Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas E.Gladutis Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. sausio 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. (A. J. ) ir V. I. (V. I. ) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 str. 1 d. už S. Š. nužudymą - devyneriems metams;

pagal BK 129 str. 1 d. už B. J. nužudymą - vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d. (už B. J. nužudymą) ir nubaustas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. J. priteista 3626,70 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai D. Š. .

Iš A. J. ir V. I. solidariai priteista 2000 Lt turtinės žalos ir 6000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai S. J. .

Iš V. I. priteista 696,85 Lt, o iš A. J. – 60,60 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d., apie 00³⁰ val., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), konflikto metu, pagautas pykčio, suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau 15 smūgių į galvą ir į nugarą S. Š. , padarė jam odos nubrozdinimus viršugalvyje, kaktoje, nugaroje, poodines kraujosruvas akių vokuose, ausų kaušeliuose, skruostuose, lūpose ir nugaroje, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, tuomet, rankomis suspausdamas kaklo organus, smaugė, padarydamas poodines kraujosruvas kakle, kraujosruvas kaklo minkštuose audiniuose bei sukeldamas paliežuvinio kaulo lūžimą, nuo kurio dėl mechaninio uždusimo nukentėjusysis mirė, tyčia nužudė R. Š. .

Be to, A. J. ir V. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. spalio 12 d., apie 23 val., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), muštynių su B. J. metu, A. J. sudavus rankomis ir kojomis ne mažiau 4 smūgius B. J. į krūtinę, V. I. laikant B. J. už rankų, o A. J. tuo metu sukant rankomis B. J. galvą ir smaugiant kaklą, perlenkus–persukus stuburo krūtininę dalį bei lūžus stuburo krūtinės I-mo slankstelio kūnui ir įvykus nepilnam stuburo smegenų nutraukimui, nuo kurių B. J. mirė, tyčia nužudė B. J. .

Byloje dalyvaujantys nuteistieji A. J. ir V. I. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. J. ir V. I. apeliaciniai skundai atmestini. Jų kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuosprendį priėmęs teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis abiejų nuteistųjų atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nesutikdamas su teismo nuosprendžiu nuteistasis A. J. savo apeliaciniame skunde, kaip ir parodymuose pirmosios instancijos teisme, teigia, kad 2003 m. rugpjūčio 23 d. vakare buvo susitikęs nužudytąjį R. Š. . Pastarasis buvo agresyviai nusiteikęs, reikalavo apelianto palydėti jį iki parduotuvės ant ,,kalno“. A. S. Š. iki kalno nelydėjęs, abu draugiškai išsiskyrė prie ežero užtvankos. Sekančią dieną sužinojęs, kad R. Š. rastas negyvas prie K. V. sodybos. Tačiau A. J. kaltė nužudžius R. Š. nustatyta liudytojų R. V. , V. V. , R. Š. , K. V. , įslaptintų liudytojų Nr. 1, Nr. 2 bei paties A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo, parodymo atpažinti bei A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada Nr. 103, specialisto išvada Nr. 11-929/11-930 11-1052/11-1270 dėl mikrodalelių ir pluošto tyrimo. Paminėtais įrodymais patikimai nustatyta, kad R. Š. ketindamas susitikti su draugais iš savo namų išėjo apie 23³⁰ val. Bajorų gyvenvietėje jis susitiko A. J. ir su juo buvusią R. V. . R. V. nuėjus namo tarp S. Š. ir A. J. kilo konfliktas, kurio metu A. J. smūgiuodamas rankomis ir kojomis, pargriovė R. Š. , po to rankomis suėmė už kaklo ir spausdamas kaklą jį nužudė.

Nustatydamas tokias R. S. nužudymo aplinkybes apygardos teismas pagrįstai vadovavosi ir apelianto minimais liudytojų R. V. bei V. V. parodymais. Iš jų parodymų matyti, kad A. J. nužudęs R. Š. atėjo pas R. V. , sakė jai, kad nužudė R. Š. , rodė jai savo kruvinas rankas. R. V. sekančią dieną apie tai papasakojo V. V. . Tokiais R. V. parodymais nėra pagrindo netikėti. Kad A. J. naktį atėjęs pas ją aiškino nužudęs R.Š., rodė kruvinas rankas, R. V. vienodai teigė ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus teisėjai bei teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės (t. b.l. 152-154, t. 4 b.l. 45-50). V. V. parodymai apie tai, kad iš R. V. sužinojo apie A. J. prisipažinimą nužudžius R. Š. – taip pat vienodi, nuoseklūs, sutampantys su R. V. parodymais (t. 1 b.l. 102-103, t. 4 b.l. 44-45). Be to, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog liudytojų R. V. ir V. V. parodymai patvirtinami ir objektyviosios kilmės įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis nustatyta, kad S. Š. lavono veide rasti kraujo nutekėjimai iš nosies ir burnos, specialisto išvada Nr. 11-929/11-930/11-1052/11-1270 nustatyta, kad A. J. rūbai betarpiškai kontaktavo su nužudytojo S. Š. įvykio metu vilkėtais rūbais. Tai, kad liudytojų R. V. ir V. V. parodymai, užfiksuoti protokoluose, paneigia nuteistojo keliamą gynybinę versiją, neduoda pagrindo apeliantui teigti, kad jos tokių parodymų nedavė, ar teismui tuos parodymus atmesti. Visiškai nepagrįstai A. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad R. V. duodama parodymus teisme susipainiojo, kad kraujo ant apelianto rankų ji nematė ir tai ji neva patvirtinusi teisme. Tokie apelianto teiginiai akivaizdžiai prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui.

Taip pat neteisus apeliantas teigdamas, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino liudytojų Z. R. ir D.Stonkuvienės parodymus. Abi šios liudytojos teisiamajame posėdyje buvo išsamiai apklaustos, jų parodymų turinys bei įrodomoji vertė aptarti teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šių liudytojų parodymų vertinimu. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodo kokias reikšmingas, jo nekaltumą neva patvirtinančias aplinkybes teismas, remdamasis šių liudytojų parodymais, turėjo nustatyti, tačiau nenustatė. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad minimų liudytojų abstraktūs paaiškinimai apie naktį kaime girdėtus garsus bei triukšmą yra labai reikšmingi teisingam bylos išsprendimui.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. J. gynėjos prašymai į teisiamąjį posėdį iškviesti apklausai liudytojais Andrių ir R. B. bei R. ir D. Ž. buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti, kaip tai numato BPK 270 str. Atmesdamas gynėjos prašymą teismas pagrįstai konstatavo, kad jis neturi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui (t. 4 b.l. 11).

Ikiteisminio tyrimo metu A. J. prisipažino nužudęs R. Š. . Apie kilusio konflikto priežastis, S. Š. nužudymo būdą bei kitas nusikaltimo aplinkybes A. J. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei Rokiškio rajono apylinkės teisme, davė itin išsamius parodymus. Juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Nuosprendį priėmęs teismas ištyrė kaltinamojo A. J. dar teisme keltą versiją dėl neteisėto jo parodymų gavimo būdo ir ją pagrįstai atmetė. Byloje nustatytos A. J. parodymų davimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teisėjai aplinkybės, tų parodymų išsamumas bei jais nustatytų aplinkybių atitikimas liudytojų R. V. , V. V. parodymams, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims, specialistų išvadoms, duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog A. J. ikiteisminio tyrimo metu nuoširdžiai prisipažino nužudęs R. Š. ir parodymus apie įvykdytą nusikaltimą davė gera valia.

Atmestini A. J. apeliacinio skundo argumentai dėl S. Š. lavono suradimo vietos bei lavono padėties. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad S. Š. lavonas gulintis ant dešinio šono buvo rastas Bajorų gyvenvietėje, žolėje tarp obelų prie K. V. sodybos (t. 1 b.l. 17-22). A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolu nustatyta, kad A. J. parodė iš esmės tą pačią vietą sodo teritorijoje, kurioje ir buvo rastas S. Š. lavonas. R. Š. nužudė ir jo lavoną į jo radimo vietą nutempė tamsiu paros metu, todėl tam tikra paklaida atkuriant įvykių eigą nusikaltimo vietoje yra visiškai įmanoma ir suprantama.

Liudytojas K. V. parodė, kad savo sode pastebėjęs nugriuvusį žmogų suėmė jo ranką, patikrino pulsą. Visiškai tikėtina, kad liudytojas norėdamas įsitikinti ar gulintis žmogus gyvas, pavertė S. Š. lavoną ant šono. Pažymėtina, kad ir paties A. J. pirminiai parodymai dėl S. Š. lavono padėties nebuvo kategoriški (t. 2 b.l. 124).

Teisingai pirmosios instancijos teismas įvertino ir A. J. motinos liudytojos M. V. byloje duotus parodymus. Jie A. J. kaltės nei patvirtina nei paneigia. Nepagrįstai apeliacinio skundo autorius teigia, kad ne visi jos parodymai buvo ištirti, nes parodymai, kurie nebuvo duoti ir, kuriuos, apelianto teigimu, liudytoja tik norėjo duoti, negali būti svarstomi.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio seka, kad R. Š. galėjo nužudyti ir Valdas bei V. G. ar kiti su jais susiję asmenys. Skunde kritikuojamas nepakankamas teismo dėmesys šios versijos tyrimui, apklausiant teisme liudytojais Valentą ir V. G. , A. B. , J. B. , Šuriką ir B. J. , A. G. , S. B. , R.A., R. ir D. Ž. .

Iš bylos duomenų matyti, kad tiriant S. Š. nužudymo bylą buvo keliamos įvairios versijos dėl asmenų galėjusių įvykdyti tiriamą nusikaltimą. Tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas Rokiškio rajono RK KP NTS komisas inspektorius A.Kulys. Tuo tikslu buvo apklausinėjami apelianto nurodomi liudytojai. S. Š. nužudymu įtarti D. Ž. ir V. G. buvo sulaikyti, tačiau įtarimams nepasitvirtinus ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 1 b.l. 128, 135, 140, 143-144, 145-146). Surinkus pakankamai duomenų, kad minimą nusikaltimą įvykdė A. J. apie įtarimą nužudžius R. Š. buvo pranešta jam, o kitos versijos atmestos. Nagrinėjant bylą teisme papildomai nebuvo surinkta jokių naujų duomenų duodančių pakankamą pagrindą iš naujo kelti ir tirti ikiteisminio tyrimo metu tirtas ir atmestas versijas dėl brolių G. ar D. Ž. dalyvavimo S. Š. nužudyme. Todėl pagrįstai teismas nurodytų liudytojų parodymus pripažino neturinčiais reikšmės bylos aplinkybių ištyrimui ir jų teisiamajame posėdyje neapklausė.

Pagrįstai apeliantai A. J. ir V. I. nuteisti už B. J. nužudymą. A. J. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl B. J. nužudymo visiškai pripažino. Duodamas parodymus apie B. J. nužudymą A. J. nurodė tokias aplinkybes, kurios galėjo būti žinomos tik pačiam nužudymą įvykdžiusiam asmeniui: gyvybės atėmimo būdą, B. J. lavono paslėpimo vietą apleistoje šulinio šachtoje. Savo parodymus A. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors A. J. teigia, kad jo prisipažinimas buvo išgautas fiziniu ir psichologiniu smurtu, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Analogiškus parodymus A. J. ikiteisminiame tyrime davė apklausiamas ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 2 b.l. 151-152; t. 3 b.l. 2-5). A. J. parodymai, kad B. J. buvo nužudytas smaugiant, vėliau buvo visiškai patvirtinti teismo medicinos specialisto išvada Nr. 530 bei išvadą davusio specialisto N.Ratkaus paaiškinimais. Iš šių šaltinių gautais duomenimis nustatyta, kad B. J. mirė nuo stuburo krūtininės dalies perlenkimo-persukimo, lūžus stuburo krūtinės I-mo slankstelio kūnui. Sužalojimas padarytas stipriu sukamuoju-lenkiamuoju judesiu (t. 2 b.l. 18-19; t. 4 b.l. 23).

Priešingai nei teigia A. J. , nuteistojo V. I. ir liudytojos R. V. parodymuose prieštaravimų nėra. Iš R. V. parodymų matyti, kad A. J. ją lydint namo abu sutiko B. J. , kuris kaltinęs A. J. nužudžius R. Š. . Dar vėliau prie jų prisijungė V. I. . Visi trys vyriškiai ją palydėjo namo ir kas vyko toliau ji nematė. Taip pat, jam žinomas aplinkybes, aiškino ir V. I. , kuris, be to, išsamiai paaiškino vėliau buvusių įvykių, aplinkybes, kurių R. V. nematė ir nežinojo. Pagal vienodus ir nuoseklius V. I. parodymus A. J. susimušė su B. J. , matydamas, kad muštynių nelaimės, jis paprašė V. I. pagalbos. V. I. iš už nugaros suėmė B. J. rankas, atitraukė jį nuo A. J. ir laikė už rankų. Tuo metu A. J. sudavė B. J. , sulenkta per alkūnę ranka suėmė už kaklo ir sukdamas sprandą, spaudė, kol B. J. pradėjo kratytis. Vėliau abu nužudytojo B. J. lavoną paslėpė apleistoje šulinio šachtoje.

Nėra jokio pagrindo netikėti tokiais V. I. parodymais. Jie vienodi ir nuoseklūs, be to patvirtinami ir kitais teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Pažymėtina, kad V. I. , duodamas išsamius parodymus apie A. J. veiksmus nužudant B. J. , tuo pačiu davė ir save patį įkaltinančius parodymus.

Pagal BPK 310 str. nuteistajam įteikiamas nuosprendžio nuorašas, kurio tikrumui patvirtinti pakanka vieno teisėjo parašo. Apelianto nurodomas BPK 302 str. reglamentuoja nuosprendžio pasirašymo taisykles jo priėmimo pasitarimo kambaryje metu.

Atmestinas ir nuteistojo V. I. apeliacinis skundas. Jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už B. J. nužudymą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 aštunto punkto penktoje pastraipoje teismams išaiškino, kad tais atvejais, kai kiti asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam , jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bet vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. V. I. , A. J. smaugiamam B. J. , laikė už nugaros rankas tol, kol šis pradėjo kratytis, tai reiškia - sutriko jo gyvybinės funkcijos. Suprasdamas, kad A. J. sukdamas galvą B. J. ir smaugdamas jį, kelia realų ir akivaizdų pavojų jo gyvybei, pats savo veiksmų, B. J. atimant galimybę priešintis, nenutraukė, tęsė juos tol, kol B. J. ištiko mirtis. Tokie V. I. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d., panaikinti apygardos teismo nuosprendį V. I. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir bylą prieš jį nutraukti, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.as

nutaria:

nuteistųjų A. J. ir V. I. apeliacinius skundus atmesti.