Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pagal BK 259 straipsnio 2 dalį yra nuteisti K. A. ir Č. V. B. , tačiau nuosprendis jų nuteisimo dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti, o būtent: ne vėliau kaip 2014 metų sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė ne mažiau kaip 101,1783 g narkotinės medžiagos – kanapių ir psichotropinių medžiagų: 1, 5127 g AM-2201, ir 0,3533 g MAM-2201, 0, 0094 g JWH-210, kurias neteisėtai laikė namuose adresu (duomenys neskelbtini), iki 2014-02-06 14.55 val., kai dalį 0,442 g psichotropinės medžiagos – AM-2201, namo laiptinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), už 180 Lt neteisėtai pardavė nepilnamečiui T. Ž. , gim. (duomenys neskelbtini). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis tą pačią dieną apie 16.30 val. toje pačioje vietoje, dalį 1,6704 g narkotinės medžiagos – kanapių už 70 litų pardavė Č. V. B. , o likusią dalį, didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 99,5079 g narkotinės medžiagos – kanapių, 1,0707 g psichotropinės medžiagos – AM-2201, 0,3533 g – MAM-2201 ir 0,0094 g – JWH-210, turėdamas tikslą platinti laikė namuose, kai tą pačią dieną, 18.50 val. atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais veiksmais, laikydamas didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti ir dalį jų 1,6704 g narkotinės medžiagos kanapių parduodamas už 70 Lt Č. V. B. , V. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o dalį 0,442 g psichotropinės medžiagos – AM-2201 už 180 Lt parduodamas nepilnamečiui T. Ž. , gimusiam 1998-07-20, padarė nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtas bausmes.

Nuteistasis V. J. teigia, kad skirdamas bausmes apygardos teismas neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t.y. kad jis nusikalto dėl sunkios materialinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes būdamas nepilnametis negalėjo susirasti legalaus darbo ar kito pragyvenimo šaltinio. Jis nenorėjo būti našta savo šeimai, nusprendė užsidirbti parduodant narkotikus. Be to, jis turi mažametį vaiką, kurį reikėjo išlaikyti. Tai nepateisina jo padarytų nusikaltimų, tačiau leidžia skirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis mano, kad apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad į nusikalstamą veiką jis buvo įtrauktas kito, suaugusio žmogaus, kuris pasiūlė, o po to tiekė narkotikus pardavimui. Jis atsidūrė to žmogaus įtakoje ir negalėjo atsisakyti daryti nusikaltimus (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 2 dalyje, 261 straipsnyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis V. J. . Taip pat apygardos teismas nuteistajam V. J. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamas bausmes, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam V. J. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas, paskirdamas bausmes V. J. , atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, numatytus BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 261 straipsnyje, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria atitinkamai sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys), ir už jų padarymą numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Taip pat teismas įvertino, kad V. J. nusikaltimų padarymo metu buvo nepilnametis, turi mažametę dukrą (t. 2, 127, t. 3, b.l. 48), o į nusikalstamų veikų darymą buvo įtrauktas kito, nenustatyto asmens. Kita vertus, apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. J. , nepaisant savo jauno amžiaus, praeityje jau buvo teistas už visą eilę nusikalstamų veikų nuosavybei (t. 2, b.l. 128-140, 141-167, 168-171, 172-175, 176-183), tačiau iš ankstesnių teistumų jokių išvadų nepadarė ir vėl nusikalto, kas rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnį, jo nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Nustatyta viena V. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus paminėtas faktiniais bylos duomenimis nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu atitinka BK 260 straipsnio 2 dalies ir 261 straipsnio sankcijose nustatytą šios bausmės minimumą, skaičiuojamą vadovaujantis BK 91 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumos, sudarančios teismui pagrindą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo V. J. klausimą, taip pat nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti teismui išvadą, kad baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, V. J. praeityje jau buvo teistas už visą eilę nusikaltimų nuosavybei, naujas nusikalstamas veikas pradėjo daryti praėjus vos mėnesiui laiko po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą (t. 2, b.l. 141-167), todėl pagrįsta apygardos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taigi ir taikyti V. J. atžvilgiu BK 92 straipsnio nuostatas bei atidėti galutinės subendrintos bausmės, kuri paskirta laikantis BK 63 straipsnio reikalavimų, vykdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nepagrįstai teigia, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte – nusikalstamas veikas padarė dėl sunkios materialinės padėties. Pagal teismų praktiką ši aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ji reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Taigi, byloje turi būti nustatytos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan., konstatuota, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-60/2014 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju faktiniais bylos duomenimis tokios aplinkybės nenustatytos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. J. nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo mažametį vaiką, kuriam reikalingas išlaikymas, be to, buvo nepilnametis, kas galimai apsunkino galimybę įsidarbinti, tačiau vien tokios aplinkybės negali būti pagrindu išvadai, kad jis neturėjo kitos išeities, kaip tik daryti nusikalstamas veikas, juolab, kad buvo fiziškai sveikas ir darbingas, o kaip matyti iš jo paties parodymų, mažametę dukrą išlaikė pastarosios motina A. S. , taip pat materialiai padėdavo jo – V. J. motina (t. 3, b.l. 60). Be to, kaip minėta, V. J. nusikalto ne pirmą kartą, jis jau buvo teistas už visą eilę nusikaltimų nuosavybei, kas leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamas elgesys buvo tapęs jo gyvenimo būdu, suprantamu, kaip lengvesne išeitimi pasipelnyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis nusikalto dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų V. J. apeliacinio skundo teiginį, kad jis buvo patekęs asmens, įtraukusio jį į nusikalstamą veiką, įtakon ir dėl to negalėjo atsisakyti daryti nusikaltimus, taigi svarstyti dėl šios aplinkybės pripažinimo V. J. atsakomybę lengvinančia nebuvo ir nėra pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.