- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-07
- Bylos Nr.
- A-662-1284-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- B. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai
- Trečiasis asmuo
- Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis suinteresuotas asmuo - Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas B. B. skundu (b. l. 6-9) ir patikslintu skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Koordinavimo komisija) 2008 m. kovo 19 d. protokolinį nutarimą ir įpareigoti Koordinavimo komisiją pašalinti padarytą pažeidimą, objektyviai ir visapusiškai ištiriant ir įvertinant surinktą medžiagą; panaikinti krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. P-1585; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2008 m. sausio 4 d. skunde Koordinavimo komisijai nurodė, jog nebuvo supažindintas su Krašto apsaugos ministerijos specialiosios personalo ekspertų komisijos (toliau – ir Specialioji komisija) sprendimo motyvais ir išvadomis bei su protokolo Nr. SPEK-4RN išrašu. Dėl šių esminių pažeidimų buvo atimta galimybė apsiginti, pateikiant atitinkamus įrodymus ir nurodant konkrečias aplinkybes, prieštaraujančias ginčijamoms išvadoms, įtakojusioms neteisėtą ir nepagrįstą krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. P-1585 priėmimą nutraukti jo kandidatūros tikrinimą. Koordinavimo komisija šio grubaus teisių pažeidimo netyrė ir dėl jo nepasisakė. Nurodė, kad 2006 m. du kartus buvo tikrinamas poligrafu. Prieš tikrinimą buvo aiškinama, kad tyrimas atliekamas tikslu gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Po minėtų patikrinimų surašyta teigiama išvada, leidžianti išduoti leidimą darbui su įslaptinta informacija, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta. Pažymėjo, kad tikrinimo procedūros buvo nepagrįstai vilkinamos, taip pažeidžiant krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. V-223 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei jo teises ir teisėtus interesus, susijusius su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Pabrėžė, kad vykstant patikrinimui visais atvejais atitinkamoms tarnyboms yra pateikęs motyvuotus paaiškinimus, tačiau jie nebuvo papildomai tiriami ir atitinkamai įvertinti. Nurodė, kad jokių kompromituojančių duomenų nėra nuslėpęs, o administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti seniai ir yra negaliojantys. Pažymėjo, kad klausimynų užpildymo metodika nebuvo išaiškinta ir, jo žiniomis, net nepatvirtina normatyviniu aktu. Nurodė, kad alkoholinių gėrimų nebevartoja, krašto apsaugos sistemoje tarnauja daugiau nei 10 metų ir nori toliau tarnauti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos paslapčių koordinavimo komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 38-39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad susipažinus su Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikta medžiaga, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas nutraukti B. B. kandidatūros patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, buvo nuspręsta pareiškėjo prašymo netenkinti. Departamentas, atlikęs naują B. B. kandidatūros patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas 1998 m. vasario 7 d. buvo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų); 2000 m. spalio 7 d. buvo baustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį; 2003 m. spalio 27 d. B. B. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Šios baudžiamosios bylos medžiagoje nurodyta, kad B. B. panaudojo fizinį smurtą prieš mažamečius būdamas neblaivus (2,01 promilės). Baudžiamoji byla, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 91 straipsniu (šalims susitaikius), buvo nutraukta. Koordinavimo komisijos nuomone, B. B. kandidatūros patikrinimo metu surinkti duomenys pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog tikrinamasis asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija.
Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 58-59) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. P-1585 buvo priimtas atsižvelgus į Departamento atlikto tyrimo metu surinktus faktus. Departamentas nustatė, kad B. B. atliko veikas, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo, atsakingumo ir tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, ko pasekoje buvo nuspręsta siūlyti neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Tokiam siūlymui 2007 m. lapkričio 26 d. pritarė Specialioji komisija.
Tretysis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 102-104) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjo teiginys, jog tikrinimo procedūros buvo nepagrįstai vilkinamos, yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, nes B. B. patikrinimas buvo atliktas laikantis visų nustatytų procedūrų. Nurodė, kad pareiškėjas du kartus vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (vieną kartą vilkėdamas karinę uniformą); komandiruotės Danijoje metu (2001 m. birželio 9-11 d.) nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus ir dėl šios aplinkybės negalėjo tinkamai atstovauti savo šaliai; būdamas neblaivus panaudojo fizinį smurtą prieš mažamečius vaikus; apgaulės būdu užvaldė kitam asmeniui priklausančius pinigus. Nurodyti faktai Departamentui sukėlė pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, juolab, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nenustatyta, per kokį laikotarpį turi atsirasti ar išnykti aplinkybės, apibūdinančios asmens asmenines ar dalykines savybes. Departamentas sutiko, kad pareiškėjas patikrinimų poligrafu metu sakė tiesą, tačiau, vadovaujantis Įstatymu, patikrinimo poligrafu išvada nėra pagrindas išduoti ar neišduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Pabrėžė, kad patikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte, dėl kurių tikrinamasis netinka darbui su įslaptinta informacija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Įstatymo 2 straipsnio 1 punktą, 16 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 1 ir 5 dalis, 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą ir pažymėjo, kad asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nėra jo konstitucinė teisė, o yra speciali teisė, tam tikram asmeniui valstybės suteikta dėl to, kad jam skiriama ypatinga, valstybinės reikšmės misija. Kadangi tai ypatinga teisė, valstybė, esant būtinybei, gali ją apriboti. Valstybei kyla pareiga garantuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams. Nurodė Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą ir pažymėjo, kad įslaptintos informacijos atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius. Pažymėjo, kad Įstatyme nenurodyta, kokios turi būti konstatuotos asmeninės ir dalykinės pretendento savybės, dėl kurių jis negali susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija, todėl tokiu atveju reikia vadovautis bendraisiais teisės principais ir pagrįsti tokio ribojimo būtinumą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo suformuluotu proporcingumo principu, kurio esmė yra tai, jog bet kokie ribojimai turi būti būtini siekiant visuotinai reikšmingo tikslo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, vartodamas alkoholinius gėrimus, ir po to vairuodamas transporto priemones (tai yra grubiausias Kelių eismo taisyklių pažeidimas), elgėsi neatsakingai, kėlė rimtą grėsmę kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai, turtui, tuo pačiu pažemino institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą, sudarė neigiamą klaidingą visuomenės nuomonę apie šią instituciją. Nurodė, kad nėra reikšminga, ar pažeidimai buvo padaryti tarnybos metu ar po tarnybinių pareigų atlikimo, nes ir ne tarnybos metu asmuo, dirbantis krašto apsaugos sistemoje, turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, savo elgesiu būti pavyzdžiu kitiems asmenims. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovai pagrįstai, nepažeisdami proporcingumo principo reikalavimų, įvertino tokį pareiškėjo sistemingai neatsakingą elgesį kaip kliūtį gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pažymėjo, kad Įstatymas bei kiti teisės aktai nenumato, jog patikrinimo poligrafu teigiama išvada yra pagrindas išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, todėl tikrinimo poligrafu rezultatus nelaikė juridiškai reikšmingais šioje administracinėje byloje. Pabrėžė, kad tikrinimo termino pažeidimas savo pobūdžiu yra mažareikšmis ir iš esmės neįtakoja priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Laikė, kad esminės reikšmės ginčo sprendimui neturi ir aplinkybės, kurias teisminio nagrinėjimo metu nurodė liudytojai G. S. ir R. A., kadangi jos nepaneigia Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatytos aplinkybės buvimo, dėl kurios ir buvo priimtas sprendimas nutraukti B. B. kandidatūros patikrinimą. Pažymėjo, kad klausimyno, skirto naudoti asmenims, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ arba „Konfidencialiai“ klausimai yra suformuluoti aiškiai ir suprantamai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nesuprato jų esmės ir dėl to buvo suklaidintas. Priėjo prie išvados, kad valstybės nepasitikėjimą B. B. pagrįstai nulėmė jo paties veikla, asmeninės savybės.
III.
Pareiškėjas B. B. apeliaciniu skundu (b. l. 153-157) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Koordinavimo komisijos 2008 m. kovo 19 d. posėdžio protokolo Nr. 56-KF nutarimo 5.6 punkto 1 dalį ir panaikinti krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. P-1585; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo ištirti, ar Krašto apsaugos ministerijos įsakymas dėl Krašto apsaugos ministerijos specialiosios personalų ekspertų komisijos sudarymo ir nuostatų patvirtinimo įstatymo nustatyta tvarka buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, nustačius, kad nebuvo, pripažinti šį įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos.
Be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) teisinis reguliavimas, įtvirtintas Vyriausybės 2006 m. vasario 8 d. nutarimo Nr. 133 7.2 punkte, yra neteisingas, nes pažeidžiamos ginčo šalių teisės būti išklausytiems, teikti įrodymus, prašyti apklausti liudytojus, todėl Koordinavimo komisijos sprendimai, priimti ginčo šalims nedalyvaujant, negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, teismas privalo tokius sprendimus naikinti ir perduoti klausimus nagrinėti iš naujo šiai komisijai;
2) Krašto apsaugos ministerija yra viešas juridinis asmuo, todėl jos veikla turi būti vieša. Nurodo, kad apie Specialiosios komisijos egzistavimą sužinojo tik gavęs krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. P-1585. Pareiškėjo manymu, šios komisijos veikla turi būti reglamentuojama nuostatais, kuriuos privalo patvirtinti krašto apsaugos ministras. Specialiosios komisijos priimami sprendimai sukelia tam tikras pasekmes kitų asmenų teisėms ir pareigoms, todėl jos veikla turi būti vieša, apie jos sudarymą, nuostatų patvirtinimą turi būti skelbiama viešai. Krašto apsaugos ministerija nėra paskelbusi viešai apie Specialiosios komisijos sudarymą bei nuostatų patvirtinimą, todėl šios komisijos veikla yra neteisėta, įsakymas dėl jos sudarymo bei nuostatų patvirtinimo turi būti pripažintas negaliojančiu, Specialiosios komisijos 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimas (protokolas Nr. SPEK-4RN) tokiu atveju yra neteisėtas ir negaliojantis, tokio neteisėto sprendimo pagrindu priimtas krašto apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymas Nr. P-1585 taip pat turi būti panaikintas. Nurodo Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 19 d. nutartį, kurioje krašto apsaugos ministro 1999 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 36 patvirtinti „Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai“ pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu norminiu aktu, nes nebuvo įstatymo nustatyta tvarka paskelbti „Valstybės žiniose“. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 81 straipsniu, turėjo tirti šią situaciją;
Žemesnės instancijos teismas
3) Įstatymas nenustato per kokį laikotarpį turi atsirasti ar išnykti aplinkybės, apibūdinančios asmenines ar dalykines savybes, kokios turi būti konstatuotos asmeninės ir dalykinės pretendento savybės, dėl kurių jis negali susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija, bet teismas sprendimą motyvuoja 6, 8 ir 10 metų senumo įvykiais, todėl pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą. Pažymi, kad teismas kitaip aiškino proporcingumo principą (bet kokie ribojimai turi būti būtini siekiant visuotinai reikšmingo tikslo) negu išaiškinta Europos tinkamo administravimo elgesio kodekse (priimant sprendimus, turi būti užtikrinama, kad priemonės, kurių imamasi, yra proporcingos siekiamam tikslui). Pareiškėjo manymu, valstybės institucijų siekiamas tikslas – nesuteikti jam teisės dirbti su įslaptinta informacija, bet priemonės kurios yra naudojamos pasiekti šiam tikslui yra neproporcingos ir pažeidžiančios jo teises. Specialiajai komisijai ir Koordinavimo komisijai priimant sprendimus buvo nesilaikoma proporcingumo, objektyvumo, teisėtų lūkesčių ir nuoseklumo, sąžiningumo, teisės būti išklausytam ir duoti paaiškinimus principų, tačiau teismas nekreipė dėmesio į šiuos pažeidimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 163-167) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Krašto apsaugos ministerija ir Koordinavimo komisija yra atskiri juridiniai asmenys, tarp kurių yra tarnybinio pavaldumo santykiai. Nurodo Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 407 patvirtintų Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nuostatų 6.20 punktą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 7 dalį ir prieina prie išvados, kad ginčus dėl paslapčių subjekto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendžia ši komisija, kuri nagrinėjamu atveju tinkamai išnagrinėjo B. B. 2008 m. sausio 4 d. skundą;
2) norint konstatuoti, jog 2007 m. gruodžio 13 d. krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. P-1585 yra neteisėtas ir naikintinas, turi būti įrodyti ABTĮ 89 straipsnyje nustatyti pagrindai. Nurodo ABTĮ 92 straipsnį ir prieina prie išvados, kad tuo atveju, jei paminėtas įsakymas būtų panaikintas, nereikštų, kad pasikeitė faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis jis buvo priimtas, t. y. neišnyktų pareiškėjo biografijos faktai, kuriais remiantis jam nebuvo suteiktas leidimas dirbti su įslaptinta informacija;
3) krašto apsaugos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-658 sudaryta Specialioji komisija ir patvirtinti jos nuostatai, kurių 5.3 punkte įtvirtinta, kad komisija teikia siūlymus dėl asmenų, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūrų tikrinimo nutraukimo. Prieina prie išvados, kad Specialiosios komisijos priimti sprendimai yra dispozicinio pobūdžio, todėl nelaikytina, kad ši komisija, vykdydama savo funkcijas, išleido administracinį aktą, turėjusį tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Atsakovo nuomone, krašto apsaugos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. V-658 yra individualus administracinis aktas, todėl jis neturėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“.
Atsakovė Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 168-169) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą atmesti B. B. skundą ir pagrindė jį byloje surinktais įrodymais. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.
Tretysis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161-162) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1) nurodo Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad valstybės paslaptis – tai konstitucinis institutas ir asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami reikalavimai sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu ir su valstybės paslaptimi gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, bus padaryta žalos svarbiems valstybės interesams;
2) nurodo Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog teismas nemotyvuotai atmetė jam palankius patikrinimo poligrafu rezultatus, nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais;
3) kadangi pareiškėjas skundžia ministro įsakymą, o ne Specialiosios komisijos sprendimą, teismas neprivalėjo tirti šios komisijos sudarymo teisėtumo ir jos priimamų sprendimų pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007-12-13 įsakymo Nr. P–1585 „Dėl vyr. ltn. B. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ ir Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2008-03-19 protokolinio nutarimo Nr. 56–2KP, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumas, įslaptintos informacijos administravimas, fizinė apsauga, įslaptintų sandorių saugumas, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsauga) reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija). Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai kandidatūrą patikrino Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ar Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir tikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, tikrinimas krašto apsaugos arba vidaus reikalų ministrų ar jų įgaliotų asmenų arba Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus sprendimu nutraukiamas. Apie šį sprendimą informuojamas paslapčių subjektas ir asmuo, kurio kandidatūra buvo tikrinama. Valstybės saugumo departamentas tokios kandidatūros netikrina.
Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, atlikęs naują pareiškėjo kandidatūros tikrinimą nustatė, kad: 1) B. B. 1998-02-07 buvo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 126 straipsnio 1 dalį (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų); 2) pareiškėjas 2000 m. spalio 7 d. vėl baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį; 3) B. B. atžvilgiu 2003 m. spalio 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Kilusio konflikto metu pareiškėjas panaudojo smurtą prieš mažamečius vaikus taip pat būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis 2,01 promilės). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 9¹ straipsniu (šalims susitaikius) byla buvo nutraukta. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos duomenimis B. B., 2001 m. birželio 9–16 dienomis, būdamas komandiruotėje Danijoje, taip pat vartojo alkoholinius gėrimus. Beje šio fakto neginčija ir pats pareiškėjas.
Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad pareiškėjui baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 274 straipsnio „Sukčiavimas“ 1 dalį buvo iškelta ir 1997 m. birželio 16 d., kuri buvo nutraukta 1997 m. lapkričio 14 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 9¹ straipsniu (baudžiamosios bylos nekėlimas arba iškeltos bylos nutraukimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius). Kaip nurodyta 2002-03-13 ir 2005-02-07 paaiškinimuose, B. B. viso administracine tvarka baustas 6–7 kartus. Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2005-04–13 protokole Nr. 3 konstatuota, kad 2000 m. vasario 22 d. Valstybės saugumo departamento prieštaravimas, kad B. B. būtų išduotas leidimas dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, yra pagrįstas, kadangi B. B. pildydamas anketą leidimui dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gauti, nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla ir savo tėvo dviejų teistumų. Melagingų biografijos faktų ar kitų duomenų apie save pateikimas ar tokių duomenų nuslėpimas, vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 5 punktu buvo pakankamas pagrindas neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.
Taigi šių aplinkybių visetas pareiškėjo asmenybę visumoje charakterizuoja neigiamai. Penkerių metų laikotarpyje fiksuoti keturi alkoholio vartojimo faktai, ko pasėkoje buvo padaryti atitinkami teisės pažeidimai (administraciniai nusižengimai ir nusikalstama veika). Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija teisingai pažymėjo, jog B. B. atliko veikas, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl asmens patikimumo, atsakingumo ir tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad atsakovės pagrįstai, nepažeisdamos proporcingumo principo reikalavimų, įvertino tokį pareiškėjo sistemingai neatsakingą elgesį (alkoholinių gėrimų vartojimą) kaip kliūtį gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kad valstybės (šiuo atveju – jos įgaliotų institucijų) nepasitikėjimą B. B. pagrįstai nulėmė jo paties veikla, asmeninės savybės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pažymėjo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti
paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.
Apeliacinį skundą B. B. grindžia tuo motyvu, jog skundžiami aktai priimti vadovaujantis daugiau kaip 6 ir vėlesnių metų įvykiais. Pažymėtina, jog paskutinis faktas, susijęs su alkoholio vartojimu, fiksuotas 2003 m. spalio pabaigoje, o patikrinimas pradėtas 2006 m. pradžioje (2006-02-27 užpildytas klausimynas, skirtas asmenims, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „VISIŠKAI SLAPTAI“, „SLAPTAI“ arba ‚KONFIDENCIALIAI“ išdavimo), t. y. praėjus maždaug 2 metams ir keturiems mėnesiams, o ginčijamas sprendimas dėl tikrinimo nutraukimo priimtas praėjus 4 m. po paskutinio įvykio. Pateikti įrodymai (2009-02-12 padėkos raštas, profesinės karo tarnybos karininko atestatas (vertinimo periodas 2008-06-10–2009-06-10)) nepašalina padarytų veikų fakto ir nepatvirtina, jog pareiškėjas nepiktnaudžiaus alkoholiu ateityje, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. B. tikrinimo poligrafu (tikrinimo poligrafu rezultatai nėra juridiškai reikšmingi šioje administracinėje byloje).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad į jo skundo nagrinėjamą Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos posėdyje jis nebuvo kviečiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. Nr. 407 ‚Dėl Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m vasario 8 d. nutarimo Nr. 133 redakcija) 7.2 punktą, Komisija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius ir atlikdama funkcijas, turi teisę kviesti ginčo šalis dalyvauti Komisijos posėdyje, kuriame nagrinėjamas ginčas, prašyti pateikti įrodymus ar paaiškinimus. Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad įvertinusi ginčo aplinkybes, atsakovė gali skundą nagrinėti ir nekviesdama į posėdį ginčo šalių.
Nepagrįsti B. B. apeliacinio skundo argumentai ir dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Specialiosios personalo ekspertų komisijos. Šios komisijos priimami sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, o konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (sukelia atitinkamas juridines pasekmes) sąlygoja krašto apsaugos ministro priimamas administracinis aktas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu parašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai B. B. neturi teisės gauti iš atsakovių ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.