Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-37/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-26
Bylos Nr.: 2A-37/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: V. J.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Trečiasis asmuo: Z. M., A. G., G. M.

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-37/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2, 44.2.4.1, 44.5.2.5;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant ieškovui V. J. ,ieškovo atstovams advokatams: Valdui Falkauskui ir Vytautui Zabielai,

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovams: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovei Kornelijai Pušinaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-72-538/2010 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, tretieji asmenys Z. M. , A. G. , G. M. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais A. G. , Z. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. J. prašė teismo priteisti iš atsakovo – valstybės, 8 116 533,20 Lt turtinei žalai ir 500 000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl jo (ieškovo) pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimo ir emocinės depresijos, atlyginti. Žala (turtinė ir neturtinė) padaryta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų neteisėtais veiksmais, pažeidusiais jo – piliečio ir žmogaus, teises. Taip pat prašė priteisti atstovavimo teisme išlaidas. Valstybės institucijų veiksmų (neveikimo) neteisėtumą ieškovas grindė neteisėtu suėmimu ir nepagrįstai ilgu baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad 1996 m. vasario 7 d. baudžiamojoje byloje jam buvo pareikšti įtarimai dėl oficialių dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, buvo sulaikytas ir 1996 m. vasario 10 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurį sankcionavo Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras. Suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 1996 m. spalio 9 d., o 1996 m. lapkričio 12 d. baudžiamoji byla buvo perduota Kretingos rajono apylinkės teismui. 1997 m. sausio 15 d. nutartimi teismas, nustatęs baudžiamojo proceso pažeidimus, grąžino bylą tyrimui. Jo (ieškovo) suėmimo terminas buvo pratęstas iki 1997 m. balandžio 15 d. Nors prokuroras dar kartą prašė šį terminą pratęsti, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 1997 m. balandžio 14 d. nutartimi prokuroro prašymo netenkino, nustatęs neteisėto kardomojo kalinimo faktą. Ieškovo nuomone, jo suėmimas nuo 1996 m. spalio 9 d. iki 1997 m. sausio 15 d. nesant galiojančio teismo sprendimo, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnio, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 137 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatoms. Ieškovas teigė, kad suėmimas jam sukėlė šoką, nes apie kvietimo atvykti į teisėsaugos instituciją tikslus nebuvo pranešta ir neturėjo galimybės pasirūpinti gynyba. Netinkamai informuotas dėl suėmimo pagrindų ir kaltinamo. Baudžiamoji byla buvo iškelta 1995 m. spalio 4 d. ir išnagrinėta 2004 m. gruodžio 28 d. (paskutinis teismo posėdis Lietuvos Aukščiausiajame Teisme įvyko 2004 m. gruodžio 28 d.), todėl devynerius metus trukusį bylos nagrinėjimo procesą vertina kaip nepagrįstai ilgą. Jo (ieškovo) patirta turtinė žala, tai – AB ,,Litoda“ (toliau – Bendrovė), kurios apie 70 procentų akcijų valdė, bankrotas, darbo užmokesčio, dividendų praradimas, sumažėjusi Bendrovės akcijų vertė, neišmokėtas atlyginimas likvidatoriui. Ši žala patirta dėl to, kad suėmus jį – valdybos pirmininką, susilpnėjo Bendrovės ryšiai su verslo partneriais Rusijoje, buvo nepagrįstai areštuotos jo turimos Bendrovės akcijos. Valdydamas tokį akcijų kiekį privalėjo rūpintis Bendrovės ir jos darbuotojų interesais, tačiau neteisėtu sulaikymu tokią galimybė iš jo buvo atimta. Per 18 laisvės atėmimo mėnesių neteko 172 766 Lt darbo užmokesčio ir 86 383 Lt dividendų. Dėl Bendrovės likvidavimo patyrė 7 815 420 Lt turtinę žalą. Mano, kad tarp valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų ir patirtos turtinės žalos dėl nuosavybės, socialinių teisių apribojimo netekus darbo yra priežastinis ryšys ir šią žalą privalo atlyginti valstybė. Jį (ieškovą) suėmus, dienraščiuose buvo išspausdinti straipsniai, žeminantys jo garbę, paminint faktus, pažeidusius nekaltumo prezumpciją. Dėl apribotos teisės į gynybą (gynybos kontrolė), darbinės veiklos, skleistos melagingos informacijos, atskyrimo nuo šeimos ir visuomenės gyvenimo patyrė neigiamas emocijas, pergyvenimus, susirgo hipertonine širdies liga. Mano, kad melagingą informaciją apie ieškovą ir jo nusikalstamus veiksmus paskleidė valstybės pareigūnai.

Atsakovo atstovas Klaipėdos apygardos prokuratūra su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovui procesinės prievartos buvo taikomos dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl teiginys, kad dėl valstybės pareigūnų kaltės jis (ieškovas) negavo pajamų, prarado dividendus ir subankrutavo Bendrovė – nepagrįstas. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos neįrodytas. Atsakovo atstovas teigia, kad apie tariamai neteisėtą suėmimą nuo 1996 m. spalio 9 d. iki 1997 m. balandžio 24 d. iekšovui buvo žinoma, todėl turėjo būti žinoma apie šiuo suėmimu padarytą tariamą žalą. Prašoma taikyti ieškinio senatį, nes įstatymo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ginti tokią pažeistą teisę – pasibaigęs. Atsakovo atstovo nuomone parengtinis tyrimas nebuvo vilkinamas, nes ji buvo atliekamas įvairiose Lietuvos Respublikos vietose bei užsienio valstybėse. Byloje apklausta per 61 liudytojas, atlikti kiti tardymo veiksmai.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Teisingumo ministerija taip pat prašė ieškinį atmesti. Nesutiko su ieškovo teiginiu, kad Lietuvos Respublika nebuvo įvykdžiusi įsipareigojimo pagal išlygą ratifikuojant Konvenciją. Prokuroro teisė sankcionuoti suėmimą buvo išsaugota vieneriems metams nuo Konvencijos įsigaliojimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) byloje G. prieš Lietuvą padarė išvadą, kad iki 1996 m. birželio 21 d. Lietuva neturėjo pareigos skubiai pristatyti pareiškėjų tinkamam pareigūnui, t. y. tuo metu suėmimą galėjo sankcionuoti ir prokuroras. Suėmimą sankcionavo prokuroras iki 1996 m. liepos 30 d., todėl ieškovo teiginys, kad iki 1996 m. liepos 24 d. jis kardomojo kalinimo vietoje buvo laikomas be teisėto pagrindo – nepagrįstas. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovui apie, jo nuomone, pažeistas teises buvo žinoma 1997 m. balandžio 24 d. Nuo šio momento jis turėjo teisę ginti savo pažeistas teises. Atsakovo atstovo nuomone, nėra pagrindo priteisti ir neturinę žalą. Nurodė, kad ieškovas buvo nuteistas dėl Bendrovės turto iššvaistymo, paskiriant laisvės atėmimo bausmę, todėl jo teiginiai apie pablogėjusią reputaciją, patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir emocinę depresiją yra nepagrįsti, nes, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, šios pasekmės būtų vėliau ar anksčiau pasireiškusios.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė jam padarytos turtinės žalos. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindė tuo, jog dėl jo (valdybos vadovo ir akcininko, valdžiausio 70 proc. Bendrovės akcijų) neteisėto suėmimo Bendrovė bankrutavo, t. y. neteisėtas suėmimas neigiamai paveikė Bendrovės valdymą, gamybinius ir ekonominius procesus. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Bendrovė – juridinis asmuo, veikiantis per savo organus, kurie sudaromi ir vykdo veiklą įstatymų bei steigimo dokumentų pagrindu (CK 2.81 str. 1 d.). Ginčijamo laikotarpiu Bendrovei vadovavo generalinis direktorius G. M. , todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad be ieškovo V. J. Bendrovė negalėjo priimti jokių su jos veikla susijusių sprendimų. Teismas nenustatė, kad ieškovas neturėjo galimybės perduoti savo įgaliojimus kitam asmeniui, kad pritaikius kardomąją priemonę suėmimą ieškovui buvo ribojama teisė matytis su kitais asmenimis ir teikti jiems pagalbą dėl Bendrovės valdymo. Teismas nenustatė, kad ieškovas turėjo asmeninių patikimų komercinių partnerių užsienyje, kurie buvo pagrindiniai Bendrovės produkcijos pirkėjai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai – kardomosios priemonės (suėmimo) paskyrimas, tiesiogiai įtakojo Bendrovės bankrotą. Į bylą nepateikta duomenų, jog Bendrovė tapo nemoki ir jai iškelta bankroto byla dėl to, kad buvo iškelta baudžiamoji byla ir ieškovas buvo suimtas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo prasidėjusi ekonominė krizė, o Bendrovės komerciniai partneriai veikė Rusijoje, todėl Bendrovės ūkinė ir komercinė veikla galėjo būti nuostolinga dėl objektyvių priežasčių. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų veikos (veikimo/neveikimo) ir ieškovo nurodomos turtinės žalos, todėl šią ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nenustatė, kad dėl neteisėto suėmimo buvo pažeistos ieškovo teisės ir kad dėl to ieškovas patyrė žalą. Teismas sprendė, kad Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. balandžio 24 d. nutartis priimta remiantis neįsiteisėjusia 1997 m. balandžio 14 d. nutartimi, kurią panaikino Lietuvos apeliacinis teismas. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad jog ieškovo teisės dėl suėmimo tikrai buvo pažeistos ir dėl to patirta neturtinė žala.

Teismas nepripažino įrodytais ir pagrindžiančiais neturtinę žalą kitus ieškovo teiginius. Byloje nustatyta, kad apie ieškovą buvo neigiamai rašyta spaudoje, tačiau byloje nėra įrodymų, kad parengtinį tyrimą atlikę pareigūnai būtų paskleidę atitinkamą informaciją. Be to, ieškovas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl Bendrovės turto išvaistymo nuosprendžiu, paskiriant laisvės atėmimo bausmę, todėl neigiamas pasekmes ieškovas turėjo patirti dėl jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, kad ieškovas apie tariamai pažeistą teisę dėl neteisėtai taikytos kardomosios priemonės – suėmimo, sužinojo susipažinęs su Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. balandžio 24 d. nutartimi. Ieškovas, kaip protingas bei apdairus žmogus, turėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeistos, todėl ieškinį privalėjo teismui pateikti per trejus metus nuo sužinojimo apie pažeistą teisę momento, t. y. iki 2000 m. balandžio 24 d. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2007 m. spalio 1 d., praleidęs ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo atlyginti žalą (1964 m. redakcijos CK 83, 84, 90 str.). Ieškovas teismui nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, be to, byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad ieškovas neturėjo galimybės paduoti ieškinį per įstatymo nustatytą terminą. Teismas sprendė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme ieškovas buvo laisvas, todėl bylos nagrinėjimas negalėjo apriboti ieškovui teisės kreiptis į teismą dėl pažeistos ar tariamai pažeistos teisės gynimo. Teismas nenustatė svarbių priežasčių dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas (1964 m. redakcijos CK 90 str.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, kuris tęsėsi devynerius metus. Nors byla dėl sukčiavimo didelės apimties ir sudėtinga, tačiau, atsižvelgęs į EŽTT praktiką, teismas padarė išvadą, kad devyneri bylos nagrinėjimo metai – per ilgas laiko tarpas ir neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo, nustatyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, todėl ieškovas dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo patyrė neigiamas emocijas, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus. Tuo jam padaryta neturtinė žala ir ji turi būti atlyginta. Priteisęs 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo bei EŽTT praktiką, padarė išvadą, kad tokio dydžio kompensacija atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo – valstybės, atstovas Klaipėdos apygardos prokuratūra prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos valstybės 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šioje dalyje prašo ieškinį atmesti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Valstybės deliktinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį atsirasti būtina įrodyti visus delikto sudėties privalomus požymius – neteisėtus teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmus baudžiamajame procese, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį. Nenustačius nors vieno iš šių požymių, atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį – negalima. Ieškovas nuteistas dėl Bendrovės turto pasisavinimo, paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę, todėl teismo argumentai dėl ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų – nepagrįsti, nes tokias pasekmes sukėlė ieškovas savo nusikalstamais veiksmais. Ieškovo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su jam atsiradusiomis sunkiomis pasekmėmis.Teismas, nustatęs, kad ieškovas dėl per ilgo bylos nagrinėjimo patyrė neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos sutrikimus, nenurodė įrodymų, kuriais tokią išvadą grindė, todėl teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nerodytas, abstraktus ir neteisingas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo – valstybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos valstybės 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šioje dalyje prašo ieškinį atmesti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje buvo svarbu nustatyti ne tik tai, ar buvo teisėsaugos institucijų padaryti neteisėti veiksmai, ar tarp šių veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, tačiau buvo būtina įvertinti ir ieškovo veiksmus civilinių teisinių pasekmių prasme, nes pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tuo atveju, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Iš 2004 m. gruodžio 7 d. ir 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių matyti, kad ieškovas buvo pats neteisėtų veiksmų dalyvis, t. y. įvykdė nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, kad neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais. Tuo tarpu teismas šios aplinkybės neįvertino. Įvertinant pinigais patirtas moralines skriaudas, būtina vadovautis proporcingumo principu. Be to, paprastai asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisingai. EŽTT ir Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikoje, kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra naudojami šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai. Teismas, priteisdamas neturinę žalą, į šiuos kriterijus neatsižvelgė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai: priteisti iš Lietuvos valstybės 8 116 553,20 Lt turtinei žalai ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis faktinėmis aplinkybėmis:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, neįvykdė savo pagrindinės konstitucinės užduoties – teisingumo. Tiesingumo, kaip universalaus teisės principo, reikšmę ne kartą yra pabrėžęs tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Klaipėdos apygardos teismas nesivadovavo pagrindiniais civilinės teisės principais, todėl negalėjo priimti teisingo sprendimo. Konstitucijoje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Taip konstitucijos normose yra įtvirtintos teisinės prielaidos neleisti pernelyg didelio valstybės dominavimo asmens atžvilgiu bei reikalauti, kad valdžios organai saugotų ir gintų pagrindines teises, pačios jų nepažeistų ir neleistų kitiems jų pažeisti. Ieškovo manymu, teismas ieškinio senaties institutą naudoja kaip įrankį piliečio ir žmogaus teisėms varžyti santykiuose su valstybe. Senaties institutu piliečio santykiuose su valstybe įtvirtinamas didžiulis socialinis disbalansas ir pažeidžiama pamatinė pusiausvyra, nes iš piliečio atimama teisė gauti satisfakciją iš valstybės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra aiškiai nurodęs, kad valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra konstitucinis principas. Minėti principai yra susiję su CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šie principai leidžia susiaurinti arba panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jei jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą ar nesąžiningą rezultatą. Apelianto manymu, ieškinio senaties taikymas piliečio santykiuose su valstybe nesukelia teisingo ir sąžiningo rezultato. Todėl teismas privalėjo taikyti CK 1.5 straipsnio principus ir panaikinti senaties instituto taikymo galimybę šios byloje. Pagal senos redakcijos CK 86 straipsnį, ieškinio senaties eigos pradžiai būdingi du momentai – objektyvusis ir subjektyvusis. Šiuo atveju objektyvusis momentas atsirado tik baigus kasacine tvarka nagrinėti visas baudžiamąsias bylas ieškovo atžvilgiu. Taigi reikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo buvo galima tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Kol nebuvo priimtos Aukščiausiojo Teismo nutartys nebuvo ir negalėjo būti žinomi tikslūs neteisėtų veiksmų subjektai, nebuvo žinomas ir tikslus turtinės bei neturtinės žalos dydis, nes iki tol nėra visos delikto sudėties ir nėra galimas ieškinio pareiškimas. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti. Be to, ieškinio senaties terminas taikomas tada, kai yra civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau šalis reikalauja taikyti šį institutą. Jei nėra bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas taikyti šį institutą negali būti reiškiamas, o pareikštas – negali būti tenkinamas. Teismas sprendime aptarė tik vieną suėmimo laikotarpį – nuo 1997 m. sausio 15 d. iki 1997 m. birželio 30 d., nors ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovas suėmimą neteisėtu laiko nuo pat jo pradžios. Teismas privalėjo įvertinti suėmimo teisėtumą nuo 1996 m. vasario 7 d.. teismas neatkreipė dėmesio į EŽTT sprendimo G. prieš Lietuvą išvadą apie G. suėmimą toje pačioje baudžiamojoje byloje. Teismas konstatavo Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Lygiai taip pat buvo pasielgta ir ieškovo atžvilgiu toje pačioje baudžiamojoje byloje. Tačiau šio laikotarpio suėmimo teisėtumo teismas nenagrinėjo ir dėl to sprendime nepasisakė. Nepakankamas sprendimo argumentavimas reiškia, kad jis (sprendimas) nemotyvuotas. Ieškinyje išskirti devyni atskiri neteisėtų veiksmų epizodai. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl sulaikymo teisėtumo, dėl suėmimo pagrįstumo pabaigus parengtinį tyrimą, dėl nepranešimo apie suėmimo priežastis, kuo kaltinamas, dėl teisės būti pristatytam teisėjui ir dėl teisės būti paleistam proceso metu, dėl teisės kreiptis į teismą, kad būtų priimtas sprendimas dėl suėmimo teisėtumo ir dėl teisės į veiksmingą gynybos priemonę pažeidimo. Tik iš dalies teismas pasisakė dėl kitų neteisėtų veiksmų. Toks teismo sprendimas rodo, kad ieškinys nevisiškai išnagrinėtas. Ieškinyje žala apibūdinta negautomis darbo pajamomis, negautais dividendais, likvidatoriaus neišmokėtu atlyginimu už darbą bei prarastos akcijų vertės. Kurį turtinės žalos faktą teismas laiko neįrodytu – sprendime motyvų nėra. Teismas neanalizavo dokumentų, esančių prijungtose baudžiamosiose bylose, todėl ir negalėjo tinkamai motyvuoti savo išvadų, priešingu atveju teismas būtų aiškiai matęs dokumentus apie gautą atlyginimą ir dividendus, neišmokėtą likvidatoriaus darbo užmokestį bei akcijų vertę. Bendrovė bankrutavo, kartu nuvertėjo ir visos turėtos akcijos. Dėl įmonės bankroto žala atsirado daugeliui asmenų (darbuotojams, neteko pajamų Plungės savivaldybės biudžetas, Plungės krepšinio klubas). Žala padaryta ne tik ieškovui, bet ir pažeidus viešą interesą. Be to, teismas neanalizavo advokatų baigiamosiose kalbose nurodytų argumentų. Teismas atmetė ieškinį, nurodydamas, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šis klausimas sprendime aptartas tik labai siauru aspektu – apžvelgiant suėmimo įtaką Bendrovės bankrotui. Teismo motyvai šioje dalyje nėra paremti bylos medžiaga. Be to, baudžiamosios bylos dokumentai įrodo priešingą padėtį, tačiau teismas šios medžiagos netyrė. Taip pat sprendime nėra motyvų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas analizavo priežastinio ryšio taikymo faktines aplinkybes vadovaudamasis teismų praktika. Teismo manymu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas turėjo asmeninių patikimų komercinių partnerių užsienyje, kurie būtų buvę pagrindiniai Bendrovės produkcijos pirkėjai. Toks motyvas rodo, kad teismas nevertino Rusijos bendrovių raštų kopijų, prijungtų prie civilinės bylos, nesiejo šių rašytinių įrodymų su kita bylos medžiaga. Todėl teismo išvados yra paviršutiniškos. Nors sprendime teismas nurodė, kad EŽTT byloje B. G. prieš Lietuvą nustatė ir Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. neteisėtą suėmimą tam tikru laikotarpiu, šiuo aspektu ieškinio netyrė, prejudicijos taisyklių netaikė ir neturtinės žalos nepriteisė. Taip pat liko neaptartas dar vienas žmogaus teisių pažeidimas – Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimas. Pareigūnų veiksmai, skiriant procesines prievartos priemones, buvo neadekvatūs dėl pasekmių, todėl tokie pareigūnų veiksmai yra neteisėti ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, nes Bendrovės bankrotą sukėlė pareigūnų ir teisinių institucijų veiksmai. Bylos nagrinėjimo metu galiojusi BPK 17 straipsnio 2 dalis nustatė prokuroro pareigą užtikrinti kaltinamajam jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą. Paskyrus suėmimą, uždėjus ieškovo turtui areštą, uždėjus areštą Bendrovės akcijoms, buvo visiškai suvaržytos ieškovo teisės ir teisėti interesai, o taip pat ir Bendrovės, kuri neteko pagrindinio vadovo, kurio veiksmai ir akcijų kiekis tiesiogiai lėmė įmonės funkcionavimą, stabilią veiklą, interesai. Nutarime uždėti turtui areštą akcentuojama tik akcininkų interesų apsauga, tačiau nėra duomenų, kokiais būdais užtikrinama ieškovo interesų apsauga. Tai akivaizdus neteisėtas prokuroro neveikimas. Prokurorams turėjo būti akivaizdu, kad suėmus pagrindinį įmonės akcininką, Bendrovė gali bankrutuoti. Ikiteisminio tyrimo organai, turėdami visą baudžiamosios bylos medžiagą, žinojo, kad ieškovui nebuvo suteikta reali galimybė perduoti teisę atstovauti savo teisėtiems turtinimas interesams ir padėti Bendrovės ūkinei veiklai. Ieškovo teigimu, pagrindinė priežastis, dėl ko bankrutavo Bendrovė, buvo įmonės vadovo netektis dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir kitų teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nevertino ieškovo pateiktos specialisto išvados, kuris taip pat buvo apklaustas kaip liudytojas ir kuris patvirtino, jog Bendrovė bankrutavo netekusi kompetentingo vadovo ir užsienio komercinių partnerių. Minėta specialisto išvada buvo įrodyta, kad esant įprastoms išorinėms ir vidaus aplinkos sąlygoms, įmonė negalėjo bankrutuoti. Taigi teismas nevisapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes. Teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo imperatyvų. Todėl neturtinės žalos dydis turi būti padidintas iki ieškinyje nurodytos sumos – 500 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo jį atmesti. Nurodo, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. bei 2004 m. gruodžio 28 d. nutarčių matyti, kad apeliantas pats buvo neteisėtų veiksmų dalyvis, t. y. įvykdė nusikalstamas veikas. Tokiais savo veiksmais pats apeliantas sąlygojo prastą Bendrovės finansinę būklę ir gamybos nuosmukį. Teismas pagrįstai nevertino apelianto minimos specialisto išvados, nes šis dokumentas grįstas prielaidomis. CPK XIII skyriuje nenumatyta tokio įrodymo, kaip specialisto išvada. Pažymi, kad apelianto prašomas priteisti neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galbūt padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikai šios kategorijos bylose.

Atsakovo atstovas Klaipėdos apygardos prokuratūra atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pritaria Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentams. Skundžiamame sprendime yra aiškiai, išsamiai ir argumentuotai pateikiamos teismo išvados, o apeliaciniame skunde ieškovo dėstomi argumentai yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio. Teigia, kad paties ieškovo veiksmai, t. y. nusikalstamos veikos, yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. pradėtu ikiteisminiu tyrimu, taikytomis procesinės prievartos priemonėmis, bylos nagrinėjimu teisme.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo atstovo Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliantas daro nuorodą į CK 6.272 straipsnio pažeidimą, padarytą netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normą, tačiau, kaip ši norma pažeista, skunde motyvų nėra. Skunde teigiama, kad ieškovui atsiradę dvasiniai išgyvenimai ir patirti nepatogumai yra pasekmės, sukeltos paties ieškovo nusikalstamais veiksmais, tačiau koks šio argumento ryšys su CK 6.272 straipsnio pažeidimu – skunde motyvų nėra. Neigiamos pasekmės ieškovui atsirado ne todėl, kad jis pasielgė neteisėtai, o todėl, kad teisėsaugos institucijos bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu pažeidė reikalavimus ginti ir saugoti žmogaus teises. Skunde teigiama, kad teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, vertinimo ir taip esą pažeistas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, tačiau skunde nėra motyvų, iš kurių matytųsi, kad tokio pobūdžio pažeidimas sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą. Be to, skundo teisiniu pagrindu apeliantas nurodo CPK 326 straipsnį., kuris reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo teises, todėl ši norma nėra teismo sprendimo naikinimo pagrindu. Tai reiškia, kad atsakovas skunde nenurodo teismo sprendimo naikinimo teisinio pagrindo ir tai yra esminis procesinio dokumento trūkumas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Valstybės atstovų apeliaciniai skundai ir ieškovo V. J. apeliacinis skundas tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas.

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta:

V. J. dėl padarytų nusikaltimų Lietuvos teismai pripažino kaltu dvejose baudžiamosiose bylose:

a) baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-30/03 (25 tomai) 2003 m. birželio 16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, 2004 m. gegužės 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi ir 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi V. J. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje (pasisavino didelės vertės svetimą (AB ,,Litoda“) turtą) ir BK 184 straipsnio 2 dalyje (iššvaistė didelės vertės svetimą (AB ,,Litoda“ turtą). Už šiuos nusikaltimus apeliantui V. J. paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į kurią įskaitytas kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 1996 m. vasario 7 d. iki 1997 m. spalio 6 d., pripažinus, kad laisvės atėmimo bausmė visiškai atlikta (t. 23, 90-140 b. l., t . 24, 22-34, 89-99 b. l.).

b) baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-01/2003 (2A-9/2004, 7 tomai) 2003 m. rugsėjo 8 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (7 t., 145-154 b. l.), 2004 m. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (7 t., 212-216 b. l.) ir 2004 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (7 t., 237- 240 b. l.) V. J. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje (vykdydamas AB ,,Litoda“ valdybos pirmininko pareigas pasisavino ir iššvaistė jo žinioje esantį didelės vertės svetimą (AB ,,Litoda“) turtą). Už šiuos nusikaltimus V. J. paskirta 25 000 Lt bauda. Be to, šioje byloje 2003 m. rugsėjo 8 d. priimta nutartis (7 t., 155-158 b. l.), kurioje V. J. bei dar dviems teisiamiesiems, baudžiamoji byla dėl nusikaltimo, numatyto BK 207 straipsnio 2 dalyje (oficialių dokumentų klastojimas ir panaudojimas, 1961 m. įstatymo redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 2003 m. gegužės 1 d.) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nutartis įsiteisėjusi, jos neteisėtumas nenustatytas.

Iš šių paminėtų duomenų akivaizdu, kad apeliantas (ieškovas) V. J. buvo pripažintas padaręs nusikaltimus, susijusius su AB ,,Litoda“, kurią valdė kaip pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas, turto pasisavinimu, iššvaistymu ir oficialių dokumentų klastojimu.

Ieškovas prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą neteisėtais Klaipėdos miesto apylinkės teismo bei Klaipėdos apygardos teismo, Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjų, Klaipėdos miesto prokuratūros, Klaipėdos apygardos prokuratūros bei Generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmais sulaikant, suimant ir laikant izoliuotą nuo visuomenės ieškovą baudžiamojoje byloje bei neužtikrinant bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką. Ieškovas prašė apginti jo pažeistas teises Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5, 6 ir 13 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniu.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (neteisėto nuteisimo, neteisėto, suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, procesinės prievartos priemonių pritaikymo<...>) reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Kartu su šiuo straipsniu taikytina ir Konvencija, Lietuvoje įsigaliojusi 1995 m. birželio 20 d., galiojusi apeliantui (ieškovui) sulaikymo ir procesinės prievartos priemonių taikymo metu (CK 1.13 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio žalą atsiranda tik tuo atveju, jei ji padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) minėtų pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso srityje ir esant kitom dviem sąlygom – žalai ir priežastiniam ryšiui.

Dėl asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos išnagrinėjimą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu

EŽTT vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingą laikotarpį pripažįstą nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą iki sprendimo procese priėmimo. Taip pat EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. byla Nr.36743/97 B. G. prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003 (2003 m. spalio 1 d. M. B. v. Teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra), Nr. 3K-7-7/2007 (A. N. v. Lietuvos valstybė) ir kt.

Apeliantas V. J. įrodinėja per ilgą baudžiamąjį procesą vienoje baudžiamojoje byloje – Nr. 1-111-30/03 (30-9-010-95). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nurodyta baudžiamoji byla buvo iškelta 1995 m. spalio 4 d. Dar penkios baudžiamosios bylos iškeltos nuo 1996 m. vasario 6 d. iki 1996 m. rugpjūčio 26 d. Visos jos sujungtos į vieną minėtą baudžiamąją bylą 1996 m. vasario 6 d., gegužės 16 d., liepos 11 d. ir rugpjūčio 26 d.

EŽTT vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingą laikotarpį pripažįstą nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą, iki sprendimo procese priėmimo. Taip pat EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. byla Nr.36743/97 G. prieš Lietuvą; 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003 (2003 m. spalio 1 d. M. B. v. Teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra), Nr. 3K-7-7/2007 (A. N. v. Lietuvos valstybė) ir kt.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors baudžiamoji byla iškelta 1995 m. spalio 4 d., Plungės akcinės bendrovės „Litoda“ mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo patikrinimo akto pagrindu pagal nusikaltimo, numatyto BK 324 straipsnyje (žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimas) požymius, tačiau įtariamieji asmenys nutarime iškelti bylą nebuvo įvardyti. Apeliantui (ieškovui) V. J. įtarimai padarius nusikalimus, numatytus BK 207 str straipsnio 2 dalyje (Oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas, padarytos itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios žymią žalą valstybės ar visuomenės interesams arba asmens teisėms ar teisėtiems interesams) ir 274 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas, padarytas stambiu mastu), (BK 1961 m. redakcija su pakeitimais ir papildymais) buvo pareikšti 1996 m. vasario 7 d., sulaikius įtariamuoju BPK 137 straipsnio tvarka (8 t., 139-140, 158-159 b. l.), todėl apie baudžiamojo proceso trukmę sprendžiama nuo šio momento. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai baudžiamojo proceso pradžią skaičiavo nuo baudžiamosios bylos iškėlimo dienos – 1995 m. spalio 4 d. Kaip jau minėta, baudžiamasis procesas byloje Nr. 1-111-30/03 (30-9-010-95) užbaigtas 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Įvertinus šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad baudžiamasis procesas byloje Nr. 1-111-30/03 (30-9-010-95) tęsėsi 8 metus ir 10 mėnesių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad procesas baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamai ilgas. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka, tačiau nesutinka su teismo nustatytu neturtinei žalai atlyginti - akivaizdžiai per didelė, todėl ji, tenkinant atsakovo – valstybės, atstovų apeliacinius skundus iš dalies, mažinama iki 10 000 Lt. Atleisti valstybę nuo civilinės atsakomybės visiškai dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų veiksmų neteisėtumą dėl iš dalies nepagrįstai vilkinto baudžiamojo proceso, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka, kad dėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-30/03 tiriamų nusikalstamų veikų, susijusių su atskirų įmonių finansine veikla, pobūdžio (turto pasisavinimas ir iššvaistymas stambiu mastu, sukčiavimas, padarytas stambiu mastu, dokumentų, antspaudų ir kt. klastojimas), kiekio, egzistuojančio tarptautinio elemento renkant įrodymus, tirtų faktinių aplinkybių, įrodinėjimo proceso, kaltinamųjų bei liudytojų kiekio, byla pakankamai sudėtinga, didelės apimties (susideda iš 25 tomų), todėl šios priežastys galėtų pateisinti baudžiamojo proceso ilgą nagrinėjimą, tačiau tik tuo atveju jei valstybinės valdžios institucijos veikė teisėtai ir tinkamai organizavo procesą byloje, t. y. nesant nepateisinamo delsimo požymių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad baudžiamoji byla, kurioje kaltinamas V. J. bei dar trys asmenys (A. D. , B. G. ir M. G. ) buvo perduota teismui 1996 m. lapkričio 13 d. (9 t., 278, 375 b. l. ) ir nagrinėta 1997 m. sausio 13 d., tačiau Kretingos rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 15 d. nutartimi (9 t., 383 b. l.) ji (byla) buvo grąžinta tyrimui papildyti dėl netinkamai kvalifikuotos kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos bei naujų nusikalstamų veikų inkriminavimo. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. vasario 17 d. nutartimi minėta teismo nutartis palikta galioti (9 t., 409 b. l.). Papildomas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas iki 1997 m. liepos 17 d. ir tą pačią dieną byla perduota teismui (13 t., 130-199 b. l., 14 t., 1 b. l.). Kaltinamieji 1997 m. liepos 21 d. teismo nutartimi atiduoti teismui teisti, paskiriant bylą nagrinėti teismo posėdyje 1997 m. spalio 6 d. (14 t., b. l. 6), tačiau 1997 m. spalio 6 d. teismas grąžino bylą tyrimui papildyti dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų esminių BPK pažeidimų (14 t., 41-43, 47 b. l.). 1997 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, patenkinus prokuroro apeliacinį skundą, minėta apylinkės teismo nutartis buvo panaikinta, nustačius, kad apylinkės teismo išvada dėl BPK pažeidimų nepagrįsta, padaryta neištyrus bylos įrodymų teisminio tardymo metu, pažeidus BPK nuostatas (14 t., 98-99 b. l.). Nagrinėjant baudžiamąją bylą iš naujo, 1997 m. gruodžio 17 d. Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjo nutartimi ši byla buvo sujungta su baudžiamąja byla, kurioje kaltinamas nusikaltimais, numatytais BK 275 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 324 straipsnio 1 dalyje ir kt., S. G. , o teisėjas nuo bylos nagrinėjimo nusišalino (14 t., 121 b. l.). Toliau byla buvo nagrinėta 1998 m. gegužės 4 d. ir birželio 10 d. Skuodo rajono apylinkės teisme, į kurį ji (byla) perduota 1998 m. sausio 23 d. (17 t., 1, 39, 69 b. l.), o 1998 m. birželio 12 d. nutartimi byla buvo sustabdyta, įpareigojant prokurorą pateikti papildomus įrodymus, atlikti naują dokumentų reviziją AB ,,Litoda“ (17 t., 94-95 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pripažino šią teismo nutartį teisėta ir pagrįsta (17 t., 112-113 b. l.). Byla buvo nagrinėjama teisme toliau nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2001 m. birželio 1 d. (tą dieną paskelbtas nuosprendis) 13-oje teismo posėdžių dvejus metus ir septynis mėnesius (17 t, 135, 156, 179, 279 b. l., 18 t., 79, 163, 242 b. l., 19 t., 30, 93, 132, 172, 186 b. l.). Apeliacine tvarka ji (byla) nagrinėta nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. iki 2002 m. balandžio 12 d. (tą dieną priimta teismo nutartis) – apie septynis mėnesius (20 t., 11, 34, 61, 108 b. l.). Apeliacnės instancijos teismo nutartimi apylinkės teismo nuosprendis buvo iš dalies, patenkinus nuteistųjų, taip pat ir V. J. , apeliacinius skundus, panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti teismui iš naujo dėl apylinkės teismo padarytų esminių BPK pažeidimų (20 t., 108-122 b. l.). Toliau byla buvo nagrinėjama Klaipėdos apylinkės teisme nuo 2002 m. gegužės 22 d. iki 2003 m. birželio 16 d. (tą dieną paskelbtas teismo nuosprendis) – vienerius metus ir apie vieną mėnesį (22 t., 1-177 b. l., 23 t., 24-90 b. l.). Nuo 2003 m. rugsėjo 28 d. baudžiamoji byla pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą buvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme iki 2004 m. gegužės 13 d.(tą dieną paskelbta teismo nutartis) – apie aštuonis mėnesius (23 t., 166 b. 1., 24 t., 4-34 b. l.). Toliau ji (byla) buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka pagal V. J. kasacinį skundą 2004 m. gruodžio 28 d. ir tą dieną priimta galutinė teismo nutartis (24 t., 82 b. l.). Iš šių faktinių aplinkybių sprendžiama, kad baudžiamasis procesas iš dalies buvo užtęstas dėl teismų padarytų procesinių įstatymų pažeidimų, dėl ko procesą byloje teko kartoti du kartus, o taip pat ir dėl ikiteisminio tyrimo bei prokurorų veiksmų, netinkamai organizuojant ikiteisminį tyrimą, nevisapusiškai ištiriant bylą, renkant ir vertinant įrodymus, dėl ko, kaip paminėta, byla teisme buvo stabdoma tam, kad prokuroras pateiktų papildomus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamasis procesas byloje buvo per ilgas dėl valstybės pareigūnų netinkamų, nekompetentingų, nekruopščiai atliekamų veiksmų, nepagrįstai delsiant tinkamai ir kuo trumpiausiu terminu išnagrinėti bylą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Dėl teisės į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 5 dalies požiūriu

Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad kiekvienas žmogus turi teisę į asmens laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais (Konvencijoje) numatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Teisėtam sulaikymui ar suėmimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktai priskiria asmens sulaikymą ar suėmimą ,,<...> kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės įvykdymą“; ,,<...>, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti“. Asmens laikinas sulaikymas apibrėžtas ir nacionalinėje teisėje - BPK 137 straipsnyje (ginčui aktuali 1996 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1347 redakcija, įsigaliojusi 1996 m. birželio 1 d.), kuriame nustatyta, kad galima sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė, jei yra pagrindo manyti, kad toks asmuo gali pabėgti, ar tuoj pat neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Nustatyta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau kaip 48 valandas. Dėl to, kad laikinas sulaikymas yra išimtinė procesinė prievartos priemonė, kuria siekiama įstatyme nustatytų (jau minėtų) tikslų, todėl toks sulaikymas galimas tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams. BPK 137 straipsnio 1 dalis, nustatydama, kad sulaikymas gali būti taikomas ir atvejais, kai yra kardomajam kalinimui (suėmimui) taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai, nukreipia į BPK 104 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias kardomosios priemonės suėmimo taikymo pagrindus.

Procesinės prievartos priemonių tikslas – užtikrinti tinkamą proceso eigą baudžiamojoje byloje ir ištirti nusikaltimą. Įstatymo nustatyti galimi laisvės ribojimo ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio (nutarties) priėmimo. Tai ne bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o tik procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos. Skiriant tokias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis (kaltinamasis) vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą ir panašiai. Byloje svarbu ar procesiniai veiksmai buvo atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, ar jais nebuvo pažeistos ir suvaržytos apelianto teisės ir laisvės. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju – sulaikant ir suimant apeliantą) buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie (neteisėti veiksmai) yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Taigi sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi būti įvertintas atsakovo pareigūnų minėtų veiksmų atitikimas Baudžiamojo proceso kodekso normoms ir Konvencijos 5 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas V. J. buvo sulaikytas 1996 m. vasario 7 d. vadovaujantis BPK 137 straipsniu, įtariant padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 274 straipsnio 2 dalyje (turto grobimas stambiu mastu), už kurį numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, bei kitą nusikaltimą (BK 207 str. 2 d.), dėl to, kad laisvėje gali pasilėpti, trukdyti bylos tyrimui, daryti neteisėtą poveikį nusikaltimo liudytojams (8 t., 141 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis sulaikymas buvo atliktas nepažeidus BPK nustatytų procedūrų bei pagrindų; sulaikymo neteisėtumas įstatymų nustatyta tvarka nekonstatuotas. Kardomoji priemonė suėmimas paskirta 1996 m. vasario 10 d. Suėmimą sankcionavo Klaipėdos apygardos vyr. prokuroras 8 t., 141 b. l.). Nutarime skirti kardomąjį kalinimą yra BPK 104 straipsnyje nustatytos sąlygos ir pagrindai. Suėmimo neteisėtumas nenustatytas. Suėmimą pratęsė iki 1996 m. liepos 30 d. Klaipėdos vyriausiasis prokuroras ir Lietuvos Generalinis prokuroras (1 t., 18-29 b. l.). Apeliantas V. J. apie šiuos procesinius veiksmus buvo informuotas. Tuo laikotarpiu, t. y. iki 1996 m. birželio 21 d. galiojo ir buvo taikoma Lietuvos išlyga dėl Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, todėl iki minimo laikotarpio turėjo teisę taikyti suėmimą sankcionuojant ir jį (suėmimą) pratęsti prokurorai, o pareiga skubiai pristatyti apeliantą teisėjui tuo metu nebuvo nustatyta, todėl dėl sulaikymo, suėmimo ir jo termino pratęsimo Konvencijos pažeidimas minėtu laikotarpiu nenustatytas.

Apelianto suėmimas buvo pratęstas Generalinio prokuroro nutarimu iki 1996 m. liepos 30 d., todėl toliau suėmimo terminą tęsė teismas: 1996 m. liepos 24 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas iki 1996 m. rugsėjo 7 d. (BPK 106 str. 3 d.). Apeliantas pasinaudojo BPK 109¹ straipsnio suteikta teise ir teismo nutartį apskundė apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 1996 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas. 1996 m. rugsėjo 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi sėmimo terminas pratęstas iki 1996 m. spalio 9 d. Apeliantas šios teismo nutarties neskundė (8 t., 187 b. l.). Iki šio laiko nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos pažeidimų prailginant suėmimo terminą nenustatyta.

Nuo 1996 m. spalio 9 d. iki 1996 m. gruodžio 5 d., t. y. iki baudžiamoji byla perduota teismui, V. J. buvo laikomas suimtas, nepratęsus jo suėmimo termino atskiru procesiniu dokumentu. 1996 m. rugsėjo 27 d. V. J. buvo paskelbta apie parengtinio tyrimo pabaigą; spalio 3 d. baudžiamoji byla jam ir kitiems kaltinamiesiems pateikta susipažinti (9 t., 176 b. l.); spalio 17 d. Klaipėdos apygardos prokuroro nutarimu byla grąžinta tyrimui papildyti ir nuo spalio 17 d. iki spalio 18 d. byloje buvo atlikti papildomi tyrimo veiksmai, V. J. ir kitiems kaltinamiesiems pareikšti nauji kaltinimai (9 t., 134, 140-171 b. l.); spalio 18 d. paskelbta apie parengtinio tardymo pabaigą (9 t., 174 b. l.). Iš protokolo apie susipažinimą su byla sprendžiama, kad toliau buvo susipažįstama su byla, nors tiksli susipažinimo su byla pradžia, po to kai byla buvo baigta papildžius parengtinį tyrimą, nenurodyta. Yra nurodyta susipažinimo su byla pabaiga - spalio 31 d. Iš to galima daryti išvadą, kad susipažinimas su byla vyko nuo spalio 18 d. iki spalio 31 d. (9 t., b. l. 176-177). Tuo metu galiojęs BPK 226 straipsnis nustatė, kad kaltinamojo ir jo gynėjo susipažinimo su byla laikas neįeina į parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus, t. y. nebuvo reikalavimo suėmimo terminą pratęsti. Būtinybė pratęsti suėmimo terminą bendra tvarka, nenutraukiant susipažinimo su byla, buvo nustatyta tik 1998 m. birželio 11 d. BK 226 straipsnio redakcijoje. Nors ginčijamu laikotarpiu (nuo 1996-10-09 iki 1996-12-04) galiojo BPK 226 straipsnio 6 dalies redakcija, kuri nereikalavo pratęsti suėmimo termino šiam pasibaigus, kai pabaigtas parengtinis tyrimas ir byla pateikta kaltinamajam susipažinti, tačiau EŽTT yra pasisakęs dėl BPK 226 straipsnio 6 dalies nuostatos neapibrėžtumo ir jos neatitikimo Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai (sprendimas byloje Nr. 34578/97 Jėčius prieš Lietuvą). Įvertinusi visas bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nuo 1996 m. spalio 9 d. iki 1996 m. gruodžio 4 d. (vieną mėnesį ir 28 dienas) buvo laikomas suimtu be jokio prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pratęsti suėmimo terminą; būtinybė tuo metu apeliantui taikyti kardomąjį kalinimą nebuvo tinkamai apsvarstyta ir motyvuota. Nors apeliantas ir jo gynėjas, susipažinę su bylos medžiaga, prašė nutraukti neteisėtą laisvės atėmimą, nes suėmimo terminas pasibaigęs, tačiau prašymas buvo atmestas (9 t., 1747,181 b. l.). Toks ikiteisminio tyrimo institucijos pasyvumas šioje situacijoje neatitiko bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų savo veiksmais nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių bei Konvencijos (tiesioginio taikymo akto), 5 straipsnio nuostatų, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

1996 m. gruodžio 5 d. Kretingos rajono apylinkė teismo nutartimi kaltinamieji atiduoti teismui teisti ir išspręsta dėl jiems taikytų kardomųjų priemonių. Teismas paliko V. J. skirtą suėmimą nepakeistu (9 t., 280-281 b. l.). 1997 m. sausio 15 d. teismo nutartimi baudžiamoji byla grąžinta tyrimui papildyti. Ta pačia nutartimi apeliantui V. J. suėmimas pratęstas iki trijų mėnesių - iki balandžio 15 d. (9 t., 375-388 b. l.). BPK 365 ir 372 straipsniai nustatė proceso dalyvių teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartis. Teisė skųsti minėtą teismo nutartį išaiškinta pačioje nutartyje, tačiau apeliantas V. J. šia teise nesinaudojo ir nutarties nei dėl bylos grąžinimo tyrimui papildyti, nei dėl kardomosios priemonės suėmimo panaikinimo ar pakeitimo kita kardomąja priemone, neskundė. Tokia teise pasinaudojo tik kaltinamasis B. G. (9 t., 389 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad šiuo laikotarpiu teismas, spręsdamas dėl V. J. suėmimo teisėtumo ir pagrįstumo veikė savo kompetencijos ribose ir nepažeidė BPK 10, 104¹, 249, 250 ir 277 straipsnių reikalavimų, todėl Konvencijos 5 straipsnis nepažeistas.

1997 m. balandžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi atsisakius V. J. pratęsti suėmimo terminą, tos pačios dienos Klaipėdos apygardos prokuroro nutarimu jam paskirta kita kardomoji priemonė – 100 000 Lt užstatas, kuri 1997 m. balandžio 24 d. prokuroro nutarimu, pakeista į namų areštą (13 t., 39-44 b. l.).

1997 m. birželio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi V. J. , atsižvelgiant į 1997 m. gegužės 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo nutartį, kuria panaikinta 1997 m. balandžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis nepratęsti suėmimo termino, nurodant svarstyti suėmimo termino pratęsimo klausimą iš naujo, kardomasis kalinimas pratęsiamas iki 1997 m. birželio 30 d. tuo pagrindu, kad egzistuoja pagrįsti įtarimai dėl V. J. padarytų nusikalstamų veikų, o būdamas laisvėje gali slėptis nuo tardymo ir teismo, trukdyti nustatyti bylos tiesą (13 t., 50-75 b. l.). Tą pačią dieną (1997 m. birželio 23 d.) Klaipėdos apygardos prokuroras panaikina V. J. kardomąją priemonę namų areštą ir pakeičia ją suėmimu (13 t., 79 b. l.). Nors V. J. sulaikymo protokolo byloje nėra, tačiau iš 1997 m. liepos 10 d. Klaipėdos apygardos prokuroro rašto Klaipėdos VPK vyr. komisarui dėl V. J. etapavimo, matyti, kad apeliantas suimtas 1997 m. birželio 23 d. (13 t., 40-75). Teisėjų kolegija įžvelgia baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo ir suėmimo termino pratesimo loginės sekos pažeidimą (suėmimo terminas pratęsiamas kai dar asmuo nesulaikytas, o sulaikomas po nutarties šį terminą pratęsti). Nustatyta ir tai, kad šalia nagrinėjamos baudžiamosios bylos, egzistavo ir kita baudžiamoji byla Nr. 30-9-032-96 (Plungės rajono apylinkės teismo byla Nr. 1-2-01/2003, 2A-9/2004), kurioje V. J. buvo kaltinamas nusikaltimais, numatytais BK 207 straipsnio 2 dalyje ir 275 straipsnio 3 dalyje. Joje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl suėmimo skyrimo V. J. (5 t., 209 -217 b. l.) tuo metu kai apeliantui aptartoje baudžiamojoje byloje kardomoji priemonė buvo pakeista kita kardomąja priemone – užstatu, t. y. 1997 m. balandžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi atsisakius V. J. pratęsti suėmimo terminą, jis turėjo būti paleistas nedelsiant. Jau minėta, kad tą pačią dieną buvo paskirta kardomoji priemonė užstatas, tačiau iš Plungės rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad V. J. nebuvo paleistas ir 1997 m. balandžio 15 d., nes suimtas pristatytas teismui dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo šioje baudžiamojoje byloje. Teismas 1997 m. balandžio 15 d. nutartimi paskyrė kardomąją priemonę suėmimą iki 1997 m. birželio 15 d., konstatavęs, kad apeliantas laisvėje gali daryti poveikį liudytojams, trukdyti nustatyti tiesą byloje (5 t., 217 b. l.). Apskundus šią nutartį apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos teismas 1997 m. balandžio 24 d. nutartimi minėtą apylinkės teismo nutartį panaikino kaip neteisėta (5 t., 232 b. l.). Kaip jau minėta, tą pačią dieną aktualioje baudžiamojoje byloje (1997-04-24) priimamas prokuroro nutarimas skirti V. J. namų areštą, naikinat nutarimą skirti piniginį užstatą, neužtikrinus šios kardomosios priemonės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors V. J. buvo supažindintas su nutarimu skirti užstatą, tačiau realiai pats jo sumokėti neturėjo galimybės, o duomenų, kad apie šį nutarimą buvo informuotas apelianto gynėjas ar jo artimieji, kurie galėjo įmokėti užstatą, byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes sprendžia, kad tokia manipuliacija kardomosiomis priemonėmis buvo siekiama bent vienoje byloje laikyti V. J. suimtu. Toks valstybės pareigūnų elgesys yra nesąžiningas ir nepateisinamas. Daroma išvada, kad V. J. nuo 1997 m. balandžio 15 d. iki balandžio 24 d. (10 dienų) buvo laikomas suimtas neteisėtai ir tuo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostata.

Suėmimo nuo 1997 m. birželio 23 d. iki 1997 m. birželio 30 d. pripažinti neteisėtu nėra pagrindo, tačiau suėmimo laikas nuo birželio 30 d. iki liepos 25 d. (25 dienos; susipažinimo su baudžiamąją byla, kaltinamosios išvados surašymo, bylos perdavimo teismui laikas) nepateisinamas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes, kaip jau minėta, BPK 226 straipsnio 6 dalies redakcija, kuri nereikalavo pratęsti suėmimo termino šiam pasibaigus, kai pabaigtas parengtinis tyrimas ir byla pateikta kaltinamajam susipažinti, neatitiko Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (EŽTT sprendimas byloje Nr. 34578/97 Jėčius prieš Lietuvą).

Kretingos rajono 1997 m. liepos 25 d. nutartimi kaltinamieji, vienas iš jų - ieškovas, perduoti teismui teisti. V. J. kardomoji priemonė suėmimas palikta nepakeista. Teisėjų kolegija šioje dalyje nenustatė vietinės teisės ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatų pažeidimo.

1997 m. spalio 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nutartimi byla grąžinama parengtiniam tyrimui papildyti. V. J. kardomoji priemonė suėmimas pakeistas į namų areštą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nustatytų Konvencijos 5 straipsnio pažeidimų valstybei kyla civilinė atsakomybė.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nustatyta, kad baudžiamasis procesas byloje buvo per ilgas dėl valstybės pareigūnų netinkamų, nekompetentingų, nekruopščiai atliekamų veiksmų, nepagrįstai delsiant tinkamai ir kuo trumpiausiu terminu išnagrinėti bylą, tuo pažeidus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tačiau nustatyta ir tai, kad baudžiamasis procesas byloje užvilkintas ne tik dėl valstybės pareigūnų neteisėto neveikimo, bet iš dalies, ir dėl kitų priežasčių. Baudžiamoji byla pradėta ir tirta dėl finansinių nusikaltimų ir pakankamai sudėtinga, jos tyrimas reikalavo didelės apimties procesinių veiksmų, renkant ir vertinant įrodymus, kvalifikuojant veikas. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad tokio pobūdžio bylos eigai turėjo įtakos ir baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų kaita, vykusi po 1990 m. kovo 11 d., kai gana intensyviai buvo keičiamos senosios 1961 metų redakcijos BK bei BPK aktualūs nagrinėjamoje baudžiamoje byloje straipsniai. Taip pat nustatyta, kad teismo posėdžiai, kuriuose nagrinėta aktuali ginčui baudžiamoji byla, buvo atidėti aštuonis kartus neatvykus teisiamųjų, taip pat ir V. J. , gynėjams, taip vilkinant bylos nagrinėjamą. Tai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apelianto bei jo atstovų elgesio baudžiamajame procese. V. J. buvo teismo pripažintas kaltu, padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kurią atliko. Įvertinus visas bylos faktines aplinkybes, bei visuotinai žinomą aplinkybę - valstybės sunkią ekonominę situaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista iš valstybės apeliantui V. J. 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti akivaizdžiai per didelė, todėl ji mažinama iki 10 000 Lt, nes tokia suma pakankamai kompensuoja apelianto patirtus nepatogumus dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso, yra protinga ir teisinga (CK 6.250 str.). Visiškai atleisti valstybę nuo civilinės atsakomybės dėl nustatytų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimų, nėra pagrindo.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dėl Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo - iš dalies neteisėto kalinimo, dydį, atsižvelgiama į tai, kad apeliantas baudžiamojoje byloje nebuvo išteisintas, toks (pažeidus suėmimo pratęsimo procedūras) suėmimas tęsėsi neilgai - apie 3 mėnesius. V. J. galutiniu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasisavinęs ir iššvaistęs didelės vertės AB „Litoda“ turtą ir nuteistas realia vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, įskaitant visą kardomojo kalinimo, taip pat ir neteisėto, laiką, todėl, įsiteisėjus nuosprendžiui, jam daugiau nereikėjo atlikti laisvės atėmimo bausmės. Teisėtos prielaidos baudžiamajam persekiojimui inicijuoti ir taikyti kardomąją priemonę suėmimą buvo. Taigi nors tam tikri pažeidimai skiriant ir prailginant kardomąjį kalinimą buvo, tačiau jie visos baudžiamosios bylos kontekste bei atsižvelgiant į apelianto procesinį statusą baudžiamajame procese, nėra tokie reikšmingi, kad būtų galima tenkinti V. J. apeliacinį skundą visa apimtimi ir priteisti jo pageidaujamą sumą neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija mano, kad 1 000 Lt suma pakankamai kompensuos patirtus nepatogumus (CK 6.250 str.).

Nors pirmosios instancijos teismas reikalavimui dėl turtinės žalos, kildinamos iš neteisėto suėmimo, atlyginimo, taikė ieškinio senatį, nustatęs ieškinio senaties termino pradžią - 1997 m. balandžio 24 d., t.y. Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria panaikintas suėmimas, priėmimo, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad suėmimas baudžiamojoje buvo skiriamas ir tęsiamas ne vieną kartą ir jo (suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo) teisėtumo vertinimas neatsiejamas nuo visos baudžiamosios bylos ir jos galutinio rezultato, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2004 m. gruodžio 28 d. – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinę nutartį baudžiamojoje byloje (CK 1.125 str.8 d., 1.127 str.) apeliantas jo nepraleido.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines aplinkybes, kuriomis apeliantas grindė turtinę žalą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nei turtinė žala, nei priežastinis ryšys neįrodyti. Apelianto V. J. apeliacinio skundo didesnę dalį sudaro CK normų, Lietuvos Konstitucinio teismo nutarčių ir EŽTT sprendimų citatos bei prielaidos dėl žalos. Reikalaudamas turtinės žalos, jos atsiradimą siedamas su baudžiamojo proceso, taikyto kardomojo kalinimo neteisėtumu, apeliantas nepateikė tokią žalą pagrindžiančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Teigdamas, kad jis dėl neteisėto suėmimo prarado darbo užmokestį, negavo dividendų, apeliacnės instancijos teismui apeliantas pateikė tik 1993 metų darbo užmokesčio kortelę, nors sulaikytas baudžiamojoje byloje buvo 1996 m. vasario 7 d. Įrodymų, kad iki to laiko dirbo ir gavo darbo užmokestį, nepateikė. Nėra ir kitų žalą pagrindžiančių įrodymų. Prielaidomis pagrįstas ir apelianto nurodomas, jo teigimu AB ,,Litoda“ sužlugdymo faktą patvirtinantis, „AB „Litoda“ veiklos 1996-2001 m. finansinis modelis“ (toliau – „modelis“, civ. byla, 2 t., 2-31 b. l.), nepriklausomo verslo konsultanto atliktas 2008 metais. Šio „modelio“ turinys grindžiamas prielaidomis bei tikimybe, kokia situacija įmonėje galėjo būti jei pagrindinis įmonės akcininkas ir valdybos pirmininkas nebūtų areštuotas. „Modelyje“ nėra nurodyta, kokiais konkrečiais dokumentais, atliekant tokį tyrimą ir darant išvadas, buvo remtasi. Tai nėra ekspertizės aktas, todėl „modelis“ neįgyja didesnės įrodomosios galios. Jis gali būti pripažintas tik rašytiniu įrodymu ir vertinamas visų kitų įrodymų visete, tačiau, kaip jau minėta, „modelio“ išvados nepagrįstos dokumentais, tik prielaidomis, todėl toks apelianto pateiktas „modelis“ yra netinkama įrodinėjimo priemonė, nepagrindžia reikalaujamos žalos fakto (CPK 177, 178 str.).

Apeliantas teigė, kad viena iš įmones sužlugdymo priežasčių – užsienio partnerių atsisakymas bendradarbiauti dėl to, kad jis (apeliantas V. J. ) buvo suimtas ir neteko galimybių vadovauti įmonei, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai šio fakto nepatvirtina. Iš Rusijos įmonių 1996 metų raštų matyti, kad ūkiniai - komerciniai ryšiai su AB „Litoda“ buvo nutraukti pirmiausia dėl žymiai padidėjusių įmonės tiekiamos produkcijos kainų, kainų politikos neišmanymo, nereguliaraus produkcijos tiekimo, nekompetentingų įmonės vadovų sprendimų vykdant sudarytas sutartis (civ. byla, 2 t., 63-72 b. l.). Tik viename iš minėtų raštų, papildoma priežastimi nurodomas įmonės vadovų pasikeitimas (2 t., 64 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, kad 1996 metais būtų pasikeitęs AB „Litoda“ generalinis direktorius.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo metu kai V. J. buvo suimtas, įmonei vadovavo generalinis direktorius G. M. , kuris Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio pagrindu turėjo teisę veikti vienasmeniškai bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bei priimti sprendimus, t.y. nedalyvaujant apeliantui. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas V. J. nepateikė duomenų, kad būdamas suimtas neturėjo galimybės perduoti savo įgalinimų kitiems asmenims. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas turėjo gynėją, ir ne vieną, nuo 1996 m. vasario 8 d. (sulaikytas buvo vasario 7 d.) (8 t., 136-139, 144167-163 ir t. t.), o nuo 1996 m. birželio 17 d. turėjo teisę susitikti su gynėju be apribojimų (8 t., 228 b. l.), todėl nebuvo jokių kliūčių pasitelkus advokato pagalbą duoti patvarkymus dėl įmonės veiklos ir jos valdymo. Baudžiamojoje byloje esantys procesiniai dokumentai įrodo, kad 1997 m. spalio 6 d. V. J. , pakeitus kardomąją priemonę suėmimą, buvo skirtas namų areštas su apribojimais ir tai nekliudė jam dirbti įmonėje jau nuo tos dienos. V. J. prašymai buvo patenkinti ir namų arešto sąlygos keistos, sudarant jam palankesnes sąlygas t., dirbti ir lankytis viešose vietose (14 t., 73-758 b. l., 17 t., 79 b. l.). Iš 2000 m. spalio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties matyti, kad 2000 m. vasario 29 d. AB ,,Litoda“ visuotiniame akcininkų susirinkime nusprendus likviduoti įmonę, likvidatoriumi buvo paskirtas V. J. . Tai taip pat įrodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jis turėjo realią galimybę dalyvauti įmonės veikloje, ir tam nekliudė jam paskirta kardomoji priemonė. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat nėra pagrindo išvadai, kad AB ,,Litoda“ bankroto priežastis – apeliantui taikytos kardomosios priemonės baudžiamojoje byloje ar per ilgas baudžiamasis procesas (civ. byla, 1 t., 112-118, 128-148 b. l.)

Byloje nustatyta, kad visas baudžiamasis procesas ir V. J. suėmimas šio proceso metu iš esmės buvo pagrįstas įtarimais, patvirtintais teismų nuosprendžiais, kuriuose nustatyta, kad apelianto nusikalstami veiksmai lėmė baudžiamųjų bylų iškėlimą bei kardomųjų priemonių jose skyrimą ir tie veiksmai tiesiogiai susiję su AB ,,Litoda“ didelės vertės turto pasisavinimu, iššvaistymu, žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimu gaunant paskolą banke, dėl ko AB „Litoda“ neteko 1 000 000 Lt vertės turto (baudž. byla Nr. 1-111-20/03, 23 t., 90-140 b. l., 24 t., 22-34,89-99 b. l., baudž. byla Nr. 1-2-01/2003, 7 t., 238-240)b. l.). Iš to galima daryti vienareikšmę išvadą, kad apelianto V. J. nusikalstami veiksmai, o ne valstybės pareigūnų veiksmai baudžiamajame procese, turėjo tiesioginės neigiamos įtakos AB ,,Litoda“ ūkinei-finansinei veiklai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad sulaikant apeliantą BPK 137 straipsnio tvarka, jam buvo paaiškintas sulaikymo pagrindas, išaiškinta teisė turėti gynėją, ji turėjo (kaip minėtą ne vieną), naudojosi jų paslaugomis visą baudžiamąjį procesą be apribojimų (apie tai jau minėta nutartyje), turėjo teisė teikti prašymus, skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismo veiksmus, tokia teise naudojosi, tačiau ne taip aktyviai kaip kitas kaltinamasis B. G. . V. J. teisė į gynybą ir teisė žinoti kuo įtarimas ir kaltinamas, nepažeista.

Apeliantas V. J. savo reikalavimą grindžia EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje Nr. 367443/97 G. prieš Lietuvą, tačiau šioje byloje vertintos aplinkybės nėra visiškai tapačios aplinkybėms nagrinėjamoje byloje. Kaip matyti iš minėto sprendimo, EŽTT vertinto ne tik B. G. suėmimo teisėtumą, bet ir baudžiamojo proceso trukmę dar besitęsiant baudžiamajam procesui, t. y. dar nepriėmus galutinio sprendimo byloje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad EŽTT sprendime tirtos faktinės aplinkybės tik iš dalies sutampa su faktinėmis aplinkybėms nagrinėjamoje byloje.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti apeliacinių skundų visiškai juose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme bylos šalys nepateikė rašytinių įrodymų dėl šioje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jas priteisti nei vienai iš šalių nėra pagrindo (CPK 98 str. 1 d., 178 str.).

Pirmosios instancijos teismo apeliantui V. J. priteista 2 000 Lt suma advokato pagalbai apmokėti nekeistina, nes, įvertinus bylos apimtį ir sudėtingumą, sprendžiama, kad tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos teisingos ir protingos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas V. J. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant jam (V. J. ) iš Lietuvos valstybės 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pakeisti ir priteistą sumą sumažinti iki 11 000 Lt (vienuolikos tūkstančių litų).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė