- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-34-345/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pirm.), Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- M. S.
- Trečiasis asmuo
- UAB „BTA Draudimas“, VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A42-1271/2007-
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Henricho Jaglinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams antstoliui M. Dabkui, M. S., A. Ž., Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, M. P., UAB „BTA Draudimas“ dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir kt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. B. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 28-4086/03, 2005-02-22 pirkimo-pardavimo sutartį, VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, ir atnaujinti terminą šiam aktui apskųsti. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. B. 1995-10-30 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo sodo sklypą Nr. 30 (duomenys neskelbtini), esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Perkant žemės sklypą, jame jau buvo pastatytas buvusios sklypo savininkės M. P. sodo namelis, kuris nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre. Ieškovas nuo 2004-07-15 iki 2005-01-17 buvo laivės atėmimo vietose, o 2005 m. balandžio mėnesį nuvykęs į sodo namelį pamatė, jog yra pakeistos spynos, tada ir sužinojo, kad žemės sklypas parduotas iš varžytinių M. S., o 2005-02-22 M. S. žemės sklypą su sodo nameliu pardavė M. Ž.. Vėliau ieškovas sužinojo, kad žemės sklypas buvo parduotas už ieškovo turėtas skolas. Mano, kad visi sandoriai realizuojant ieškovui priklausantį turtą yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais, o ieškovui priklausantis turtas - žemės sklypas ir sodo namelis - grąžintini ieškovui natūra. Nurodė, kad 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 28-4086/03 pripažintinas negaliojančiu, nes antstolis, areštuodamas R. B. priklausantį turtą bei parduodamas turtą - žemės sklypą iš varžytinių, netinkamai įvertino areštuojamą ir parduodamą turtą, nustatė mažesnę nei turto rinkos vertė turto kainą, tuo pažeidė LR CPK 690 str. 1 d., 681 str. 1 d. Kadangi ieškovui nebuvo tinkamai pranešta nei apie turto areštą, nei apie varžytines, varžytinių dieną ieškovas buvo įkalinimo įstaigoje, jis negalėjo ginčyti antstolio nustatytos sklypo vertės. Nors vykdomojoje byloje yra duomenys, jog turto arešto aktas buvo įteiktas ieškovo motinai, motina ilgą laiką buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje, todėl dokumentų įteikimas tokiam asmeniui negali būti laikomas tinkamu. Antstolis neapžiūrėjo parduodamo iš varžytinių sklypo, dėl ko M. S. nepagrįstai įsigijo sklypą su sodo nameliu, kuris buvo neįregistruotas. R. B. sklypą įsigijo 1995 m. iš M. P. už 1000 Lt. M. S. nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad jis iš varžytinių pirko žemės sklypą už nerealiai žemą kainą, neteisėtai įregistravo savo vardu sklype esantį statinį, kuriam statyti nebuvo gavęs leidimo, perleido jį A. Ž. M. S., iškreipdamas ir klastodamas faktus, pateikė VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui prašymą dėl pripažinimo tinkamu naudoti statinį, kurio nestatė. Mano, kad VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101011.75-59) pripažintinas negaliojančiu, nes akte neteisingai nurodytas namo statytoju M. S., nes namo jis nestatė. Namo statytoju akte turėjo būti nurodyta M. P., arba R. B.. Ginčijamo akto pagrindu M. S. įregistravo sodo namelį savo vardu ir tokiu būdu neteisėtai pasisavino R. B. turtą - sodo namelį ir visus jame esančius daiktus. Ieškovas prašydamas atnaujinti praleistą akto apskundimo terminą, nurodė, kad apie ginčijamą aktą sužinojo tik ruošdamas ieškinį, ieškovui teikiama teisinė pagalba nebuvo pakankamai kvalifikuota, pats ieškovas nežinojo, per kokį terminą gali skųsti administracinį aktą, be to, ieškovas nežinojo ir nesuprato, kokios yra akto teisinės pasekmės. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2005-02-22 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. S. ir A. Ž., nes viena iš sandorio šalių - M. S. elgėsi nesąžiningai: iš varžytinių pirko tik žemės sklypą (nupirko už žemesnę nei reali turto kainą), o pamatęs jame sodo namelį, skubos tvarka įteisino statybas ir pardavė A. Ž.. A. Ž. buvo nerūpestingas sudarydamas ginčijamą sandorį, nes jis privalėjo pasidomėti, kokiu būdu anksčiau buvo įgytas jo perkamas turtas, turėjo žinoti, kad iš varžytinių buvo nupirktas tik sklypas, o sodo namelio M. S. nepirko ir nestatė, be to, turtas nupirktas už nerealiai mažą kainą - 3500 Lt, tai įrodo sandorio šalių piktavališką susitarimą. Ieškovas mano, jog M. S. žinojo, kad parduoda ne jam priklausantį turtą, ir numatė, kad atsiras sodo namelio savininkas, todėl siekė ko greičiau jį parduoti. Tokiu būdu abi sandorio šalys yra nesąžiningos, todėl prašė pripažinus ginčijamus sandorius ir aktą negaliojančiais, taikyti restituciją LR CK 4.96 str. 2 d. pagrindu, grąžinti žemės sklypą ir sodo namelį ieškovui.
Atsiliepimas
Atsakovas antstolis M. D. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad priėmė vykdyti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-423-07 dėl 170 Lt skolos išieškojimo iš R. B., D. D. naudai. Pagal šį raštą buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 28-4086/2003. Pagal LR CPK 655 str., skolininkui buvo išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju vykdomajame dokumente nurodytu adresu, tačiau raginimas grįžo neįteiktas (registruotos siuntos įteikimo pranešime nurodyta, kad pastoviai nieko nėra namuose). Pagal VĮ „Registrų centro“ 2004-02-06 duomenų banko išrašą buvo nustatyta, kad skolininko vardu registruotas 0,0800 ha žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis SB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Minėtas nekilnojamas turtas surašius turto arešto aktą, 2004-02-13 buvo areštuotas. Areštuoto turto vertę antstolis nustatė pagal savo praktiką, vadovaudamasis tuo metu galiojančiomis žemės sklypų rinkos vertėmis. Pagal LR CPK 658 str. 3 d., bylose dėl sumų išieškojimo nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti antstolis, siųsdamas raginimą, areštuoja skolininko turtą. 2004-02-13 surašytas turto arešto aktas su lydraščiu ir raginimu įvykdyti sprendimą geruoju registruota siunta išsiųstas skolininkui adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi dokumentai 2004-02-19 pasirašytinai įteikti skolininko motinai R. B., įteikimas yra tinkamas. Tuo metu R. B. buvo laisvėje ir galėjo pasinaudoti savo teisėmis skųsti antstolio veiksmus. Apie tai, kad yra priteistas žalos atlyginimas, ieškovas žinojo, tačiau žalos nepadengė. LR CPK 644 str. 2 d. nustatytos pareigos domėtis vykdymo eiga nevykdė. Jeigu ieškovo gyvenamoji vieta pasikeitė, jis privalėjo pranešti apie tai antstoliui. Jeigu apie pasikeitimą nepranešama, pranešimai skolininkui yra siunčiami vykdomajame dokumente nurodytu adresu ir laikoma, kad jam tinkamai pranešta. Kadangi nuo raginimo įteikimo dienos per nustatytą terminą skola apmokėta nebuvo, antstolis pradėjo tikrinti skolininko turtinę padėtį ir nustatė, kad skolininkas niekur nedirba, lėšų bankuose esančiose sąskaitose neturi. VĮ Regitra duomenimis, skolininko vardu transporto priemonės neregistruotos. Kadangi kito skolininkui priklausančio turto, išskyrus areštuotą 0,0800 ha žemės sklypą, nustatyti nepavyko, 2004-04-16 buvo priimtas patvarkymas dėl skolos išieškojimo nukreipimą į minėtą turtą. Minėtas patvarkymas teisėjo 2004-06-24 rezoliucija buvo patvirtintas. Tuomet areštuotam turtui buvo skelbtos varžytynės. Pranešimas skolininkui apie žemės sklypui skelbiamas varžytynes siųstas registruota siunta. Registruotos siuntos įteikimo parnešime nurodyta, kad tėvas atsisakė paimti dokumentus, nes skolininkas yra kalėjime. Įvykus varžytinėms, vadovaujantis LR CPK 724 str., buvo surašytas turto pardavimo iš varžytinių aktas, o pirkėjui (M. S.) sumokėjus visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, nurodytas aktas buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija. Antstolis mano, jog ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad antstolis pažeidė jo teises pardavęs žemės sklypą, o ne sodo namelį, esantį šiame sklype. Tikrinant skolininko turtinę padėtį per VĮ Registrų centro duomenų bazę, nebuvo nustatytas kitas nekilnojamas turtas, nuosavybės teise priklausantis R. B., išskyrus aukščiau minėtą žemės sklypą. Nuosavybės teisės į sodo namelį įregistruotos nebuvo. Antstolis, parduodamas turtą iš varžytinių, neprivalo apžiūrėti parduodamo turto. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu nepagrįsti, todėl prašė juos atmesti.
Šalies argumentai
Atsakovas M. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą, nes antstolis vykdė išieškojimą iš skolininko R. B. nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, o dėl susiklosčiusios situacijos kaltas pats ieškovas. Tiek raginimas, tiek kiti procesiniai dokumentai įteikti ieškovui pagal įstatymų reikalavimus, apie varžytynes paskelbta spaudoje - visas šias aplinkybes patikrino teismas, prieš tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą. Ieškovui buvo žinoma apie jo skolas, tačiau jis jų nepadengė, nors jų sumos iš esmės nėra didelės, t.y. vengė atsiskaityti su kreditoriais ir taip sudarė sąlygas vykdymo procesui pradėti. Atsakovas M. S. yra sąžiningas įgijėjas, nes turtą įgijo varžytinėse. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų M. S. nesąžiningumą. Ieškovas nurodydamas, jog antstolis nustatė nerealiai žemą areštuoto, o vėliau parduoto ginčo turto vertę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokia gi ginčo turto rinkos kaina buvo jo pardavimo iš varžytinių metu. Nurodė, jog negalima vadovautis nei ieškovo atstovės samprotavimais dėl turto kainos, kuomet ji nurodo, kad dar 1995 m. sklypas buvo parduotas už 1000 Lt, nes į tą vertę įeina ir sodo namelio vertė, nei ieškovo pateiktu turto įvertinimo turto iš varžytinių pardavimo dienai, nes turto vertintojai neišskyrė sklypo ir sodo namelio vertės, o nustatė bendrą turto vertę 12000 Lt. Taip pat pažymėjo, jog įvertinus, kad realizuojant turtą priverstinai, jo kaina yra mažesnė nei rinkos turto vertė, todėl mano, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad antstolio nustatyta 800 Lt ginčo turto vertė gali būti laikoma per maža. LR CK 4.253, 4.259 str. numato, kad nekilnojamieji daiktai (įskaitant statinius) turi būti registruoti Nekilnojamojo turto registre ir tik nuo to momento laikoma, kad daiktas kaip nekilnojamas turtas suformuotas ir yra nuosavybės teisės objektas (LR CK 4.103 str. l d.). Ieškovas pripažino, kad jis nesutvarkė dokumentų dėl statinio pripažinimo nekilnojamuoju turtu, todėl pasikeitus žemės sklypo savininkui jis prarado teisę statyti ar registruoti bet kokį statinį be žemės savininko sutikimo. Atsakovas M. S. neginčijo, kad įsigytame žemės sklype jis rado sodo namelį, tačiau apie sodo namelio egzistavimą atsakovas sužinojo tik po varžytinių. Atsakovas turėjo pasirinkimą arba nugriauti statinį, arba jį legalizuoti. Atsižvelgiant į tai, kad nugriovimo kaštai buvo dideli, bei į tai, kad atsirado pirkėjas, atsakovas nusprendė statinį įteisinti ir parduoti. Ieškovo reikalavimai dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo negaliojančiu taip pat nepagrįsti ir atmestini, nes šiuo aktu konstatuojama, jog statinys pripažįstamas tinkamu naudotis ir, kad suformuotas nekilnojamojo turto objektas. Ieškovas nenurodė jokio teisinio pagrindo, neprašė panaikinti statinio teisinės registracijos. Atsižvelgtina į tai, kad sodo namelį pastatė dar M. P. Terminą apskųsti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ieškovas praleido be svarbių priežasčių, todėl jis negali būti atnaujintas. Atsakovas pasirengęs esant ieškovo reikalavimui kompensuoti ieškovui jo patirtus nuostolius. Pažymėjo, jog atsakovas varžytinių metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie namo egzistavimą, todėl atsakovas negali būti laikomas nesąžiningu įgijėju.
Atsiliepimas
Atsakovas A. Ž. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad iš skelbimų sužinojo apie M. S. parduodamą turtą ir jį įsigijo už sutartą kainą. Sutartis buvo įforminta tuomet kai M. S. tinkamai įregistravo sodo namelį.
Šalies argumentai
Atsakovo VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad ginčijamas aktas buvo priimtas pagal Statybos įstatymo reikalavimus, jokių įrodymų, dėl kurių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu, ieškovas nepateikė.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens „BTA draudimas“ atstovas prašė ieškinį atmesti.
Tretysis asmuo M. P. paaiškino, kad 1995 m. pardavė R. B. žemės sklypą ir pastatytą sodo namelį, esančius sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) Namas buvo neįregistruotas, todėl į pirkimo-pardavimo sandorį neįtrauktas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Areštą, uždėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 07 d. nutartimi atsakovo A. Ž., turtui, t. y. 8 arų žemės sklypui ir sodo namui, esantiems (duomenys neskelbtini), sprendimui įsiteisėjus, nutarė panaikinti. Nesutiko su ieškovo atstovų nuomone, jog antstolio siunčiami dokumentai buvo įteikti netinkamai ir ieškovas apie vykdymo proceso eigą nieko nežinojo. Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pažymėjimas (b.l. 10, t.1,) patvirtina, kad ieškovas atliko bausmę pagal kitą nuosprendį tik nuo 2004-07-15, todėl būdamas laisvėje turėjo galimybę pasirūpinti padarytos žalos atlyginimu, ir pasidomėti vykdomosios bylos eiga, o manydamas, kad jo teisės kaip nors yra pažeidžiamos, ginti jas įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovas prašydamas pripažinti 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu dėl to, kad antstolis nustatė žymiai mažesnę nei reali ginčo turto vertė, nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad reali ginčo turto rinkos vertė buvo ženkliai didesnė nei nustatė antstolis. Nors M. P. paaiškino, kad faktiškai žemės sklypas su sodo nameliu buvo parduoti už didesnę nei sutartyje nurodytą 1000 Lt kainą, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes, todėl teismas turi pagrindą spręsti, kad 1995 m. sutartyje nurodyta kaina 1000 Lt – buvo sumokėta ir už žemės sklypą, ir už sodo namelį. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turto vertė nustatyta 2005-02-22 dienai, teismas neturi pagrindo vadovautis šia ginčo turto vertės nustatymo pažyma. Antstolis surašydamas turto arešto aktą vadovavosi tuo metu buvusiomis žemės sklypo kainomis. Teismas negali grįsti savo išvadų spėliojimais ar prielaidomis, todėl nesant rašytinių įrodymų apie ginčo sklypo vertę sklypo iš varžytinių pardavimo dienai, o taip pat turto arešto akto surašymo dienai, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad antstolis areštuodamas turtą pažeidė LR CPK 681 str. reikalavimus, ir kad turtas iš varžytinių parduotas už žymiai mažesnę, nei reali turto vertė, ir kad antstolis, pardavęs iš varžytinių sodo sklypą už nurodytą turto varžytinių akte kainą, padarė esminį pažeidimą, kuris būtų pagrindas panaikinti turto varžytinių aktą. Pripažino, jog iš varžytinių turtas parduotas laikantis LR CPK 718 str. reikalavimų, todėl pripažinti 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 28-4086/03 negaliojančiu ieškovo nurodytais motyvais ir remiantis pateiktais įrodymais nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Konstatavo, kad ieškovas termino skųsti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.75-59 nepraleido, tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, kad aktas surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir yra naikintinas. Kadangi byloje nėra duomenų, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas per atstovą, teismas neturi pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ieškovo nurodytu pagrindu, todėl ieškovo reikalavimą dėl 2005-02-22 žemės sklypo bei sodo namo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė. Taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teismui spręsti dėl A. Ž. nesąžiningumo perkant ginčo turtą iš M. S.. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus dėl turto pardavimo iš varžytinių akto negaliojančiu ir dėl VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)11.75-59 pripažinimu negaliojančiais, todėl nepasisakė dėl restitucijos bei turto iš sąžiningo įgijėjo išreikalavimo instituto taikymo.
Teismas pripažino, kad nėra teisinga, kad M. S., pamatęs įgytame iš varžytinių žemės sklype sodo namelį įregistravo ji savo vardu ir vėliau pardavė. Nurodė, kad ieškovas turi galimybę ginti savo pažeistas teises reikšdamas ieškinį dėl patirtų nuostolių atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas pažeidė LR CPK 179 str., 183 str. 3 d., 185 str. nuostatas, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas. Netinkamai įvertino esminius įrodymus. Nurodo, kad antstolis nekilnojamojo turto vertę nustatė pagal savo praktiką. Pagal LR CPK 690 str. l d., antstolis nekilnojamojo turto vertę turėjo nustatyti pagal tikrąją turto vertę. Areštuojant turtą skolininkas nedalyvavo. Antstolis taip pat neapžiūrėjo areštuojamo žemės sklypo, tačiau jį įvertino 800 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Turto arešto aktas buvo įteiktas registruotu laišku ligotai motinai. Motina neinformavo apie gautą pranešimą, todėl toks įteikimo pranešimas yra formalus.
Pranešimas apie būsimas varžytines išsiųstas gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovui neįteiktas. Tėvas informavo, kad sūnus nuo 2005-07-15 atlieka bausmę. Varžytinės buvo paskirtos 2004-08-24 , tačiau pranešimo į bausmės atlikimo vietą antstolis neatsiuntė. LR CPK 123 str. 3 d. numato procesinio dokumento įteikimo tvarką platesne apimtimi. Tėvas atsisakydamas priimti registruotą laišką suteikė informaciją apie ieškovo buvimo vietą, todėl antstolis privalėjo persiųsti registruotą laišką į Pravieniškių pataisos namus. Pagal LR CPK 706 str. 3 d. apie turto pardavimo iš varžytinių laiką ir vietą antstolis pasirašytinai praneša skolininkui asmeniškai arba registruotu laišku. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovo teisės (LR CPK 643 str.,704 str.).
Varžytinės paskelbtos 2004-08-24. Pradinė žemės sklypo pardavimo kaina 640 litų, o parduota už 672 litų. Nei antstolis, nei pirkėjas neapžiūrėjo parduodamo turto. Toks žemės sklypo įvertinimas turėjo sukelti antstoliui, pirkėjui, o vėliau ir teismui abejonių, kadangi nekilnojamojo turto rinkos kaina (duomenys neskelbtini) apskrityje šiuo periodu ženkliai kilo. Antstolis nepateikė duomenų, kad 2004-08-24 parduodamo turto vertė 800 litų. Nėra rašytinių įrodymų, kad antstolis tikslinosi parduodamo turto rinkos vertę.
Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendime nurodyta, kad teismas neturi pagrindo vadovautis turto vertės nustatymo pažyma, nes ji nustatyta 2005-02-22 dienai. Turto vertinimo ataskaita patvirtinta, kad namelio vertė buvo 35 000 Lt, žemės sklypo vertė 15 000 Lt. Byloje pateikta Turto vertės nustatymo pažyma (ataskaita Nr.07-l-077), kad 2004-08-24 (varžytinių dienai) 0,08 ha žemės sklypo su sodo namu, (duomenys neskelbtini) rajone rinkos vertė buvo 12 000 litų. Pagal LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str.3 d., turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymu nustatyta tvarka. Nesutinka, su teismo išvada, kad nepateikti rašytiniai įrodymai patvirtinantys, jog reali ginčo turto rinkos vertė buvo ženkliai didesnė, nei nustatė antstolis. Nurodo, kad buvo pažeistas esminis įstatymo reikalavimas - įkainoti areštuojamąjį turtą rinkos kainomis (LR CPK 681 str. l d.). Parduodant sklypą ir nustatant jo pradinę kainą 640 Lt buvo pažeistos LR CPK 718 str. nuostatos, jog pirmose varžytinėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų LR CPK 681 str., nustatyta tvarka nustatytos turto kainos.
Turto pardavimo iš varžytinių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo pardavimo sutarčiai. Šios sutarties pagrindu skolininkas prilyginamas pardavėjui, o antstolis atlieka valstybės atstovo ir tarpininko tarp pardavėjo ir pirkėjo vaidmenį, todėl privalo užtikrinti šio sandorio teisėtumą. Parduodamo iš varžytinių turto pradinės kainos akivaizdus neatitikimas turto rinkos vertei galėjo būti žinomas M. S. Jo nesąžiningumą patvirtina jo pareiškimas, kad sodo namelio nebuvo, kad tai tik statybinės medžiagos. Ieškovui įrodžius, kad sodo namas buvo pastatytas bet neįteisintas, nurodė, kad įgijęs žemės sklypą turėjo pasirinkimą nugriauti ar legalizuoti šį namą.
M. S. sodo namo neįgijo, statyti leidimo nebuvo gavęs, statybos darbų nevykdė. Jis neteisėtai pasisavino kitų asmenų sukurtą turtą, nes teisinė registracija nesukuria daikto vertės. M. S. savavališkai iš sodo namelio išmetė buities daiktus ir reikmenis. Iškreipdamas ir klastodamas faktus M. S. pateikė VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui prašymą dėl pripažinimo tinkamu naudoti statinį. Minėtas 2005-02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)l 1.75-59 yra neteisėtas, nes neteisingai nurodyti duomenis, jog M. S. statinio statytojas. Sodo namą statė ūkio būdu. Nurodė suklastotą statinio faktišką statybos kainą – 15 300 Lt. Teismas neįžvelgė šio pažeidimo, vadovavosi tik tuo, kad sodo namas pripažintas tinkamu naudoti kaip statinys. Neteisėtas aktas M. S. buvo pagrindas įregistruoti sodo namą Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs jog nėra teisinga, kad M. S. pamatęs įgytame iš varžytinių žemės sklype sodo namelį, įregistravo jį savo vardu ir vėliau pardavė, vis vien pripažįsta minėtą aktą teisėtu ir nesivadovavo LR CK 6.237 str., pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, bei neįžvelgė M. S. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, reikalaujančio atskiro tyrimo.
Po namo įsigijimo M. S. jo vertės nepadidino. Sandorio tarp jų sudarymo dienai namo vertė 35 000 Lt. Žemės sklypo vertė buvo 15 000 litų. Tai patvirtina 2006-12-08 turto vertinimo ataskaita Nr.06-1-123. M. S. be teisėto pagrindo įgijęs jam nepriklausantį turtą pardavė jį A. Ž. už 3 500 litų. Tai akivaizdus šalių piktavališkas susitarimas (LR CK 1.91 str.) A. Ž. kaip sandorio šalis buvo nerūpestingas, nepasidomėjo perkamo turto įgijimo aplinkybėmis. Atsakovai M. S. ir A. Ž. negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais. Turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimas negaliojančiu, reikštų ir to turto pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimą negaliojančiais, nes šio akto pagrindu M. S. įgijo nuosavybės teisę į parduotą žemės sklypą. Viena iš sandorio negaliojimo pasekmių yra restitucija (LR CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. l d., 6.146 str.,1.138 str.2 p.). Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, bylos esmė paneigia M. S. ir A. Ž. sąžiningumą, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus (LR CK 1.91 str., 4.96 str.2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Ž. prašo palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad apelianto ieškinyje bei apeliaciniame skunde suformuluoti reikalavimai yra nepagrįsti, bei nemotyvuoti. Apeliantas nurodydamas, jog neteisingai nustatyta turto vertė, per visą procesą nepateikė įrodymų dėl turto vertės, o savo poziciją grindžia spėliojimais ir prielaidomis.
Apelianto argumentai dėl procesinių dokumentų įteikimo yra nepagrįsti, nes įstatymas aiškiai nurodo galimybę įteikti procesinius dokumentus kartu gyvenančiam pilnamečiam šeimos nariui, ar turto arešto aktą išsiųsti registruotu laišku. Abu šie būdai laikomi tinkamu dokumentų įteikimu.
Taip pat nepagrįsti argumentai dėl netinkamo pranešimo apie varžytines bei varžytinių datą. Bylos medžiaga įrodo, kad pranešimo apie būsimas varžytines įteikimo dieną apeliantas, priešingai nei nurodė apelianto tėvas, nebuvo laisvės atėmimo įstaigoje. Kartu gyvenančio pilnamečio šeimos nario atsisakymas priimti dokumentus yra prilyginamas tinkamam šių dokumentų įteikimui (LR CPK 123 str. 3 d. ir 124 str. 2 d.). Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, kad antstoliui buvo žinoma, apie apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Skolininkas yra įstatymo įpareigotas nedelsiant pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (LR CPK 644 str. 2 p.). Apeliantas nepranešė antstoliui apie laisvės atėmimo bausmę, todėl antstolio procesiniai veiksmai teisėti.
Nesutinka su apelianto nuomonė, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta turto vertinimo ataskaita 2004 metų rugpjūčio 24 dienai. Ataskaitoje yra įvertintas sodo sklypas su jame esančiu sodo namu, tuo tarpu, iš varžytinių buvo parduotas sodo sklypas. Apeliantas bei tretieji asmenys nurodė, kad 1995-10-30 pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria R. B. nupirko iš M. P. sodo sklypą, kaina yra nustatyta atsižvelgiant į tai, kad tuo metu namas sodo sklype jau stovėjo, todėl nėra teisinga teigti, kad jau 1995-10-30 žemės sklypas kainavo brangiau, nei antstolio nustatyta rinkos vertė.
VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)l 1.75-59 patvirtina statinio tinkamumą naudoti, o apeliantas nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių statinio tinkamumą naudoti, tad apelianto prašymas dėl akto pripažinimo negaliojančiu nėra pagrįstas.
Sandorio vertę nustato sandorio šalys ir sandorio dienai nustatyta sodo namo ir sodo sklypo vertė atitiko rinkos vertę bei faktinę turto būklę. Įstatymas nenumato apeliantui teisės nuginčyti trečiųjų šalių sudaryto sandorio. Apelianto pareiškimai dėl nerūpestingumo įgyjant sodo sklypą su jame pastatytu sodo namu buvo ne kartą paneigti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, jog prieš sudarydamas preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, išstudijavo visus M. S. nuosavybę įrodančius dokumentus (teismo patvirtintą turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 28-4086/03, tuo metu dar nepilnai pasirašytą VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005- 02-14 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(101)l 1.75-59, pastato projektinę dokumentaciją, vėliau buvo pateikta ir pridėta prie pirkimo pardavimo sutarties sodo bendrijos pirmininko pažyma apie tai, kad M. S. yra tinkamai atsiskaitęs už visas teikiamas paslaugas, susijusias su minėtu turtu. Pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinęs notaras dar kartą patikrino visus M. S. nuosavybės teisę į parduodamą turtą įrodančius dokumentus, todėl apelianto pareiškimai dėl nesąžiningumo yra nepagrįsti. Remiantis LR CK 4.96 str. 2 d., nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, išskyrus tuos atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Byloje nėra įrodymų ar kitos medžiagos, kuri leistų manyti, kad apeliantas turtą prarado dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos.
Klaidinga apelianto nuomonė, kad turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimas negaliojančiu reikštų ir turto pirkimo-pardavimo sandorių negaliojimą. Nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek visa bylos medžiaga neduoda pagrindo manyti, kad atsakovas yra nesąžiningas įgijėjas, o apelianto pareiškimas apie neva įrodymais paneigtą sąžiningumo prezumpciją yra teismo klaidinimas, nes tokių įrodymų nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. S. prašo palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-10-16 sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad procesiniai dokumentai buvo siųsti registruotu paštu ir įteikti ieškovo motinai ir tėvui. Ieškovas šių aplinkybių neneigia. LR CPK 123 str. 5 d., 605 str. numato, kad procesiniai dokumentai laikomi įteiktais tada, kai juos gauna adresatas, pats asmeniškai ar jo artimieji, o vykdymo proceso metu - nuo registruoto laiško išsiuntimo ar įteikimo asmeniškai, antstolio pasirinkimu (LR CPK 657 str., 679 str., 706 str. 3 d.). Antstolis nėra įstatymu įpareigotas visais atvejais įsitikinti, ar skolininkas gavo siųstus dokumentus, nes vykdomieji dokumentai išduodami jau pagal vykdytinus sprendimus, kurių priėmimo procedūroje skolininkas dalyvavo, jam buvo žinomos ir išaiškintos pasekmės (BPK 308 str.). Jei pasikeičia skolininko adresas, apie tai jis turi informuoti (LR CPK 644 str. 2 p.), nes priešingu atveju dokumentai laikomi įteiktais paskutiniu žinomu adresu. Skolininkas turi pareigą domėtis vykdymo eiga (LR CPK 644 str.). Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas nesidomėjo savo pareigomis, vengė jas vykdyti, o jo artimieji prisidėjo prie šio vengimo. Tėvas nurodė, kad ieškovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, nors ieškovas tuo metu buvo laisvėje. Tuo pačiu nuosprendžiu, kuriuo buvo paskirta ieškovui laisvės atėmimo bausmė, buvo nutarta išieškoti ir dalį sumų, dėl kurių vykdė vykdymą antstolis M. D.. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad ieškovui buvo žinomas skolos faktas, tačiau jis lengvabūdiškai tikėjosi jos išvengti, galbūt, pamiršęs, kad jo vardu yra registruota nuosavybė. Skola nebuvo didelė, todėl ieškovas ar jo artimieji, kurie žinojo apie vykdymo procesą, turėjo visas didelių sąnaudų ir specialių žinių nereikalaujančias galimybes išvengti areštuoto turto pardavimo priverstine tvarka (padengti skolas), tačiau savo pareigomis ir teisėmis tinkamai pradėjo rūpintis tik tada, kai pasidarė aišku, kad ieškovas atsakomybės dėl skolų grąžinimo neišvengs bei patirs neigiamas pasekmes. Apie varžytynes buvo skelbiama viešai, tačiau ieškovas taip pat į šią informaciją nereagavo. Ieškovas nenurodė kokių nors pirmos instancijos teismo netinkamo teisės taikymo dėl pranešimų atvejų. Jo nurodyta aplinkybė dėl artimųjų tarpusavio santykio šiame ginče teisiškai nereikšminga. Jei ieškovas mano, kad jo teises pažeidė kiti asmenys, tai jis turi teisę reikalauti atsakomybės iš jų. Šiuo atveju nėra pagrindo reikalauti atsakomybės iš pažeidimą nepadariusių asmenų.
Nurodo, ieškovo pateikta pažyma, t. y. vertinimas, neturi juridinės galios sprendžiant teisminį ginčą, nes proceso dalyviai tokiai pažymai (vertinimui) prieštaravo. Joje nurodyti duomenys neatitiko bylos aplinkybių, o esant ginčui dėl klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių, atitinkamas proceso dalyvis gali įrodyti savo teiginius tik teismo įstatymų nustatyta tvarka paskirto eksperto išvada. Ieškovas nepageidavo skirti ekspertizę, todėl neįrodė savo argumentų dėl neteisingai nustatytos turto vertės (LR CPK 177 str. 4 d.). Pateikta turto vertinimo pažyma kaip rašytinis įrodymas patvirtina, kad antstolio nustatyta kaina buvo iš esmės teisinga. Įvertinus tai, kad pardavimo iš varžytynių metu jokio namo kaip nekilnojamojo turto (t.y. įteisintos ir registruoto Nekilnojamojo turto registre) nebuvo, turi būti nustatoma tik žemės sklypo vertė. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad namas buvo nelegali statyba (t. y. kilnojamas turtas - statybinės medžiagos) - projektas, pagal kurį jis buvo statytas neatitinka faktinės ginčo namo situacijos (tai parodo ieškovo pateikto projekto ir Nekilnojamojo turto registro inventorizuotų duomenų skirtumai). M. P. bylos nagrinėjimo iš esmės metu patvirtino, kad jis buvo statytas nesilaikant reikalavimų, projekto. 2004-08-24 šis namas negalėjo būti vertinamas kaip nekilnojamas turtas, nes nelegali statyba turi būti nugriaunama (1964 m. CK 114 str., CK 4.103 str.). Vertinimo objektu galėjo būti tik žemės sklypas. Jo vertė pagal ieškovo pateiktą vertinimą ir dalį bendroje vertėje (santykį tarp žemės ir statinio vertės bendrame vertinime) galėjo sudaryti apie 2 500 Lt. Buvo nustatyta rinkos vertė kai savininkas parduoda turtą laisva valia. Jei turtą vertinti priverstinio pardavimo tikslais, turto kaina paprastai nustatoma 30-50 procentų mažesne. Pagal ieškovo pateiktą vertinimą žemės sklypo vertė galėjo būti nuo 1250 iki 1900 Lt, kas iš esmės atitinka antstolio nustatytą kainą. Ieškovo teiginius dėl mažos kainos paneigia varžytynių eiga ir jų rezultatas. Jei kaina iš tikrųjų būtų buvusi itin maža palygint su turto verte, turto pardavimo kaina būtų varžytynių dalyvių padidinta.
Šalies argumentai
Ieškovo teiginys, kad jis patyrė didelius nuostolius, nes parduoto turto kaina vėliau ženkliai kilo, nėra teisiškai reikšminga. Antstolis įvertina turtą būtent vykdymo procese varžytynių momentui, t. y. tiek, kad areštuotą turtą realiai galima būtų parduoti. Apeliantas akcentuodamas socialinį teisingumą, jį supranta išskirtinai savo naudai ir negalvoja, kad laiku nepadengus skolų kreditoriams, jie nukenčia dėl pinigų nuvertėjimo ir šis nuostolis teisiškai praktiškai neįrodomas. Ieškovas dėl tokio nuostolio atsakomybės neprisiėmė. Socialinio teisingumo principas reikalauja, kad kiekvienas savo prievoles vykdytų nustatytu laiku ir sąžiningai, o ne tada, kai skolininkui patogiau.
Nesutinka, jog atsakovai buvo nesąžiningi. Nurodo, kad teisės aktai nesąžiningumą sieja su tuo, kad daiktą pardavęs asmuo to daryti neturėjo teisės, ir daikto įgijėjas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Apeliantas nenurodo, kad antstolis neturėjo teisės parduoti jo turto, o tik nurodo, kad turtas turėjo būti parduotas didesne kaina, nes žemės sklype buvo statinys. Varžytynių dalyvis nežino ir negali žinoti varžytynių kainos nustatymo ir kitų vykdymo proceso aplinkybių, todėl jeigu ieškovas turi pretenzijų, tai jis turi reikšti tiems asmenims, o ne tais pažeidimais grįsti savo reikalavimus varžytynių dalyviams. Nurodo, jog kaina buvo reali, todėl niekam nebuvo jokio pagrindo ja abejoti.
Ieškovas savo teises į namą kildina iš žemės sklypo 1995-10-30 sutarties, kurioje nėra užsimenama apie namą. Ieškovas nurodo, kad kartu su žeme jis įgijo viską kas buvo ant žemės, tuo tarpu M. S. įsigijimo atveju nurodo, kad pardavimo dokumentuose turėjo būti nurodoma, kad su žemės sklypu parduodamas ir „namas" (nelegali statyba). Tas būtų neįmanoma, jei antstolis ir būtų žinojęs apie nelegalios statybos buvimą žemės sklype, nes pagal LR CK 4.103 str. nelegali statyba nėra civilinių santykių objektas ir ja negalima disponuoti, naudotis. Tokiu būdu žemės sklypas vis tiek būtų parduotas be statinio, o ieškovas turėtų teisę tik į statybines medžiagas (LR CK 4.104 str.). Ieškiniu ieškovas prašo jam grąžinti restitucijos pagrindu tai, ko jis niekada neturėjo - statinį, registruotą nekilnojamuoju turtu Nekilnojamojo turto registre.
Tiek antstolis, tiek atsakovas M. S. patvirtino, kad varžytynių metu joks namas nebuvo pardavinėjamas, o tai reiškia, kad M. S. kaip varžytynių dalyvio sąžiningumo nelemia statinio registravimo jo nuosavybe aplinkybės. M. S. tapus žemės sklypo savininku jis įgijo teisę jam statyti ir registruoti bet kokius statinius, kuriems statyti gaunami teisės aktuose numatyti leidimai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti statinio kaip nekilnojamojo turto sukūrimo pažeidimai, padaryti M. S.. Faktas, kad nelegali statyba buvo panaudota statinio sukūrimui, gali būti tik pagrindas atsakyti M. S. už panaudotas statybines medžiagas prieš jų savininką.
Šalies argumentai
Apelianto nurodytos aplinkybės dėl A. Ž. nesąžiningumo yra teisiškai nereikšmingos. Nė viena iš jų nepaneigia sąžiningumo prezumpcijos ir neįrodo aplinkybių, su kuriomis įstatymai sieja tokios prezumpcijos paneigimą. Iš kitos pusės, taikant atsakomybę vienai šaliai turi būti atsižvelgiama ir į kitos šalies veiksmus, kaltę (CK 6.259, 6.282 str.). Vien tas faktas, kad pats ieškovas elgėsi netinkamai, nevykdė savo pareigų, yra pakankamas pagrindas netaikyti restitucijos, jei ir būtų nustatyti kokie nors pažeidimai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB „BTA DRAUDIMAS“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas, ginčydamas byloje surinktų įrodymų vertinimą, nepateikia jokių įrodymų, išskyrus tuos pačius savo samprotavimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad antstolis nustatė areštuoto turto žemės sklypo vertę pagal savo praktiką, vietoje jo neapžiūrėjo, per mažai įkainavo, tuo pažeisdamas LR CPK 690 str. l d., be to, nebuvo ieškovui įteiktas pranešimas apie varžytines. Žemės sklypo varžytinėse įgijėjas - M. S., apelianto manymu, neteisėtai įregistravo savo vardu sklype buvusį sodo namelį, o paskui neteisėtai pardavė A. Ž., todėl šio sandorio abi šalys pagal prezumpciją turi būti laikomos nesąžiningomis, ko pasėkoje turi būti taikoma restitucija.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas pilnai ištyrė visus šalių pateiktus įrodymus ir juos teisingai įvertino (LR CPK 185 str.). Teismas nustatė, kad antstolis ėmėsi visų reikalingų priemonių skolininko turtinei padėčiai išaiškinti, pagrįstai areštavo skolininkui priklausantį žemės sklypą ir paskelbė varžytines. Ieškovas neįrodė, kad antstolis būtų pažeidęs jo teises, tuo tarpu pats ieškovas elgėsi nerūpestingai ir, būdamas nuteistas už padarytą nusikaltimą bei žinodamas, kad privalo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, tuo nesidomėjo, antstolio neinformavo apie savo buvimo vietą, antstolio veiksmų neskundė ir žemės sklypo įkainavimo neginčijo. Ieškovas nepateikė teismui leistinų rašytinių įrodymų, kuriais būtų pagrindo nuginčyti antstolio nustatytą žemės sklypo kainą, o teismas pagrįstai nesirėmė ieškovo pateikta ginčo turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią yra nurodyta žemės sklypo ir sodo namelio vertė 2005-02-22 dienai. Antstolis neturi pareigos apžiūrėti areštuojamą žemės sklypą, o pagal Nekilnojamojo turto registrą joks kitas ieškovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas nebuvo įregistruotas. Nei išieškotojas, nei skolininkas nereikalavo turto ekspertinio įvertinimo (LR CPK 681 str.). Varžytinės įvykdytos pagal LR CPK 718 str. reikalavimus, o surašytas turto pardavimo aktas buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija. Visas šias aplinkybes patikrino teismas ir pagrįstai pripažino kad nėra pagrindo pripažinti 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr.28-4086/03 negaliojančiu ieškovo nurodytais motyvais ir remiantis jo pateiktais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas argumentuotai ir pagristai atmetė ir kitus ieškovo reikalavimus. Kadangi kiti reikalavimai nėra betarpiškai susiję su antstolio civiline atsakomybe, o apeliantas nepateikė naujų įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, kurių teismas nebūtų tyręs ir vertinęs, todėl plačiau tais klausimais nepasisako.
Nurodo, kad teismo sprendimas neužkerta kelio ieškovui reikalauti nuostolių atlyginimo iš turto įgijėjo, jeigu ieškovas mano patyręs turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliantas grindė savo skundą nurodydamas, jog teismas netinkamai įvertino esminius įrodymus ir nurodė LR CPK 179str., 183 str. 3 d., 185 str., tačiau naikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą prašo LR CPK 330 str. pagrindu, nenurodydamas, kokias gi materialinės teisės normas teismas būtų netinkamai pritaikęs ar išaiškinęs.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 07 d. nuosprendžiu (vykd. byla Nr.28-4086/03, b.l. 32) iš R. B. D. D. priteisti 170 Lt. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. vykdomasis raštas Nr. 1-423-07 dėl 170 Lt skolos išieškojimo iš R. B., D. D. naudai vykdymui priimtas antstolio M. D. kontoroje, užvesta vykdomoji byla Nr. 28-4086/2003. Ieškovui 2003-06-11 išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju sugrįžo neįteiktas su nuoroda, kad pastoviai nieko nėra namuose. 2004-02-13 antstolis areštavo skolininkui priklausantį 0,0800 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį SB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nustatė, jog turto vertė – 800 Lt. Turto arešto aktas, lydraštis ir raginimas ieškovui išsiųsti registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), ir įtekti 2004-02-19 jo motinai (vykd. bylos l.12). Registruotas laiškas apie R. B. priklausančio turto varžytines, vyksiančias 2004-08-24, įteiktas ieškovo tėvui 2004-07-02. Registruotos siuntos įteikimo pranešime nurodyta, kad ieškovas atlieka laisvės atėmimo bausmę. 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr.28-4086/03, žemės sklypas, unikalus turto (duomenys neskelbtini), esantis s/b (duomenys neskelbtini), parduotas M. S. už 672 Lt. 2005-02-22 pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo sklypą (unikalus turto (duomenys neskelbtini)), ir sklype įteisintą sodo namą (duomenys neskelbtini) M. S. pardavė A. Ž. už 3 500 Lt.
Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisines ir turtines teismo sprendimo pasekmes. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimus, privalo griežtai laikytis įstatyme nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti jų interesai. Vykdymo procesui taip pat galioja teisėtumo principas, o tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam įstatymų bei kitų teisės aktų suteiktų įgaliojimų.
Siekiant apsaugoti skolininko ir išieškotojo interesus, areštuotas turtas turi būti įkainojamas. Apeliantas nurodo, kad antstolis nekilnojamojo turto vertę turėjo nustatyti, pagal tikrąją turto vertę, tačiau neapžiūrėjęs parduodamo sklypo, įvertino jį 800 Lt.
LR CPK 681 str. 1 d. nustatyta, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą, arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę, atsižvelgdamas į išieškotojo ir skolininko interesus. Pagrindinis teismo antstolio tikslas įkainojant turtą – objektyviai nustatyti realią turto kainą, už kurią jis galėtų būti parduotas varžytynėse, t.y. nustatyti turto rinkos vertę. Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Vertindamas turtą antstolis turi būti nešališkas bei vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Sklypo vertė rinkoje priklauso nuo daugelio sąlygų, t.y. sklypo dislokacijos, kaimyninių sklypų užstatymo, privažiavimo, kelio dangos, susisiekimo viešuoju transportu, susisiekimo su artimiausia gyvenviete, ar miestu ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolis nustatydamas 800 Lt parduodamo sklypo vertę nebuvo nuvykęs apžiūrėti šio sklypo, o tai reiškia, kad jo vertę nustatė tik formaliai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sklypas yra netoli (duomenys neskelbtini), kraštinis, šalia miško, su 65,56 m² sodo namu. Nors sodo namas teisiškai neįregistruotas toks statinys negali būti pripažįstamas menkavertis, kuris negalėjo įtakoti žemės sklypo kainos. Kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta medžiagos dėl turto vertės 2004-08-24, t. y. aukciono dienai. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 07-I-077 nustatyta, kad sodo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos kaina su namu 2004-08-24 buvo 12 000 Lt. Lyginamosios vertės metodu nustatant turto vertę buvo pasinaudota įvykusiais panašių objektų pirkimo-pardavimo sandoriais, taip pat siūlomais parduoti panašiais objektais. Panašių objektų vertė toje vietovėje 2004-08-24 buvo nuo 10 000 Lt iki 13 725 Lt (Turto vertinimo ataskaita 10 psl.). Tai rodo, kad ginčo sklypas, atsižvelgiant į tuometines rinkos kainas, taip pat į tai, kad jame buvo statiniai, tuo metu kainavo apie 12 000 Lt. Kadangi antstolis nenuvyko apžiūrėti parduodamo sklypo, laikytina, jog tinkamai neatliko pareigų, dėl ko turto reali rinkos vertė liko nenustatyta, ir taip buvo pažeistos LR CPK 681 str. 1 d. nuostatos, bei skolininko interesai. Tai, kad ginčo sklypas antstolio buvo įvertintas neatsižvelgiant į tikrąją turto vertę, patvirtina ir tai, kad R. B. iš M. P. 1995-10-30 pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo sklypą įsigijo už 1000 Lt, todėl kolegija kritiškai vertina atsakovų argumentus, dėl teisingai nustatytos sklypo vertės, nes praėjus 10 metų nuo sklypo perleidimo R. B., ir sparčiai augant nekilnojamojo turto kainoms, sklypo vertė galėjo tik išaugti, o ne sumažėti iki 800 Lt.
Pagal LR CPK 681 str. 2 d. vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainotas. Iš bylos medžiagos matyti, kad sklypo vertė buvo nustatyta 2004-02-13, parduotas sklypas iš varžytinių 2004-08-24, t. y praėjus pusei metų nuo sklypo vertės nustatymo. Atsižvelgiant į rinkos pokyčius ir sparčiai tuo metu augančias nekilnojamojo turto kainas ir paklausą, taip pat į skolininko interesus, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo, bei antstolio veiklos teisėtumo principais, antstolis turėjo įvertinti ar nepasikeitė ginčo sklypo vertė atsižvelgiant į sklype esančius statinius iš naujo ir tik tada skelbti šio turto varžytines. Apie tuo metu sparčiai augančias kainas liudija ir M. S. ir A. Ž. sudaryta ginčo sklypo ir sodo namo 2005-02-22 pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios matyti, jog praėjus pusei metų, sodo sklypo su jame esančiu namu vidutinė rinkos vertė buvo 35 712 Lt (b.l.54, 1t.), o tai patvirtina, jog nekilnojamojo turto kainos visą laiką tik augo, ir kad ieškovo turtas parduotas iš varžytinių už ženkliai žemesnę, nei tuo metu buvo rinkos kainos.
Pagal LR CPK 681 str. skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-02-17 turto arešto aktas Nr. 0028/03/04086 įteiktas ieškovo motinai. Ieškovas nurodo jog pranešimo įteikimas ligotai motinai (gydyta psichiatrijos ligoninėje), yra formalus, tačiau nepateikė įrodymų apie motinos sveikatą, todėl vadovaujantis LR CPK 123 str. 3 d., toks pranešimo įteikimas laikomas tinkamu. 2004-06-29 antstolio pranešimą Nr. 28-4086-03 apie įvyksiančias 2004-08-24 skolininko nekilnojamojo turto varžytines, skolininko tėvas atsisakė priimti nurodydamas, jog R. B. atlieka laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2004-07-15 iki 2005-01-17. Pagal LR CPK 703 str. 1 d. jeigu iki varžytynių pradžios paaiškėjo aplinkybės, keliančios abejonių dėl būsimų varžytynių teisėtumo, antstolis savo patvarkymu gali varžytynes atšaukti. Nagrinėjamu atveju antstolis neįsitikino ar skolininkas iš tiesų atlieka laisvės atėmimo bausmę, ar tinkamai įvykdyta pareiga informuoti skolininką apie jo turto varžytines, o tai patvirtina, jog antstolis vykdomuosius veiksmus atliko tik formaliai. Ieškovas nuo 2004-07-15 iki 2005-01-17 buvo įkalinimo įstaigoje, negalėjo pasinaudoti LR CPK 704 str. 1 d. suteikta teise surasti pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytinių parduodamo turto pirkėją, taip pat neturėjo galimybės dalyvauti varžytinėse, bei ribotas galimybes skųsti antstolio veiksmus susijusius su varžytinėmis. Nors ieškovas prieštaravimų dėl turto įkainojimo nepareiškė, kolegijos nuomone antstolis pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (LR CK 1.5 str. 4 d.) ir imperatyviąsias teisės normas (LR CK 1.80 str. 1 d.), bei neatsižvelgė į tai, jog gali nukentėti kitų kreditorių interesai. Tai, kad ieškovas iki 2004-07-05 buvo laisvėje ir turėjo galimybę pasirūpinti padarytos žalos atlyginimu, pasidomėti vykdomosios bylos eiga, ir manydamas, kad jo teisės kaip nors yra pažeistos, ir ginti jas įstatymų nustatyta tvarka, nesuteikia antstoliui teisių atlikti vykdomuosius veiksmus nesilaikant įstatymų nuostatų, ar neatsižvelgiant į skolininko bei kitų kreditorių interesus. LR CPK 602 str. 6 d. nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas suinteresuotų asmenų reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, nei turėjo būti LR CPK 681 str., 718 str. nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji rinkos vertė, todėl M. D. 2004-08-24 varžytinių aktas Nr. 28-4086/03 pripažintinas negaliojančiu. Pažymėtina, kad teismas tvirtindamas turto pardavimo iš varžytinių aktą (LR CPK 725 str.) turi būti aktyvus ir kilus abejonių, patikrinti turto pardavimo kainos pagrįstumą. Tuo atveju kai turto kainos skolininkas neskundė, bei neskundė antstolio veiksmų, teismo pareiga atlikti ne tik formalų akto įvertinimą, bet ir įsitikinti ar turtas nėra parduotas už aiškiai mažesnę, nei rinkos kaina.
LR CK 4.96 str. 4 d. nustatytas draudimas išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad priverstinį daikto pardavimą vykdo valstybės įgaliotas pareigūnas – antstolis, ir ši aplinkybė sukuria daikto pardavimo teisėtumo prezumpciją. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta. Įrodžius, kad priverstinai parduodamą daiktą nusipirkęs asmuo buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas.
Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šioje sutartyje skolininkas prilyginamas pardavėjui, o antstolis atlieka valstybės atstovo ir tarpininko tarp pardavėjo (skolininko) ir pirkėjo vaidmenį. Jis privalo užtikrinti šio sandorio teisėtumą. Parduodamo turto kaina yra esminė kiekvienos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu. Remiantis LR CPK 681 str. parduodamo iš varžytynių turto pradinė kaina turi atitikti tos vietos turto rinkos vertę, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Skelbime apie parduodamą iš varžytynių turtą turi būti nurodyta pradinė pardavimo kaina (LR CPK 707 str. 6 p.), kuri turi atitikti rinkos kainą (CPK 681 str.1 d.). LR CK 4.96 straipsnyje nurodyta, kad asmuo yra sąžiningas tik tada, kai jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Asmuo negali gali būti pripažįstamas sąžiningu įgijėju, jeigu jis įgijo turtą varžytynėse, kurios buvo vykdytos pažeidžiant įstatymus, ir jeigu tie pažeidimai yra esminiai. Parduodamo iš varžytynių turto pradinė kaina 640 Lt kaina akivaizdžiai neatitiko tos vietos turto rinkos vertės, objektyviai vertinant turėjo būti žinoma ir pirkėjui M. S., dėl to jis negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju. M. S. veiksmus laikyti sąžiningais negalima ir dėl to, jog ne tik antstolis, bet ir M. S. nebuvo nuvykęs apžiūrėti žemės sklypo iki pardavimo, o tai parodo, jog varžytinės buvo tik formalios.
Nesąžiningu elgesiu laikytinas atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimų neatitinkantis veikimas ir teisės aktų neatitinkantis elgesys (smurtas, apgaulė, prievarta, sukčiavimas), taip pat asmens neveikimas, pasireiškiantis pareigos išsiaiškinti tam tikras aplinkybes nevykdymu, o turėjimas žinoti aiškintinas kaip asmens pareiga veikti aktyviai. Asmens neveikimas, pasireiškiantis nepagrįstai nerealizuota galimybe žinoti apie savo veiksmų žalą kitam asmeniui, vertintinas kaip šios pareigos nevykdymas ir todėl nesąžiningas elgesys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. nusipirkęs tik žemės sklypą ir radęs jame ne savo nekilnojamąjį turtą, įteisino sodo namą ir ginčo sklypą su namu 2005-02-22 pirkimo-pardavimo sutartimi už 3 500 Lt pardavė A. Ž.. VĮ registrų centro duomenimis ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė 2005-02-21 912 Lt, namo – 34 800 Lt (1t., b.l.8). UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 06-I-123 duomenimis 2005-02-22 ginčo sklypo rinkos vertė buvo 15 000 Lt, o sodo namo 35 000 Lt. Tai reiškia, kad M. S. A. Ž. sodo sklypą su namu pardavė už dešimt kartų mažesnę, nei rinkos kaina, kas kelia pagrįstų abejonių dėl šalių sąžiningumo ir siekio išvengti įstatymų numatytų mokesčių, bei turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Pažymėtina, kad turtas negali būti išreikalautas tik iš sąžiningų trečiųjų asmenų, o atsižvelgiant į bylos aplinkybes, bei parduodamo nekilnojamojo turto vertę ir nurodomą sandorio sumą, M. S. ir A. Ž. negali būti pripažintini sąžiningomis sandorio šalimis.
Pripažinus sutartį negaliojančia, turi būti taikoma restitucija (LR CK 6.145 str. 1 d.). LR CK 6.146 str. nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Nagrinėjamu atveju pripažinus M. S. ir A. Ž. 2005-02-22 pirkimo-pardavimo sutartį bei 2004-08-24 R. B. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr.28-4086/03 negaliojančiais, restitucija galima grąžinant sodo sklypą R. B. natūra, nes toks restitucijos būdas geriausiai atitiks ieškovo interesus.
Kai lėšos, gautos už parduotą turtą, jau yra paskirstytos kreditoriams, o sandoris yra pripažintas negaliojančiu dėl teismo antstolio (antstolių) netinkamo pareigų atlikimo, pinigai turto pirkėjui priteisiami ir išmokami iš antstolių kontoros vykdžiusios varžytynes, todėl M. S. iš antstolio M. D. kontoros priteistini 672 Lt. Tokiu būdu išmokėtas lėšas teismo antstolių kontora turi teisę susigrąžinti iš skolininko, jeigu nepažeisti kitų išieškotojų interesai. Pripažinus M. S. ir A. Ž. 2005-02-22 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, iš M. S. A. Ž. priteistini 3 500 Lt.
Kadangi kito asmens sodo namą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), M. S. įteisino savo vardu vadovaudamasis antstolio M. D. 2004-08-24 turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 28-4086/03, pripažinus šį aktą negaliojančiu, naikintina ir sodo namo (duomenys neskelbtini) teisinė registracija.
Vadovaujantis išdėstytu kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, ir byloje esančius įrodymus dėl turto vertės, neteisingai taikė ir aiškino procesines teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas sprendimas R. B. ieškinį tenkinti.
Šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antros šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. už ieškinį pirmos instancijos teisme sumokėjo 400 Lt žyminį mokestį (b.l.43,t.1), o nuo likusios 821,36 Lt sumos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 05 d. nutartimi atleistas. Apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1856,16 žyminio mokesčio. Kadangi antstolio veiksmai pripažintini neteisėtais, todėl iš antstolio M. D. kontoros priteistina po 100 Lt žyminio mokesčio pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose, t. y. viso 200 Lt. Pripažinus atsakovus M. S. ir A. Ž. nesąžiningais turto įgijėjais iš jų priteistina po 150 Lt, už likusią ieškovo sumokėtą žyminio mokesčio dalį pirmos instancijos teisme (100 Lt iš antstolio ir po 150 Lt iš M. S. ir A. Ž., viso 400 Lt), ir po 410,68 Lt, nuo atleistos žyminio mokesčio dalies (viso 821,36Lt), taip pat po 878,08Lt už žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme (100 Lt iš antstolio ir po 878,08 Lt iš M. S. ir A. Ž., viso1856,16).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso kolegija 325 str. 326 str. 2 d.
nusprendė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti, ir priimti sprendimą R. B. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti.
Pripažinti antstolio M. D. 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto, žemės sklypo, esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 28-4086/03 negaliojančiu.
Priteisti M. S. iš antstolio M. D. kontoros 672 Lt.
Pripažinti 2005 m. vasario 22 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir sodo namo (duomenys neskelbtini), esančių sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. S. (duomenys neskelbtini) ir A. Ž. (duomenys neskelbtini), negaliojančia.
Priteisti A. Ž. iš M. S. 3500 Lt.
Panaikinti sodo namo (duomenys neskelbtini), esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atliktą M. S. vardu.
Priteisti R. B. (duomenys neskelbtini) iš antstolio M. D. kontoros (duomenys neskelbtini) 200 Lt žyminio mokesčio pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti R. B. iš M. S. ir A. Ž. po 150 Lt žyminio mokesčio pirmos instancijos teisme.
Priteisti į valstybės biudžetą iš M. S. ir A. Ž. po 410,68 Lt žyminio mokesčio pirmos instancijos teisme.
Priteisti R. B. iš M. S. ir A. Ž. po 878,08 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti R. B. 942,50 Lt įmokėtus į Vilniaus rajono teismo depozitinę sąskaitą.