- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-630-260/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Arūnas Rudzinskas, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- R.G.
- Atsakovas
- R. G., Kauno apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- A. V.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė, Sonata Žukauskienė, Kristina Mykolaitė
- Kategorijos
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Žibutė Budžienė Procesinio sprendimo kategorija: 75.8; 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 7 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui R.G., ieškovo atstovei advokatei Kristinai Mykolaitei, atsakovei R. G., atsakovės atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, trečiajam asmeniui A. V., trečiojo asmens atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0772-657/2008 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams R. G., Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui A. V. dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. G. ieškiniu (t.1, b.l. 3-4) ir papildomu ieškiniu (t.3, b.l.59-61) prašė:
1) padalinti santuokoje įgytą turtą, paskiriant R. G. ir R. G. po 1/2 dalį gyvenamojo namo 1A2pž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), po 1/2 dalį garažo 2G1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), po 1/2 dalį ūkinio pastato 3I1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), po 1/2 dalį kiemo statinių (stoginės 4I1ž, 6I1ž, 7I1ž, kiemo aikštele, tvora) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));
2) 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr.P19/96-0305, sudarytos tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir R. G., 1 punkte žodžius „asmeninės nuosavybės teise“ pakeisti į žodžius „bendros jungtinės nuosavybės teise“;
3) pripažinti bendrąja jungtine ieškovo R. G. ir atsakovės R. G. nuosavybe 0,0584 ha ploto žemės sklypą su jame esančiais inžineriniais tinklais (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune;
4) priteisti ieškovui R. G. 1/2 dalį 0,084 ha ploto žemės sklypo su jame esančiais inžineriniais tinklais, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune;
5) priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, jog jo ir atsakovės ištuoka įregistruota 1996 m. sausio 3 d. Kauno civilinės metrikacijos biure. Santuokos metu 1995 m. gegužės 11 d. kartu su atsakove pirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Santuoka buvo nutraukta formaliai, nes ir toliau gyveno kaip sutuoktiniai, kartu augino ir rūpinosi vaikais, vedė bendrą ūkį, remontavo, rekonstravo turimą gyvenamąjį namą, pasistatė priestatą, mokėjo mokesčius, tvarkė aplinką. Gyvenamajame name buvo įrengtos verslo patalpos – vaistinė (gėlių salonas, kirpykla). Iš verslo pajamų gyveno visa gausi šeima. Iš AB banko „Hansabankas“ atsakovės vardu buvo gauta 80000 Lt paskola, prie kurios grąžinimo ir jis prisidėjo, mokėjo bankui periodines įmokas ir palūkanas. Vėliau atsakovė pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir pareiškė, kad visas nekilnojamasis turtas priklauso tik jai vienai, 2007 rugsėjo pabaigoje vaikai ieškovui paaiškino, kad atsakovė yra nusipirkusi butą, o gyvenamąjį namą pardavė. Po santuokos nutraukimo nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nes abu sutuoktiniai ir toliau gyveno kartu ir jo turtinės teisės nebuvo pažeistos. 1996 m. vasario 1 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovės R. G. vardu buvo įgytas 584 kvadratinių metrų ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, su jame esančiais inžineriniais tinklais. Nors šios sutarties 1 punkte nurodyta, kad atsakovė žemės sklypą su jame esančiais inžineriniais tinklais įgijo asmeninės nuosavybės teise, tačiau pirkimo - pardavimo objektas pripažintinas ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi įmokų perleidimo sandoris sudarytas pastatų pardavimo įforminimo metu, t.y. santuokos metu, todėl 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties P19/96-0305 1 punkte žodžiai „asmeninės nuosavybės teise“ keistini į žodžius „bendros jungtinės nuosavybės teise“. Preziumuojant, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, santuokoje įgytas turtas gyvenamasis namas su priklausiniais bei 0,0584 ha ploto žemės sklypas su jame esančiais inžineriniais tinklais, esantys (duomenys neskelbtini), Kaune, buvusiems sutuoktiniams dalintinas lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį.
Atsakovė R. G. su ieškiniu ir papildomu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog gyvenamasis namas buvo įgytas už banko paskolą, žemės sklypas po santuokos nutraukimo, o pats ieškovas niekada nemokėjo mokesčių, turtu nesinaudojo, prie paskolos grąžinimo ir turto išlaikymo neprisidėjo, dėl ko buvo grasinama iškeldinti ją su vaikais iš namo, buvo atjungta elektra, susidarę didžiuliai įsiskolinimai už komunalines paslaugas. Atsakovė teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su pareikštu ieškiniu ir papildomu ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovo ir atsakovės ištuoka buvo įregistruota 1996-01-03, t.y. dar prieš Kauno apskrities viršininko 1996-01-04 įsakymo „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo Kauno mieste“ Nr. 01-25 priėmimą ir prieš jo pagrindu sudarytą 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P19/96-0305. Kol nėra nustatyta, kad namų valdoje (duomenys neskelbtini), Kaunas, esantys statiniai ir įmoka už valstybinės žemės išpirkimą, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tol reikalavimas pakeisti 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P19/96-0305 yra priešlaikinis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį ir papildomą ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove susituokė 1983 m. birželio 9 d., santuoka tarp šalių buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 28 d. sprendimu, nutraukiant santuoką turtas tarp šalių nebuvo dalijamas. Santuokos nutraukimas įregistruotas ir ištuokos liudijimas išduotas Kauno miesto civilinės metrikacijos biure 1996 m. sausio 3 d. Kauno miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 1179-v atsakovei R.G. buvo išskirtas lengvatinės paskolos limitas – 78000,00 Lt. 1995 m. gegužės 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi R. G. iš M. J. ir A. E. J. įsigijo gyvenamąjį namą, garažą, ūkio pastatą, mūrinį garažą ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Visas turtas įgytas už 78000,00 Lt paskolą, kuri pagal 1995 m. gegužės 29 d. paskolos sutartį buvo suteikta atsakovei gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune pirkimui. Įgytas turtas buvo įkeistas bankui. Įmokas bankui mokėjo atsakovė R.G.. Įgyti pastatai įregistruoti atsakovės R. G. vardu. 1995 m. gegužės 11 d. pardavėjos M. J. ir A. E. J. perleido atsakovei R. G. sumokėtas įmokas už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Remiantis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 01-25 atsakovei asmeninės nuosavybės teise buvo parduotas 0,0584 kv.m. namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2007 m. rugpjūčio 26-27 d. atsakovė R.G. su trečiuoju asmeniu A.V. sudarė avansinio mokėjimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo parduoti gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Iš gautų iš A.V. už parduodamą ginčo turtą pinigų buvo grąžinta paskola bankui ir įkeitimo teisė pripažinta pasibaigusia bei sumokėti kiti įsiskolinimai už paslaugas. Turto įgijimo metu šalys kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, nes Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 28 d. sprendime nurodyta, jog šeimyniniai santykiai tarp šalių yra nutrūkę ir santuoka likusi tik formali. Šalys pripažino, jog santuokos metu jokio turto neįgijo, o namas su priklausiniais, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kaune buvo įgytas už paskolą, kai santuoka jau buvo nutraukta. Įsigijus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ieškovas su šeima nepersikėlė į jį gyventi, o ir toliau gyveno (duomenys neskelbtini), Kaune, kol teismo sprendimu iš ten buvo iškeldintas. Ieškovas R.G. tik 1996 m. pavasarį apsigyveno automobilyje, kurį (duomenys neskelbtini) namo kieme leido laikyti atsakovė R.G.. Ieškovas neinicijavo ir neatliko jokių teisinių veiksmų, kurių pagrindu buvo įgytas turtas, nesiderėjo su pardavėjomis ir aktyviai nedalyvavo pirkimo procese, nepasirašė kredito, ar bent laidavimo ar garantinių sutarčių bankui dėl paskolos grąžinimo, nesikreipė į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo pirkimo, nesikreipė dėl leidimo rekonstrukcijai išdavimo, nesinaudojo ir nevaldė šio turto, siekdamas įgyti nuosavybės teises į ginčo turtą. Ieškovas, teigdamas, kad ginčo turtui įsigyti buvo panaudotos santuokinės lėšos, nepateikė jokių įrodymų. Teismas taip pat nustatė, kad buvo atlikta namo rekonstrukcija – praplečiant pirmąjį aukštą ir įrengiant vaistinės patalpas, bei užstatytas antras aukštas. Statyba buvo vykdoma ūkio būdu, todėl kai kuriuos statybos darbus galėjo atlikti ir ieškovas, nes tuo metu gyveno garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismas nelaikė tinkamu įrodymu Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos su prie jos esančiais dokumentais, kadangi byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai – pažymos apie asmens įmokas SODRAI 1995-2008 m. laikotarpiu paneigė ieškovo tvirtinimus, jog jis uždirbdavo pakankamai pinigų namo rekonstrukcijai, paskolos grąžinimui ir kitoms šeimos reikmėms. Teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktus įrodymus – statybinių medžiagų įsigijimo kvitus, gyvenamojo namo inventorizacijos duomenis, paskolos raštelius ir kt., konstatavo, kad ginčo namas iš esmės buvo rekonstruotas po santuokos nutraukimo, daugiausiai skolintomis ar dovanotomis lėšomis. Nors ieškovas teigė, kad jis buvo turto savininkas ir save tokiu laikė, remontavo ir rekonstravo pastatus, pirko statybines medžiagas, mokėjo paskolą, tačiau byloje surinkti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtino. Būdamas turto savininku ieškovas negalėjo nežinoti apie esamus skolinius įsipareigojimus tiek bankui, tiek energijos teikėjams. Jokių aktyvių veiksmų, kad šie įsiskolinimai būtų padengti ieškovas, kaip turto savininkas, neatliko. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – antstolio raštas, sprendimas dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo patvirtino tas aplinkybes, kad ieškovas neprisidėjo prie bendrų šeimos reikalų, neskyrė išlaikymo savo vaikams. Ieškovo vaidmuo turto įgijimo, tvarkymo ir priežiūros procesuose, kuriuose jis neveikė kaip tikrasis turto savininkas, paliudija nebuvus buvusių sutuoktinių R.G. ir R.G. susitarimo įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise, todėl ginčo turtas negali būti pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo 1996 m. pavasarį, kai apsigyveno automobilyje valdoje (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl ieškinį ir papildomą ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (t.3, b.l. 183-185) ieškovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, padalinti santuokoje įgytą turtą R. G. ir R.G. po 1/2 dalį gyvenamojo namo lA2pž (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), po 1/2 dalį garažo 2G1b (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), po 1/2 dalį ūkinio pastato 3I1 b (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir po 1/2 dalį kiemo statinių (stoginės 4Ilž, 6I1lž, 7Ilž, kiemo aikštelės, tvoros (unikalus numeris (duomenys neskelbtini))), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune; 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties P19/96-0305, sudarytos tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir R. G., 1 punkte žodžius „asmeninės nuosavybės teise" pakeisti į žodžius „bendros jungtinės nuosavybės teise"; pripažinti bendrąja jungtine ieškovo R. G. ir atsakovės R. G. nuosavybe 0,084 ha ploto žemės sklypą su jame esančiais inžineriniais tinklais (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune; priteisti ieškovui R. G. 1/2 dalį 0,084 ha ploto žemės sklypo su jame esančiais inžineriniais tinklais (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune; priteisti R. G. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nesutinka su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu, mano, kad jis yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas.
Skunde nurodoma, kad Kauno miesto apylinkės teismas neteisingai aiškino Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį, kuris nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Kauno CMB šalių ištuoka įregistruota 1996 m. sausio 3 d. Tik įregistravus ištuoką, nuo to momento tarp sutuoktinių pasibaigia asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos. Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 28 d. sprendimo įsigaliojimas santuokos nenutraukė. Tuo tarpu teismas savo sprendimą iš esmės grindžia tuo, kad santuoka tarp šalių nutraukta būtent nuo šio teismo sprendimo (nuo 1995-04-28). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Nekilnojamojo turto įgijimo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis reglamentavo, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Bendroji sutuoktinių nuosavybė yra jungtinė, o ne dalinė. Sutuoktinių bendro turto dalys gali būti nustatytos tik jį padalijus. Turtą padalijus, jis tampa bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas paduodamas ieškinį teismui ir siekė, kad būtų nustatyta jo dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Civilinio kodekso 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką. Kadangi turtas, nutraukus santuoką, nebuvo padalintas, tai jis išsaugojo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį statusą. Ieškovas R. G. nėra ir nebuvo praradęs nekilnojamojo turto valdymo. Ieškovui nebuvo jokių kliūčių patekti į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, valdyti ir naudotis žemės sklypu. Nekilnojamojo turto valdymas nėra pasibaigęs iki šiol, jis naudojasi dalimi nekilnojamojo turto. Ieškovas savo lėšomis atlieka kapitalinį gyvenamojo namo remontą. Tai patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai. Teismas jų nevertino, motyvavęs, kad remontas atliekamas jau prasidėjus ginčui teisme. Teismas neteisingai sprendime nurodė, kad šalys pripažino, jog santuokos metu jokio turto neįgijo, o namas su priklausiniais, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įgytas už paskolą, kai santuoka buvo nutraukta. Apeliantas nė viename teismo posėdyje tokių aplinkybių nepatvirtino, tokią poziciją išdėstė atsakovė R. G.. Paskola buvo skirta ir gauta kaip daugiavaikei šeimai, kurią įsipareigojo grąžinti abu sutuoktiniai, nors ji ir buvo įforminta tik vienos atsakovės R. G. vardu. Prievolę grąžinti paskolą vykdė ir ieškovas, tai patvirtina originalai kvitų, kuriais ieškovas mokėjo eilines įmokas bankui, ko neneigė ir atsakovė. Ieškovas mokėjo įmokas, nes prievolę bankui grąžinti paskolą turėjo ir jis. Teismas neobjektyviai, neteisingai vertino rašytinius įrodymus.
Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo sprendime neteisingai nurodyta, kad ieškovas nenorėjo prisiimti skolinių įpareigojimų bankui, tai paneigia įmokų bankui kvitai. O su trečiuoju asmeniu A. V., ieškovas nieko bendro neturi, nes sandorį dėl namų valdos pirkimo - pardavimo sudarė viena atsakovė, kuri pripažino, kad tai yra jos asmeninė skola. Teismas neteisingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos su prie jos esančiais dokumentais, nes neva rašytiniai įrodymai - pažymos apie asmens įmokas SODRAI 1995-2008 m. laikotarpiu - paneigia ieškovo tvirtinimus, jog jis uždirbdavo pakankamai pinigų namo rekonstrukcijai, paskolos grąžinimui ir kitoms šeimos reikmėms. Tuo tarpu atsakovė, kurios vardu buvo įregistruota namų valda, turėjo deklaruoti iš kur gavusi lėšų namo rekonstrukcijai, ji ir pateikė dokumentus, kad didelę dalį lėšų gavo būtent iš ieškovo. Pati atsakovė nedirbo arba dirbo mažai apmokamą darbą, šeimoje augo šeši vaikai, ir be ieškovo pagalbos ji negalėjo ne tik vykdyti rekonstrukcijas, bet ir pragyventi. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad net namo rekonstrukcijos projektą užsakė ir jį pasirašė būtent ieškovas.
Taip pat skunde nurodoma, kad teismas neteisingai vertino, kad ieškovo paskolos grąžinimo įmokų kvitai, kvitai, kad namas buvo remontuojamas, pirko statybines medžiagas nepatvirtina, kad ieškovas elgėsi kaip savininkas, nes šie darbai atlikti jau po santuokos nutraukimo. Ieškovas nepretenduoja ir nereikalavo iš R. G atlyginti išlaidas, skirtas namo remontui. Nors šios išlaidos buvo iš tiesų jau nutraukus santuoką ir ieškovas pagerino savo lėšomis bendrą su atsakove turtą, tačiau ieškovas dėl to ginčo nekėlė, nes iš esmės gerindamas turtą, jis gerino ir savo turto dalies vertę. Teismas nepagrįstai nurodo, kad atskiro susitarimo tarp R. G. ir R. G. įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise nebuvo. Tokio susitarimo nebuvo ir jo nereikėjo, nes turtas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal galiojančius įstatymus ir be atskiro sutuoktinių susitarimo. Už žemės sklypą, kuriame yra gyvenamasis namas su priklausiniais, dalis įmokų valstybei yra sumokėta bendrais šalių pinigais, o namų valdos pardavėjos kartu su namu perleido ir savo tikslines įmokas, todėl valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis yra keistina ir nuosavybės teisė į jo 1/2 dalį pripažintina ir ieškovui R. G..
Apelianto nuomone, šioje byloje ieškinio senaties terminai netaikytini, nes ieškovas R. G. nebuvo ir nėra praradęs teisės naudotis ir valdyti jam priklausantį turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.4, b.l. 2-3) atsakovė R. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės nuomone, 2008 m. lapkričio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir motyvais, išdėstytais skundžiamame sprendime.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.4, b.l. 4-5) Kauno apskrities viršininko administracija prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008-11-18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-772-657/2008 palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Kauno apskrities viršininko administracija pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su Kauno apskrities viršininko administracijos teisėmis ir pareigomis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad R. G. ir R. G. ištuoka buvo įregistruota 1996-01-03, taigi dar prieš 1996-01-04 Kauno apskrities viršininko įsakymo „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo Kauno mieste" Nr. 01-25 priėmimą ir prieš jo pagrindu sudarytą 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P19/96-0305. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, R. G. buvo parduotas vadovaujantis LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos" patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punktu, numatančiu, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privačių namų valdų savininkams. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (duomenys neskelbtini), Kaune, esantys statiniai asmeninės nuosavybės teise priklausė R. G.. Taigi 1996-01-04 Kauno apskrities viršininko įsakymas „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo Kauno mieste" Nr. 01-25 ir jo pagrindu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis su R. G. yra teisėti. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šioje byloje ieškinio senaties terminai netaikytini. Vadovaujantis santuokos nutraukimo metu galiojusiu LR santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsniu, reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė yra nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Santuokos nutraukimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Taikant šį terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje keliamiems reikalavimams yra pasibaigęs. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad apie teisės pažeidimą jis sužinojo tik 2007 m. ir, kad ieškinio senaties termino eiga nėra pasibaigusi. Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 7.2 ir 7.3 punktuose numatyta, kad spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Pats ieškovas teigia, kad po ištuokos įregistravimo gyveno garaže namų valdoje (duomenys neskelbtini), Kaune, ir todėl turėjo žinoti, kad jis neturi teisės į namų valdą (duomenys neskelbtini), Kaune, nes po santuokos nutraukimo ir turto padalinimo, jam nebuvo perleista dalis statinių.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atsakovė ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tretysis asmuo A. V. ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Apelianto nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas neteisingai aiškino Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį, kuris nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Kauno civilinės metrikacijos biure šalių ištuoka įregistruota 1996 m. sausio 3 d. Tik įregistravus ištuoką, nuo to momento tarp sutuoktinių pasibaigia asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos. Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 28 d. sprendimo įsigaliojimas santuokos nenutraukė. Tuo tarpu teismas savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad santuoka tarp šalių nutraukta būtent nuo 1995-04-28 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo.
Teisėjų kolegija su tokia apelianto nuomone nesutinka. Pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to momento, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo šalių santuoka pasibaigė 1996-01-03, kai buvo įregistruota ištuoka. Ieškinys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareikštas 2007 m. lapkričio 8 d., t.y. galiojant 2000 m. civiliniam kodeksui. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsniu, ginčui išspręsti taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymais nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą.
Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudininkų parodymus, padarė išvadą, jog turto įgijimo metu šalys kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, ginčo turtas įgytas už atsakovės asmenines lėšas, todėl ginčo turtas negali būti pripažintas bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe.
Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir sprendžia, jog atsakovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai paneigia turto bendrumo prezumpciją. Byloje esantys Kauno miesto apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimas, Kauno miesto apylinkės teismo 1996-03-18 sprendimas dėl ieškovo iškeldinimo iš buto patvirtina, kad turto įgijimo metu šalys kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Kauno miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 1179-v atsakovei R.G. buvo išskirtas lengvatinės paskolos limitas – 78000,00 Lt (Lietuvos valstybinio komercinio banko Kauno skyriaus 1995-05-05 garantinis raštas Nr. 04-51/441, T.1, b.l. 46, T.3, b.l. 125). 1995 m. gegužės 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi R.G. iš M. J. ir A. E. J. įsigijo gyvenamąjį namą, garažą, ūkio pastatą, mūrinį garažą ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune (registro Nr. 4854, T.1, b.l. 52-53). Visas turtas įgytas už 78000,00 Lt paskolą, kuri pagal 1995 m. gegužės 29 d. paskolos sutartį (registro Nr. 2-3254) buvo suteikta atsakovei gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune pirkimui (T.1, b.l. 47). Įgytas turtas buvo įkeistas bankui (Įkeitimo sutartis, registro Nr. 2-3255, T.1, b.l. 48-49). Įmokas bankui mokėjo atsakovė R.G. (T.2, b.l. 79-194). Įgyti pastatai įregistruoti atsakovės R. G. vardu (T.1, b.l. 10-12). Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skolinius įsipareigojimus bankui prisiėmė viena atsakovė R. G..
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ieškovas R. G. tik 1996 m. pavasarį apsigyveno automobilyje, kurį (duomenys neskelbtini)namo kieme leido laikyti atsakovė R. G.. Tiek ieškovo, tiek atsakovės liudytojai patvirtino, kad ieškovas visada gyveno garaže,o ne kartu su atsakove, todėl nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad ieškovas R. G. nėra ir nebuvo praradęs nekilnojamojo turto valdymo, kad jam nebuvo jokių kliūčių patekti į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, valdyti ir naudotis žemės sklypu.
Nors ieškovas ir teigia, kad jis iki šiol naudojasi dalimi nekilnojamojo turto, savo lėšomis atlieka kapitalinį gyvenamojo namo remontą, teisėjų kolegija laiko tai neįrodytais teiginiais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog ieškovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepatvirtinta ieškovo nurodytų aplinkybių apie atliekamą kapitalinį remontą, kadangi statybinės medžiagos pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras įgytos 2008 m., t.y. vykstant teisminiam ginčui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtino aplinkybių, jog ieškovas prisidėjo prie namo rekonstrukcijos ir remonto darbų.
Apeliantas taip pat teigia, jog prievolę grąžinti paskolą, panaudotą gyvenamojo namo įgijimui vykdė ir jis,t.y.ieškovas, o tą patvirtina originalai kvitų, kuriais ieškovas mokėjo eilines įmokas bankui, ko neneigė ir atsakovė.
Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Į bylą pateiktos R. G. paskolos grąžinimo dokumentų kopijos (T. 2, b.l. 76-194) patvirtina, jog įmokas bankui mokėjo atsakovė R. G., o ne ieškovas. Be to paskolą bankui grąžino taip pat atsakovė iš gautų iš A.V. už parduodamą ginčo turtą pinigų (T. 1, 54-56, T.3, 89-91). Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, jog atsakovė pripažino, jog paskolą grąžino ir ieškovas savo lėšomis. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovė nurodė, kad yra buvę atvejų, jog jos duotus pinigus kaip paskolos grąžinimą bankui sumokėdavo, kada ji to negalėdavo padaryti, ieškovas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymomis apie ieškovo ir atsakovės gautas pajamas (T.2 , b.l. 55-75), o ne Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija ir prie jos esančiais dokumentais, kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išduotos pažymos yra oficialūs rašytiniai įrodymai, kuriuose nurodytos aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytos.
Nors apeliantas teigia, jog be jo pagalbos atsakovė negalėjo ne tik vykdyti namo rekonstrukcijos, bet ir pragyventi, neginčijamų įrodymų apie tai teismui jis nepateikė. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog už dujas ir elektros energiją buvo susidaręs įsiskolinimas, kurį atsakovė padengė 2007 m. rugsėjo 27 d. (T. 1, b.l. 171) iš A.V. gautų už parduodamą turtą pinigų. Antstolio raštas (T.1, b.l. 58), sprendimas dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo (T.3, b.l. 115) patvirtino, kad ieškovas neprisidėjo prie bendrų šeimos reikalų, neskyrė išlaikymo savo vaikams.Tai leidžia daryti išvadas, jog ieškovas neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog jo santuoka su atsakove buvo nutraukta tik formaliai, jiedu ir po santuokos nutraukimo toliau kartu gyveno kaip sutuoktiniai.
Nepagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta ir tuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą dalyje dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo ir nuosavybės teisės į jo 1/2 dalį pripažinimo ieškovui R. G..
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad R. G. ir R. G. ištuoka buvo įregistruota 1996-01-03, dar prieš 1996-01-04 Kauno apskrities viršininko įsakymo „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo Kauno mieste" Nr. 01-25 priėmimą ir prieš jo pagrindu sudarytą 1996-02-01 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį P19/96-0305. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, R. G. buvo parduotas vadovaujantis LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos" patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 punktu, numatančiu, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privačių namų valdų savininkams. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (duomenys neskelbtini), Kaune, esantys statiniai asmeninės nuosavybės teise priklausė R. G.. Kad perkant žemės sklypą jau po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė būtų susitarę, jog sklypą įgys bendrai, įrodymų ieškovas nepateikė.
Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai konstatavo, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, tokią nuomonę gana išsamiai ir pagrįstai motyvavo. Vadovaujantis santuokos nutraukimo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsniu, reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Pats ieškovas pripažino, kad po ištuokos įregistravimo gyveno automobilyje, o vėliau garaže namų valdoje (duomenys neskelbtini), Kaune, nereiškė jokių pretenzijų dėl gyvenimo name, todėl aiškiai turėjo suvokti ir suprasti savo, kaip turto savininko teisių pažeidimą nuo 1996 metų pavasario. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovo byloje pareikštiems reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, buvo pasibaigę iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos išlaidos: atsakovei 1000 Lt už teisinę pagalbą (CPK 93 str. 98 str.) bei išlaidos valstybei – 7 Lt už procesinių dokumentų įteikimą (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.