Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-299-166/2013

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr.1-74-1-00269-2007-9

NUOSPRENDIS

2013 m. balandžio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. A. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždrausti bendrauti su nukentėjusiąja L. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir per 4 (keturis) mėnesius atlyginti šiai nukentėjusiajai padarytą 300 (trijų šimtų) Lt turtinę žalą.

V. A. dėl kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš V. A. L. S. naudai 300 Lt turtinei žalai atlyginti ir 700 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 3 d. apie 16 val. Vilniaus r., Sudervės sen., (duomenys neskelbtini) priėjęs prie nukentėjusiosios L. S., tyčia sugrėbė abejomis rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl ko L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė šiai nukentėjusiajai į galvos sritį, laikydamas šlepetę dešinėje rankoje, šlepete sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į galvos sritį, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

V. A. dėl kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. A. išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d., pripažinti V. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. ir skirti laisvės apribojimą 1 metams ir 2 mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per 4 mėnesius atlyginti L. S. padarytą 300 Lt turtinę žalą ir laisvės apribojimo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja L. S.. Taip pat prašo vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., subendrinti naujai paskirtą bausmę ir nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti – laisvės apribojimą 1 metams ir 2 mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per 4 mėnesius atlyginti L. S. padarytą 300 Lt turtinę žalą ir laisvės apribojimo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja L. S..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendis keistinas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 str. 1,3 p.).

Pažymėtina, kad kolegija tiek dėl nuteistojo, tiek dėl prokuratūros apeliacinių skudų liečiančių tas pačias aplinkybes pasisakys bendrai.

Dėl V. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėjo, jog tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius – veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi, BK 284 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, 2K-429/2012, 2K-25/2013, kt.).

Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. A. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką uošvei S. M. priklausančiame sklype, atitvertame tvora. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog vieta, kurioje V. A. atliko veiksmus, nėra vieša, kadangi sklypas yra aptvertas tvora ir į jį negali patekti kiti asmenys. Tačiau teismas darydamas tokią neteisingą išvadą neįvertino nukentėjusiųjų savivaldybės darbuotojų T. B. ir J. T. parodymų.

Nukentėjusysis T. B. apklaustas pirmos instancijos teisme parodė, kad atvykus į S. M. sodybą, vartai buvo atidaryti iki galo, jokių užraktų jis nematė, todėl užeiti jokių kliūčių jiems nebuvo. Tokius pat parodymus patvirtino ir nukentėjusysis J. T.. Taigi iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog kai V. A. smurtavo prieš L. S. uošvės S. M. namo kieme, tuo metu buvo ir kitų asmenų, tai yra Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai iš kurių parodymų matyti, kad į kiemą jie pateko pro atidarytus vartelius. Yra susiformavusi teismų praktika, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ir kiti asmenys, tad tokia vieta pripažintina ir privati namų valda, privataus namo kiemas, jeigu jame tuo metu yra kitų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms – esant minėtiems asmenims sklype, neatsižvelgiant į tai, ar sklypas aptvertas tvora ar ne, sklypas pripažintinas viešąją vieta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų T. B. ir J. T. duotais parodymais, kurie nuo pat pradžių yra yra nuoseklūs. Nėra duomenų, kad šie nukentėjusieji būtų susipykę su nuteistuoju V. A. ar būtų suinteresuoti nepagrįstai jį apkalbėti. Pažymėtina ir tai, jog minėti specialistai į įvykio vietą atvyko pagal L. S. pareiškimą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Kaip įrodyta bylos duomenimis, priėjimas prie įvykio vietos buvo laisvas, todėl joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kaip šiuo atveju asmenys, vykdantys savo darbines funkcijas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, kad V. A. smurto prieš L. S. metu S. M. namo kieme buvo ir kitų asmenų – Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai T. B. bei J. T., sklypas yra pripažintinas viešąją vieta.

Nors nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek L. S., tiek specialistai T. B. ir J. T. išlaužę vartų sklendę, įsibrovė į privačią teritoriją, tuo pažeisdami BK 165 str., tačiau aukštesnės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų patvirtinančių savo teiginių pagrįstumą. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, kad į sklypą jie pateko, pro atidarytus vartelius be to, vykdydami darbines funkcijas. Priešingai, nuteistasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl tokius skundo argumentus kolegija vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnų pareigybinėse instrukcijose nurodyta, jog šie pareigūnai, vykdydami savo darbines funkcijas turi teisę patekti į privačią fizinių asmenų valdą. Šiuo atveju, Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnai T. B. ir J. T. atvyko tirdami nukentėjusiosios skundą dėl žemės ribų neteisėto aptvėrimo, būtent dėl to jie ėjo į V. A. sklypą pasižiūrėti, kur ta tvora stovi, tačiau dėl V. A. veiksmų jie savo teisėtų veiksmų toliau tęsti nebegalėjo, buvo nutrauktos jų darbinės funkcijos.

Kaip jau buvo minėta, esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusieji T. B. ir J. T. parodė, kad dėl V. A. veiksmų, pasireiškusių L. S. užpuolimu ir sumušimu, buvo sutrikdyta jų rimtis. Kaip parodė nukentėjusieji, tokio amoralaus nuteistojo elgesio, jie buvo šokiruoti, jiems buvo padaryta moralinė žala, be to, negalėjo atlikti darbo funkcijų, dėl ko jie ir buvo atvažiavę.

Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009,2K-311/2009, 2K-136/2010).

Pagal nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes apeliantas viešoje vietoje, užpuolęs L. S. ir suduodamas smūgius kumščiu jai per galvą, po to šlepete akivaizdžiai demonstravo nepriimtus visuomenei veiksmus. Kaip jau buvo nustatyta, konfliktas vyko viešoje vietoje – namo kieme, konfliktą matė pašaliniai žmonės. Vis tik asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Agresyvus, įžūlus elgesys, smurtas šiuos reikalavimus pažeidžia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad šiais nuteistostojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. V. A. pasirinkdamas tokią vietą ir tokį konflikto realizavimo būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats V. A. parodė, kad J. T. ir T. B. galėjo būti nemalonu stebėti jo atliekamus veiksmus.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad V. A. būdamas suaugęs ir sąmoningas, įvertinus jo gyvenimišką patirtį ir kitus surinktus duomenis, daroma išvada, kad apeliantas turėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais žemina nukentėjusiųjų garbę ir orumą, tokiais savo veiksmais pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams. Apeliantas numatė, kad jo veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo. Nors pirmos instancijos teismas išteisindamas V. A. dėl BK 284 str. 1 d. nurodė, jog teisės pažeidimas truko keletą minučių, V. A. neturėjo tikslo nutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau kolegija pažymi, kad BK 284 str. 1 d. sudėties požymis ir įstatymas nereikalauja, kad padarytoje veikoje esančios kaltės formos – tyčios rūšis būtų išankstinė, tai yra susiformavusi prieš tam tikrą laiko tarpą iki veikos padarymo. Pakanka, kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė šios nusikalstamos veikos pobūdį numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, šiuo konkrečiu atveju – sutrikti visuomenės tvarka ir rimtis ir jų norėjo arba nors nenorėjo, bet suvokė, kad atlikdamas BK 140 str. 1 d. uždraustus veiksmus – suduodamas smūgius L. S., jis demonstruoja nepagarbą J. T. ir T. B., kurie buvo šokiruoti tokio elgesio ir V. A. numatė, kad tokiu jo elgesiu bus sutrikdyta šių asmenų rimtis, tačiau savo veiksmų nenutraukė, o J. T., kuris atsistojo tarp V. A. ir L. S. dar ir buvo įtrauktas į konfliktą. Be to pažeidimas buvo realus, nes buvo sužalota nukentėjusioji, sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis.

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad V. A., 2011 m. gegužės 3 d. apie 16.00 val. viešoje vietoje, Vilniaus r., Sudervės sen., (duomenys neskelbtini) T. B. ir J. T. akivaizdoje įžūliu elgesiu dėl mažareikšmių priežasčių L. S. sugriebė abejomis rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl ko L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė L. S. į galvos sritį, laikydamas šlepetę dešinėje rankoje, šlepete sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į galvos sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams – T. B. ir J. T., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiais savo veiksmais V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismas išteisindamas V. A. dėl nusikaltimo numatyto BK 284 str. 1 d. neatsižvelgė į bylos aplinkybes, neįvertino įrodymų visumos, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai. Kadangi baudžiamasis įstatymas V. A. atžvilgiu pritaikytas netinkamai, todėl nuteistojo veika kvalifikuotina dar ir pagal BK 284 str. 1 d., kaip turinti šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Dėl V. A. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Pirmos instancijos teismas nuteisdamas V. A. pagal BK 140 str. 1 d. padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą. Nors nuteistasis apylinkės teisme savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai L. S. nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina nukentėjusiosios L. S., J. T., T. B. parodymai. Apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai nustatė, kad V. A. kaltinime nustatytu laiku ir vietoje tyčia nukentėjusiajai L. S. sugrėbė abejomis rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl ko L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė šiai nukentėjusiajai į galvos sritį, laikydamas šlepetę dešinėje rankoje, šlepete sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į galvos sritį, tuo sukėlė jai fizinį skausmą, tai yra padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d. Aukštesnės instancijos teismas su šia teismo išvada sutinka.

Apelianto manymu, šią provokuojančią akciją nukentėjusioji L. S. suplanavo iš anksto, nes puikiai žinojo, kokia bus nuteistojo reakcija ją pamačius savo teritorijoje, bei tai, kad pati L. S. bandė išprovokuoti muštynes, tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija vertina kritiškai ir jie yra atmestini. Jokie įstatymai neleidžia naudoti fizinio smurto prieš kitą asmenį, netgi ir privačioje teritorijoje. Nors nuteistasis nurodo, jog į medikus nukentėjusioji kreipėsi tik praėjus savaitei po įvykio, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo V. A. kaltės, kuri įrodyta nukentėjusiųjų, iš dalies paties nuteistojo parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina, kad pats nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodė, jog prieš L. S. teko panaudoti fizinę jėgą, atimant batelį iš jos rankų, o ją pačią išvedant iš teritorijos. Kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis yra pensininkas, išlaiko sūnų, tačiau tai nėra aplinkybės, kurių pagrindu būtų tenkintinas nuteistojo apeliacinis skundas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant apeliacinius skundus apygardos teisme, teismo posėdyje nuteistasis V. A. parodė, jog dėl BK 140 str. pretenzijų neturi, nors nuteistojo manymu, nuteistas nepagrįstai.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Apeliacinius skundu nuteistasis V. A. prašo priteisti iš L. S. 2000 Lt advokato išlaidoms.

Pagal LR BK 106 str. 2 d., teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartis Nr. 2K-377/2009).

Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę tiek nuteistasis V. A., tiek prokuratūra. Kadangi nuteistojo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas pripažįstą kaip nepagrįstą ir jo netenkina, todėl nėra pagrindo priteisti jo naudai iš L.S. 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,3 p.

nusprendė:

Tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundą.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendį.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria V. A. išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d.

Pripažinti V. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. ir skirti laisvės apribojimą 1 metams ir 2 mėnesiams įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per keturis mėnesius atlyginti L. S. padarytą 300 (trijų šimtų) Lt turtinę žalą ir laisvės apribojimo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąją L. S..

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., subendrinti naujai paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 140 str. 1 d. apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti 1 metams ir 2 mėnesiams laisvės apribojimo įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per keturis mėnesius atlyginti L. S. padarytą 300 (trijų šimtų) Lt turtinę žalą ir laisvės apribojimo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja L. S..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.