinimus, tačiau tokių dokumentų nepateikė, o apklausos lapuose pateikti paaiškinimai vertintini kaip formalūs, neatitinkantys tikros situacijos. Pareiškėjas ketino gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), pateikė bendrovės „DMD Investment“ sutikimą leisti gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuo 2014-12-30 gyvenamosios patalpos, esančios minėtu adresu, savininkas yra M. J. (b. l. 84-85), tačiau šio asmens sutikimas leisti pareiškėjui gyventi šioje gyvenamojoje patalpoje, joje deklaruoti gyvenamąją vietą pateiktas nebuvo. Todėl pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o duomenys apie gyvenamąją vietą nurodytu adresu pateikti siekiant formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui neišduodamas, jeigu paaiškėja, jog pareiškėjas pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie bendrovę „Kamran International“ ir gyvenamąją vietą yra formalaus pobūdžio, siekiant įgyti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų įsitikinti, kad bendrovė „Kamran International“ tikrai vykdys deklaruotą veiklą.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.