Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-03-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-350-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-16
Bylos Nr.
1A-182-350-2012
Teisminio proceso Nr.
1-32-3-00073-2010-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis (pirm.), Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
Nuteistasis
V. A.
Civilinis ieškovas
V. J.
Nukentėjusysis
V. J.
Kategorijos

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-182-350/2012 Teisminio proceso Nr. 1-32-3-00073-2010-2

(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2, 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Gilio, Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant:nuteistajai V. A.,gynėjui advokatui J. P.,privačiam kaltintojui ir civiliniam ieškovui V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-12-30 nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme trims mėnesiams. Iš V. A. nukentėjusiajam V. J. priteista 200 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 560 Lt advokato atstovavimo išlaidų,

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteista už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: 2010-05-20, apie 7.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, šalia V. A. namų, ant bendro naudojimosi kelio ir dėl bendro naudojimosi kelio kilusio konflikto metu metė į nukentėjusį V. J. kėdutę ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nubrozdinimu dešinio alkūnės sąnario srityje ir poodine kraujosruva dešiniame dilbyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu V. A. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-12-30 nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, kadangi teismo išvadų nepatvirtina įrodymai išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, skundžiamame nuosprendyje yra esminių prieštaravimų, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio byloje priėmimą ir tuo pačiu jos nekaltumo klausimo išsprendimą. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas tik į nukentėjusiojo V. J. ir liudytojų I. B., P. Š. parodymus, o jos parodymus visiškai atmesdamas.

V. A. prašo atsižvelgti į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad 2010-05-20 ryte, važiuojant dviračiu keliuku esančiu jos sodybos teritorijoje, V. J. vairuojamas automobilis važiavęs dideliu greičiu iš pagrindinio kelio, kliudė jos dviračio rankeną, dėl ko ji krito ir susižalojo. V. J., automobiliu važiavęs vienas, po šio incidento jos dviratį pernešė į kitą kelio pusę ir pats iš įvykio vietos pasišalino. Apie šį įvykį ji pranešė policijos pareigūnams.

Apeliantės tvirtinimu, V. J. apkalbėdamas ir melagingai tvirtindamas, kad jokio eismo įvykio nebuvo, o ji mėtydama vazonus ar kėdę jį sužalojo, tokiais būdais siekia išvengti administracinės atsakomybės. V. A. teigimu konflikto dėl bendro naudojimo kelio tarp jos ir V. J. nėra, o pastarasis ją apkalba tik norėdamas nuslėpti eismo įvykio detales. Apeliantės nuomone tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojos E. Š. parodymais, kuri tvirtino, kad per savo namo langą matė V. J. sužalojimą, patvirtina, kad ir kitų V. J. sugalvotą versiją palaikiusių liudytojų parodymai yra melagingi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jai nežinomu dokumentu iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos, nes ji niekada nėra prisipažinusi atlikusi kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus V. J. atžvilgiu. V. A. nuomone remtis nukentėjusiuoju pripažinto asmens kėdutės, kuria neva jis buvo sužalotas apibūdinimu kaip vienu iš jos kaltės įrodymu nėra jokio pagrindo, kadangi ši kėdutė visą laiką būdavo lauke, matomoje vietoje ir skirta sodybos lauko durims atremti, todėl V. J. ją ne kartą yra matęs.

V. A. atkreipė dėmesį, kad dar po 2009 metų patirtos dešinės rankos traumos (peties sausgyslės trūkio) ji nepilnai valdo šią ranką, tad mėtyti kokius nors daiktus ji tiesiog fiziškai negali. Apie tai sužinojęs nukentėjusysis jau ėmė tvirtinti, kad ji metusi ne kėdę (kaip nurodydavo anksčiau), bet kėdutę. Be to ir parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė skirtingą atstumą kokiu neva į jį buvo mesta kėdutė nei parodymuose.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 140 straipsnio 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apeliantės argumentai, kad dėl aptariamos nusikalstamos veikos ji nuteista nepagrįstai, yra paneigti teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų byloje esančių įrodymų visuma.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tarp V. A. ir V. J. yra susiklostę tęstinio pobūdžio konfliktiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje V. A. kaltę pagrįstai grindė nukentėjusiojo V. J. parodymais, 2010-05-24 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojų P. Š. ir I. B. parodymais, V. J. teismui pateikto vaizdo įraše užfiksuotų aptariamo konflikto fragmentais, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. 77-At-000117-10 ir kita bylos medžiaga.

Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir sudaro loginę grandinę, jų visetas neginčijamai įrodo, kad V. A. 2010-05-20, apie 7.30 val., šalia savo sodybos bendro naudojimosi kelyje kilusio konflikto metu metė į nukentėjusį V. J. kėdutę ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantės nurodoma įvykių seka – kad V. J. savo vairuojamu automobiliu užkliudė jos dviračio rankeną dėl ko V. A. krito ir susižalojo, o V. J. išlipęs iš automobilio paėmė dviratį ant kurio jį buvo parkritusi ir perstatė į kitą kelio pusę, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Pažymėtina, kad tiek kartu su V. J. tądien automobiliu važiavęs liudytojas P. Š., patvirtinęs, kad matė kaip V. J. pareikalavus nuo bendro naudojimo kelio patraukti V. A. pastatytą dviratį, pastaroji po žodinio konflikto metė į iš automobilio išlipusį nukentėjusįjį gėlių vazoną, vėliau – kėdutę, kuria pataikė V. J. į ranką, nes šis dengėsi veidą, o dar vėliau buvo užsimojusi ir plyta. Iš liudytojos J. B., dirbančios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus tyrėja parodymų, matyti, kad jai atvykus į įvykio vietą kieme mėtėsi vazono, žemių likučiai ir gėlės - našlaitės, kas taip pat patvirtina V. J. ir P. Š. parodymus bei apeliantės neigiamas įvykio detales. Liudytoja J. B. patvirtino, kad V. A. nurodė visai skirtingas įvykio aplinkybes ir parodė savo sužalojimus - subraižymus nugaroje, kas liudytojai sukėlė abejonių dėl apeliantės nurodytų įvykio aplinkybių, kad ji buvo patrenkta eismo įvykio metu. Kaip matyti iš teismui pateiktos pažymos iš Viešosios įstaigos Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro V. A. 2010-05-20 besikreipdama į chirurgą nurodė, kad ją primušė grėbliuku jai pažįstamas asmuo (b.l. 70), tuo tarpu 2010-05-20 Pasvalio rajono PK viršininkui pateiktame pareiškime ji nurodo kardinaliai skirtingas įvykio aplinkybes – kad susidūrė su V. J. automobiliu (b. l. 79). Faktines bylos aplinkybes, susijusias su V. A. smurtiniais veiksmais V. J. atžvilgiu patvirtina ir teismui pateiktas vaizdo įrašas, kuriame fragmentiškai užfiksuota, kaip V. A. konfliktuoja su V. J., kur be kita ko matyti ir aptariama kėdutė ir vazonai bei iš jų ant kelio pabirusios žemės, kas pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad V. A. buvo dviračiu užtvėrusi bendro naudojimo kelią ir V. J. jį patraukus, ėmė į jį mėtyti aukščiau aptartus daiktus.

Kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada 2010-05-24 specialisto išvada Nr. G 616/10(05) (b.l. 12), kuria konstatuota, kad V. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimu dešinio alkūnės sąnario srityje ir poodine kraujosruva dešiniame dilbyje, šiuos sužalojimus padarant kietais bukais daiktais 3-4 paros iki apžiūros, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši išvada paneigia V. A. skundo argumentą, jog fizinio smurto panaudojimas paremtas tik paties nukentėjusiojo išgalvotais parodymais. Įvertinus nukentėjusiojo sužalojimų lokalizaciją, galimą padarymo laiką ir mechanizmą, teisėjų kolegijai abejonių nekyla, jog V. A. mesdama kėdutę į V. J. padarė specialisto išvadoje nurodomus sužalojimus. Išdėstytos aplinkybės patikimai patvirtina, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra būtent nuteistosios veiksmų tiesioginė pasekmė, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tai, kad nukentėjusysis skirtingai įvardija iš esmės tą patį jį sužalojusį objektą – kėdutę ar kėdę, nei apeliantės kaltės, nei faktinių aplinkybių, nei veikos kvalifikacijos neįtakoja, kaip ir V. A. teiginiai, kad šią kėdutę V. J. yra matęs anksčiau, todėl galėjo pakankamai išsamiai ją apibūdinti. Apeliantės argumentai dėl nukentėjusiojo skirtingai nurodomo atstumo tarp jos ir nukentėjusiojo konflikto metu nepagrįsti. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis šį atstumą įvardijo analogiškai kaip ir parodymų patikrinimo vietoje metu – 4 metrus (b.l. 119, 148).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai nesiremti liudytojos E. Š. parodymais, esant abejonių, ar ši 84 metų liudytoja galėjo konfliktą matyti per savo sodybos langą, tačiau skirtingai nei nurodo apeliantė, ši teismo išvada nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos, įskaitant ir liudytojų J. B., P. Š. ir paties nukentėjusiojo parodymų.

Nors apeliantė ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais V. A. argumentais sutikti. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes.

Aptarta ir byloje surinktais įrodymais nustatyta įvykių raida aiškiai atskleidžia apeliantės nusikalstamo sumanymo turinį. Nustatytos aplinkybės bei nuteistosios parodymų analizė, atkreipiant dėmesį į jų nenuoseklumą, keliant vis naujas versijas, įskaitant ir tai, kad 2008 m. patirta peties trauma ribojo jos fizines galimybes atlikti jai inkriminuotus veiksmus ir dėl to būtina atlikti ekspertizę, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido V. A. parodymus vertinti kritiškai kaip gynybos poziciją siekiant išvengti atsakomybės ir juos atmesti. Akivaizdu, kad V. A. pasirinktas elgesio variantas buvo tikslinis, siekiant sukelti nukentėjusiajam neigiamus, BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytus padarinius. Nuteistosios veiksmai, t. y. dviračio pastatymas bendro naudojimo kelyje, dėl ko negalėdamas pravažiuoti iš automobilio išlipęs V. J. perstatė dviratį į kitą vietą, kas sukėlė jos pyktį, daiktų mėtymas į nukentėjusį, aiškiai rodo jo tyčios kryptingumą.

Tuo būdu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina V. A. kaltę įvykdžius jai inkriminuojamą nusikaltimą. Patikrinus bylos medžiagą matyti, kad proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis BPK 20 str. nuostatų. Apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar šališkos.

Pripažinęs V. A. kalta pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas paskyrė jai bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei nusikalstamos veikos stadiją. Buvo atsižvelgta ir į V. A. asmenybę, t. y. į tai, kad ji anksčiau neteistas. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl, atsižvelgus į išdėstytą, teismas pagrįstai V. A. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, atitinkančią sankcijos minimumui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios V. A. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 140 str. 1 d., paskyrė teisingą bausmę, bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-12-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistosios V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas GaputisRičardas GilysNijolė Sušinskienė