Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu D. T. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir D. T. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde gynėjas nurodo, kad D. T. kaltė skundžiamame nuosprendyje pagrįsta prielaidomis. Jis teigia, kad protokole - pareiškime, kurį 2010-07-16, 05.00 val. pagal E. V. pasakojimą surašė tyrėja, neminima apie pasikėsinimą išžaginti ir jo detales, o tik nurodė, kad buvo užpulta nepažįstamo vyro, kuris pavartojęs fizinį smurtą iš nukentėjusiosios rankinės pagrobė piniginę ir kitus daiktus, o jai pradėjus rėkti, užpuolikas nubėgo. Be to, minėtos aplinkybės patvirtintos ir netrukus po to apklausus ją liudytoja, o pokalbio su policija, kurio metu E. V. pranešė apie užpuolimą, garso įraše, ji taip pat nemini jokio pasikėsinimo išžaginti, tik tai, kad nepažįstamas asmuo, ginkluotas pistoletu, nori ją nužudyti. Skundo autorius teigia, kad tokie nukentėjusiosios aiškinimai jau tada sukėlė abejones ir policijos pareigūnams, kurie pokalbio metu su E. V. nurodė - „labai nesąžiningai šnekat“.

Gynėjas teigia, kad praėjus 5 valandoms po minėtų parodymų tyrėjai davimo, per tą laiką spėjusi pabendrauti ir aptarti įvykį su savo sutuoktinio motina liudytoja L. B., E. V. atvyko į tą patį PK ir tyrėjui papildomos apklausos kaip liudytoja metu patvirtino savo pirminius parodymus, tačiau juos papildė aplinkybėmis, kad buvo pasikėsinta ją išžaginti, šių parodymų ji laikėsi ir vėlesnėse apklausose. Skunde teigiama, kad E. V. parodymai skundžiamame nuosprendyje pateikti neminint ir neanalizuojant duomenų, prieštaraujančių pasikėsinimo išžaginti versijai, o E. V. teiginys dėl jo parodymų keitimo - „gėdą apie tai pasakoti“ - turėjo būti vertinamas itin kritiškai. Gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji nieko net neužsiminusi apie tariamą pasikėsinimą išžaginti du kartus su ja bendravusiai tyrėjai moteriai, po keleto valandų ji jau išsamiai pasakojo apie tai pirmą kartą matomam tyrėjui vyrui.

Skundo autorius nurodo, kad tariamą gėdą paneigia tai, kad tą patį 2010-07-16 vakarą, E. V. savo iniciatyva ieškojo D. T. telefono numerio, o paskambinusi ir manydama, kad kalba su jo broliu ar draugu, pasakoja apie įvykį, o vėlesnio skambučio metu ji tai aptarinėjo ir su nepažįstama moterimi. Todėl nukentėjusiosios parodymai nepagrįstai vertinti kaip nuoseklūs, jų nepatvirtino jokie byloje surinkti įrodymai.

Gynėjas nurodo, kad liudytojos L. B. parodymai taip pat kelia abejones, nes apie patį įvykį ši liudytoja, jos pačios parodymais, žino tik tai, ką jai papasakojo E. V.. Gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad 2010-07-16, apie 06.45 val. jai telefonu paskambinusi marti E. V., papasakojo, kad nepažįstamas vyriškis užpuolęs ją sumušė, bandė išžaginti bei pagrobė piniginę su dokumentais ir raktus, dėl ko ji negalinti patekti į butą ir yra pas kaimynę. Tuomet L. B. troleibusu nuvažiavusi iki marčios namų (duomenys neskelbtini), kur keleto žingsnių nuo minėto namo atstumu atsitiktinai pamatė ant žemės gulinčias suplėšytas juodas moteriškas kelnaites. Padariusi prielaidą, kad tai gali būti E. V. kelnaitės, pakėlė jas ir įsidėjo į rankinuką. E. V. šias kelnaites atpažino, kaip savo ir pasakė, kad pametusi jas bėgdama nuo užpuoliko. Tačiau 2011-01-12 apklausiama teisme ši liudytoja savo parodymus apie tai, kaip spontaniškai įsidėjo į rankinuką ant žemės rastas sudraskytas, nežinia kam priklausančias kelnaites, pakeitė ir ėmė teigti, kad ant žemės gulinčias kelnaites atpažino kaip E. V. kelnaites, nes ne kartą jas buvo mačiusi ir net skalbusi ir tik todėl jas paėmė. Be to, E. V., savo pirmuose parodymuose apie tariamą pasikėsinimą išžaginti parodė, kad pokalbio telefonu su L. B. metu sakė pastarajai, kad bėgdama pametė suplėšytas kelnaites, o L. B. šias kelnaites iš karto po pokalbio ir atnešė. Tačiau teisme E. V. telefoninio pokalbio apie kelnaites jau neminėjo, tik nurodė, kad „Mama rado, atnešė“, nors pati L. B. niekuomet nesakė, kad E. V. minėto telefoninio pokalbio metu būtų sakiusi, jog bėgdama pametė kelnaites. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-07-16 nuo 06.00 val. iki 06.40val. vykusios įvykio vietos apžiūros (t.y. iki L. B. „surandant“ minėtas kelnaites) metu nebuvo surasta ir paimta nieko, kas galimai būtų susiję su įvykiu.

Skundo autorius teigia, kad policijos darbuotojas liudytojas R. Z., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. V. kalbėjo apie sumušimą ir daiktų vagystę, bet neminėjo jokio pasikėsinimo išžaginti, o jo kolega A. D. ikiteisminio tyrimo metu, be R. Z. paminėtų aplinkybių, teigė prisimenantis E. V. minėjus ir pasikėsinimą išžaginti. Tačiau apklaustas teisme R. Z. ėmė teigti lyg ir prisimenantis E. V. minėjus pasikėsinimą išžaginti, nors galiausiai patvirtino, kad to neprisiminė, o A. D. teisme liko įsitikinęs, kad E. V. minėjusi kėsinimąsi išžaginti ir papildomai prisiminė tai, kad apie bandymą išžaginti jis pranešė radijo ryšiu (kas bylos duomenimis nepatvirtinta). Tačiau šiuos pareigūnų parodymus paneigė pati E. V., kuri nuosekliai teigė, kad pareigūnams apie pasikėsinimą ją išžaginti nieko nesakė. Gynėjas teigia, kad tokias aplinkybes paneigia ir 2010-07-20 nutarimas laikinai sulaikyti D. T., kuriame nurodyta, kad pastarasis sulaikomas, tik kaip asmuo, kuris įtariamas apiplėšęs nukentėjusiąją panaudojant fizinį smurtą. Nors šį nutarimą priėmė tas pats tyrėjas, kuriam nukentėjusioji prieš tai pirmajam davė išsamius ir detalizuotus parodymus apie tariamą pasikėsinimą išžaginti, tačiau šis tyrėjas (N. M.) teisme nebuvo apklaustas ir nesiaiškina kodėl nukentėjusiosios parodymai sukėlė jam abejones. Gynėjo manymu tai rodo, kad liudytojų R. Z. ir A. D. parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės.

Gynėjas nurodo, kad liudytoja R. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie įvykio aplinkybes tik tai, ką jai papasakojo pati E. V., tai ji patvirtino ir teisme, o liudytojas D. T. - tik tai, ką jam pasakojo R. O., tai jis patvirtino ir teisme bei teigė manantis, kad E. V. nežinia dėl ko apkalba D. T.. Todėl šių liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės.

Apeliantas teigia, kad vienoje iš dviejų specialisto išvadų E. V. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimo, padarytų suduodant kietu buku daiktu, tačiau išvadoje nėra konstatuota, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis. Be to, spermos nerasta, jokių sužalojimų, būdingų smurtiniam lytiniam aktui, ar pasikėsinimui jį atlikti, nenustatyta. Gynėjas nurodo, kad kitoje iš dviejų specialisto išvadų D. T. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl odos nubrozdinimo kairėje rankoje ir kairėje kojoje, o specialisto nuomone, šie sužalojimai kaip tik galėjo būti padaryti D. T. nurodytomis aplinkybėmis, t.y. 2010-07-17 ar 18 dienomis, nugriuvus važiuojant dviračiu. Jokių sužalojimų, kurie D. T. būtų padaryti 2010-07-16, specialistas nekonstatavo. Todėl apeliantas teigia, kad šios išvados nepatvirtina D. T. kaltės, o minėtos specialisto išvados skundžiamame nuosprendyje neanalizuotos.

Skundo autorius teigia, kad jokiomis specialistų išvadomis nebuvo patvirtinta, kad minėtos kelnaitės yra E. V., t.y., kad ji jas iš viso kada nors mūvėjo. Jis nurodo, kad sutinkamai su byloje esančia 2010-08-04 specialisto išvada, ant šių kelnaičių rasta moters biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyta, jog šie biologiniai pėdsakai palikti E. V.. Taip pat skunde pažymima, kad šioje specialisto išvadoje konstatuota, jog ant minėtų kelnaičių spermos nerasta bei nenurodyta, kad būtų buvę aptikti kokie nors vyrui priskirtini biologiniai pėdsakai, o ant tyrimui pateiktos suknelės nerasta kraujo, spermos, ar kitų žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Be to, sutinkamai su byloje esančia 2010-09-21 specialisto išvada, ant E. V. pateiktų kelnaičių rasti žmogaus biologiniai pėdsakai D. T. nepriklauso. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme E. V. teigė apie itin intensyvų D. T. kontaktą tiek su jos kelnaitėmis, tiek su suknele ne tik rankomis, bet ir lytiniais organais, t.y. 2010-07-16 apklausoje pas tyrėją, pirmą kartą minint tariamą pasikėsinimą išžaginti, E. V. parodė, kad D. T. lietė rankomis jos suknelę (pakėlė ją) ir ėmė rankomis plėšti nuo jos kelnaites, o nuplėšti ir numauti nepavykus, bandė įkišti jai į makštį savo lytinį organą. Tačiau 2010-10-21 apklausiama kito tyrėjo nukentėjusioji teigė, kad medikams nurodė, jog ant suknelės buvo išbėgusi sperma, tačiau negali pasakyti, ar tai buvo tikrai sperma, tiesiog kada jis trynėsi į jos suknelę savo lytiniu organu, tuomet ant suknelės atsirado šviesios spalvos dėmės, dėl to jai kilo įtarimas, kad tai galėjo būti sperma. Apeliantas teigia, kad minėtų išvadų sukeltos abejonės nebuvo pašalintos, jokie specialistai, galėję tai pakomentuoti ir paaiškinti, apklausti nebuvo.

Skundo autorius nurodo, kad tariamo daiktų pagrobimo, be E. V. parodymų, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nes kratų metu pas D. T. nebuvo surasti jokie E. V. nurodyti, tariamai iš jos pagrobti daiktai, o daiktų parodymo atpažinti metu E. V. neatpažino jokios piniginės, kurią būtų nurodžiusi, kaip pagrobtą iš jos minėto įvykio metu.

Gynėjas teigia, kad nors D. T. pripažįsta panaudojęs prieš E. V. fizinį smurtą, suerzintas jos grubios reakcijos į jo pasiūlymą pabendrauti, palydėti iki namų, tačiau tokie jo veiksmai galimai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio l dalį, o tokia nusikalstama veika pagal BPK 407 straipsnį gali būti nagrinėjama privataus kaltinimo proceso tvarka. Apeliantas teigia, kad jokių įrodymų, jog be minėtos nusikalstamos veikos D. T. būtų padaręs dar kokius nors nusikaltimus, negauta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Apeliantas teigia, kad D. T. nuteistas remiantis tik nenuosekliais nukentėjusiosios E. V. parodymais, nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu šių parodymų nepatvirtina kiti įrodymai.