- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-04
- Bylos Nr.
- N-575-343-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I
Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnas 2007 m. balandžio 8 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. K. dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymo už tai, kad jis 2007-01-03 7.50 val. Vilkaviškio rajone, kelyje Marijampolė-Kybartai 11 km su įvažiavimu į degalinės teritoriją, vairuodamas automobilį tamsiu paros metu ir pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę, atsiradus kliūčiai norėdamas ją apvažiuoti nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, dėl ko kliudė ir apgadino kelią žymintį stulpelį bei degalinės teritorijos apšvietimo stulpą ir savo automobilį. Protokole nurodyta, kad A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 53, 172, 173 punktų reikalavimus.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. balandžio 24 d. nutarimu A. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymą paskirta 150 litų bauda.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. balandžio 24 d. nutarimą ir nubausti dėl įvykio kaltą asmenį. Pareiškėjas taip pat prašė išsiaiškinti, ar į įvykio vietą atvykęs ir protokolą surašęs pareigūnas tinkamai vykdė savo pareigą, ir, pripažinus jo veiksmus neteisėtais, skirti atitinkamas sankcijas. Paaiškino, kad 2007-01-03 važiavo tamsiu paros metu. Važiavo mažesniu greičiu nei maksimalus leistinas. Prie pat mašinos ant važiuojamosios kelio dalies nugriuvo žmogus. Kadangi buvo tamsus paros metas, žmogus buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, todėl iki jam nugriūnant ant važiuojamosios kelio dalies, to žmogaus nematė. Kaip jam pavyko išsiaiškinti, po jo automobiliais ratais nugriuvęs žmogus gyveno gretimame kaime, jis buvo neblaivus, ką tik išlipęs iš autobuso. Tai jam patvirtino autobuso vairuotojas. Kadangi žmogus nugriuvo po jo automobilio ratais, jis, vengdamas susidūrimo su juo, pasuko automobilio vairą, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į degalinės teritorijos apšvietimo stulpą. A. K. nesutinka su kaltinimu, kad nebuvo pasirinkęs saugaus važiavimo greičio, ir teigia, jog ant kelio nugriuvęs žmogus negali būti laikomas numatoma kliūtimi. Jis važiavo 60 km/h greičiu, atsižvelgdamas į tai, kad buvo tamsus paros metas, nors leistinas greitis buvo 90 km/h. Jis negalėjo laikytis KET 173 p. reikalavimų, nes buvo iškilusi rimta grėsmė žmogaus sveikatai, gyvybei. Vienintelis būdas išvengti itin sunkių pasekmių, buvo kliūties apvažiavimas. Baudimas už tai, kad apvažiavo ant kelio nukritusį žmogų, negalėdamas iki jo sustabdyti, prieštarauja bet kokiems protingumo principams.
II
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. balandžio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. K. skundo nepatenkinti; dalyje dėl reikalavimų nubausti dėl įvykio kaltą asmenį ir išsiaiškinti, ar į įvykio vietą atvykęs ir protokolą surašęs pareigūnas tinkamai vykdė savo pareigą, ir pripažinus jo veiksmus neteisėtais, skirti atitinkamas sankcijas, bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Teismas nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir skundžiamame nutarime nurodoma, kad avarijos kilimo priežastimi buvo A. K. nepasirinktas saugus važiavimo greitis, dėl ko pastarasis atsiradus kliūčiai nesugebėjo automobilio sustabdyti iki kliūties ar saugiai ją apvažiuoti. A. K. neigia, kad nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nurodo, jog važiavo 60 km/h greičiu, kai leistinas greitis buvo 90 km/h. Teismas pažymėjo, kad saugus važiavimo greitis yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir priklauso nuo daugybės faktorių: eismo ir meteorologinių sąlygų, vairuotojo vairavimo stažo, automobilio techninių duomenų ir pan. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens motyvas, kad jis važiavo 60 km/h greičiu ir toks važiavimo greitis buvo saugus, vertintinas kritiškai, nes kaip matyti nagrinėjamoje situacijoje, A. K. važiuodamas tokiu greičiu vis tiek nesugebėjo automobilio sustabdyti iki atsiradusios kliūties ar saugiai ją apvažiuoti. KET 172 p. ir nurodo, kad pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“ reiškia tai, kad vairuotojas pasirinkdamas važiavimo greitį privalo įvertinti visas galinčias atsirasti kliūtis. Teismas taip pat pažymėjo, kad A. K. teiginys, kad jis važiavo 60 km/h greičiu, prieštarauja iš karto po įvykio jo rašytam paaiškinimui, kuriame jis nurodė, jog važiavo 80 km/h greičiu. Be to, A. K. paaiškinimuose dėl įvykio aplinkybių nustatyta ir daugiau prieštaravimų. Skunde teismui A. K. nurodo, kad jis siekdamas išvengti skaudžių pasekmių, nusprendė kliūtį (ant kelio nugriuvusį žmogų) apvažiuoti. Tačiau toks skundo teiginys prieštarauja paaiškinime (b.1.17) užfiksuotoms aplinkybėms. Paaiškinime A. K. nurodė, kad pastebėjo priekyje jo važiavimo kryptimi einantį pėsčiąjį, jį pastebėjo, kai atstumas iki jo buvo apie 5-10 metrų, pėstysis ėjo prieš jo važiavimo kryptį, t.y. Vilkaviškio link, ėjo važiuojamąja kelio dalimi. Tai pastebėjęs ir vengdamas susidūrimo su pėsčiuoju, pasuko į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Vairuojamą automobilį sumėtė, šis ėmė slysti nevaldomas, jis nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio. Tokios pačios įvykio aplinkybės užfiksuotos ir patrulio S. K. 2007-01-03 tarnybiniame pranešime (b.1.24), kurį pastarasis surašė vadovaudamasis vairuotojo A. K. paaiškinimu eismo įvykio vietoje. Taigi, paaiškinime A. K. nenurodė, kad pėstysis nugriuvo ant kelio po jo automobilio ratais. O aplinkybė, kad pasukus automobilį į kairę, šis tapo nevaldomas, rodo, jog A. K. pasirinktas važiavimo greitis nebuvo saugus, nes jis pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas tas sąlygas, į kurias atsižvelgti reikalauja KET 172 p. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, jog pėstysis iš tikrųjų buvo. Paaiškinime A. K. nurodė, jog eismo įvykio liudininkų nėra. Po to A. K. bandė rinkti įrodymus, jog pėstysis buvo A. S. , tačiau byloje surinktais įrodymais šis faktas nepasitvirtino (A. S. , 1981 m. gim., paaiškinimas, b.1. 20, R. K. paaiškinimas, b.l. 21, ir jos parodymai teisme, D. S. paaiškinimas, b.l. 22, ir jo parodymai teisme, A. S. , 1955 m. gim., paaiškinimas, b.1. 23). Abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad A. K. savo pirminiame paaiškinime apie tai, kad pėsčiasis išlipo iš maršrutinio transporto nieko nerašė. Apie šią aplinkybę jis nurodė tik skunde teismui. Iš A. K. paaiškinimų skunde bei paaiškinimų teisme matyti, kad prielaidą dėl to, kad pėsčiasis išlipo iš maršrutinio transporto, jis padarė tik po įvykio, sužinojęs apie maršrutinio autobuso vairuotojo D. S. parodymus. Tačiau D. S. parodymai teisme bei jo paaiškinimas nepatvirtina, kad kažkuris jo keleivis staiga išėjo į kelią. Tai patvirtina ir tas faktas, kad autobuso vairuotojas avarijos nematė. Teismas konstatavo, jog nesurinkus byloje rodymų, jog buvo pėstysis, ir kad buvo iškilusi reali grėsmė pėsčiojo sveikatai ar net gyvybei, A. K. padarytas pažeidimas negali būti vertinamas, kaip padarytas esant būtinajam reikalingumui. Taip pat nėra įrodymų, kad dėl įvykio kaltas kitas asmuo. Teismas padarė išvadą, kad eismo įvykis kilo dėl A. K. nepasirinkto saugaus važiavimo greičio ir padarytų KET 53, 172, 173 punktų reikalavimų pažeidimų. Todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą nutarimą pagrindo nėra. Teismas taip pat nurodė, jog A. K. skundo reikalavimas nubausti dėl įvykio kaltą asmenį, išsiaiškinti, ar į įvykio vietą atvykęs ir protokolą surašęs pareigūnas tinkamai vykdė savo pareigą, ir, pripažinus jo veiksmus neteisėtais, skirti atitinkamas sankcijas, nenagrinėtinas administraciniame teisme. Pareigūno veiksmai gali būti skundžiami vadovui, turinčiam teisę skirti jį į pareigas.
III
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apelianto nuomone, teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismas neteisingai nustatė, kad avarijos kilimo priežastimi buvo jo nepasirinktas saugus važiavimo greitis, dėl ko atsiradus kliūčiai jis nesugebėjo automobilio sustabdyti iki kliūties ar saugiai ją apvažiuoti. Paaiškina, kad jis neviršijo leistino greičio, o jo pirminiuose paaiškinimuose ir teisme duotuose paaiškinimuose skirtingai nurodytas važiavimo greitis negali būti vertinamas kaip esminis prieštaravimas jo parodymuose. Teigia, kad tik atsigavęs po patirto šoko ir prisiminęs įvykio aplinkybes, jis galėjo objektyviai nurodyti važiavimo greitį, ką ir padarė surašydamas 2007-05-04 skundą ir nurodydamas, kad važiavo 60 km/h greičiu. Apeliantas taip pat pažymi, kad KET 172 punktas reikalauja pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad būtų galima sustabdyti transporto priemonę, iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo bei nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo, bylą nagrinėję pareigūnai pripažino, kad autoįvykis kilo dėl to, jog atsirado kliūtis, kurios, pareiškėjas siekė išvengti. Dėl šios priežasties administracinė atsakomybė buvo taikoma KET 172, 173 punktų pagrindu. Tačiau apeliantas pažymi, jog šiuo atveju atsiradusi kliūtis - tamsiai apsirengęs pėstysis, tamsiu paros metu, važiuojamojoje kelio dalyje ir likus vos keliems metrams iki susidūrimo, negali būti laikoma iš anksto numatoma kliūtimi. Apelianto teigimu, jis objektyviai negalėjo numatyti tokios kliūties ir tinkamai įvykdyti KET 172, 173 punktų reikalavimus. Be to, apeliantas pažymi, jog šiuo atveju grėsmė buvo kilusi žmogaus sveikatai ar net gyvybei. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, jo veikoje nėra visų būtinųjų inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo požymių. Kita vertus, net ir įrodžius visus požymius, būtinus administracinei atsakomybei kilti, jo veika turėjo būti vertinama, kaip padaryta esant būtinajam reikalingumui (aptariamu atveju pavojus žmogaus gyvybei negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala). Taip pat apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Paaiškina, kad policijos patrulis S. K. į įvykio vietą atvyko praėjus beveik pusantros valandos po įvykio. Tuo metu pėsčiojo eismo įvykio vietoje jau nebebuvo, o pareigūnas nesurinko jo buvimą ar nebuvimą patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nebuvo pašalinti liudytojų parodymuose esantys prieštaravimai: autobuso vairuotojas D. S. patvirtina, kad 2007-01-013 apie 7.45, t.y. vos prieš 5 minutes iki autoįvykio, jis prie degalinės „Ventus“ esančioje stotelėje išlaipino keleivį, patvirtino, jo tai galimai buvo A. S. . Liudytoja R. K. teigė, kad kaimyną A. S. matė 2007-01-02. t.y. eismo įvykio išvakarėse apie 16 val. Tuo tarpu A. S. , priešingai kitų liudytojų paaiškinimams, tvirtino, kad nuo 2006-12-24 iki 2007-01-07 buvo išvykęs ir Vilkaviškio raj. Rūdos kaime nebuvo. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepašalino esančių prieštaravimų. Bylą nagrinėję pareigūnai pripažino, kad autoįvykis kilo dėl to, jog atsirado kliūtis, tačiau kokia tai buvo kliūtis, išsiaiškinta nebuvo, todėl teismo išvada, kad jis nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir pažeidė KET 53, 172, 173 punktų reikalavimus, yra nemotyvuota ir nepagrįsta.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone, byloje surinktų kaltinančių įrodymų, kuriais remiamasi Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros pareigūno nutarime ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-12-08 nutartyje, pakanka pripažinti A. K. kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. A. K. paaiškinimai dėl pėsčiojo atsiradimo prieš jo vairuojamą automobilį prieš 5-10 metrų neatitinka faktinių aplinkybių. Automobiliui judant 80 km/h greičiu, per sekundę jis nuvažiuoja 22,2 metro, dėl to užvažiavimas ant tariamai atsiradusio pėsčiojo būtų neišvengiamas, nes A. K. nesuspėtų imtis jokių veiksmų (vertinant jo reakcijos laiką, stabdžių suveikimo laiką). Ta aplinkybė, kad A. K. tariamą pėsčiąjį pastebėjo tik 5-10 metrų atstumu kelia pagrįstų abejonių, nes automobilio artimųjų šviesų žibintai šviečia į priekį apie 25-30 metrų, o ilgųjų apie 45 metrus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareigūnas ir teismas tinkamai kvalifikavo A. K. veiksmus ir jų sprendimų nėra pagrindo naikinti. A. S. dalyvavimo eismo įvykio kilime įrodyti nėra galimybės, nes liudininkų parodymai paremti gandais, o A. S. neigia bet kokį dalyvavimą eismo įvykyje. Jo buvimas išvakarėse eismo įvykio vietoje neįrodo, kad nagrinėjamą įvykį sukėlė jis.
Vilkaviškio rajono policijos komisariatas atsiliepimu prašo A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: IV
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo bei priimto nutarimo turinio, A. K. kaltinamas tuo, jog atsiradus kliūčiai ir norėdamas ją apvažiuoti jis nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, kliudė ir apgadino kelią žymintį stulpelį bei degalinės teritorijos apšvietimo stulpą ir savo automobilį. Taigi byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjui vairuojant automobilį kliūtis buvo atsiradusi, tačiau skirtingai vertinama šios kliūties įtaka eismo įvykio kilimui.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo bei nutarimą priėmusios institucijos atliktu įrodymų vertinimu bei teisės aiškinimu.
Apelianto pateiktuose paaiškinimuose esama esminių prieštaravimų, o atsižvelgiant į tai, kad toks parodymų keitimas nėra motyvuotas, teismas vertina, jog tiesą atitinka pirminiai A. K. paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas apie tai, jog prieš jo automobilį ant važiuojamosios kelio dalies nugriuvo žmogus, nurodė tik skunde teismui (b.l. 2), tuo tarpu pirminiuose paaiškinimuose teigė, kad pėstysis ėjo važiuojamąja dalimi (b.l. 17). Taigi, iš pirminių apelianto paaiškinimų neseka, kad atsiradusi kliūtis jam objektyviai buvo netikėta ir nenumatoma.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. K. kaltės padarius inkriminuojamą teisės pažeidimą, taip pat atsižvelgia į tai, kad jo nurodoma kliūtis (pėstysis) atsirado prieš 150 metrų iki schemoje užfiksuotos eismo įvykio vietos (b.l. 43, 18). Pastaroji aplinkybė leidžia spręsti, kad pareiškėjo pasirinktas važiavimo greitis nebuvo saugus ir atitinkantis eismo sąlygas.
Dėl šių priežasčių teismas vertina, jog Kelių eismo taisyklių 53, 172, 173 punktų pažeidimai yra nustatyti, o A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 str. 2 d. Nagrinėjama situacija neatitinka būtinojo reikalingumo situacijos (ATPK 17 str.).
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad byloje nebuvo surinkti visi reikiami įrodymai. Kaip matyti, institucija išsamiai ištyrė A. K. pateiktą versiją, tačiau ji nepasitvirtino. Iš pareiškėjo paaiškinimų seka, kad jis nebuvo priėjęs prie pėsčiojo ir su juo nebendravo po eismo įvykio, liudytojų mačiusių eismo įvykį nėra, todėl nustatyti pėsčiojo asmenybę nėra galimybės.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. balandžio 24 d. nutarimą palikti nepakeistus.
Nutartis neskundžiama.