Telšių apylinkės teismo nuosprendis

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. D., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), 8 klasių išsilavinimo, nevedęs, nuosprendžio priėmimo metu nedirbantis, teistas devynis kartus:

1. 2005 m. gegužės 23 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį – 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš pataisos namų paleistas 2005 m. rugpjūčio 10 d., atlikęs bausmę;

2. 2008 m. birželio 11 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį – 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3. 2008 m. birželio 28 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme; 2008 m. gruodžio d. Akmenės rajono apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausmės subendrinta su 2008 m. birželio 28 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 1 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo, iš pataisos namų paleistas 2010 m. birželio 11 d., atlikęs bausmę;

4. 2010 m. spalio 28 d. Akmenės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – 5 MGL (650 Lt) bauda;

5. 2011 m. rugsėjo 1 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš pataisos namų paleistas 2012 m. gegužės 30 d., atlikęs bausmę;

6. 2012 m. spalio 26 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį – 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies su Akmenės rajono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsniu, subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo ir 5 MGL (650 Lt) bauda, iš pataisos namų paleistas 2013 m. balandžio 29 d., atlikęs bausmę;

7. 2013 m. rugpjūčio 29 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis – 5 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausme, iš pataisos namų paleistas 2014 m. birželio 20 d., atlikęs bausmę;

8. 2015 m. birželio 4 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsniu 1 dalimi,

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, 64¹ straipsniu – 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

9. 2016 m. spalio 18 d. Akmenės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį – 40 parų arešto bausme, iš pataisos namų paleistas 2016 m. gruodžio 20 d., atlikęs bausmę, teistumai neišnykę;

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje (2 veikos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamų veikų aplinkybės

K. D. laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2017 m. vasario 27 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, S. S. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), lietė rankomis S. S. mažamečių vaikų: J. V., gimusio 2009 m., ir J. V., gimusios 2011 m., kojas, rankas, graibė nukentėjusiojo J. V. lytinius organus, taip elgdamasis atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus.

Be to, 2017 m. vasario 26 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, S. S. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), jis vieną kartą ranka trenkė mažamečiui J. V., gimusiam 2009 m., į skruostą, vieną kartą trenkė mažametei J. V., gimusiai 2011 m., į koją, t. y. naudojo fizinį smurtą S. S. mažamečių vaikų atžvilgiu ir, smurtaudamas jų atžvilgiu, sukėlė mažamečiams J. V. ir J. V. fizinį skausmą.

Be to, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2017 m. vasario 27 d. mažamečio J. V., gimusio 2009 m., atžvilgiu atliktų tvirkinimo veiksmų ir fizinio smurto pasekoje trumpam susargdino mažametį nukentėjusįjį J. V., t. y., dėl laikino pobūdžio psichikos sutrikimo – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), konstatuojamo teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2018 m. kovo 6 d. nutarimu bei Telšių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi advokatei A. M. leista dalyvauti procese kaip nukentėjusių mažamečių J. V. ir J. V. įgaliotajai atstovei (2 t., b. l. 1, 2–3, 5–6, 136, 137, 138). Telšių apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartimi nukentėjusių mažamečių įgaliotoji atstovė pakeista ir ja paskirta advokatė Kristina Adomavičienė (2 t., b. l. 186, 189).

Pagal VšĮ „Respublikinės Šiaulių ligoninės“ 2017 m. birželio 27 d. pateiktą pažymą, konsultacijų, atliktų 2017 m. balandžio 5 d., 2017 m. gegužės 3 d. ir 2017 m. birželio 7 d., metu J. V. nustatytos diagnozės: kiti emocijų sutrikimai vaikystėje, kitos patikslintos problemos, susijusios su artimiausios aplinkos asmenimis, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (1 t., b. l. 112).

Akmenės rajono Ventos gimnazijos pateiktoje 2017 m. birželio 26 d. charakteristikoje J. V. apibūdinamas kaip nuoširdus, atviras bet dažnai į konfliktus įsiveliantis vaikas, dėl ko siūlyta psichologo pagalba, tačiau vaiko mama jos atsisakė (1 t., b. l. 144).

2017 m. spalio 31 – gruodžio 21 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu (akto Nr. 103MS-201/2017) konstatuota, kad:

1. J. V. pažintinės veiklos (suvokimo, atminties, mąstymo, atkūrimo) ypatumai atitinka amžiaus tarpsnio normas.

2. J. V. byloje nagrinėjamu laikotarpiu (2016 m. gruodžio mėn. pabaiga – 2017 m. vasario 27 d.), atsižvelgiant į jam būdingas amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo turimas žinias, galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti ir vėliau atgaminti, tačiau negalėjo ir negali duoti apie visa tai parodymų dėl jam motinos (liudytojos S. S.) daromo poveikio. J. V. dėl savo mažo amžiaus negalėjo suprasti įtariamojo su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis.

3. J. V. nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai (nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų. Šiuo atveju, vertinant J. V. parodymus rekomenduojama vertinti kritiškai, t. y. kaip neatitinkančius jo asmeninės patirties (papildomai žr. 2 punktą).

4. J. V. yra mažo amžiaus, menkos gyvenimiškos patirties, todėl jis negalėjo ir negali suprasti seksualinės prievartos, tame tarpe ir tvirkinamųjų veiksmų, esmės.

7. Šiuo metu J. V. psichikos sutrikimų, trukdančių jam suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, nenustatoma. Šiuo metu J. V. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusio dėl byloje nagrinėjamų įvykių bei aukščiau paminėto motinos poveikio tiriamojo pateikiamai informacijai. Taip pat J. V. konstatuojami ir kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F 93.8 bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimas F 90.0, galimai atsiradę dėl emocinės nepriežiūros ir poreikių nepatenkinimo artimoje aplinkoje.

2017 m. spalio 31 – gruodžio 21 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu (akto Nr. 103MS-200/2017) konstatuota, kad :

1. J. V. pažintinės veiklos (suvokimo, atminties, mąstymo, atkūrimo) ypatumai atitinka amžiaus tarpsnio normas.

2. J. V. byloje nagrinėjamu laikotarpiu (2016 m. gruodžio mėn. pabaiga – 2017 m. vasario 27 d.), atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos turimas žinias, negalėjo suvokti jos atžvilgiu įtariamojo atliekamų (seksualinio pobūdžio) veiksmų esmės, tačiau galėjo suprasti fizinio smurto pobūdį. J. V. dėl savo būsenos (mažo amžiaus, fizinio silpnumo, išgąsčio) negalėjo aktyviau byloje tiriamiems įvykiams priešintis. J. V. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti, tačiau negalėjo ir negali duoti parodymų dėl jai daromo liudytojos S. S. poveikio.

3. J. V. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar padidintas polinkis į įtaigumą. Šiuo atveju J. V. negalėjo ir negali duoti parodymų dėl savo būsenos (yra įbauginta liudytojos S. S., t. y. savo motinos). Ekspertizės metu J. V. žodžiai vertinami kaip realistiški, išsakyti remiantis asmenine patirtimi bei atitinkantys liudytojų parodymus.

4. J. V. yra mažo amžiaus, menkos gyvenimiškos patirties, todėl ji negalėjo ir negali suprasti seksualinės prievartos, tame tarpe ir tvirkinamųjų veiksmų, esmės. Tuo pačiu, jos turimos žinios vertinamos kaip neatitinkančios jos amžiaus.

5. J. V. dėl savo mažo amžiaus ir būdama emociškai priklausoma nuo reikšmingų suaugusiųjų, negali reikšti savo nuomonės ar kitaip dalyvauti tyrime kaip pilnavertis (iki)teisminio proceso dalyvis.

6. Objektyvių duomenų, kad J. V. įvykio metu, t. y. nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. vasario 27 d., būtų konstatuoti tokie psichikos sutrikimai, kurie trukdytų jai suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, nėra.

7. Šiuo metu J. V. psichikos sutrikimų, trukdančių jai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, nenustatoma.

Šiuo metu J. V. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusių dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nekonstatuojama; sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (1 t., b. l. 173–176).

2018 m. vasario 6 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 209/2018(04) nustatyta, kad:

1. J. V. mergystės plėvė nepažeista.

2. J. V. kūne sužalojimų nėra.

3. J. V. lytinis subrendimas nenustatomas, nes tiriamoji yra jaunesnė negu 13 metų amžiaus (1 t., b. l. 183).

Iš 2018 m. sausio 25 d. Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacinių pažymų apie vaikų (J. V. ir J. V.) gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, matyti, kad 2010 m. vasario 10 d. Akmenės rajono savivaldybės administracijos Direktoriaus įsakymu Nr. 99, S. S. šeima yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, šeimai yra teikiamos socialinės priežiūros paslaugos. Mamai trūksta motinystės įgūdžių tinkamai auklėti ir prižiūrėti vaikus, socialines paslaugas moteris priima nenoriai, linkusi konfliktuoti. Dėl dukters elgesio moteris jokių nusiskundimų neišsakė, o sūnų Justiną mama apibūdino kaip padykusį, linkusį fantazuoti vaiką, norėtų, kad jis mokytųsi internatinėje mokykloje ir namo grįžtų savaitgaliais. Berniukui nustatyti dideli specialieji ugdymo poreikiai (1 t., b. l. 194–195, 196–197).

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

Teismas, išanalizavęs kaltinamojo K. D. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, atlikęs jų tyrimą, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog kaltinamojo kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos), visiškai įrodyta.

BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta fizinio asmens baudžiamoji atsakomybė už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimą.

Šia nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, ir inkriminuojama nustačius, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ar kitokius neigiamus padarinius, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog atlieka tvirkinamuosius veiksmus jaunesnio nei šešiolikos metų asmens atžvilgiu ir nori taip veikti.

Pažymėtina, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai minėtose bylose yra: teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), kaltinamojo parodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, bendravusių su mažamečiu, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. nusikalstamos veikos, sukėlus fizinį skausmą mažamečiui, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti išreikštas taip, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreiptasi į medikus. O fiziniu smurtu padarytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, pagal kurias ekspertizes atlieka ir išvadas teikia specialistas ir jos yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vada ikiteisminiam tyrimui šioje baudžiamojoje byloje pradėti buvo 2017 m. kovo 3 d. ikiteisminio tyrimo institucijoje – Telšių AVPK Akmenės r. PK gautas Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) pranešimas dėl fizinio smurto panaudojimo mažamečių J. V. ir J. V. atžvilgiu (1 t., b. l. 1, 17, 21–23). Kaip teisiamajame posėdyje nurodė VTAS vyresnioji specialistė Sonata Sidikevičienė, 2017 m. vasario 27 d. ryte, būtent jai nuvykus į ligoninę patikrinti iš policijos komisariato gauto pranešimo apie vaikus, iš vakaro paimtus iš girtos motinos, jai gerai pažįstami S. S. mažamečiai vaikai J. V. ir J. V., vos paklausti, kaip sekasi ir kaip atsidūrė ligoninėje, papasakojo, jog namuose buvo girtaujama, į svečius buvo atėjęs K. iš miškų ūkio, kuris, J. teigimu, šaukė ir trenkė jam į veidą, vaikas jai parodė kairįjį skruostą, kur buvo suduota, o J. sakiusi, kad K. trenkė jai į koją. Liudytoja nurodė pastebėjusi J. skruosto paraudimą, o ant mergaitės kūno mušimo žymių nemačiusi. J. jai pasakojo po suduoto smūgio paskambinęs tėčiui, kuris atvažiavęs ir iškvietė policiją. O jos paklausti, ar tai buvo pirmas kartas, kai dėdė K. juos skriaudė, vaikai prisiminė ir jai papasakojo per Kalėdų šventes, kai po išgertuvių su mama K., miegodamas su mama ir juo vienoje lovoje, apsikabinęs mamą, ranka lietė ir jo visą kūną bei lygtinius organus, o mama, pasak vaiko, dėdės ranką patraukė. Jai J. teigė dėdė K. lietus ir sesę, o tai pasakodamas, liudytojos teigimu, vaikas nuraudo. Liudytojos parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu pateikti VTAS dokumentai: 2017 m. vasario 27 d. apsilankymo kortelė ir 2017 m. vasario 28 d. S. S. šeimos atvejo peržiūros protokolas (1 t., b. l. 22, 23).

Tiek K. D. fizinio smurto, tiek galimus tvirkinimo veiksmus mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu paliudijo ir liudytoja L. L., nusikalstamų veikų padarymo metu gyvenusi S. S. bute ir betarpiškai mačiusi fizinio smurto atvejį draugės šeimoje, o apie tvirkinimo veiksmus tiesiogiai girdėjusi iš pačių mažamečių. Šios liudytojos parodymais nustatyta, jog minėtą vakarą, kai vaikai buvo išvežti į ligoninę, tiek K. D., tiek S. S. sudavė vaikams diržu. O grįžęs iš ligoninės J. V., po kelių dienų jai virtuvėje papasakojęs, kad vieną dieną K. jį „graibė“ bei parodęs K. uždėjus ranką jam ant šlaunies. Tuomet ši pasakiusi vaikui apie tai papasakoti mamai S., tačiau vaikas atsakė bijąs tai sakyti jai. Taipogi L. L. liudijimu nustatyta, kad, kad vieną naktį S. dukra J., nubėgusi į miegamąjį kambarį atsigulti į lovą, netrukus parbėgo į kambarį pas mamą ir pasakė neisianti ten miegoti, nes K. ją graibo, į ką S. jai atsakiusi neišsigalvoti, nes K. miega ir dukrai liepusi gultis miegoti ant sofos. Liudytojos L. L. bandymas teisminiame posėdyje iš pradžių neigti bet kokias faktines aplinkybes, patvirtinančias K. D. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pradedant kaltinamojo ir S. S. sugyventinių statusą atitinkančių tarpusavio santykių bei juos siejusių lytinių santykių egzistavimą, nevienkartinius jų girtavimo bei pasikartojančius abiejų suaugusiųjų miegojimo su mažamečiais vaikais atvejus namuose, iki liudytojos išreikštos nuomonės vaikus fantazuojant ir abejonės K. D. galėjus atlikti kokius nors tvirkinamuosius veiksmus mažamečių atžvilgiu, grindžiant ją vien tuo, kad kaltinamasis būdavo visiškai girtas, dėl ko, jos nuomone, fiziškai būtų nepajėgus ką nors vaikams padaryti, vertintini kritiškai, kaip bandymas pateisinti draugės S. S., suinteresuotos bylos baigtimi buvusio sugyventinio naudai, parodytą pasitikėjimą ja ir solidarumą, juolab, kad jai žinoma S. S. neigiama pozicija viso šio baudžiamojo proceso atžvilgiu, nes pati, neturėdama kitos gyvenamosios vietos, iki šiol gyvena jos bute ir jas sieja draugiški santykiai.

Pažymėtina, kad ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi pačių seksualinę prievartą patyrusių mažamečių parodymai. Vertinant vaikų parodymus ir pripažįstant juos įrodymais, vadovaujamasi dviem kriterijais: ar parodymai gauti nepadarius esminių baudžiamojo proceso reikalavimų, ar jie pripažintini patikimais. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas proceso metu neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos protokolų matyti, kad 2017 m. gegužės 9 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausiami vaiko apklausos kambaryje mažamečiai J. V. ir J. V. parodė K. D. jų atžvilgiu nieko blogo nedarius. Apklausiama J. V. parodė: „ <...> K. manęs nemušė,<...> negalėjo taip būti, kad K. liestų mano kojytes, rankytes (purtė galvą). <...>“. Tačiau ta pati mažametė apklausos metu parodė ir tai, kad: „<...> mama (S. S.) sakė, kad čia šiandien reikės kalbėti apie K., mama sakė, kad reikės sakyti, kad K. nieko nedarė, liepė pameluoti (linksi galva). K. manęs nemušė. Mama sakė, kad apmeluočiau, ji sakė, kad nesakyti apie K....“ (1 t., b. l. 61). Mažametis J. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė: „<...> K. nieko nedarydavo, nedrausmindavo. <...> Mama pasakė, kad reikės į apklausą, apie ką reikės kalbėti nieko nesakė <...> Aš melavau vaikų teisėms, kad K. D. po Kalėdų, žiemą lietė mane ir sesę. Sakiau taip, nes neturėjau ką pasakyti. Taip nebuvo nei su manim, nei su sese. Nemušė manęs K. ir sesės, aš melavau vaikų teisėms. <...> aš nesakiau, kad man lietė kojas, rankas“ (1 t., b. l. 63–64).

Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-201/2017 patvirtina, kad J. V., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo turimas žinias, galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti ir vėliau atgaminti, tačiau negalėjo ir negali duoti apie visa tai parodymų dėl jam motinos (S. S.) daromo poveikio. J. V. dėl savo amžiaus ir būdamas emociškai priklausomas nuo jam reikšmingų suaugusiųjų, negali reikšti savo nuomonės ar kitaip dalyvauti tyrime kaip pilnavertis (iki)teisminio proceso dalyvis. J. V. parodymus rekomenduojama vertinti kritiškai, kaip neatitinkančius jo asmeninės patirties, vėlgi –dėl jam motinos daromo poveikio. Nors J. V. dėl savo amžiaus negalėjo suprasti įtariamojo su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai veiksmams pasipriešinti, tačiau jam, nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai (nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis įtaigumui), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų. Taip pat nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad tiek įvykio, tiek šiuo metu jam būtų nustatyti tokie psichikos sutrikimai, kurie trukdytų jam suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus. Apibendrinus atliktą mažamečio J. V. psichikos būsenos tyrimą, buvo nustatytos didelės mažamečio pastangos bet kokiu būdu paneigti ikiteisminio tyrimo metu pateiktą informaciją bei pateikti, jo manymu, įtikinamą versiją apie tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius suklydo. Kaip nustatyta atlikto psichologinio tyrimo metu, J. V. vengė duoti parodymus apklausos metu, ekspertizės metu kalbėdamas painiojosi, daug aplinkybių neigė, mėgino įtikinti pozityviais dalykais, kurie yra jam nebūdingi ar prieštarauja bylos medžiagai. Taipogi įvardinta, jog tikėtinai tiriamajam yra daromas jo motinos (S. S.) poveikis nekalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius (1 t., b. l. 164–172).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-200/2017 nustatyta, kad J. V., byloje nagrinėjamu laikotarpiu, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos turimas žinias, negalėjo suvokti jos atžvilgiu įtariamojo atliekamų (seksualinio pobūdžio) veiksmų esmės, tačiau galėjo suprasti fizinio smurto pobūdį. Dėl savo būsenos (mažo amžiaus, fizinio silpnumo, išgąsčio) ji byloje tiriamiems įvykiams negalėjo aktyviau priešintis, bet galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti, taip pat negalėjo ir negali duoti parodymų dėl jai daromo motinos S. S. poveikio, nes yra jos įbauginta, jai draudžiama apie visa tai pasakoti kitiems. Taipogi J. V. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar padidintas polinkis į įtaigumą ir ekspertizės metu jos žodžiai vertinti kaip realistiški, išsakyti remiantis asmenine patirtimi bei atitinkantys liudytojų parodymus. Kadangi J. V. mažo amžiaus, menkos gyvenimiškos patirties, ji, kaip nustatyta ekspertizės metu, negalėjo ir negali suprasti seksualinės prievartos, tame tarpe ir tvirkinamųjų veiksmų, esmės, o būdama dar ir emociškai priklausoma nuo reikšmingų suaugusiųjų, negali reikšti savo nuomonės ar kitaip dalyvauti tyrime kaip pilnavertis (iki)teisminio proceso dalyvis. Jokių psichikos sutrikimų, kurie trukdytų jai suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, nei įvykių, nei ekspertizės metu, J. V. nekonstatuota. Apibendrinus J. V. psichikos būsenos tyrimą, buvo nustatyta, jog stebimas jos gėdijimasis ir vengimas kalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius yra galimai sąlygoti motinos poveikio, tačiau adekvatūs situacijai. J. V. dėl savo mažo amžiaus emociškai priklausoma nuo jai reikšmingų asmenų, ypač motinos, su kuria gyvena. Abiejų nukentėjusių mažamečių žodžiai VTAS atstovėms, eksperčių nuomone, vertinami kaip realistiški, o daugiau jiems dalyvauti kituose (iki)teisminio tyrimo veiksmuose ar juos apklausti nerekomenduojama, kadangi tikimybė, kad jie duotų parodymus, kol juo veikia motinos jiems daromas poveikis, yra itin maža (1 t., b. l. 173-176).

Teismui taip pat nekyla abejonių dėl mažamečių psichologinį tyrimą atlikusios ekspertės A. Š. kompetencijos ir nukentėjusiųjų apklausos objektyvumo bei nešališkumo. Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė A. Š. visiškai patvirtino atliktų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių metu padarytas išvadas ir papildomai paaiškino, jog ekspertizės metu buvo matyti, jog abu tiriamieji dėl jiems daromo poveikio ikiteisminio tyrimo laikotarpiu, liudytojais nelabai galėjo būti apklausiami. Ekspertizės metu buvo pastebėtas akivaizdus J. V. parodymų, duotų VTAS specialistams dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo bei parodymų ikiteisminio tyrimo metu, skirtumas. Ekspertizės metu tiriamojo J. V. pirminiai parodymai, išsakyti vaiko teisių apsaugos specialistams, įvertinti kaip natūralūs ir nuoširdūs, o ikiteisminio tyrimo bei ekspertizės metu buvo matyti vaiką labai išgyvenant ir jaučiant didžiulę atsakomybę neprasitarti. Pasak ekspertės, berniuko pirminiai parodymai, užfiksuoti ligoninėje VTAS specialistams vienareikšmiškai vertintini kaip natūralūs, nuoširdūs ir neišgalvoti, priešingai jo vėlesniems pasakojimams ikiteisminio tyrimo ir ekspertizės metu, akivaizdžiai ir sistemingai įtakotiems motinos.

Pažymėtina, kad vertinant mažamečių nukentėjusiųjų parodymus, būtina šių parodymų analizė: vertintinas parodymų davimo laikas, aplinkybės, parodymų dinamika proceso metu, parodymų prieštaringumas ar atitikimas kitiems byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog nors nukentėjusių mažamečių J. V. ir J. V. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos atliktos vadovaujantis BPK 184 ir 186 straipsnio nuostatomis, tačiau jų metu užfiksuoti parodymai nepripažintini patikimais įrodymais, kadangi jie iš esmės prieštaringi kitiems byloje surinktiems įrodymams (mažamečių pirminiam pasakojimui VTAS specialistėms, kurį Sonata Sidikevičienė patvirtino ir apklausiama teisiamajame posėdyje bei užfiksuotam VTAS pateiktuose dokumentuose, liudytojos L. L. parodymams teisme, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktams bei juose pateiktoms išvadoms ir teisme juos patvirtinusios ekspertės A. Š. parodymams apie kritišką šių parodymų vertinimą dėl S. S. padarytos neigiamos įtakos vaikams, bei kitai byloje surinktai ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtai rašytinei medžiagai). Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, teismo sprendimo priėmimo metu vadovautinasi pirminiais mažamečių nukentėjusiųjų parodymais VTAS specialistams, nes nenustatytas joks objektyvus pagrindas, leidžiantis jais abejoti, juolab, kad šie parodymai nėra vieninteliai ir lemiami kaltinamojo K. D. kaltę patvirtinantys įrodymai.

Taipogi K. D. pagrįstai kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas 140 straipsnio 3 dalyje. Kaip nustatyta, J. V. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu konstatuotas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 (trunkančios mažiau, nei 10 dienų), kuris pagal LR sveikatos apsaugos ministro, LR teisingumo ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“ atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors J. V. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusių dėl byloje nagrinėjamų įvykių, ekspertizės metu nekonstatuota, o sveikatos sutrikdymo mastas nevertintas, tačiau abiejų mažamečių atžvilgiu K. D. panaudotas fizinis smurtas J. V. vieną kartą ranka smogus į skruostą ir vieną kartą J. V. į koją, sukėlė mažamečiams fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, surinktų duomenų pakanka konstatuoti pasekmes – ne tik padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą J. V., bet ir abiem nukentėjusiesiems patyrus fizinį skausmą. Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog mažametis J. V. apie jo atžvilgiu pavartotą fizinį smurtą paskambinęs telefonu iš karto papasakojo savo tėvui J. V., bei tą patį pakartojo pastarajam atvykus į S. S. namus. Kaip matyti iš liudytojo J. V. parodymų, jam atvykus abu vaikai verkė. Tą aplinkybę patvirtino ir minėtą smurto atvejį mačiusi liudytoja L. L., patvirtinusi vaikus verkus. Nukentėjusieji apie sukeltą fizinį skausmą žodžiu pasakė ir VTAS specialistei rytojaus dieną ligoninėje, bei parodė sumuštas vietas.

Teismas nemato jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti ir ekspertės nuomone dėl minėtų epizodų, jog savo nuoširdžiu pasakojimu ir sumuštų vietų parodymu vaikai, t. y. pirma vyresnysis brolis, o jo pavyzdžiu sekdama ir jaunesnioji sesuo, nuoširdžiai prašė atjautos, supratimo ir paguodos dėl to, kas įvyko. Ekspertės teigimu, be kita ko byloje užfiksuoti ir J. V. parodymai apie tai, kad paskambinęs sūnus Justinas buvo labai išsigandęs ir prašė pagalbos, visiškai atitinka pirminių vaikų parodymų ir tikrųjų tos nakties įvykių loginę seką, kuomet iš pradžių buvo prašoma tėvo pagalbos, vėliau policijos pareigūnų, po to – Vaikų teisių apsaugos specialistų. Šitoks natūralus vaikų elgesys iki vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu, ekspertės vertinimu, nekelia abejonių savo tikrumu, nes atitinka jų amžiui būdingą elgesį, kai norima pasiguosti ir pageidaujama dėmesio, kai vaikai skriaudžiami. Vaikų patiriamą smurtą šeimoje, pasak ekspertės, akivaizdžiai iliustruoja ir tas faktas, kad vaikai dėl patiriamo smurto yra susiradę slėptuvę, apie kurią nežino ir mama, kas parodo, jog vaikų atžvilgiu buvo smurtaujama ne vieną kartą. Nors gydymo įstaigoje šiuo atveju mažamečiams jokių sužalojimų nenustatyta, t. y. vizualinių smurto naudojimo požymių neužfiksuota, tačiau pateikti duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog mažamečiams nukentėjusiesiems šiais K. D. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog būtent dėl K. D. fizinio smurto ir tvirkinimo veiksmų prieš nukentėjusįjį J. V., šiam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas, o nukentėjusiajai J. V. sukeltas fizinis skausmas.

Pažymėtina, kad šioje byloje tyrimo metu buvo atlikti visi objektyviai įmanomi veiksmai tam, kad būtų nustatyta tiesa. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet, kaip šiuo atveju, ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.

Ikiteisminio tyrimo apklausto liudytoju J. V. parodymai patvirtina būtent mažametį J. V. iš pradžių paskambinus tėvui telefonu ir pasiskundus, jog kažkoks dėdė lenda, nors anksčiau niekada dėl jokio priekabiavimo vaikas nebuvo skundęsis. Minėto liudytojo parodymus patvirtina ir Policijos registruojamų įvykių registro išrašas apie 2017 m. vasario 25 d. užregistruotą J. V. pranešimą, kad jam ryte paskambinęs mažametis vaikas teigė, jog kažkoks dėdė ryte mušė, o jis pats atvykęs į namus rado vaikų motiną neblaivią, ko pasekoje policijos pareigūnų pagalba vaikai perduoti ligoninės priėmimo skyriui, jų motina S. S. išvežta išblaivinti, apie tai informuotas VTAS (1 t., b. l. 24-26, 102–04). S. S. kaip liudytojos šioje baudžiamojoje byloje parodymai vertintini kaip suinteresuoto asmens, siekiančio padėti kaltinamajam K. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir neatitinkantys objektyvios tikrovės, kadangi jie paneigti byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais. S. S. kaip liudytojos priešiškumas bei jos kaip atstovės pagal įstatymą neigiama įtaka įbauginus savo mažamečius vaikus, buvo akivaizdūs viso baudžiamojo proceso metu: dėl iškviestos policijos tarnybos ir į ligoninę išvežtų jos vaikų kaltinant vieno iš vaikų tėvą ir liudytoją J. V., viso ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu VTAS specialistes kaltinant neteisėtu pokalbiu ir padaryta įtaiga jos mažamečiams vaikams ligoninėje, taipogi ekspertinėje įstaigoje garsiai reiškiant pasipiktinimą dėl jos vaikams atliekamų ekspertizių, jos nenoras pripažinti net akivaizdžias faktines įvykių aplinkybes (tokias, kaip gyvenimas su K. D. kaip sugyventiniai, lytinių santykių turėjimas su kaltinamuoju, ką pripažino ir pats kaltinamasis bei patvirtino kartu gyvenanti L. L., kaltinamojo buvimas jos namuose nagrinėjamų įvykių laikotarpiu), bei negebėjimas jokiomis aplinkybėmis pagrįsti savo primygtinio įsitikinimo, jog vaikai apie K. D. fizinį smurtą ir tvirkinamuosius veiksmus fantazuoja. Jos, kaip mažamečių vaikų gyvenime itin reikšmingo suaugusio asmens, neigiama įtaka, remiantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadomis, vienareikšmiškai įvertinta kaip psichotraumuojantis poveikis vaiko psichikai, lygiaverčiai byloje nagrinėjamų įvykių ir jų pasekmių poveikiui. Dėl šio S. S. daromo poveikio abu vaikai šiame procese negalėjo ir negali duoti parodymų byloje, o tiesioginis priežastinis ryšys dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir minėto motinos poveikio tiriamojo pateikiamai informacijai nulėmė ir J. V. šiuo metu konstatuojamo laikino pobūdžio psichikos sutrikimą, t. y. kitas reakcijas į stiprų stresą (F 43.8). S. S. nenorą pripažinti savo klaidas ir dėl minėtų įvykių kaltinant kitus, kaip antai J. V., patvirtino ir teisme apklausta paramos šeimai centro socialinė darbuotoja A. K., kuriai pastaroji 2018 m. vasario 27 d. ligoninėje nurodė iš vakaro vis tik girtavusi su K. D. ir L. L..

Tiek liudytojų S. S., L. L., tiek kaltinamojo K. D. versiją mažamečius nukentėjusiuosius patirtą fizinį smurtą ir tvirkinamuosius veiksmus išsigalvojus dėl jiems būdingo polinkio fantazuoti paneigia liudytojų A. K., R. V., S. B. bei ekspertės A. Š. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai ir paaiškinimai, ekspertizių išvados ir liudytojų M. V., J. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti parodymai. Šiuo atveju liudytojų S. S. ir L. L., juo labiau ir kaltinamojo, t. y. asmenų, neturinčių teismo psichologo – eksperto kompetencijos ir specialių žinių, subjektyvus vertinimas nukentėjusiuosius viską išsigalvojus nėra esminė aplinkybė, galinti paneigti byloje surinktais duomenimis nustatytas faktines aplinkybes mažamečius patyrus tiek fizinį smurtą, tiek seksualinę prievartą.

Šioje byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių tiek patys mažamečiai nukentėjusieji, tiek jų motinos S. S. draugė L. L., kiti tiek teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojai apklausti asmenys būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš kaltinamąjį K. D., norėtų jį apkalbėti ar melagingai apkaltinti, juolab, kad visi jie, išskyrus L. L., su kuria kaltinamasis yra gerai pažįstamas bei nurodė niekad nesipykęs, kaltinamojo arba iš viso nepažįsta, arba tik iš matymo, dėl ko visų jų parodymai pagrįstai pripažintini patikimais.

Paties kaltinamojo K. D. pozicija viso proceso metu neigiant savo kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus ir iš viso buvus kaltinime nurodytu laikotarpiu S. S. bute, nurodant vis kitas versijas (girtavus su kitais draugais Ventoje, buvus pas seserį D. D., 3 t., b. l. 66–67, 78–79) vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti sunkių baudžiamosios atsakomybės padarinių. Nors kaltinamasis teigia, jog mažamečiai S. S. vaikai parodymus davė įtakoti VTAS specialisčių, tačiau priešingai jo nurodytiems teiginiams, ekspertizių metu buvo vienareikšmiškai nustatyta, jog būtent šie pirminiai vaikų parodymai yra natūralūs, patikimi ir vertintini kaip realistiški. Objektyvių duomenų, kodėl būtent jį mažamečiai vaikai galėtų kaltinti padarius šias nusikalstamas veikas ir nepagrįstai apkalbėti, (nors, kaip nustatyta, minėtame bute ne tik lankėsi, bet ir nakvojo kiti vyrai – vaikų biologiniai tėvai bei S. S. pažįstamas R. M.) negalėjo nurodyti ir pats kaltinamasis, kurio aiškinimu jo santykiai su šiais vaikais visad buvę geri ir draugiški. Kaltinamojo versiją vaikus fantazuojant dėl jo padarytų nusikalstamų veikų paneigia mažamečiams atliktų ekspertizių išvados, kuriose ne tik nenustatytas jų polinkis fantazuoti, tačiau priešingai – aiškiai įvardyta vaikų motinos, t. y. kaltinamojo buvusios sugyventinės S. S. daroma neigiama įtaka bauginus vaikus viską nuslėpti ir nieko nesakyti. Kaip jau nustatyta, nagrinėjamu atveju visi, net ir tar­pusavyje nesusiję liudytojai, nurodė tas pačias aplinkybes, patvirtinančias pirminį nuken­tė­ju­sių mažamečių pasakojimą, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jų parodymai yra pakankamai patikimi, jie atspindi tikrovėje buvusius faktus. Esant visoms aukščiau išvardintoms aplinkybėms, teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais kaltinamojo K. D. teiginiais, esą jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

Teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyręs ir įvertinęs teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, sprendžia esant neabejotinai įrodytą K. D. kaltę padarius jam inkriminuojamus tris nusikaltimus, numatytus BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje (2 veikos), jo veika kvalifikuotą teisingai.

III. Bausmės skyrimo motyvai

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmė skiriama, vadovaujantis BK 54-61 straipsnių nuostatomis.

Nagrinėjamu atveju buvo pažeista ne tik mažamečių fizinė sveikata, bet ir jų seksualinis neliečiamumas – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Pažymėtina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius (nepilnamečius), kaip ir fizinis smurtas, turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni, nei analogiškų veiksmų vyresnio amžiaus asmenų atžvilgiu. Tokių įvykių pasekmės mažamečiams nukentėjusiesiems gali atsiskleisti ir ateityje, ypač suaugus bei turėti pasekmių tiek asmenybės formavimuisi, savivertei, gebėjimui užmegzti intymius santykius, turėti poveikį lytiniam identitetui, įtakoti elgesio ir emocijų sutrikimus paauglystėje.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. K. D. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui, be to veikas padarė mažamečiams (BK 60 straipsnio 1 dalies 5, 9 punktai). Nors kaltinamojo girtumas byloje nurodytų įvykių laiku alkoholio kiekio matuokliu tikrintas ir nustatytas nebuvo, tačiau iš bylos medžiagos (2017 m. vasario 26 d. S. S. namuose apsilankius policijos pareigūnams, paėmusiems mažamečius iš motinos už tai, kad ši buvo neblaivi) ir liudytojos L. L. parodymų (prieš vaikus išvežant į ligoninę jiedvi su S. S. alkoholį vartojo kartu su kaltinamuoju, kuris girtas ir smurtavo, taipogi jai nurodžius, esą K. D. vieną naktį mažametei J. V. pasiskundus, jog dėdė ją lietė, buvo visiškai girtas ir fiziškai nebūtų pajėgus nieko padaryti) akivaizdu jį buvus neblaivų ir tai turėjus įtakos jo nusikalstamam elgesiui.

Vadovaujantis BK 54 straipsniu, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį – padaryti du nesunkūs ir vienas apysunkis nusikaltimai, kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, kurie nagrinėjamu atveju nenustatyti, nesant kaltinamojo prisipažinimo, jo stadiją – nusikaltimai baigti. Vertinant kaltinamojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis K. D. nusikalstamas veikas padarė vos dviejų mėnesių laikotarpiu po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs bausmę, turėdamas neišnykusį ir įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą už įvairias nusikalstamas veikas, bei aštuoniais atvejais iš devynių teistumų realiai atlikęs terminuoto laisvės atėmimo ir arešto bausmes pataisos namuose (2 t., b. l. 14–24), sąmoningai vėl nusikalto rizikuodamas savo laisve, kas rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdo, kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir švelnesnių bausmių skyrimas jo neizoliavus nuo visuomenės, neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų, taip pat jis ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 54–59), nedirba (2 t., b. l. 60, 61), duomenų apie kaltinamojo psichikos sveikatos sutrikimus ar gydymą nėra (2 t., b. l. 13).

Teismo nustatyta visuma aplinkybių, apibūdinančių padarytas nusikalstamas veikas, kaltinamojo asmenybę, jo socialinę padėtį, nustatytas dvi kaltinamojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių nebuvimą, suponuoja išvadą, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės paskirties tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus vieną iš griežčiausių BK 153 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytų ir prokurorės pasiūlytų bausmių – terminuotą laisvės atėmimą, kurio dydis už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką nustatytinas ne didesnis kaip minėtų straipsnių sankcijose numatytas šios bausmės rūšies vidurkis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintinos iš dalies sudedant ir skirtina galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kuri atliktina pataisos namuose, bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Teismo vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju bus pakankama bausmės tikslams pasiekti.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) K. D. išbūtas laikas nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginti vienai laisvės atėmimo dienai. (3 t., b. l. 13-15, 21).

Telšių apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. ir 2018 m. liepos 20 d. nutartimis K. D. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo taikymas pratęstinas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti, vykdyti nuosprendį (2 t., b. l. 192–194, 3 t., b. l. 13-15).

2018 m. kovo 6 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu iš K. D. paimta asmens tapatybės kortelė (Nr. (duomenys neskelbtini)) paskyrus kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą, kuri, kaip ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, Telšių apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pakeistos griežtesne – suėmimu, ir likusi prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintina kaltinamajam K. D. (2 t., b. l. 83–84).

IV. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Dvi kompaktinės plokštelės su 2017 m. gegužės 9 d. atliktų nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausų garso ir vaizdo įrašais, pridėtos prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos prie bylos (1 t., b. l. 61–62, 63–64).

V. Proceso išlaidos

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė teismui pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiųjų mažamečių J. V. ir J. V. atstovavimą teisme priteisimą (3 t., b. l. 59).

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Vadovaujantis BPK 55 straipsnio 4 dalimi, nukentėjusių nepilnamečių įgaliotojo atstovo dalyvavimas šioje baudžiamojoje byloje pripažintas būtinu ir Telšių apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi mažamečių nukentėjusiųjų įgaliotąja atstove paskirta Kristina Adomavičienė (2 t., b. l. 179–180).

Iš byloje pateiktos 2018 m. rugpjūčio 28 d. pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. V. ir J. V. šioje baudžiamojoje byloje yra 300,77 Eur (3 t., b. l. 59) kurios, pripažinus kaltinamąjį K. D. kaltu, priteistinos iš jo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

K. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos), ir paskirti jam:

– už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

– už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (dėl mažamečiui J. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo) – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

– už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (dėl mažamečiams J. V. ir J. V. sukelto fizinio skausmo) – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, ir paskirti K. D. galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. rugsėjo 11 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) K. D. išbūtą laiką nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Kaltinamajam K. D. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo taikymą pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę suėmimą panaikinti, vykdyti nuosprendį.

K. D. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), paimtą 2018 m. kovo 6 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti K. D..

Dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dvi kompaktines plokšteles su nepilnamečių apklausų garso ir vaizdo įrašais, pridėtas prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti prie bylos.

Pripažinti 300,77 Eur (trijų šimtų eurų 77 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas patirtas atstovaujant nukentėjusiuosius J. V. ir J. V. proceso išlaidomis ir iš kaltinamojo K. D. priteisti į valstybės biudžetą 300,77 Eur (trijų šimtų eurų 77 ct). Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodą - 5630 ir mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per nuosprendį priėmusį teismą.

Išaiškintina, jog apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantas skunde turi nurodyti dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl to, jog yra įstatyme numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba dėl to, jog yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, ar neteisingai paskirtos bausmės, ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir apeliaciniu skundu neprašoma bloginti nuteistojo, išteisintojo asmens padėties bei proceso dalyviai neprašo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje nėra būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tuomet byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.