Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos autobusų parkas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1126-38/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos autobusų parkas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ERGO LETUVA“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas UAB „ERGO Lietuva“ dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 19 d. apdraustajam autobusui visiškai sudegus, gaisro priežastims nustatyti buvo atliktos net dvi skirtingų ekspertų ekspertizės, kurių išvados sutapo, pripažįstant, kad autobusas užsidegė dėl jo užpakalinės dalies dešiniojo rato guoliuose padidėjusios mechaninės trinties ir/arba strigimo, kilusio dėl nepakankamo dešiniojo rato guolio tepimo, susidariusio neatliekant autobuso gamintojo eksploatavimo instrukcijoje nurodytų techninės priežiūros darbų. Tai ir leido atsakovui pripažinti kilusį autobuso gaisrą nedraudiminiu įvykiu, nes gaisras kilo, kai transporto priemonė buvo naudojama nesilaikant transporto priemonės eksploatavimo taisyklių. Ieškovas, neigdamas anksčiau minėtų dviejų ekspertizių išvadas, jokių kitokių autobuso gaisro kilimo priežasčių nenurodė.

Teismas sprendime nurodė, kad 2003 m. sausio 16 d. perrašius draudimo sutartį pagal transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 030, šio sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė teisiniai draudimo santykiai, nustatę atsakovui pareigą už sutartyje numatytą įmoką sumokėti ieškovui draudimo sutartyje apibrėžtą draudimo išmoką, jei įvyksta sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 str.). Įvertinęs specialistų išvadas ir paties ieškovo atstovų pateiktą informaciją apie ginčo autobuso eksploatavimo sąlygas ir techninės priežiūros eigą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą daryti teigti, jog 2003 m. rugpjūčio 19 d. kilęs autobuso gaisras nelaikytinas draudiminiu įvykiu draudimo taisyklių 3.1.1 ir 3.2.1.2 punktų pagrindu. Ieškovo atstovai kritikavo atsakovo iniciatyva gautas specialistų išvadas, abejojo jų pagrįstumu, tačiau negalėjo nurodyti priežasčių, dėl kurių įvyko autobuso gaisras. Bylos nagrinėjimo eigoje specialistų išvados buvo patvirtintos tinkama procesine forma, t.y. atlikta Vilniaus apygardos teismo paskirta kompleksinė gaisrų techninė ir eismo įvykių ekspertizė. Ekspertai apklausų metu patvirtino duotą išvadą dėl gaisro kilimo priežasčių ginčo autobuse, tuo pašalindami abejones dėl galimos autobuso gaisro kilimo techninės priežasties. Byloje surinkta medžiaga yra patvirtintos autobuso gaisro kilimo techninės priežastys, leidusios atsakovui daryti išvadą, kad minėtas įvykis nepriskirtinas draudiminių įvykių kategorijai pagal draudimo taisyklių 3.1.1. punktą, kas reiškia, jog atsakovui nekilo pareiga išmokėti ieškovo prašomą draudimo išmoką (6.987 str.). Ieškovo atstovai yra pripažinę, jog ginčo autobusas natūroje nėra išlikęs, kas šalina transporto priemonės objektyvios apžiūros galimybę, ieškovo atstovai yra pateikę visus galimus dokumentus, įrodančius ginčo autobuso techninės priežiūros ir jo aptarnavimo eigą. Ekspertas Vytas Šakėnas nurodė, kad techninės apžiūros metu tokio pobūdžio defektai, kurie buvo konstatuoti ginčo autobuse ir ekspertų nuomone sukėlė gaisrą, negalėjo būti nustatyti, nes apžiūros metu guolių būklė nėra tikrinama.

1. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad specialistai ir ekspertai neturėjo vieningos nuomonės dėl gaisro kilimo priežasčių ir nepagrįstai laikė tam tikras aplinkybes nustatytomis. Byloje esantys įrodymai - pagrindinių ir profilaktinių darbų suvestinės, aptarnavimo darbų suvestinės bei profilaktinių aptarnavimų kortelės, paraiškos remonto ir pagrindinio aptarnavimo darbams – patvirtina ginčo autobusui atliktus techninio aptarnavimo darbus ir paneigia tiek specialistų, tiek teismo paskirtų ekspertų išvadas dėl netinkamos autobuso techninės priežiūros ir remonto. Dėl šių įrodymų vertinimo teismas sprendime nepasisakė. Teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertų išvada dėl autobuso netinkamos techninės priežiūros, kuri prieštaravo byloje esančiai medžiagai.

2. Teismas nepagrįstai kritiškai nevertino ekspertų išvados, kurios nuostatos viena kitai prieštarauja: nors ekspertai teigia, kad negalima nustatyti, ar autobusas buvo tinkamai eksploatuojamas 7 m. laikotarpyje, tačiau nurodo, kad esą autobusas buvo netinkamai eksploatuojamas nuo 2002 m. liepos 5 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. (t.y. 1 metai iki autobuso gaisro). Byloje svarbu tik nustatyti aplinkybę, kaip autobusas buvo naudojamas draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu, o ne visus septynerius metus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad draudiminiu laikotarpiu ieškovas laikėsi transporto priemonės gamintojo nustatytų techninio aptarnavimo reikalavimų, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas.

3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad specialistai bei ekspertai savo išvadoms pateikti rėmėsi „Carexpert“ darytomis nuotraukomis, kuriose duomenys nėra išsamūs. Kartu su nuotraukomis pateiktas 2003 m. rugpjūčio 21 d. raštas negali būti laikomas oficialia išvada, kadangi prie šio rašto nėra pridėta jokio tyrimo aprašymo, nėra nurodyti tyrimo metodai bei nuotraukų darymui naudotos techninės priemonės. Nuotraukose nenurodyta, kad autobusas fotografuotas ne įvykio vietoje, nenurodytas autobuso pargabenimo į tą vietą būdas, priemonės ir atstumas. Esamų nuotraukų išvadoms pateikti nepakanka. Nors ekspertai nurodė, kad nuotraukos yra orientacinio ir apžvalginio pobūdžio, pagal jas ką nors spręsti apie užpakalinio dešiniojo rato ir jo ašigalio būklę bei gedimo pobūdį galimybės nėra, tačiau vis tiek padarė išvadą apie gaisro priežastis. Ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, jie gali būti atmetami kaip įrodymai, jeigu prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Eksperto išvada neturi jokio pranašumo prieš kitus byloje esančius įrodymus ir turi būti vertinama visų įrodymų visumoje.

4. Priešingai nei teigė ekspertas Vytas Šakėnas, techninės apžiūros metu galinių ratų guolių būklė yra privalomai vertinama juos apžiūrint ir bandant, taip siekiant tiesiogiai įsitikinti nesant guolių laisvumo (1993 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 445 patvirtintų „Kelių transporto priemonių valstybinės techninės apžiūros taisyklių“ 21 ir 21.2 p., bei šio ministro 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 33 „Dėl techninių reikalavimų tvirtinimo“ 617 p.). Techninių apžiūrų centro „Transkona“ 2003 m. gegužės 8 d. išduotas techninės apžiūros rezultatų kortelės dublikatas patvirtina, kad ieškovo transporto priemonė prieš gaisrą buvo techniškai tvarkinga, o draudikas nesirėmė Draudimo taisyklių 3.1.9 punktu. Šis dokumentas yra oficialius rašytinis įrodymas, turtintis didesnę įrodomąją galią, nes yra išduotas valstybės įgalioto asmens, atliekančio valstybinę techninę apžiūrą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsniu nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 str.).

Draudimo sutartis tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos autobusų parkas” (draudėjo) ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ERGO Lietuva“ (draudiko) buvo sudaryta 2003 m. sausio 16 d. atsakovo parengtų ir patvirtintų ,,Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030“ ir ,,Teismo išlaidų draudimo taisyklių Nr. 047“ pagrindu. Taigi draudimo sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas, šios standartinės sąlygos, nustatytos draudimo taisyklėse, yra neatskiriama draudimo sutarties dalis ir draudimo sutarčiai turi būti taikomi CK 6.185-6.187 straipsniai (CK 6.992 str. 1 d.).

Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad įvykis, kurio metu buvo faktiškai sunaikintas atsakovui priklausantis autobusas Neoplan N116, įvyko po draudimo sutarties įsigaliojimo, todėl šiam įvykiui taikomas draudimas pagal sudarytos draudimo sutarties sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas, kaip draudikas, privalo vykdyti draudimo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą sumokėti kitai šaliai (draudėjui) draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad pagal įstatymą ar draudimo sutartį jis nuo tokio įsipareigojimo vykdymo yra atleidžiamas. Pagrindai, kuriems esant, draudikas yra atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, yra nustatyti CK 6.1014 straipsnyje. Šio straipsnio šeštojoje dalyje taip pat nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus. Šioje byloje nagrinėjamu atveju atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė savo parengtomis ir patvirtintomis ,,Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 030“ (toliau tekste - Draudimo taisyklės Nr. 030), be kita ko, numatančiomis ir nedraudiminius įvykius, t.y. įvykius, dėl kurių pagal šių taisyklių nuostatas draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų.

Pagal aptariamos draudimo sutarties sudarymo ir nagrinėjamo įvykio, kurio metu ieškovas patyrė žalą, metu galiojusio Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatas, aplinkybes, atleidžiančias draudiką nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias jam teisę sumažinti draudimo išmoką, privalo įrodyti pats draudikas. Šio straipsnio septintąja dalimi nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo įvertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „ERGO Lietuva“, kaip draudikas, pagal draudimo sutartį, sudarytą su ieškovu UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas”, kaip draudėju, atsisakęs mokėti draudimo išmoką, remdamasis Draudimo taisyklėse Nr. 030 numatytais pagrindais, ir privalo įrodyti šiuos pagrindus, t.y. aplinkybes, dėl kurių pagal draudimo sutartį jis turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, taip pat ir aplinkybes, susijusias su draudėjo kalte, pažeidimo sunkumu, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu.

Draudimo taisyklių Nr. 030 3.1.1 punktu yra nustatyta, kad nedraudiminiais įvykiais, už kuriuos draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomi įvykiai, kurie atsiranda, kai transporto priemonė buvo naudojama ne pagal paskirtį, t.y. naudojama atlikti veiksmams, kurių atlikimui ji nėra pritaikyta, arba naudojama nesilaikant transporto priemonės eksploatavimo taisyklių. Atsakovas savo atsisakymą mokėti ieškovui draudimo išmoką grindė būtent teiginiu, kad ieškovas autobusą eksploatavo neatlikęs autobuso gamintojo eksploatavimo instrukcijoje numatytų techninės priežiūros darbų, kas sąlygojo nepakankamą dešinio rato guolio tepimą, padidėjusią mechaninę trintį ir/ar strigimą ir autobuso užsidegimą bei sudegimą. Taigi šias aplinkybes, galinčias pagrįsti atsisakymą mokėti draudimo išmoką, atsakovas ir turėjo įrodyti.

Kaip matyti iš atsakovo 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2004 m. sausio 15 d. raštų (t. I, b.l. 25, 28), savo teiginius apie įvykio priežastis, lėmusias automobilio gedimą, įvykusį gaisrą ir dėl to ieškovui atsiradusią žalą, atsakovas grindė UAB ,,Transporto studija“ ekspertizės, kuri buvo atlikta paties atsakovo prašymu, aktu (t. I, b.l. 40-46). Iš šio akto turinio matyti, kad ekspertai savo išvadą pateikė atsakovo UAB ,,Ergo Lietuva“ prašymo, kuriame pats atsakovas nurodė įvykio duomenis, jo sudarytos bylos, Vokietijos ekspertų parengtų dokumentų bei iš ieškovo UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas“ gautų duomenų apie 2002 m. liepos 5 d.– 2003 m. rugpjūčio 11 d. laikotarpiu atliktus techninio aptarnavimo ir remonto darbus, pagrindu. Tačiau ši ekspertizė atlikta nesant pakankamai duomenų apie įvykį, po jo buvusią sudegusio autobuso agregatų būklę ir jų fizinius pakitimus, taip pat ir iki įvykio atliktus autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus, todėl negali būti pagrindas išvadoms apie tikrąsias įvykio aplinkybes padaryti, tuo labiau, kad ir pati šios ekspertizės išvada yra tik tikėtino pobūdžio, nekategoriška. Be to, ši ekspertizė yra atlikta, nesilaikant Civilinio proceso kodekso 212 – 215 straipsniuose nustatytų reikalavimų bei neatitinka eksperto išvadai keliamų reikalavimų (CPK 215, 216 str.). Byloje esanti Vokietijos Carexpert KFZ-Sachverstandigen GmbH ekspertų išvada, kad ,,Galima gaisro priežastis galėtų būti užpakalinės ašies dešinėje išplaukęs sugedęs rato stebulės guolis“, kuria, be kita ko, rėmėsi UAB ,,Transporto studija“ ekspertai, yra neinformatyvi ir neleidžia daryti išvados apie autobuso eksploatavimo taisyklių pažeidimus, su ja nėra pateiktas tyrimo aprašymas, o fotonuotraukos nėra pakankamos išvadoms apie įvykio priežastis. Ekspertai rėmėsi duomenimis apie 2002 m. liepos 5 d.– 2003 m. rugpjūčio 11 d. laikotarpiu atliktus autobuso techninio aptarnavimo ir remonto darbus, tačiau jie neturėjo duomenų apie atliktus šio autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus.

Pirmosios instancijos teismo paskirtosios Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės 2006 m. sausio 10 d. akto išvada apie įvykio priežastis, tarp jų apie rato stebulės guolio gedimą ir šio gedimo priežastis - per didelis guolio laisvumas dėl išsidėvėjimo, atsiradęs ilgalaikės eksploatacijos pasekoje be tinkamos techninės priežiūros - analogiškai UAB ,,Transporto studija“ ekspertų išvadai yra tikėtino pobūdžio, nes joje nurodoma tik tikėtina guolio kaitimo bei jo užstrigimo priežastis. Pažymėtina, kad tokia išvada pateikta nevertinant byloje esančių duomenų apie atliktus autobuso techninės priežiūros darbus. Todėl ekspertizės akto teiginiai apie tai, kad periode nuo 2002 m. liepos 5 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. ratų stebulėse nebuvo keista alyva taip, kaip nurodoma autobuso techninio aptarnavimo instrukcijoje, bei netikrinti ir nereguliuoti stebulių guoliai, negali būti laikomi pagrįstais. Tokie teiginiai grindžiami ne duomenimis apie atliktus autobuso profilaktinės priežiūros darbus, o duomenimis apie atliktus autobuso remonto ir techninio aptarnavimo darbus. Sprendžiant iš ieškovo pateiktų duomenų, šios sąvokos nėra tapačios ir jos reiškia skirtingus autobuso techninės priežiūros bei aptarnavimo lygius, ką patvirtina byloje esantis ieškovo 2002 m. vasario 26 d. įsakymas Nr. 22 ,,Dėl autobusų aptarnavimo periodiškumo nustatymo“ bei ieškovo pateikta autobuso Neoplan N 116 (sudegusio nagrinėjamo įvykio metu) atliktų pagrindinių ir profilaktinių aptarnavimų suvestinė (t. I, b.l. 1152, 183, 184). Iš šių dokumentų bei byloje esančių šio autobuso profilaktinio aptarnavimo kortelių (t. I, 187-200, t. II, b.l.1-24), paraiškų remontui (t. II, b.l. 24-34), taip pat šio autobuso atliktų remonto ir techninio aptarnavimo duomenų (t. I, b.l. 47-50, 53-56), kuriuos aptarė ir ekspertai, matyti, kad autobusui buvo atliekami dviejų lygių techninio aptarnavimo darbai: profilaktinis aptarnavimas ir pagrindinis aptarnavimas. Tuo tarpu ekspertai į šią aplinkybę neatsižvelgė ir išvadą pateikė tik pagal atliktus pagrindinio aptarnavimo darbus, neįvertinę duomenų apie atliktus autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus. Šių duomenų neįvertino ir pirmosios instancijos teismas, tiek vertindamas 2006 m. sausio 10 d. ekspertizės aktą, tiek kitus bylos duomenis, reikšmingus šios bylos išnagrinėjimui.

Iš ieškovo pateiktų duomenų apie atliktus autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus matyti, kad autobuso galinio tilto, pagrindinės pavaros guolių laisvumas, alyvos lygis bei ventiliacija iki įvykio buvo tikrinami 2003 m. birželio 26 d., esant spidometro parodymams 1 014 946 km, 2003 m. liepos 17 d., esant spidometro parodymams 1 023 682 km, ir 2003 m. rugpjūčio 5 d., esant spidometro parodymams 1 035 564 km. (t. I, b.l. 187, 189, 191). Iš autobuso profilaktinių patikrinimų, atliktų 2003 m. liepos 7 d. ir 2003 m. balandžio 24 d., kortelių (t. I, b.l. 189, t. II, b.l. 19) matyti, kad tepalas autobuso galinio tilto abiejose pusėse buvo pakeistas, esant autobuso ridai 1 23 682 km, 973 425 km. 2006 m. sausio 10 d. ekspertizės akte nurodoma, kad pagal autobuso Neoplan N 116 techninio aptarnavimo (serviso) instrukciją alyva ratų stebulėse turi būti keičiama kas 60 000 km ridos, o tikrinti ir reguliuoti stebulių guolius būtina kas 45 000 km ridos. Aukščiau paminėti duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė, paneigia ekspertizės akto išvadą apie netinkamą autobuso techninę priežiūrą ir remontą.

Atsakovas, ginčydamas ieškovo teiginius, kad buvo laikomasi autobuso Neoplan N 116 techninio aptarnavimo (serviso) instrukcijos reikalavimų autobuso galinio tilto agregatų priežiūrai, nurodo, kad tik 2005 m. balandžio mėnesį ieškovas teismui pateikė atliktų darbų suvestinę. Tačiau vien ši aplinkybė negali paneigti pateiktų duomenų apie atliktus autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus. Pažymėtina, kad prašydamas ieškovo papildomų duomenų, 2003 m. spalio 20 d. raštu (t. I, b.l. 29), atsakovas prašė informuoti apie jo paties atliktus autobuso remonto ir techninio aptarnavimo darbus, kas pagal jau minėtą ieškovo 2002 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 22 reikštų pagrindinį autobuso aptarnavimą. Tačiau šalys nesiaiškino, ar nebuvo atliekami kitokie autobuso priežiūros darbai, t.y. profilaktinis aptarnavimas. Atsakovas nepateikė jokių pagrįstų duomenų, leidžiančių atmesti ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus apie atliktus autobuso profilaktinio aptarnavimo darbus bei jų metu panaudotas medžiagas, suabejojus jų patikimumu, tuo labiau vertinant juos kaip suklastotus. Todėl minėti įrodymai turi būti įvertinti, tiriant ir nustatant reikšmingas šiai bylai aplinkybes.

Vertinant 2006 m. sausio 10 d. ekspertizės aktą, kaip vieną iš įrodymų byloje, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dalis šio akto teiginių ir išvadų yra prieštaringi: akto tiriamojoje dalyje teigiama, kad periode nuo 2002 m. liepos 5 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. autobusas buvo netinkamai eksploatuojamas, o išvadoje nurodoma, kad negalima nustatyti, ar autobusas buvo tinkamai eksploatuojamas iki gaisro 7 m. laikotarpyje.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje atlikta ekspertizė neįrodo aplinkybės, kad ieškovas autobusą eksploatavo (naudojo) nesilaikydamas jo eksploatavimo taisyklių ir kad gaisras autobuse kilo dėl tokių taisyklių pažeidimo. Kiti byloje esantys duomenys tokio pažeidimo fakto taip pat nepatvirtina.

Sprendžiant apie tai, ar ieškovas laikėsi gamintojo nustatyto autobuso galinių ratų stebulių guolių laisvumo tikrinimo periodiškumo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad 2003 m. gegužės 8 d. buvo atlikta autobuso valstybinė techninė apžiūra (t. I, b.l. 39), kurios galiojimo laikas įvykio metu nebuvo pasibaigęs. Šios apžiūros metu nebuvo nustatyta gedimų autobuso galiniame tilte. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtintuose Techniniuose reikalavimuose naudojamoms kelių transporto priemonėms, nustatančiuose reikalavimus, kuriuos transporto priemonės turi atitikti atliekant jų valstybinę techninę apžiūrą, apžiūros atlikimo metu taikomus kontrolės būdus ir transporto priemonių techninės būklės vertinimo kriterijus, kaip vienas iš techninių reikalavimų transporto priemonei nustatytas reikalavimas, kad neturi būti laisvumo ratų guoliuose, o kontrolės dėl atitikimo šiam reikalavimui būdas - atliekama tikrinant. Duomenų, kad techninės apžiūros metu šio reikalavimo nebuvo laikomasi, byloje nėra. Todėl ir ši aplinkybė taip pat paneigia teiginius apie autobuso eksploatavimo taisyklių pažeidimus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas pats savaime negali būti pagrindas įvykį laikyti nedraudiminiu ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Pagal jau minėtą Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio septintosios dalies nuostatą, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, draudikas privalo įvertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi tuo atveju, jeigu ir būtų nustatyta, kad buvo pažeistas autobuso galinės pavaros agregatų tikrinimo bei pagrindinio ar profilaktinio techninio aptarnavimo periodiškumas, būtina nustatyti, kiek toks pažeidimas įtakojo įvykį, šiuo atveju kilusį autobuso gaisrą. Šiuo atveju tokiam priežastiniam ryšiui nustatyti patikimų duomenų taip pat nėra.

Kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėjama draudimo sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas, t.y. draudimo rūšies taisyklių pagrindu, prisijungimo būdu. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį tuo atveju, kai yra abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Be to, sutartys turi būti aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu teksto aiškinimu, bet pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.). Draudimo taisyklių Nr. 030 punkte Nr. 3.2.1.2 nurodyta, kad transporto priemonių kasko draudimas neapima žalos, kuri atsiranda dėl gedimų pačioje transporto priemonėje, ją eksploatuojant. Tai kitas pagrindas, kuriuo atsakovas grindė savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Aiškinant šį punktą pažodžiui, reikštų, kad draudimas neapima žalos, atsiradusios dėl bet kokio transporto priemonės gedimo, nepriklausant nuo šio gedimo priežasčių ir pasekmių, kaip šiuo atveju gaisro ir visiško transporto priemonės sunaikinimo. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad draudimas pagal šalių sudarytą draudimo sutartį apėmė ir tokį draudiminį įvykį kaip gaisras (Draudimo taisyklų Nr. 030 2.1.1.1 p., draudimo poliso I dalis), darytina išvada, kad ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, pagrįstai tikėjosi, kad autobusas draudžiamas ir nuo gaisro, nepriklausomai nuo jo priežasčių (išskyrus CK 6.1014 numatytus atvejus). Todėl aiškinant draudimo sutarties esmę bei draudėjo, sudariusio draudimo sutartį prisijungimo būdu, tikslus, negalima sutikti su tokiu Draudimo taisyklių Nr. 030 3.2.1.2 punkto aiškinimu, pagal kurį gaisras, kilęs dėl automobilio mazgo ar detalės gedimo, galėtų būti laikomas nedraudiminiu įvykiu. Sprendžiant iš jau minėtos aplinkybės, kad autobusas buvo sunaikintas dėl jame kilusio gaisro, kuris ir buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su ieškovui atsiradusia žala, daroma išvada, kad autobusas buvo sunaikintas dėl draudiminio įvykio, numatyto Draudimo taisyklių 2.1.1.1 punkte – gaisro, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnį atsakovas, kaip draudikas privalo įvykdyti draudimo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą - sumokėti kitai šaliai (draudėjui) (ieškovui) draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, tinkamai neįvertino visų faktinių šios bylos duomenų, tuo pažeisdamas proceso teisės normas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, todėl tinkamai neišaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių bei padarė faktiniais bylos duomenimis bei įstatymu nepagrįstas išvadas, todėl bylą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, kaip draudikas, šioje byloje neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančių jam teisę sumažinti draudimo išmoką, todėl ieškinys turi būti tenkinamas – atsakovas turi būti įpareigotas sumokėti draudimo sutartimi nustatytą draudimo išmoką.

Nustatydama priteistinos draudimo išmokos dydį, teisėjų kolegija įvertina aplinkybę, kad apdraustoji transporto priemonė – ieškovui priklausęs autobusas Neoplan N116 draudiminio įvykio metu buvo visiškai sunaikintas, t.y. autobuso liekanos po įvykio vertės neturi. Todėl atsakovas, kaip draudikas, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, privalo išmokėti ieškovui draudiminę išmoką, lygią transporto priemonės rinkos vertei, buvusią draudiminio įvykio metu, bet ne didesnę kaip draudimo polise nurodyta draudimo suma. Tokia išvada seka iš pačios draudimo sutarties esmės bei Draudimo taisyklių Nr. 030 13.1.1 punkto nuostatų. Nagrinėjamu atveju, sudarant draudimo sutartį, draudimo suma - 335 000 Lt - buvo nustatyta pagal autobuso rinkos vertę sutarties sudarymo dieną, t.y. 2003 m. sausio 16 d. Atsižvelgiant į tai, kad draudiminis įvykis įvyko 2003 m. rugpjūčio 19 d., t.y. praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams nuo draudimo sutarties sudarymo, tuo pačiu ir apdraustojo autobuso rinkos vertės nustatymo dienos, per tą laikotarpį autobusas buvo eksploatuojamas, morališkai ir fiziškai dėvėjosi, jo rinkos vertė galėjo sumažėti. Tai, kad autobuso rinkos vertė iš tiesų sumažėjo, patvirtina byloje esanti UAB ,,Transporto studijos“ išvada (t. I, b.l. 45-47), kurioje nurodyta, kad vidutinė autobuso Neoplan N 116, pagaminto 1996 m. (analogiško apdraustajam autobusui), vidutinė rinkos vertė 2003 m. rugpjūčio 19 d. buvo 315 000 Lt. Byloje nėra kitų duomenų, paneigiančių šios vertės nustatymo pagrįstumą, todėl nustatant draudimo išmokos dydį, kolegija pagrindu laiko būtent šią rinkos vertę. Kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo vadovautis kita toje pačioje išvadoje nurodyta verte - konkretaus apdraustojo autobuso rinkos verte, buvusia draudiminio įvykio metu, nes ši vertė buvo nustatyta tik pagal dalinius duomenis apie autobuso eksploataciją, todėl negali atspindėti tikrosios autobuso rinkos vertės. Tokiu būdu, draudimo išmoka, kurią atsakovas UADB ,,ERGO LIETUVA“ privalo išmokėti ieškovui, yra lygi 314 000 Lt (iš autobuso rinkos vertės, buvusios draudiminio įvykio metu, atėmus 1 000 Lt franšizės sumą). Ieškovui reikalaujant, nuo šios sumos atsakovas taip pat privalo mokėti 6 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki šio sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Iš dalies patenkinus ieškovo ieškinį ir priteisus jam iš atsakovo draudimo išmoką, atitinkamai ieškovui priteisiamos ir bylinėjimosi išlaidos, kurias jis patyrė tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93, 98 str.). Kaip matyti iš byloje esančių mokėjimo dokumentų (t. I, b.l. 10, 16, t.II, b.l. 149, 225), ieškovas šioje byloje viso patyrė 14 911,41 Lt bylinėjimosi išlaidų. Todėl iš dalies tenkinant ieškinį, jam iš atsakovo priteisiama 14 000 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 pirmosios dalies antruoju punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d. sprendimą ir 2007 m. vasario 27 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą. Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,ERGO LIETUVA“, į.k. 110012799, esančios Geležinio Vilko g. 6 a, LT-03507 Vilniuje, a./s. LT18 7300 0100 0017 0937, AB bankas Hansabankas, b./k. 73 000, 314 000 Lt (tris šimtus keturiolika tūkstančių litų) draudimo išmoką, 6 % metinių palūkanų nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 5 d. iki šio sprendimo visiško įvykdymo ir 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Klaipėdos autobusų parkas“, esančiai Garažų g. 2, Klaipėdoje, į.k. 4003355, sąskaitos Nr. 10002301403, bankas ,,Hansabankas“, banko kodas 73 000. Priteisti iš atsakovo UADB ,,ERGO LIETUVA“ 6,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.