- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-09
- Bylos Nr.
- 2K-173/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Alvydas Pikelis, Benediktas Stakauskas (pran.)
- Nuteistasis
- A. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 19 d., nuo 17.00 iki 23.30 val., Panevėžyje, įsibrovė į patalpą – butą, priklausantį L. O., esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė L. O. priklausantį 300 Lt vertės turtą (rankinė – 50 Lt, lūpų dažai – 10 Lt, kvepalai – 240 Lt), AB banko „H“ mokėjimo instrumentą „M“ (duomenys neskelbtini), bei dokumentus: asmens pasą (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto savivaldybės pažymą apie suteiktą butą, asmens pasą (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę (duomenys neskelbtini), išduotą S. M., gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini), asmens pasą (duomenys neskelbtini), kompensuojamųjų vaistų pasą (duomenys neskelbtini), išduotus D. O.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat įskaityti į bausmės laiką laiką, išbūtą kardomajame kalinime nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2007 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. kovo 25 d. Kasatorius teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė, nes nėra tiesioginių įrodymų jo kaltei pagrįsti. Kasatoriaus nuomone, kaip reikšmingas daiktinis įrodymas nebuvo paimtas maišelis, ant kurio buvo rasti keturių pirštų atspaudai. Anot kasatoriaus, nukentėjusiosios parodymai apie maišelio buvimo vietą yra skirtingi tiek paskutinės apklausos, tiek ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu. Kasatorius pastebi, kad apklausos protokole pasirašė ne pats liudytojas S. M., o nukentėjusioji L. O. Kasatorius teigia, kad į apeliacinio skundo nagrinėjimą nebuvo iškviesti nukentėjusieji, visi liudytojai, kurie liudytų jo naudai, ekspertas bei tyrėja, buvę įvykio vietoje, taip pat UAB „B“ telekomunikacijų specialistas. Kasatoriaus nuomone, tyrimas buvo atliekamas kelių tyrėjų, taip bandant paveikti liudytojus. Kasatorius ginčija UAB „B“ pateiktą informaciją. Jis teigia, kad buvo sulaikytas 2008 m. balandžio 24 d., o Panevėžio miesto apylinkės teismas, remdamasis UAB „B“ pateikta pažyma, nustatė, kad telefonu buvo naudojamasi iki 2008 m. balandžio 30 d., o Panevėžio apygardos teismas, remdamasis UAB „B“ telefoninių skambučių išklotine nustatė, kad telefonu buvo naudojamasi iki 2008 m. balandžio 20 d., todėl teismas šią skirtingai pateiktą medžiagą nepagrįstai vertino kaip įrodymą. Kasatorius teigia, jog, remiantis eksperto išvada, nustatyta, kad avalynė yra tokio tipo kaip jo dėvėta, bet ne tiksliai tokia pat, todėl negali būti vertinama kaip įrodymas, nes, prieš paimant iš jo avalynę, nebuvo surašyti duomenys apie jos būklę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai išanalizavęs bylos duomenis, pritarė Panevėžio miesto apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarė išsamias bei motyvuotas išvadas dėl A. D. kaltės. Teismai rėmėsi pakankamais, patikimais ir leistinais įrodymais, kuriuos vertindami, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Prokurorė mano, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Jos teigimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįstas byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patvirtintais įrodymais, todėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos nepažeistos. Ji pažymi, kad patikrinęs bylą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), Panevėžio apygardos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nėra pagrindo. Atsiliepime teigiama, kad kardomajame kalinime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę klausimas teismų išspręstas tinkamai, o A. D. nurodomas laikotarpis į bausmės laiką neįskaitytas pagrįstai, nes jis paskirtas ne dėl nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus A. D. kasacinio skundo argumentai, susiję su kaltės neigimu, pasitelkiant faktinių bylos aplinkybių analizavimą, surinktų įrodymų vertinimą, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasatorius ginčija bylos duomenų vertinimą, įrodymų pakankamumą ir leistinumą. Toks kasatoriaus A. D. tvirtinimas, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus – nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatoriaus minimi bylos faktinių duomenų (pavyzdžių tyrimui paėmimas įvykio vietos apžiūros metu, liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausa ir kt.) rinkimo būdai teisėti, juos renkant ir tikrinant nebuvo atimtos ar suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus – liudytojų L. K., J. B. ir nukentėjusiųjų L. O., S. M. parodymus, specialisto išvadas apie kasatoriaus (nuteistojo) A. D. rankos piršto ir avalynės pėdsakus, paliktus nukentėjusiųjų gyvenamojoje patalpoje, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, kt. įrodymus – atskleidė jų tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą, tai aptardamas savo procesiniame sprendime. Iš nuosprendžio turinio matyti, kodėl įrodymus, patvirtinančius, kad A. D. padarė nusikalstamą veiką, teismas priėmė, o jį teisinančius faktinius duomenis, tarp jų liudytojo Ž. T. parodymus, kaip prieštaraujančius įrodymų visetui, atmetė. Teisėjų kolegijos manymu, teismai kruopščiai ištyrė visus bylos įrodymus jų pakankamumo ir leistinumo atžvilgiu.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų
Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nepadarydamas pažeidimų, kuriuos nuteistasis nurodė kasaciniame skunde. Apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo motyvų. Teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino kasatoriaus teiginį dėl tiesioginių jo kaltės įrodymų nebuvimo, kuriuo jis siekė pagrįsti savo gynybos versiją. Apeliacinės instancijos teismas šį teiginį paneigė nutartyje detaliai išanalizuotais netiesioginiais nuteistojo kaltės įrodymais (nukentėjusiųjų L. O., S. M. parodymais, daktiloskopine pirštų atspaudų tyrimo išvada kartu su papildomais tyrėjos J. B. ir specialisto L. Kalniečio parodymais – paaiškinimais, trasologine avalynės tyrimo išvada kartu su avalynės lyginamuoju tyrimu, nagrinėtu atsižvelgiant į įtariamojo (suimtojo) elgesį pateikiant avalynę tyrimui, UAB „B L“ pateiktomis pažymomis apie nuteistojo telefono ir SIM kortelės buvimo vietą vagystės metu). Teismas patikrino bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir į esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino nutartyje, kodėl juos atmeta.
BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ir kiti byloje svarbūs liudytojai, nukentėjusioji L. O. bei liudytojas S. M. (vėliau įgijęs nukentėjusiojo statusą) viso proceso metu (tiek ikiteisminiame tyrime (T. 1, b. l. 48-55, 59-62), tiek atliekant akistatas (T. 1, b. l. 112-113, 115-116), tiek pirmą kartą vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu 2008 m. liepos 14 d. (T. 1, b. l. 203-209) davė nuoseklius, išsamius, o ne prieštaringus ir kintančius, kaip teigia kasatorius, parodymus, pakartotinai iš naujo neatlikęs šių asmenų apklausos nepadarė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo, nes šie parodymai buvo jau ištirti pirmosios instancijos teisme, todėl jų nebuvo galima traktuoti kaip netirtų aplinkybių, be to, jų pakartotiniam ištyrimui nebuvo būtinybės dar ir dėl to, kad savo esme jie nebuvo prieštaringi, todėl teismas teisingai vertino, kad tai būtų tik bylos vilkinimas (T. 2, b. l. 20). Todėl kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nekvietė ir neapklausė liudytojų, tyrėjų ir specialistų, neduoda pagrindo tvirtinti, kad Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes apeliacinėje nutartyje išvados buvo padarytos atlikus papildomą įrodymų tyrimą (liudytojo R. V., apelianto A. D. parodymai), patikrinus ir įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, taip pat ir nuteistojo gintą įvykio versiją, kad nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų.
Dėl BK 66 straipsnio taikymo
BK 66 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, privalo ją įskaityti į paskirtą bausmę, vieną kardomojo kalinimo dieną prilygindamas vienai laisvės atėmimo dienai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėta nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo buvo laikinai sulaikytas ar jam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas) tiriant ir nagrinėjant tą bylą, kurioje priimamas nuosprendis.
Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. D. laikinajame sulaikyme buvo 2008 m. balandžio 24 d., o kardomajame kalinime nuo 2008 m. balandžio 25 d. iki nuosprendžio priėmimo – 2008 m. rugsėjo 10 d. – (suėmimo terminas buvo tęsiamas nutartimis. T. 1, b. l. 121-122, 210-211). Šis laikotarpis nuo 2008 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. turėjo būti įskaitytas į bausmės laiką, tai ir buvo teismo padaryta. Nuteistojo A. D. nurodytas laikotarpis nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2007 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. kovo 25 d. į bausmės laiką neįskaitytas pagrįstai, nes šis suėmimas paskirtas ne dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Taigi abiejų instancijų teismai šioje byloje dėl laikino sulaikymo ir suėmimo termino įskaitymo į bausmės laiką pažeidimų nepadarė, todėl tinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.