Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-06 · Administracinė byla Nr. P-261-232-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-06
Bylos Nr.
P-261-232-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
R. V. N., E. N.
Atsakovas
Kauno
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261) – 232/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2009 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. V. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-516/2009 pagal pareiškėjų R. V. N. ir E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. N. ir E. N. skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant R. N., Leonorai G. R. ir D. N., dėl protokolo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R.V. N. ir E. N. skundu (t. III, b.l. 41 – 44) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 1.7 punkto dalį, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0,76 ha ir R. N. 0,76 ha Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype;

2) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Administracija) įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti reikiamus teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams R.V. N. ir E. N. į po 0,76 ha žemės kiekvienam, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose ((duomenys neskelbtini) k.), Kauno rajone.

Paaiškino, jog jų tėvas iki 1940 metų valdė 9,97 ha žemės sklypą Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaimuose. 1991 m. gruodžio 19 d. padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemės sklypą. Nagrinėjimo metu tik dalinai atkurtos nuosavybės teisės, o kita dalis Nutarimu skirta asmeniniams ūkiams. R. N. bei D. N. jiems skirta asmeninio ūkio žeme nesinaudoja kaip numato įstatymai. Su R. N. ir D. N. nėra sudarytos žemės nuomos sutartys, todėl Administracijai nebuvo kliūčių priimti reikiamus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams, tačiau Administracija iki nagrinėjimo momento nuosavybės teisių atkūrimo klausimo neišsprendė. Neišsprendus nuosavybės teisių į jų tėvo turėtą žemę atkūrimo klausimo, dalis tokios žemės buvo skirta kitų asmenų asmeniniam ūkiui, neatsižvelgiant į tai, kad jokių socialinių ir ekonominių prielaidų bei visuomenės poreikio tokiam nuosavybės perskirstymui nebuvo. Atsižvelgę į tai, kad jiems nebuvo pateikta informacija apie toje pačioje kadastrinėje vietovėje (kur ir V. N. valdyta žemė) esamą laisvą valstybinę žemę, teigė, jog Administracija nesiėmė jokių veiksmų bandant išspręsti jų nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, o tik nurodė, jog Kauno rajone laisvos žemės nėra ir neinformavo, kada ir kokiu sprendimu žemė, į kurią jie pareiškė valią atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai. Be to, Administracija nesiėmė jokių veiksmų nustatyti, ar asmeniniam ūkiui skirta žemė naudojama kaip reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (1994-05-27 ir 1998-06-18), pabrėžė, kad valstybė, įsipareigodama atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo vienu iš įstatyme numatytų būdų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu (t. III, b.l. 60 – 63) bylą pagal skundą dėl Nutarimo 1.7 p. dalies, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0.76 ha ir R. N. 0,76 ha Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype, panaikinimo nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 1 dalį, ir nurodė, kad senaties termino diena laikytina diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad R.V. N. Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos protokolą ir jo priedus gavo 2005 m. gruodžio 19 d. Pirminis skundas dėl Nutarimo 1.7 punkto, kuriuo žemė buvo suteikta tretiesiems suinteresuotiems asmenims asmeniniam ūkiui, panaikinimo teismui pateiktas 2006 m. sausio 6 d., tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas R.V. N.. Naujas skundas teismui dėl šio skundžiamojo akto panaikinimo buvo pateiktas tik 2006 m. lapkričio 9 d., t.y. žymiai praleidus terminą. Pareiškėjui E. N. apie skundžiamąjį aktą jau turėjo būti žinoma atvykus į 2006 m. gruodžio 5 d. teismo posėdį, o skundą teismui jis padavė 2007 m. kovo 16 d., t.y. praleidęs terminą. Konstatavo, kad skundą teismui dėl Nutarimo dalies panaikinimo R.V. N. turėjo teisę paduoti iki 2006 m. sausio 19 d., o E. N. iki 2007 m. sausio 5 d. Padarė išvadą, jog skundus dėl Nutarimo dalies panaikinimo pareiškėjai pateikė praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatytą vieno mėnesio terminą. Nors teismas pareiškėjams teismo posėdyje išaiškino teisę paduoti teismui motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos protokolo dalies panaikinimo, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjai teigė, jog terminas nepraleistas ir šia teise pasinaudoti atsisakė. Pareiškėjai taip pat praleido bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą materialinio teisinio intereso gynimui teisme. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A10-131/2007), nurodė, kad ABTĮ nenustato senaties terminų, per kuriuos gali būti pareiškiamas teisme reikalavimas dėl materialinio teisinio intereso apgynimo, todėl atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nuo ginčijamo akto priėmimo iki reikalavimo jį panaikinti skundo teismui padavimo praėjo daugiau nei dešimt metų, laikytina, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas senaties terminas. Konstatavo, kad terminas kreiptis į teismą dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos protokolo dalies panaikinimo praleistas ir pareiškėjai neprašė jo atnaujinti, todėl nusprendė šioje dalyje bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Skundo reikalavimas dėl Administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus neatsiejamai susijęs su pirmuoju pareiškėjų skundo reikalavimu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsniu, padarė išvadą, kad būtina sąlyga nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimui natūra yra ta, jog ši žemė būtų laisva, t. y. nebūtų priskirta valstybės išperkamai žemei. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad žemė, į kurią pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises natūra, užimta asmeninio ūkio žeme, suteikta R. N. bei D. N. Nutarimo 1.7 punktu. Tokia Nutarimo dalis nėra panaikinta ar pripažinta neteisėta, todėl laikytina, kad ginčo žemė teisėtai suteikta šiems asmenims ir pagrįstai išperkama valstybės (Atkūrimo įstatymo 12 str.). Nustačius, kad žemė, į kurią R.V. N. ir E. N. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės pareiškėjams galėtų būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kompensuojant pinigais, vertybiniais popieriais ir t.t.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas R.V. N. apeliaciniu skundu (t. III, b.l. 67 – 71) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinį skundą iš dalies grindė tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad:

1. Iki 2006 m. lapkričio 9 d. delsė pateikti skundą dėl Nutarimo dalies panaikinimo, kadangi naudojosi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nuo skundo padavimo 2006 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. birželio 5 d. nei Kauno apygardos administracinis teismas, nei Kauno rajono apylinkės teismas klausimo dėl terminų nekėlė, t.y. nepriėmė sprendimo nepriimti skundo ar ieškinio dėl praleisto apskundimo termino, o bylą nagrinėjo. Daro išvadą, jog teismai, susipažinę su byloje esančiais įrodymais, negalėjo nustatyti fakto, kad praleistas apskundimo terminas.

2. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, netyrė kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui tapo žinoma apie Nutarimą, ar Nutarimas buvo viešai paskelbtas ar įteiktas jam asmeniškai. Apie Nutarimą sužinojo neoficialiai, jis nebuvo viešai paskelbtas ar jam asmeniškai įteiktas.

3. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, jog teisė į ieškinį atsirado nuo to momento, kai Administracija, teismui pareikalavus, pateikė skundžiamą Nutarimą, todėl senaties terminas ir turėtų būti skaičiuojamas nuo pateikimo kiekvienai proceso šaliai momento.

4. Teismas nevertino pateiktų įrodymų, jog nagrinėjamu atveju asmeniniam ūkiui suteikta žemė nenaudojama, apleista, nedirbama.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas padarė išvadą, jog būtina sąlyga atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra yra ta, jog tokia žemė turi būti laisva, tačiau neįvertino tos aplinkybė, kad Nutarimu ginčo žemė būtent kaip laisva skirta asmeniniams ūkiams.

6. Teigia, jog neatsisakė pasinaudoti teise atnaujinti terminą skundui paduoti, o tik išreiškė savo nuomonę, jog toks terminas nepraleistas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. N. 2009 m. balandžio 9 d. prašymu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašė patenkinti R.V. N. apeliacinį skundą – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 80 – 82) prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

III.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad skundžiamas Nutarimas vertintinas kaip individualus administracinis aktas, tačiau neskirtas pareiškėjams, todėl jo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą administracinį aktą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas R.V. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad apie skundžiamą aktą sužinojo 2005 m. rugsėjo 15 d. (t. III, b.l. 52), o Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 5 d. posėdžio metu nurodė, kad Nutarimą gavo 2005 m. gruodžio 19 d. (t. I, b.l. 150). 2006 m. sausio 6 d. R.V. N. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Nutarimo dalį, tačiau 2006 m. vasario 1 d. nutartimi teismas skundą nutarė laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (t. I, b.l. 113), nes pareiškėjas nepašalino teismo nutartimi nurodytų trūkumų. Naujas skundas dėl Nutarimo dalies panaikinimo, patikslinus pirminio skundo reikalavimus, teismui buvo pateiktas tik 2006 m. lapkričio 9 d., t.y. ženkliai praleidus ABTĮ 33 straipsnyje numatytus skundo padavimo terminus. Teismas padarė išvadą, kad R.V. N. praleido skundo dėl Nutarimo dalies panaikinimo padavimo terminus.

Pareiškėjas E. N. skundą dėl Nutarimo dalies panaikinimo teismui pateikė 2007 m. kovo 16 d. (t. II, b.l. 2 – 5). Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti nevienareikšmiški įrodymai dėl to, kada pareiškėjas sužinojo apie skundžiamą aktą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. N. nurodė, jog apie skundžiamą Nutarimą jis sužinojo tuo pačiu metu kaip ir brolis (t. III, b.l. 53). Tuo tarpu to paties posėdžio metu pareiškėjas R.V. N. nurodė, kad brolis apie skundžiamą Nutarimą sužinojo tik gavęs šaukimą į Kauno apygardos administracinį teismą (t. III, b.l. 53). Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu E. N. apie skundžiamą Nutarimą būtų sužinojęs tik 2006 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio metu, jis vis tiek praleido terminą skundui paduoti, nes, kaip minėta, skundas teismui paduotas 2007 m. kovo 16 d. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. N. praleido skundo dėl Nutarimo dalies panaikinimo padavimo terminus, todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl reikalavimo panaikinti Nutarimo dalį, išaiškėjus, kad reikalavimas pateiktas praleidus įstatymo nustatytus terminus (ABTĮ 101 str. 1 d. 6 p.).

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigė, kad buvo naudojamasi ginčo sprendimo ikiteismine tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog tokia tvarka Nutarimo atžvilgiu nėra nustatyta, o Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi (t. I, b.l. 29) atsisakė priimti R.V. N. skundą, nurodant, jog būtina ikiteisminė tvarka dėl reikalavimo įpareigoti Administraciją atkurti nuosavybės teises atžvilgiu, o ne dėl Nutarimo dalies panaikinimo.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pageidaujama natūra atgauti žemė Nutarimu yra suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, todėl tokia žemė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas priskirtina prie valstybės išperkamos. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į tai, jog Nutarimas yra galiojantis ir nepakeistas, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Administraciją įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti reikiamus teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams į po 0,76 ha žemės kiekvienam, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini) kaimuose ((duomenys neskelbtini) k.), Kauno rajone.

IV.

R. V. N. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. gegužės 4 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 patvirtino Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, kuriuo nustatė, kad žemės plotas tarp magistralės Kaunas-Klaipėda, kelio Giraitė-Užliedžiai ir Liedos upelio (kuriame yra V. N. valdyta žemė ir į kurią pretendentai yra pareiškę valią atkurti nuosavybės teises) yra teritorija pramonės, logistikos ir komercijos objektams. Taigi, Kauno rajono savivaldybės taryba šiuo savo sprendimu panaikino visus ankstesnius sprendimus ir patvirtino, kad minėtoje Kauno rajono savivaldybės teritorijoje nėra „valstybės išperkamos žemės“ ar „asmeninio naudojimo žemės ūkio veiklai“. Todėl neliko būtinybės prašyti teismo naikinti Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. I-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ 1.7 punkto dalies, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0.76 ha ir R. N. 0.76 ha Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje“ V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype, kuo remdamasis Kauno apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą bylą nutraukti.

Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano III tomo „Sprendiniai“ 14 lape pabrėžiama, kad „Sprendiniai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams. Bendrojo plano sprendiniai privalomi žemesnio lygio planavimo dokumentams. Taigi, sprendiniai privalomi ir Kauno apskrities viršininko administracijai, kaip negrąžintos žemės dalies valdytojai.

Su Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu ir jo priedais galima susipažinti Kauno rajono savivaldybėje taip pat visi šie dokumentai patalpinti ir viešai skelbiami Kauno rajono savivaldybės interneto svetainėje adresu www.krs.lt, todėl vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 1 ir 3 dalimis faktų ir aplinkybių kas patvirtinta bendruoju planu ir kada jis patvirtintas įrodinėti nereikia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, tai yra žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėjas įvardijo tai, kad Kauno rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 patvirtino Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, kuriuo nustatė, kad žemės plotas tarp magistralės Kaunas-Klaipėda, kelio Giraitė-Užliedžiai ir Liedos upelio (kuriame yra V. N. valdyta žemė ir į kurią pretendentai yra pareiškę valią atkurti nuosavybės teises) yra teritorija pramonės, logistikos ir komercijos objektams. Tačiau minėtas aktas buvo priimtas jau po Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutarties, užbaigusios nagrinėjamos administracinės bylos procesą, priėmimo, tad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip egzistavusi nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą, o tuo pačiu negali būti vertinama ir kaip pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 11 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jei panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Kauno apygardos administracinis teismas administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ 1.7 punkto dalies nutraukė, kadangi nustatė, jog pareiškėjai praleido terminą skundui šioje dalyje paduoti. Kadangi skundžiama Nutarimo dalis nėra panaikinta ar pripažinta neteisėta, teismas nurodė, kad ginčo žemė teisėtai suteikta tretiesiems asmenims ir pagrįstai išperkama valstybės (Atkūrimo įstatymo 12 str.). Nustačius, kad žemė, į kurią R.V. N. ir E. N. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės pareiškėjams galėtų būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kompensuojant pinigais, vertybiniais popieriais ir t.t.). atsižvelgiant į tai, teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjams žemę natūra. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 11 punkto pagrindu, aktas, kurio pagrindu išsprendė bylą, turi būti panaikinamas kaip neteisėtas. Kaip jau buvo minėta, teismas bylos dėl pirmojo pareiškėjų reikalavimų iš esmės neišsprendė, o nutraukė bylą, nustatęs, kad pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą. Sprendžiant prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu dėl antro reikalavimo, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ 1.7 punkto dalis, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0,76 ha ir R. N. 0,76 ha Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje“ yra panaikinta kaip neteisėta. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Kauno savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 patvirtino Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, kuriuo nustatė, kad žemės plotas tarp magistralės Kaunas-Klaipėda, kelio Giraitė-Užliedžiai ir Liedos upelio yra teritorija pramonės, logistikos ir komercijos objektams, nepatvirtina, kad Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ 1.7 punktas ar jo dalis panaikintas kaip neteisėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais. Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal R. V. N. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Stasys Gagys Romanas Klišauskas