- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- A-822-1576-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03260-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja)
rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 15 000 Lt neturtinės žalos.
Paaiškino, kad yra buvęs policijos pareigūnas, ir laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (toliau – ir LTI-K) kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, valstybės politikai, policijos pareigūnai, teismų ar prokuratūrų pareigūnai, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 52 straipsnį. Paaiškino, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į LTI-K administraciją prašydamas, kad jį perkeltų į kitas kameras, tačiau administracija į tai nereagavo. Dėl tokio LTI-K neveikimo, pareiškėjas jautė baimę, grėsmę savo gyvybei, kameroje turėjo meluoti, kad nėra buvęs pareigūnas, bijojo kitų kalinių susidorojimo su juo. Po tokių išgyvenimų suprastėjo jo sveikata, pablogėjo reputacija, sumenko pasitikėjimas savimi, jo garbei ir orumui buvo padaryta didelė žala. Mano, jog LTI-K administracija tyčia netalpino jo į kamerą su kartu su buvusiais policijos pareigūnais, turėdama tikslą jį sukompromituoti, apšmeižti ir įžeisti. Atsižvelgiant į tai, kad patyrė didelių dvasinių, psichologinių ir emocinių išgyvenimų, prašo teismo priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 15–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad G. K. buvo laikomas LTI-K laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. Dėl pareiškėjo pagrindinio skundo argumento paaiškino, kad informacijos, su kokiais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje pateikti negali, nes LTI-K tokia įskaita nėra vedama. Atsakovas prašė teismo taikyti 3 metų ieškinio senatį, nes pareiškėjas su skundu dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. pateikė teismui tik 2012 m. gruodžio 14 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nustatė, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d., baigėsi 2005 m. balandžio 8 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2012 m. gruodžio 19 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą jo teisę būti laikomam su buvusiais ar esamais valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnais (BVK 52 str.). Nors pareiškėjas teismo posėdžiu metu nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2011 metais pradėjęs atlikinėti laisvės atėmimo bausmę, tačiau šie pareiškėjo argumentai prieštarauja jo paties skunde nurodytiems argumentams, kad jis Lukiškių TI-K vidaus tyrimo skyriaus pareigūnams sakė, kad yra buvęs policijos pareigūnas ir turi būti laikomas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, tačiau administracija į šiuos jo reikalavimus nesureagavo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad atsižvelgiant į pareiškėjo anksčiau užimtas pareigas, t. y. tai, kad pareiškėjas yra dirbęs vidaus reikalų sistemoje, pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas teisės aktus išmano, esant neaiškumų dėl teisės aiškinimo, pareiškėjas turėjo realias galimybes susižinoti dėl BVK 52 straipsnių nuostatų taikymo, nes nuo 2006 m. kovo 27 d. (kai buvo iš pataisos įstaigos lygtinai paleistas) iki 2011 m. liepos 14 d. (kai pradėjo atlikinėti laisvės atėmimo bausmę) buvo laisvėje. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, atsižvelgiant į tai, kad terminas yra praleistas beveik 5 metus, o įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nesant pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas atmestas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teises normas. Dėl senaties termino paaiškina, kad kalėdamas Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir Suėmimo vykdymo įstatymu. Lukiškių TI-K pareigūnai aiškino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos jam netaikomos, nes paskutinius penkerius metus jis nedirbo vidaus reikalų sistemoje, todėl bus laikomas su visais kitais kalinamaisiais. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2011 m. rugpjūčio 4 d., antrą kartą patekęs į Lukiškių TI-K, kai su juo kalintis asmuo jam išaiškino, kad tokie pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ir kad jis yra laimėjęs bylą teisme. Prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas kilęs dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą ir priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliantas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai ar pareigūnai, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnį. Paaiškino, kad kreipėsi į LTI-K administraciją prašydamas, kad perkeltų jį į kitas kameras, tačiau administracija į tai nereagavo. Pareiškėjas nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, nes jautė baimę, grėsmę savo gyvybei, kameroje turėjo meluoti, kad nėra buvęs pareigūnas, bijojo kitų kalinių susidorojimo. G. K. pažymėjo, jog dėl patirtų išgyvenimų suprastėjo jo sveikata, pablogėjo reputacija, sumenko pasitikėjimas savimi.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, jog pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. ir baigėsi 2005 m. balandžio 8 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2012 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino tą aplinkybę, kad pareikėjas anksčiau yra dirbęs vidaus reikalų sistemoje, todėl galima pagrįstai manyti, jog jis išmano teisės aktus. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. K. žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę būti laikomam su buvusiais ar esamais valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnais, taigi pagrindo atnaujinti terminą nebuvo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atžvilgiu svarbu pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo taikyto ieškinio senaties termino.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į G. K. skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nustatyta, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas surašė 2012 m. gruodžio 19 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę būti laikomam su buvusiais ar esamais valstybės tarnautojais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Be to, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašė teismo pritaikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2005 m. balandžio 8 d. pagrįstai taikė ieškinio senatį.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.