- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-15
- Bylos Nr.
- I-3640-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01717-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Sušinskienės ir Halinos Zaikauskaitės,
dalyvaujant pareiškėjui R. G., atsakovų Vilniaus pataisos namų ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovei Miglei Einorytei ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-4) prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų raštą Nr. 11-29(08), panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 metų gegužės mėnesį buvo etapuotas į Vilniaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namuose buvo paskirtas gyventi į gyvenamąją patalpą Nr. 414. Šios patalpos plotas yra apie 14 kv.m. Patalpoje gyveno 6 asmenys. Jam nebuvo užtikrintas priklausantis 3,1 kv.m. gyvenamasis plotas. Dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kelis kartus kreipėsi į psichiatrą. Buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, psichiatrijos skyrių gydytis. Jautėsi pažemintas. Tokios kalinimo sąlygos pažeidė jo subjektinę teisę būti neperpildytoje kameroje, atitinkančioje teisės normų reikalavimus. Kalint nežmoniškomis sąlygomis jam buvo padaryta neturtinė žala. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, pažeidimo pasekmes, neturtinę žalą vertina 10000 Lt.
Dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių. Vilniaus pataisos namų administracija, atsakydama į jo skundą, 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 11-29(08) pažeidimų nepripažino ir atsakomybės neprisiėmė. Rašte melagingai nurodyta, kad nuteistųjų suskirstymo į būrius komisija, skirstydama nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada tikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų suskirstymo į patalpas kiekius bei stengiasi, kad būtų užtikrintas kiekvienam nuteistajam gyvenamasis plotas. Vilniaus pataisos namų administracija nurodė, kad nėra galimybės išsiaiškinti, kiek nuteistųjų nurodytu laikotarpiu gyveno patalpoje Nr. 414. Atvykus į Vilniaus pataisos namus asmuo paskiriamas gyventi į gyvenamąją patalpą. Jam skiriama sunumeruota lova. Visi duomenys apie nuteistojo paskyrimą įvedami į duomenų bazę ir tokiu būdu saugomi. Vilniaus pataisos namų administracija, norėdama išvengti atsakomybės, nesuteikia informacijos apie nuteistųjų paskirstymą.
Vilniaus pataisos namų 2012 m., balandžio 20 d. atsakymą Nr. 11-29(08) apskundė Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2012 m. birželio 4 d. rašte Nr. 2S-2357 nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija laikinai negali visiems nuteistiesiems suteikti minimalaus gyvenamojo ploto, tačiau visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta. Be to, lokaliniuose sektoriuose nuteistiesiems nesuvaržoma judėjimo laisvė, kas iš dalies kompensuoja gyvenamojo ploto trūkumą. Kadangi pataisos namuose lokaliniuose sektoriuose nesuvaržyta judėjimo laisvė, nuteistajam skirtina 3,1 kv.m. gyvenamojo ploto, kai tuo tarpu asmeniui, patalpintam į kameros tipo patalpą, turi būti skirta ne mažesnis nei 3.6 kv.m. plotas. Kalėjimų departamentas pripažino pažeistą jo (pareiškėjo) teisę, tačiau nurodė, kad nebuvo galimybės užtikrinti jo aprūpinimą priklausančiu gyvenamuoju plotu. Kalėjimų departamento atsakymas yra formalus, todėl turėtų būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b.l. 34-35) pareiškė, kad su skundu nesutinka. Nurodė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 414 nėra įmanoma, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Pareiškėjas, turėdamas kokių nors nusiskundimų dėl gyvenimo sąlygų ar ploto gyvenamojoje patalpoje, galėjo bet kada kreiptis į Vilniaus pataisos namų administraciją, per laikotarpį, kol gyveno minimoje patalpoje, tačiau nei jis, nei kiti asmenys, gyvenę patalpoje Nr. 414, nesikreipė į administraciją su jokiais nusiskundimais. Administracija visada reaguoja į nuteistųjų nusiskundimus ir visas iškilusias problemas pagal galimybes stengiasi išspręsti kuo greičiau. Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Šiuo metu, dėl įkalinimo įstaigų visoje Lietuvoje perpildymo, Vilniaus pataisos namų administracija ne visada gali visiems nuteistiesiems suteikti įstatymais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Tačiau visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, o ne miego metu nuteistiesiems nėra varžoma judėjimo po įstaigos teritoriją laisvė. Nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose. Net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jam tariamai padarytos 10000 Lt žalos, nepaaiškino kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį. Vilniaus pataisos namai savo veiksmais pareiškėjui jokios žalos nepadarė, veikė teisėtai, todėl jo prašymas dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.
Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. raštas Nr. 11-29(08) yra informacinio pobūdžio atsakymas į pareiškėjo skundą, kuris nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsakymas pateiktas laiku, jis yra išsamus, motyvuotas, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl nėra pagrindo šį raštą panaikinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytai motyvais ir prašė jį atmesti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas su skundu nesutiko iš esmės taip pačiais motyvais kaip ir atsakovas ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 11-29(08) Vilniaus pataisos namai informavo R. G., kad, išnagrinėję jo 2012 m. balandžio 4 d. skundą, nustatė, kad patalpoje Nr. 4-414 įrengtos trys dviaukštės lovos (tokia lovų konstrukcija). Į minėtą patalpą gyventi paskirti penki nuteistieji, iš kurių, skundo nagrinėjimo metu, vienas buvo išvykęs etapu. Vilniaus pataisos namai tame pačiame rašte pareiškėjui nurodė, kad nustatyti faktines aplinkybes, kodėl jam nebuvo užtikrintas 3,1 kv.m. gyvenamasis plotas, nėra galimybės, kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. į administraciją dėl priklausančių plotų neatitikimo patalpose Nr. 414 niekas nesikreipė (b.l. 7).
2012 m. birželio 4 d. raštu Nr. 2S-2357 Kalėjimų departamentas, atsakydamas į 2012 m. gegužės 8 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. R. G. skundus, nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose papildomai įrengti šviestuvus arba keisti esamas lempas į didesnio galingumo negalima, nes prieš tai reikėtų atlikti elektros instaliacijos kapitalinį remontą. Minėtiems darbams atlikti reikalingas projektas. Dėl lėšų trūkumo šiuo metu pakeisti elektros instaliacijų nėra galimybių. Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamos paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Pagal tuo metu galiojusią higienos normą HN 76:1999 kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriaus kameros, drausmės izoliatoriaus kameros liuminescencinės apšvietos norma buvo 100 1x. Kalėjimų departamentas be to nurodė, kad dėl įkalinimo įstaigų Lietuvoje perpildymo, Vilniaus pataisos namų administracija laikinai negali suteikti visiems nuteistiesiems minimalaus gyvenamojo ploto. Tačiau visiems be išimties suteikiama atskira miegama vieta. Be to, lokaliniuose sektoriuose nuteistiesiems nesuvaržyta judėjimo laisvė, kas iš dalies kompensuoja gyvenamojo ploto trūkumą. O gyvenamojo ploto problemos bus išspręstos įgyvendinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą.
Pagal Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 3-19 patvirtintą Nuteistųjų dienotvarkę (b.l. 37, 38) miego laikas, t.y. laikas, kada nuteistieji privalo būti savo gyvenamojoje patalpoje, yra nuo 23 val. iki 7 val. darbo dienomis ir nuo 24 val. iki 8 val. poilsio ir švenčių dienomis.
Iš prie atsiliepimo pridėtų nuotraukų (b.l. 39-41) matyti, kad gyvenamoji patalpa Nr. 4-414 yra pritaikyta gyventi šešiems nuteistiesiems – tiek miegamųjų vietų yra patalpoje.
Iš prie skundo pridėtų pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad ginčijamu laikotarpiu, t.y. nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d., pareiškėjas medikų buvo apžiūrėtas tris kartus. 2010 m. lapkričio 19 d. nusiskundimų neturėjo (b.l. 16). 2011 m. vasario 28 d. skundėsi bendru negalavimu, skausmu kauluose. Diagnozės – gripas (b.l. 16). 2011 m. rugsėjo 2 d. – 2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b.l. 19). Epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Ligonio nusiskundimai ir anamnezė: blogas miegas, dirglumas, „negerai su nervais“. Nuo vaikystės impulsyvus, kategoriškas, agresyvus.
Dėl sprendimų panaikinimo
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. raštą Nr. 11-29(08) (b.l. 7) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 (b.l. 9). Byloje spręstinas ginčas dėl šių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad administravimo procedūra pagal R. G. skundą Vilniaus pataisos namuose buvo pradėta ir sprendimas priimtas pagal pareiškėjo 2012 m. balandžio 6 d. skundą Nr. 10-31 dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. (b.l. 7). Kadangi R. G., kai vyko administravimo procedūra, bausmę atlikinėjo jau kitoje pataisos įstaigoje, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad skundžiamas Vilniaus pataisos namų 2012 m. bandžio 20 d. sprendimas Nr. 11-29(08) pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė, t.y. jam sprendimu nebuvo nustatytos nei naujos pareigos, nei teisės.
Tiek Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. raštas Nr. 11-29(08) (b.l. 7) tiek ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. raštas Nr. 2S-2357 (b.l. 9) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus turinio reikalavimus – yra pagrįstas ir faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.
Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, ir nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų, R. G. reikalavimas dėl Vilniaus pataisos namų 2012 m. balandžio 20 d. rašto Nr. 11-29(08) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. 2S-2357 panaikinimo atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl neturtinės žalos
Pareiškėjas prašo priteisti 10000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. bausmę atliekant Vilniaus pataisos namuose, kur jis su kitais penkiais nuteistaisiais buvo apgyvendintas patalpoje Nr. 4-414, kurios plotas 14,41 kv.m.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, apgyvendinus jį per mažoje gyvenamojoje patalpoje, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pažeminimą. Dėl to turėjo kreiptis į psichiatrą.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip – 3,1 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad visą buvimo Vilniaus pataisos namuose laiką jis su kitais penkiais nuteistaisiais gyveno patalpoje Nr. 414, kurios plotas tik 14,41 kv.m. Tokiu būdu jam nebuvo užtikrintas būtinas gyvenamasis plotas (3,1 kv.m.). Atsakovas, turėdamas galimybę į bylą pateikti šią aplinkybę paneigiančius įrodymus, to nepadarė, todėl tikėtina pareiškėjo nurodytais faktais, kad ginčo gyvenamojoje patalpoje gyveno 6 asmenys. Nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo kategoriškai to nepaneigė. Netiesiogiai tai patvirtina ir atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad ginčo patalpa yra pritaikyta gyventi šešiems asmenims. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikymas tokiomis sąlygomis padarė neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai pažymėtina, kad iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad per buvimo Vilniaus pataisos namuose laiką pareiškėjas į medikus kreipėsi į tris kartus: 2010 m. lapkričio 19 d. nusiskundimų neturėjo (b.l. 16), 2011 m. vasario 28 d. jam buvo diagnozuotas gripas (b.l. 16). 2011 m. rugsėjo 2 d. – 2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b.l. 15). Epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Ligonio nusiskundimai ir anamnezė: blogas miegas, dirglumas, „negerai su nervais“. Nuo vaikystės impulsyvus, kategoriškas, agresyvus. Kad pareiškėjas psichologinių problemų turėjo ir anksčiau rodo ir kiti įrašai jo asmens sveikatos istorijoje: skundai dėl sutrikusio miego, dirglumo, nervingumo dėl sąlygų, kuriose laikomas (įrašai 2009-09-14, 2010-05-05, 2011-10-03, 2011-10-03, 2012-05-11). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam skirto gyvenamojo ploto trūkumas Vilniaus pataisos namuose įtakojo jo psichinę sveikatą.
Nagrinėjamoje situacijoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį, kol buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, būtų kreipęsis į administraciją dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Pareiškėjo argumentas, kad skųstis jis nenorėjo, nes tokiu atveju jo atžvilgiu būtų naudojamos atitinkamos neigiamos priemonės, vertintinas kaip niekuo nepagrįstas.
Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko ne kalėjime-izoliatoriui, bet pataisos namuose, kuriuose yra sudarytos sąlygos judėti po lokalinį sektorių, būti lauke ir kitose patalpose, t.y. dalinai kompensuoti santykinai mažą patalpų plotą.
Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012 LVAT teisėjų kolegija nusprendė, kad žalos atlyginimui analogiškoje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti atsakovo veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Remiantis tuo kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 10 Lt pašto bei skundo surašymo išlaidų ir 10 proc. patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną dydžio dienpinigius. Nurodo, kad dėl vykstančio proceso laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, kur laikymo sąlygos blogesnės nei Alytaus pataisos namuose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvo vietoje už laiką, kol vyksta procesas ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.).
Į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su skundo surašymu ir bylos nagrinėjimu. Kadangi pareiškėjui dėl vykstančio proceso neprireikė nuomotis gyvenamosios patalpos, todėl jo prašymas atlyginti dienpinigius taip pat nėra pagrįstas. Bylinėjimosi išlaidų institutas taikytinas siekiant atlyginti proceso šalies realiai patirtas išlaidas (pinigine jų išraiška), o ne kompensuoti kitus fizinius nepatogumus, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam turėtų būti atlyginta už tai, kad dėl teismo posėdžių etapavus jį iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pablogėjo jo padėtis, vertintini kaip nesusiję su reikalavimu atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.