Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. P. (toliau-pareiškėjas) atstovo advokato A. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. kovo 8 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi buvo paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S.Povilonienės 2016-01-22 nutarimas, kuriuo atsisakyta panaikinti 2015-11-30 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą V. T. ir D. P., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d. požymių.

Atstovas prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Skunde nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą BPK 212 str. 2 p. galima nutraukti tik tuomet, kai kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Atstovas nesutinka su prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjos padarytomis išvadomis apie tai, kad V. T. ir D. P., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nemelavo, davė teisingus parodymus dėl jiems žinomų aplinkybių, nes pasak apelianto, V. T. duodamas parodymus apie briedį, kurį 2012-10-02 medžioklės galimai neteisėtai nušovė N. V., suprato, kad pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis bei sąmoningai klaidina ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o D. P. duoti parodymai apie iš kito proceso dalyvio sužinotas aplinkybes, nesant jokių duomenų, kad D. P. prieš apklausą žinojo, jog jos neatitinka objektyvios tikrovės, negali būti vertinami kaip žinomai melagingi LR BK 235 str. 1 d. prasme.

Skunde nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas išsamiai ir nuodugniai, atliktų veiksmų negalėjo užtekti kategoriškoms išvadoms dėl nusikalstamos veikos galimo padarymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo išsamiau tirti ir nagrinėti pateiktus paaiškinimus, rinkti V. T. ir D. P. pateiktą versiją patvirtinančius ar paneigiančius duomenis, bet nesiremti vien tik jų duotais parodymais, atlikti visus galimus ikiteisminio tyrimo veiksmus, akistatas, kurių pagalba būtų galima nustatyti V. T. ir D. P. klaidingus ir melagingus parodymus. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, o ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis visiškai nemotyvuota, neatitinka įstatymo keliamų visapusiškumo, objektyvumo reikalavimų, paremta prielaidomis, nes ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini) parodo, jog V. T. ir D. P. tyrimą atlikusiems pareigūnams pateikė visiškai skirtingas tirto įvykio versijas, o dėl savo parodymų teisingumo buvo pilnai įsitikinę, nors visų kitų bylos liudytojų parodymai bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuos parodymus akivaizdžiai paneigė. Atstovas teigia, jog nesuprantama, kodėl V. T., dalyvaudamas įvykio metu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė kitą versiją, nei byloje nustatytos aplinkybės. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodymai nebuvo nuoseklūs, viso ikiteisminio tyrimo metu kito, nes V. T. sutuoktinė apklausiama liudytoja parodė, kad V. T. su kažkuo pasikalbėjęs telefonu išvyko, o pats V. T. nurodė, kad medžiotojus pasitiko namuose, taip pat apklausose nurodė, jog N. V. atvyko su A. P., o T. L. su M. M., tačiau akistatos metu V. T. nebeprisiminė kas su kuo atvyko, taip pat neatitinka parodymai apie tai, kad briedis dorojimui pas jį buvo atvežtas 2012-10-02, nors iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktų nuotraukų matyti, kad tai buvo padaryta anksčiau, t.y. 2012-09-21. Apeliantas nurodo, kad bylos medžiagoje buvo nustatyta, kad briedis nebuvo nušautas, o surastas negyvas nuo patirtų sužalojimų po susidūrimo su automobiliu, todėl V. T. liudijimai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad briedį sumedžiojo N. V., leido manyti, kad šioje byloje V. T. siekė apkalbėti tiek N. V., tiek A. P., mėginant įtikinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, kad N. V. brakonieriavo, o A. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi būdamas valstybės tarnautoju (aplinkos apsaugos inspektoriumi) neva siekė nuslėpti tariamai padarytą administracinį teisės pažeidimą. Apelianto nuomone, svarbi aplinkybė yra ta, kad V. T., parodydamas, jog po medžioklės visą laiką buvo namuose iki tol, kol pas jį su rastu, mirtinai sužeistu briedžiu atvyko A. P., N. V., M. M. ir T. L., nors kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai aiškiai patvirtino, jog pats V. T. vyko link vietos, kurioje buvo kritęs briedis, pasitiko kitus bei rodė kelią iki savo namų. Taip pat V. T. klaidingai nurodė, jog A. P. suklastojo medžioklės lapą, neįrašydamas N. V. pavardės, nors N. V., pasak V. T., tikrai dalyvavo 2012-10-02 vykusioje medžioklėje, kadangi būtent tą dieną jis sumedžiojo briedį. Pasak apelianto V. T. teiginius apie tai, kad 2012 m. spalio 2 d. V. T. su A. P. susitiko Puodžių k., prie fermos, kur pasirašė medžioklės lape, o su A. P. kartu buvo atvykęs ir N. V., paneigia ikiteisminio tyrimo medžiaga, liudytojų parodymai, kur aiškiai nustatyta, kad N. V. nedalyvavo 2012 m. spalio 2 d. vykusioje medžioklėje, o incidentas dėl kurio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas vyko ne 2012-10-02, o 2012-09-21. Dėl to apeliantas daro išvadą, jog nei prokurorų nutarimų, nei apylinkės teismo nutarties, kuriais buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, motyvai, jog V. T. nedavė melagingų parodymų, yra prieštaringi, neteisingi ir nepagrįsti, kas sudaro pakankamą pagrindą priimtus sprendimus panaikinti.

Apelianto nuomone, nagrinėjamojoje byloje ikiteisminis tyrimas nutrauktas neatlikus elementariausių ikiteisminio tyrimo veiksmų, nesiaiškinus bei netyrus didelės dalies faktinių aplinkybių, patvirtinančių galimai padarytą nusikalstamą veiką, nesiėmus įstatymo nustatytų priemonių tinkamai, objektyviai, nešališkai bei greitai išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas, ko pasėkoje nebuvo konstatuota, kad D. P. ir V. T. davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Teisėsaugos institucijos darbuotojai nekreipė dėmesio į tai, kad V. T. ir D. P. veiksmų ir informacijos pagrindu prieš A. P. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei pradėtas baudžiamasis persekiojimas, o A. P. pranešus apie įtarimą, daugiau kaip du metus įtariamojo statusas varžė teises ir laisves, jis patyrė valstybės prievartos poveikį, pasireiškusį baudžiamųjų procesinių prievartos taikymu.

Pareiškėjo atstovo skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl tyčios nebuvimo V. T. ir D. P. veikoje pagrįsta išsamiu ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių įrodymų tyrimu bei situacijos analize, teismo nutartis tinkamai motyvuota, todėl nėra jokio pagrindo daryti priešingą išvadą. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Apylinkės teismas nustatė, kad V. T. ir D. P. veikoje nėra vieno nusikalstamo veikos elemento - subjektyviosios pusės, t.y. tyčios, todėl pagrįstai pripažino, kad nesant veikoje bent vieno nusikalstamos veikos sudėties elementų, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjusysis. Paprastai melagingais laikomi parodymai apie esmines svarbias bylai aplinkybes, o jų parodymai apie mažiau svarbias aplinkybes, pateikiamos versijos, spėliojimai negali būti pagrindu kilti baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį. Melagingi liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymai reiškia jų tyčinį visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, jos iškraipymą arba realių egzistuojančių faktų neigimą ir nurodymą išgalvotų.

Pareiškėjo atstovo skundo turinys atitinka jo skundų vyriausiajam prokurorui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui turinį, todėl iš skundo turinio matyti, kad skundo dalykas ne 2016-03-18 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, o ankstesni prokurorų nutarimai. Skunde pareiškėjas be bendro pobūdžio teiginių, nepateikia jokios apylinkės teismo argumentų analizės, neišdėsto pozicijos kodėl nesutinka su teismo išvadomis. Pareiškėjo pakartotinai dėstomi motyvai jo teisinės argumentacijos nesustiprina, o dėl pakartojimo neatitinka procesinės situacijos. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad įvertinus liudytojų V. T., D. P. parodymus ir juos sugretinus su ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais kitų liudytojų parodymais, nustatė, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad V. T. buvo žinoma tikroji briedžio žuvimo priežastis, todėl nenustatyta, kad jis būtų sąmoningai nurodęs kitas aplinkybes apie įvykį bei žinojo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad V. T. ir D. P. apklausti liudytojais ikiteisminio tyrimo metu (Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtino, jog duodami parodymus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) davė teisingus parodymus. V. T. apklausų metu paaiškino, kad 2012-10-02 jam paskambino N. V., pranešdamas, kad pašovė briedį, tačiau briedis pabėgo ir jis su A. P. eina jo ieškoti. Po pusvalandžio vėl paskambinęs N. V. sakė, jog surado pašautą briedį bei prašė leisti jį sutvarkyti pas jį garaže. Į jo sodybą atvažiavo N. V., T. L., M. M. ir A. P., o iš priekabos buvo išvilktas briedis, ant krūtinės už dešinės menties, jis matė šautinę žaizdą. Kad žaizda šautinė suprato iš kraujo kiekio aplink žaizdą ir skylutės. N. V. patvirtino, kad jis nušovė briedį ir prie nušauto briedžio fotografavosi. 2013 m. gegužės mėnesio pradžioje į sodybą atvykęs žvejoti D. P. ant stalo pamatė padėtą nuotrauką, kurioje buvo nufotografuotas N. V. su negyvu briedžiu. Jis D. P. pasakė, kad tai N. V. trofėjus. Tuomet D. P. pasakė, kad briedį pagal licenciją sumedžiotojo Š., o ne N. V.. Padavęs diskelį su likusiomis nuotraukomis, D. P. pasakė, kad reikalinga pranešti teisėsaugos institucijoms. Iki D. P. apsilankymo, jis nežinojo, kad briedis galėjo būti sumedžiotas neteisėtai (b.l. 50-52). Nors N. V. teigė, kad V. T. pranešęs apie rastą negyvą briedį, tačiau sodyboje paklaustas „kas šūvio autorius“, nurodė, kad jis nušovęs briedį. N. V. nurodė, kad nusifotografuodamas prie nušauto briedžio norėjo įsiamžinti ir pasigirti pažįstamiems, kad nušovęs šį briedį. Jis patvirtino, kad pažįstamiems yra pasigyręs, kad nušovė šį įspūdingą briedį, nors jo nebuvo nušovęs, o radęs negyvą (b.l.96). Liudytojas T. L. patvirtino, kad jis girdėjo, kaip N. V., skambindamas V. T. pasakė “nemedžiok, nes briedį nušoviau aš“, o atvykus į V. T. sodybą su rastu negyvu briedžiu, N. V. sodybos šeimininkui gyrėsi, kad briedį nušovė ir paprašė nufotografuoti prie negyvo briedžio. Vėlesnių susitikimų metu su N. V. aptarinėdami briedžio sumedžiojimo aplinkybes, visiems gyrėsi, kad briedis buvo jų sumedžiotas (b.l. 103-108). Tokiu būdu nepaneigta, kad V. T. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų nežinojo, jog briedis buvo rastas negyvas nuo sužalojimų. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad įvertinus liudytojų V. T., D. P. parodymus ir juos sugretinus su ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais kitų liudytojų parodymais, pagrįstai nustatė, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad V. T. buvo žinoma tikroji briedžio žuvimo priežastis, todėl nenustatyta, kad jis būtų sąmoningai nurodęs kitas aplinkybes apie įvykį bei žinojo. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad aplinkybes apie neva nušautą briedį, D. P. sužinojo iš V. T., kurias jis papasakojo ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju, todėl teismas skundžiamojoje nutartyje nurodęs, jog D. P. duoti parodymai apie kito proceso dalyvio sužinotas aplinkybes, nesant jokių duomenų, kad D. P. prieš apklausą žinojo, jog jos neatitinka tikrovės, pagrįstai sprendė, kad negali būti vertinami kaip žinomai melagingi parodymai.

Pareiškėjo atstovas savo skunde iš esmės naujų duomenų, turinčių reikšmės teisiniam jo nurodytų faktų įvertinimui nepateikė ir apeliaciniam teismui. Iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant išaiškinti ir teisiškai įvertinti veikoje galimai esančio nusikaltimo, numatyto LR BK 235 str. 1 d. požymius, o sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant jų veikoje nusikaltimo sudėties priimti, kai galimybės ištirti visas reikšmingas bylai aplinkybes išnaudotos. Tiek prokurorų nutarimuose, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje yra išsamiai išanalizuoti ir įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, šių duomenų vertinimas atitinka LR BPK 20 str. 5 d. ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant V. T. ir D. P. veikoje nusikaltimo sudėties yra paremtos ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, todėl prokurorų nutarimus ir teismo nutartį pripažinti neteisėtais ir juos naikinti atstovo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo atstovo A. K. skundą atmesti ir palikti galioti 2016 m. kovo 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį.

Nutartis neskundžiama.