- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-1540-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42978-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- V. Š., R. Š.
- Ieškovas
- J. B., V. G., A. V.
- Trečiasis asmuo
- R. V., A. S., J. S.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) V. K., teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4592-910/2015 pagal ieškovių J. B., V. G. ir A. V. ieškinį atsakovams V. Š. ir R. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys R. V., A. S. ir J. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės J. B., V. G. ir A. V. pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovėms priklausančias žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0933-7313, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sudegusio buto (baigtumas 5 proc.), unikalus Nr. 1094-0463-4013, esančio (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje, dalis, priteisiant jas atsakovams V. Š. ir R. Š.; 2) už priteistas žemės sklypo dalis iš atsakovų ieškovėms priteisti kompensaciją pinigais: ieškovei J. B. – 6.671,29 Eur, ieškovei V. G. – 6.671,29 Eur, ieškovei A. V. – 4.447,52 Eur; 3) už priteistas buto dalis iš atsakovų ieškovėms priteisti kompensaciją pinigais: ieškovei J. B. – 82 Eur, ieškovei V. G. – 82 Eur, ieškovei A. V. – 55 Eur; 4) priteisti ieškovėms iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nurodė, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nurodytas žemės sklypas ir butas. Ieškovei J. B. priklauso 173/4288 dalis, ieškovei V. G. – 173/4288 dalis, ieškovei A. V. – 173/6432 dalis, o atsakovams – 38925/120600 dalis nurodyto žemės sklypo. Kitos žemės sklypo dalys priklauso tretiesiems asmenims R. V. – 143/1206 dalis, A. S. – 273/1206 dalis, J. S. – 271/1206 dalis. Be to, ieškovei J. B. priklauso 3/32 dalis, ieškovei V. G. – 3/32 dalis, ieškovei A. V. – 1/16 dalis, o atsakovams – ¾ dalys nurodyto buto, kuris sudegė. Ieškovės taip pat nurodė, kad joms priklausančios žemės sklypo dalys labai mažos, jų atidalinti natūra nėra galimybės, todėl tikslinga ieškovių žemės sklypo dalis priteisti atsakovams, priteisiant iš jų ieškovėms kompensaciją pinigais. Atsakovų žemės sklypo dalis yra didžiausia ir tik jiems palanku, jog ieškovių žemės sklypo dalys būtų priskirtos jiems. Tuomet atsakovai galės organizuoti sklypo formavimo pertvarkymo projektą tikslu suformuoti vientisą ir funkcionalų žemės sklypą. Tuo tarpu ieškovių turimos žemės sklypo dalys neatitinka teisės aktuose nustatytų minimalių formuotinų žemės sklypų plotų ir ieškovės negalėtų suformuoti atskiro naujo žemės sklypo. Ieškovės taip pat nurodė, kad priteisus atsakovams ieškovių žemės sklypo dalis, siekiant išvengti tolimesnių ginčų, jiems priteistinos ir ieškovėms priklausančios sudegusio buto dalys. Iš atsakovų priteistinos kompensacijos dydį ieškovės apskaičiavo pagal UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacinę išvadą dėl objekto rinkos kainos Nr. NT 15-09-07 (t. I, b.l. 1-4, 52-55, 154-156).
Atsiliepimas
Atsakovai V. Š. ir R. Š. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovai nepageidauja, jog ginčo šalių bendrąja daline nuosavybe esantis turtas būtų atidalintas ieškovių nurodomu būdu. Atsakovai neturi galimybių sumokėti ieškovėms kompensacijų, nes atsakovų turtinė padėtis nėra gera. Tenkinus ieškovių ieškinį, atsakovai prieš jų valią būtų įpareigoti pirkti ieškovėms priklausančią turto dalį, nors esama disponavimo turtu tvarka ir sąlygos atsakovus tenkina. Atsakovai disponuodami savo turto dalimi nesudaro jokių objektyvių kliūčių ieškovėms naudotis savo turto dalimi. Ieškovės turėtų įrodyti, kad tinkamu būdu kreipėsi į atsakovus su siūlymu atidalinti turtą dar iki teismo proceso ir kad turto atidalinti natūra yra neįmanoma, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Ieškovių reikalaujamos kompensacijos neatitinka realios turto vertės, apskaičiuotos nelogiškai ir nesąžiningai (t. I, b.l. 19-25, 60-63).
Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad butas, kuris priklauso ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, sudegė. Trečiasis asmuo nukentėjo dėl gaisro ir mano, kad kol vyksta gaisro tyrimas, buto atidalinimas negalimas (t. I, b.l. 95).
Trečiasis asmuo J. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. I, b.l. 101).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. V. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės reikalauja jų žemės sklypo dalis atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant šias dalis tik atsakovams, nors žemės sklype yra ir kitų bendraturčių, kurie turi pirmenybės teisę pirkti ieškovių žemės sklypo dalis. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad iš esmės toks padalijimo būdas yra ydingas, nes siekiama įpareigoti bendraturtį priverstinai nupirkti ieškovių žemės sklypo dalis, o tai neatitinka sutarčių laisvės principo. Be to, ieškovių nurodoma kompensacijos skaičiavimo tvarka yra nepagrįsta ir neadekvati. Turto rinkos vertė yra įrodinėjama konsultacine pažyma, o ne turto vertinimo ataskaita, parengta pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas (t. I, b.l. 174-175).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-23 sprendimu ieškinį tenkino. Atidalino ieškoves J. B., V. G. ir A. V. iš bendrosios dalinės su atsakovais V. Š. ir R. Š. nuosavybės. Priteisė atsakovams V. Š. ir R. Š. natūra bendrojon jungtinėn nuosavybėn butą, unikalus Nr. 4400-0933-7317, esantį (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje, ir 519/1206 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0933-7317, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Priteisė iš atsakovų V. Š. ir R. Š. solidariai pinigines kompensacijas: ieškovei J. B. – 82 Eur už jai priklausančią buto dalį ir 6.671,29 Eur už jai priklausančią žemės sklypo dalį, iš viso – 6.753,29 Eur, ieškovei V. G. – 82 Eur už jai priklausančią buto dalį ir 6.671,29 Eur už jai priklausančią žemės sklypo dalį, iš viso – 6.753,29 Eur, ieškovei A. V. – 55 Eur už jai priklausančią buto dalį ir 4.447,52 Eur už jai priklausančią žemės sklypo dalį, iš viso – 4.502,52 Eur. Priteisė iš atsakovų V. Š. ir R. Š. solidariai bylinėjimosi išlaidas: ieškovei J. B. – 400,75 Eur, ieškovei V. G. – 200,75 Eur, ieškovei A. V. – 133,84 Eur. Teismas, įvertinęs ieškovėms priklausančias buto ir žemės sklypo nuosavybės dalis, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, keliamus gyvenamosioms patalpoms ir žemės sklypams, kad jie galėtų būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, darė išvadą, kad šių objektų atidalijimas natūra neįmanomas, nes iš ieškovėms priklausančių turto dalių objektyviai neįmanoma suformuoti savarankiškų nekilnojamojo turto objektų. Pažymėjo, kad atsakovai, nesutikdami su ieškovių reikalavimu atidalyti jas iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovėms priklausančias turto dalis atsakovams, o iš jų ieškovėms kompensaciją pinigais, nepasiūlė kito konkretaus atidalijimo varianto, nepateikė įrodymų, jog yra kitas racionalus, protingas ir realiai įgyvendinamas atidalijimo būdas. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas V. Š. teismo posėdyje paaiškino, jog šiuo metu nenori nei pirkti ieškovių žemės sklypo dalies, nei parduoti joms savąją dalį, nes jo tikslas – laukti, kol bus didesnė žemės sklypo kaina. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovai negali absoliutinti savo interesų, ignoruodami ieškovių, kaip bendraturčių, interesus, kadangi atsidalijimo teisė iš esmės yra absoliuti ir pageidaujantis atsidalyti bendraturtis šią teisę gali įgyvendinti be kitų bendraturčių sutikimo, tik reikia parinkti visiems bendraturčiams tinkamiausią atidalijimo būdą. Teismas sprendė, kad ieškovių reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovėms priklausančias turto dalis atsakovams, o iš jų ieškovėms kompensaciją pinigais, yra priimtiniausias visiems bendraturčiams, turint omeny, kad ieškovių dalys bendrame turte lyginant su atsakovų dalimis yra labai mažos, o ginčo šalių santykiai konfliktiški. Teismas taip pat pažymėjo, kad tretieji asmenys nėra ieškovėms ir atsakovams priklausančio bendro turto bendraturčiai, dėl to jie neįgyja pirmenybės teisės pirkti ieškovių bendro su atsakovais turto dalis. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog jų turtinė padėtis neleis sumokėti ieškovėms piniginės kompensacijos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, abu atsakovai, kurie yra gana jauno amžiaus, dirba. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovai nuosavybės teise turi daug nekilnojamojo turto. Dėl to teismas darė išvadą, kad atsakovų turtinė padėtis yra gera. Be to, atsakovai, po bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo tapę vieninteliais turto savininkais, galės savo nuožiūra disponuoti šuo turtu, be kita ko, parduoti jį už norimą kainą ir norimomis sąlygomis. Teismas taip pat nustatė, kad reikalaujamos priteisti kompensacijos dydį ieškovės iš pradžių apskaičiavo pagal VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu 2014-04-30 nustatytą turto vidutinę rinkos vertę. Atsakovai, kvestionuodami ieškovių pasirinktą turto rinkos vertę, turėjo teisę pateikti įrodymus, pagrindžiančius kitokią turto rinkos vertę, tačiau jie atsisakė, teigdami, jog būtent ieškovės turi pareigą įrodyti realią turto rinkos vertę. Ieškovės pateikė į bylą UAB „Marleksa“ 2015-09-15 parengtą Konsultacinę išvadą dėl objekto rinkos kainos Nr. NT 15-09-07, kurioje nurodyta, kad esamos būklės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir buto (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje, dalių, priklausančių nuosavybės teise ieškovėms, rinkos kaina 2015 m. rugsėjo mėn. 18.009 Eur (1,2976 aro žemės sklypo rinkos kaina 17.790 Eur, 12,77 kv.m. buto po gaisro dalies rinkos kaina 219 Eur). VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo duomenimis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nuo 2015-01-01 – 171.000 Eur, buto vidutinė rinkos vertė nuo 2015-01-01 – 36.400 Eur. Teismas pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ turto vidutinę rinkos kainą nustato masinio vertinimo būdu. Tuo tarpu konsultacinė išvada pateikta ne dėl turto rinkos vertės, bet dėl jo rinkos kainos, turtas vertintas individualiai. Teismo posėdyje atsakovas V. Š. ne kartą nurodė, kad ieškovių nurodyta žemės sklypo dalies kaina nereali, atsakovo teigimu, žemė gerokai brangesnė, ieškovių siūloma kaina yra gerokai mažesnė už realią šios žemės rinkos kainą. Esant tokioms aplinkybėms, kai pats atsakovas laikosi pozicijos, kad konsultacinėje išvadoje nurodyta turto rinkos kaina yra mažesnė už realią šio turto rinkos kainą, teismas, spręsdamas dėl ieškovėms priteistinos kompensacijos dydžio, vadovavosi ne VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu nustatyta turto vidutine rinkos verte, bet konsultacinėje išvadoje nurodyta būtent turto rinkos kaina, nes ši objektyviau atspindi tikrąją turto vertę. Dėl sudegusio buto teismas pažymėjo, kad nors ginčo šalių nuosavybe esantis butas suniokotas, tačiau jis neišnyko kaip nekilnojamojo turto objektas, nepanaikinta jo teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre. Ieškovės patikslino ieškinio reikalavimus, atsižvelgdamos į dabartinę buto būklę ir prašė spręsti atidalijimo iš bendros nuosavybės klausimą pagal šiuo metu esančią faktinę situaciją. Konsultacinėje išvadoje įvertinta buto būklė po gaisro (skaičiuojant, kad išlikusi buto dalis – 5 proc.), o ieškovės prašo kompensacijos, nustatytos pagal likutinę buto vertę (t. I, b.l. 195-206).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. Š. ir R. Š. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių J. B., V. G. ir A. V. ieškinį atmesti. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrasavininko teisė į turto atidalijimą yra absoliuti. Tokia teismo pozicija prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovų nuomone, teisiškai ydinga situacija, kurioje sudaromos prielaidos įpareigoti kitą asmenį tapti turto savininku ir sumokėti kompensaciją, nesant įpareigojamo asmens valiai. Atsakovai nurodė neturintys finansinių galimybių įsigyti ieškovių turto dalis, tačiau teismas atmetė šiuos atsakovų argumentus, nes nustatė, jog atsakovų turtinė padėtis yra gera, nes jie turi ir kito nekilnojamojo turto. Taigi, faktiškai tai reikštų, kad atsakovai turėtų atsisakyti dalies savo turto, tam, kad taptų kito turto savininkais, nepaisant to, jog tokių intencijų neturi. Tuo pačiu, jei atsakovai dėl įsipareigojimų tretiesiems asmenims negalės realizuoti kito savo turto, tuomet jiems faktiškai tektų parduoti patį ginčo objektu esantį turtą, tam, kad už jo įsigijimą sumokėtų kompensaciją ieškovėms. Būtent tokių teisinių situacijų modeliavimas ir įtvirtinimas teismų praktikoje sudaro prielaidas formuotis nesąžiningoms ir neteisingoms situacijoms, kuriose asmeniui tenka atsisakyti savo turto dalies tam, kad apmokėtų naujai įgyjamo, tačiau iš esmės to paties turto dalis. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovės niekaip nepagrindė, jog jų pasiūlytas bendro turto atidalijimo būdas yra geriausias ar tinkamiausias, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Priešingai, teismas nepagrįstai nurodė, kad patys atsakovai nepateikė savo turto atidalijimo pasiūlymo, nors jie tokios pareigos neturėjo. Atsakovai taip pat nurodo, kad bendraturčiai pirmiausiai turi siekti susitarti dėl turto atidalijimo būdų, tačiau ieškovės siekė realizuoti savo teises nepaisydamos šios taisyklės ir kreipėsi į teismą neinformuodamos kitų žemės sklypo bendrasavininkų bei jiems prieš tai nepasiūliusios įsigyti turto dalies. Ieškovės prieš kreipiantis į teismą nepasiūlė išpirkti savo žemės sklypo dalies ne tik atsakovams, bet ir tretiesiems asmenims, kurie taip pat yra žemės sklypo bendrasavininkai. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovės reikalavo atskirų kompensacijų už buto ir žemės sklypo dalis, t. y. šiuos turtinius objektus vertino atsietai vienas nuo kito ir jų vertę skaičiavo individualiai, nors toks ginčo objekto vertinimas yra klaidingas. Žemės sklypas ir butas yra vienas nuo kito priklausomi objektai, iš kurių vienas turėtų būti laikomas pagrindiniu daiktu, o kitas antriniu. Tačiau bylos eigoje vienam iš objektų žuvus, t. y. butui sudegus, faktiškai sudegęs butas negali būti laikomas pagrindiniu daiktu. Dėl šios priežasties teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ginčas faktiškai vyko tarp žemės sklypo bendraturčių, o ne buto bendraturčių. Tretieji asmenys šioje byloje aiškiai nurodė savo nesutikimą su ieškovių ieškiniu ir nesutikimo priežastimis įvardino savo kaip bendrasavininkų teisių pažeidimus, t. y. prarastą galimybę įsigyti žemės sklypo dalis pirmumo teise. Atsakovų nuomone, yra neteisinga įpareigoti tik juos, o ne visus žemės sklypo savininkus mokėti kompensaciją ieškovėms. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovės nepateikė tinkamo turto vertės nustatymo akto, o jų pateikta konsultacinio pobūdžio išvada negali būti vertinama kaip tinkamas turto vertės nustatymo aktas. Ieškovės kompensacijos dydžio skaičiavimus grindė santykine viso žemės sklypo dalies (1 aro) verte. Teismas tokiais skaičiavimais vadovavosi, nors sprendimo motyvuojamoje dalyje pats nurodė, jog ginčas vyksta ne tarp viso žemės sklypo savininkų, o tik dalies, proporcingos buto dalims, žemės sklypo savininkų. Tinkamai vertė galėjo būti nustatyta nebent vertinant tik tos dalies žemės sklypo santykinę vertę, iš kurios siekiama atidalinti. Tačiau faktiškai visi ieškovių skaičiavimai buvo paremti santykinės vertės skaičiavimu skaičiuojant iš viso žemės sklypo. Atsakovai taip pat nurodo, kad teismas vertino jų poziciją, kaip neišreiškiančią nuomonės dėl turto atidalijimo, tačiau toks teismo vertinimas yra netikslus. Atsakovai labai aiškiai nurodė, kad jie neturi intereso trukdyti ieškovėms naudotis jų turto dalimis ir tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovų teisės būtų ribojamos kokiu nors būdu. Tuo pačiu atsakovai patvirtino, kad ateityje, turto kainoms pakilus, ketina turtą parduoti – tokiu būdu būtų tenkinami abiejų šalių interesai, kadangi visos šalys gautų proporcingą savo nuosavybės dalims kompensaciją. Tačiau teismas tokią atsakovų poziciją vertino, kaip apskirtai neišreikštą ir nereikšmingą. Atsakovų nuomone, ši byla galėjo būti išspręsta žymiai efektyviau ir produktyviau, jei šalims būtų buvusi palikta galimybė turtą parduoti bendru sutarimu tretiesiems asmenims arba kitiems bendraturčiams. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu yra išsakę poziciją, kad norėtų kartu su kitais butų savininkais, įskaitant ir ieškoves, parduoti savo turimas namo ir sklypo dalis, bet to padaryti nepavyksta dėl pačių ieškovių nekonstruktyvaus nusiteikimo (t. II, b.l. 1-5).
Atsiliepimas
Ieškovės J. B., V. G. ir A. V. atsiliepimu teismo prašo atsakovų V. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-23 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės nurodo, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčiu sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą. Ieškovės su atsakovais ne teismo keliu bandė tartis dėl turto atidalijimo, tačiau atsakovai jokių pastangų neįdėjo, kad ginčas būtų išspręstas taikiai. Atsakovai su ieškovėmis nebendradarbiavo ir neieškojo būdų taikiai susitarti dėl turto atidalijimo. Dėl to ieškovės buvo priverstos kreiptis į teismą ir atsidalinti turtą teismo tvarka. Bylai vykstant teisme atsakovai jokio kito atidalijimo būdo nepasiūlė. Ieškovės taip pat nurodo, kad ginčo atveju turto atidalijimo būdas natūra yra neįmanomas. Ieškovėms priklausanti turto dalis yra tokio dydžio, jog jos atidalyti natūra, suformuojant kiekvienam iš bendraturčių po atskirą nekilnojamąjį daiktą, negalima. Ieškovių turimos žemės sklypo dalys neatitinka teisės aktuose nustatytų minimalių formuotinų žemės sklypų plotų, dėl to jos negalėtų suformuoti atskiro naujo žemės sklypo. Tuo tarpu atsakovai, prie jiems priklausančios žemės sklypo dalies pridėjus ieškovių dalis, tą padaryti galėtų, nes atsakovų žemės sklypo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra didžiausia. Tuomet jie galės organizuoti žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą tikslu suformuoti vientisą ir funkcionalų žemės sklypą. Toks atidalijimo būdas yra finansiškai naudingas atsakovams, nes sklypas yra Vilniaus miesto centre ir viso sklypo vertė yra didesnė nei sklypo dalies vertė. Aplinkybė, kad atsakovai nenori ieškovių siūlomo turto atidalijimo būdo ar vertina tai, kaip priverstinį įpareigojimą tapti turto savininku, neturi šiai bylai teisinės reikšmės. Atsakovai neįrodė, kad yra kitas, racionalesnis ir priimtinesnis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, nepateikė tokio atidalijimo projekto į bylą. Ieškovės taip pat nurodo, kad jos reiškė reikalavimą atidalinti jų ir atsakovų bendrą turtą – butą ir žemės sklypą, kurie nepriklauso tretiesiems asmenims, todėl jie neįgyja pirmenybės pirkti ieškovių turto dalis, kurias jos reikalauja atidalyti iš bendros su atsakovais nuosavybės. Ieškovės taip pat nurodo, kad reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo jos grindė konsultacine pažyma, kuri buvo parengta bendrovės, kuri verčiasi nekilnojamojo turto vertinimu, išvada dėl turto vertės pateikta atlikus rinkos sandorių analizę, pažymoje yra pateiktas turto rinkos kainos apskaičiavimas, ji yra parengta individualiai ir gerai atspindi realią turto rinkos kainą. Be to, šioje byloje nekilo ginčo dėl bendraturčių turimų turto dalių, o kompensacija buvo apskaičiuota proporcingai pagal ieškovių turimas turto dalis. Ieškovėms priklausančių turto dalių vertė paskaičiuota ne aritmetiškai padalijus viso žemės sklypo vertę į ieškovėms priklausančias dalis, tačiau atsižvelgus į tai, kad ginčo objektas yra ne visas sklypas, o jo dalys. Konsultacinėje išvadoje nurodyta vieno aro sklypo kaina (13.710 Eur), kuria rėmėsi teismas, kai parduodama sklypo dalis, yra ženkliai mažesne nei vieno aro kaina (19.593 Eur), kai parduodamas visas sklypas. Taip pat konsultacinėje išvadoje nurodyta žemės sklypo rinkos kaina, kuria rėmėsi teismas priteisdamas kompensaciją (13.710 Eur x 12,06 aro = 165.342 Eur), yra mažesnė už žemės sklypo rinkos kainą, kurią nurodo VI „Registrų centras“ (171.000 Eur). Ieškovių vertinimu, tai patvirtina, kad teismo priteista kompensacija nepažeidžia atsakovų teisių ir interesų. Be to, atsakovai, ginčydami kompensacijos dydį, nepateikė įrodymų kitokiai bendro turto rinkos vertei nustatyti. Atsakovai taip pat nėra įrodę, kad jie neturi galimybių sumokėti kompensacijos ieškovėms. Abu atsakovai dirba, turi daug nekilnojamoje turto, todėl laikytina, kad jų turtinė padėtis yra gera. Atsakovų nurodomos aplinkybės dėl skolinių įsipareigojimu ir kt. nesudaro pagrindo pripažinti, jog jie neturi galimybių sumokėti kompensacijos ieškovėms. Neišsprendus turto atidalijimo klausimo šioje byloje, ieškovių su atsakovais konfliktas tik gilės, teisinės taikos tarp jų atkūrimas nusikels neapibrėžtam laikui. Todėl teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad bendro turto atidalijimo būdas, priteisiant kompensaciją pinigais, yra priimtiniausias tiek ieškovėms, tiek atsakovams (t. II, b.l. 19-22).
Motyvuojamoji dalis
Atsakovų V. Š. ir R. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovės J. B., V. G. ir A. V. bei atsakovai V. Š. ir R. Š. yra žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0933-7313, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalies ir buto, unikalus Nr. 1094-0463-4013:0001, esančio (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje, bendrasavininkiai. Ieškovei J. B. nuosavybės teise priklauso 173/4288 dalis žemės sklypo ir 3/32 dalis buto, ieškovei V. G. – 173/4288 dalis žemės sklypo ir 3/32 dalis buto, ieškovei A. V. – 173/6432 dalis žemės sklypo ir 1/16 dalis buto, atsakovams V. Š. ir R. Š. – 38925/120600 dalis žemės sklypo ir 3/4 dalis buto (t. I, b.l. 5-9). 2014-11-21 ieškovės kreipėsi į atsakovus su pasiūlymu dėl nurodyto turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovėms priklausančias turto dalis priskiriant atsakovams, kurie už tai ieškovėms išmoka kompensaciją pinigais (t. I, b.l. 13, 29-31). Kadangi šio pasiūlymo atsakovai iki 2014-12-27 iš pašto kurjerio nepriėmė, 2015-12-10 ieškovės kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo teismo prašė atidalinti nurodytą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovių siūlomu būdu (t. I, b.l. 1-4). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, konstatavęs, kad ieškovių pasiūlytas nurodyto turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, priteisiant ieškovėms priklausančias turto dalis atsakovams, o iš jų ieškovėms – kompensaciją pinigais, yra racionaliausiais ir priimtiniausias visiems bendraturčiams (t. I, b.l. 195-206). Atsakovai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1-5).
Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrasavininkio teisė į turto atidalijimą yra absoliuti, nes tokia teismo pozicija prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovų nuomone, teisiškai ydinga situacija, kurioje sudaromos prielaidos įpareigoti kitą asmenį tapti turto savininku ir sumokėti kompensaciją, nesant įpareigojamo asmens valios. Pasak atsakovų, ši byla galėjo būti išspręsta žymiai efektyviau ir produktyviau, jei šalims būtų buvusi palikta galimybė turtą parduoti bendru sutarimu tretiesiems asmenims arba kitiems bendraturčiams. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovės niekaip nepagrindė, jog jų pasiūlytas bendro turto atidalijimo būdas yra geriausias ir tinkamiausias, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Priešingai, teismas nepagrįstai nurodė, kad patys atsakovai nepateikė savo turto atidalijimo pasiūlymo, nors jie tokios pareigos neturėjo.
Teisėjų kolegija su tokiu atsakovų vertinimu nesutinka.
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalis suteikia bendraturčiui teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Iš CK 4.80 straipsnio 2 dalies seka, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto atidalijimas pirmiausia yra bendraturčių susitarimo reikalas. Tik tada, jeigu bendraturčiai neranda kompromiso dėl atidalijimo būdo, sąlygų ir / ar kitų aspektų, bendrosios dalinės nuosavybės objektas gali būti atidalytas teismine tvarka. Bendraturtis, siekiantis teismine tvarka atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias bei nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali atsisakyti atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės ar prieštarauti siūlomam atidalijimo variantui, tačiau toks atsisakymas ar prieštaravimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas. Todėl, nors pagrindinė įrodinėjimo pareiga tenka bendraturčiui, siekiančiam atsidalijimo, bendraturčiai, prieštaraujantys atidalijimui ar siūlomam atidalijimo variantui, turi pagrįsti savo atsisakymą atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kito bendraturčio nenoras, kad būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, jog toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, jeigu bendraturtis, kuris siekia atidalijimo, įrodo, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias bei nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį tenkino, konstatavęs, kad ieškovių pasiūlytas nurodyto turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, priteisiant ieškovėms priklausančias turto dalis atsakovams, o iš jų ieškovėms – kompensaciją pinigais, yra racionaliausiais ir priimtiniausias visiems bendraturčiams (t. I, b.l. 195-206). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad ieškovėms priklausančios buto ir žemės sklypo dalys, net bendrai sudėjus, – 9 kv.m. buto ir 1,2975 aro žemės sklypo – yra nepakankamo dydžio, kad, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, keliamus gyvenamosioms patalpoms ir žemės sklypams, jos galėtų būti suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (LR Aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji namai“ 14 punktas, LR Žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004-10-04 įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2.1, 44 punktai). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo šalims priklausančio bendro turto atidalijimas natūra, nors jam turėtų būti teikiama pirmenybė, yra neįmanomas, todėl svarstytinas kitas atidalijimo būdas, priteisiant piniginę kompensaciją (CK 4.80 straipsnis). Toks teismo vertinimas atitinka ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai turi atitikti jiems teisės aktų keliamus reikalavimus ir idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma, kitais atvejais priteisiama kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Atsakovai tokios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniu skundu neginčija, tad laikytina, jog su šia išvada jie sutinka kaip teisinga ir atitinkančia bylos faktines aplinkybes. Taigi, priešingai nei teigia atsakovai apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl ieškovių siūlomas ginčo šalių bendro turto atidalijimo variantas yra priimtiniausias šiuo konkrečiu atveju.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai, nesutikdami su ieškovių siūlomu ginčo šalių bendro turto atidalijimo variantu, apskritai prieštaravo turto atidalijimui bei nepateikė savo pasiūlymo dėl kito bendro turto atidalijimo varianto, kartu ir įrodymų, kurie pagrįstų jų poziciją dėl ieškovių pasiūlyto bendro turto atidalijimo varianto netinkamumo. Taigi, atsižvelgiant į šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, atsakovams iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovių poziciją, tačiau nepateikiant kitokių pasiūlymų dėl bendro turto atidalijimo, pirmosios instancijos teismo taikytas bendro turto atidalijimo, išmokant kompensaciją pinigais, būdas pripažintinas tinkamu. Rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimai tokio pobūdžio bylose nesuteikia teismui diskrecijos savo iniciatyva ieškoti galimų bendro turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neteikia galimų pasiūlymų, neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan.
Atsakovai savo nesutikimą su šalių bendro turto bet kokiu atidalijimu grindė tuo, kad ginčo šalims turėjo būti palikta galimybė turtą parduoti bendru sutarimu kitiems asmenims, nes atsakovai negali būti įpareigoti prieš jų valią pirkti ieškovėms priklausančią bendro turto dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos atsakovų atsisakymo atidalinti bendrą turtą priežastys yra nepakankamos atmesti ieškovių reikalavimą dėl bendro turto atidalijimo, juolab, kad ieškovės įrodė, jog jų siūlomas bendro turto atidalijimo būdas yra priimtiniausias bei nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Tuo tarpu atsakovai nepateikė į bylą įrodymų, kad kada nors siekė susitarti su ieškovėmis dėl bendro turto pardavimo kitiems asmenims ir kad tokia galimybė yra. Priešingai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad turto parduoti kol kas neketina, nes mano, kad vėliau padidės turto pardavimo kaina ir turtą bus galima parduoti brangiau (t. I, b.l. 193-194). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ginčo šalių santykiai yra konfliktiški ir joms nepavyksta pasiekti bendro susitarimo dėl disponavimo bendru turtu, dėl to tikslingiausia siekti visiško šio turto atidalijimo.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų nurodomi argumentai nėra pakankami, jog paneigtų ieškovių teisę siekti bendro turto atidalijimo šiuo metu, priteisiant ieškovėms priklausančias turto dalis atsakovams, o iš jų ieškovėms – kompensaciją pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių reikalavimą dėl ginčo šalių bendro turto atidalinimo ieškovių nurodytu būdu, kuris yra priimtiniausias, užtikrina ginčo šalių interesų pusiausvyrą bei pašalina galimų ginčų ir konfliktų prielaidas ateityje.
Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad ieškovės prieš kreipiantis į teismą nepasiūlė išpirkti savo žemės sklypo dalies tretiesiems asmenims, kurie taip pat yra žemės sklypo bendraturčiai. Pasak atsakovų, tretieji asmenys šioje byloje aiškiai nurodė savo nesutikimą su ieškovių ieškiniu ir nesutikimo priežastimis įvardino savo kaip bendraturčių teisių pažeidimus, t. y. prarastą galimybę įsigyti žemės sklypo dalis pirmumo teise. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovų teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad kiti žemės sklypo bendraturčiai – tretieji asmenys R. V., A. S. ir J. S. – nepareiškė jokių savarankiškų reikalavimų šioje byloje, kurie leistų teigti, jog šie asmenys turi rimtų ketinimų pirkti ieškovėms priklausančias žemės sklypo dalis ar kad šių dalių priteisimas atsakovams kaip nors pažeistų jų interesus. Pažymėtina ir tai, kad tretieji asmenys neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, tokiu būdu išreikšdami savo sutikimą su juo. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje sprendžiamas tik ieškovėms ir atsakovams bendrai priklausančios žemės sklypo ir pastato dalies, esančios visame sklype atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Tretieji asmenys nėra atidalijamos žemės sklypo dalies visame žemės sklype bendraturčiai. (t. I, b.l. 5-8, 180-187).
Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovės nepateikė tinkamo ginčo šalių bendro turto vertės nustatymo akto, o jų pateikta UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacinė išvada dėl objekto rinkos kainos Nr. NT 15-09-07 (t. I, b.l. 115-127) negali būti vertinama kaip tinkamas turto vertės nustatymo aktas. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovų teiginiais nesutinka. Atsakovai nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, jog UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacinėje išvadoje nurodyta ginčo šalių bendro turto rinkos kaina yra neobjektyvi ir neteisinga (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai motyvavo, kodėl, nustatydamas ieškovėms priteistinos kompensacijos dydį, jis rėmėsi būtent UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacine išvada, o ne VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ir teisėjų kolegija šiems teismo motyvams pritaria. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patys atsakovai bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacinėje išvadoje nurodyta ginčo šalių bendro turto rinkos kaina net yra mažesnė nei reali turto rinkos kaina, tad atsakovų interesai dėl to, jog teismas rėmėsi nurodytu įrodymu nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį, nebuvo pažeisti (t. I, b.l. 193-194). Be to, UAB „Marleksa“ 2015-09-15 konsultacinėje išvadoje buvo aiškiai išskirta viso žemės sklypo rinkos kaina, jeigu būtų parduodamas visas sklypas (236.292 eurų, arba 19.593 eurų/aras), ir dalies žemės sklypo rinkos kaina, jeigu būtų parduodama tik dalis žemės sklypo, kuri priklauso ieškovėms (17.790 eurų arba 13.710 eurų/aras). Pastarąja, ženkliai žemesne dalies žemės sklypo rinkos kaina, priešingai nei teigia atsakovai, ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovėms iš atsakovų priteistinos kompensacijos dydį.
Įvertinusi aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai atidalino ieškovių ir atsakovų bendrąją dalinę nuosavybę pagal ieškovių pateiktą atidalijimo pasiūlymą kaip atitinkantį proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Be to apeliantai dieną prieš posėdį apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – registrų centro išrašus, kurie jų manymu parodo ieškovų turtinę padėtį. CPK 314 str. sakoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiame straipsnyje nurodytų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti.
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-23 sprendimą palikti nepakeistą.