- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-26
- Bylos Nr.
- eI-2842-208/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01432-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui
- Trečiasis asmuo
- V. T.
- Advokatai
- Janina Umbrasienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėjui), trečiajam suinteresuotam asmeniui V. T. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 3R-131 (AG-100/12-2017); 2) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus (toliau – Administracija) 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr.V2-2953; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad skundžiamu Administracijos sprendimu nustatyta, jog pareiškėjai susidarė 1 256,60 Eur permoka iš Vaikų fondo lėšų ir pareiškėja privalo ją grąžinti į Administracijos sąskaitą. Pareiškėjai tokį sprendimą apskundus Komisijai, pastaroji nusprendė, kad toks sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos sprendimu, kuriuo jos skundas dėl Administracijos sprendimo, kuriuo buvo pakeistas sprendimas dėl jos vaikui S.-E. T. skirtos išmokos iš Administracijos ir nustatyta 1 256,60 eurų dydžio permoka, teigia, kad jau kartą kreipėsi į teismą dėl permokos ir teismas įpareigojo Komisiją išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo, tačiau Komisija, 2018 m. kovo 27 d. išnagrinėjusi pareiškėjos skundą iš naujo, jį atmetė. Anot pareiškėjos, Komisija atmesdama jos skundą, nepagrįstai vadovavosi Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2017 m. kovo 6 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame nustatyta, kad V. T. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. gyveno kartu su pareiškėja ir dukra S.-E. T., rūpinosi vienas kitu, poilsiavo, pramogavo ir nustatytą pareigą savo vaikui atliko, mokėdamas mėnesines periodines išmokas. Vadovaujantis šiuo nutarimu, priimtas skundžiamas Administracijos sprendimas, kuriuo nuspręsta pakeisti išmokų mokėjimą. Taip pat nurodo, kad kreipėsi į antstolį, kuris, jos manymu, privalo tikrinti ir vykdyti pinigų išieškojimą iš skolininko, tačiau 2014 m. spalio 29 d. gavusi iš antstolio pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą Nr. 0053/14/833, suprato, kad antstolis piniginių lėšų neišieškojo. Komisija, nagrinėdama pakartotinai pareiškėjos skundą, iš antstolio vykdomosios bylos neišreikalavo, nors šie duomenys yra reikšmingi, sprendžiant kilusį ginčą. Pareiškėjos manymu, atsakovė turėtų permoką išsireikalauti iš skolininko V. T., kuris privalo teikti išlaikymą pagal Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą dukrai S.-E. T., nes būtent V. T. nevykdo teismo sprendimu priteistą išlaikymą nepilnamečiui vaikui.
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad V. T. ir dabar neišlaiko dukros. Nedirba dažnai, todėl teikti išlaikymą dukrai jam būtų sudėtinga.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėjas) (toliau – Skyrius) atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. patenkino J. T. skundą, panaikino Komisijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 3R-136(AG-100/04-2017) dėl Administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. V2-2953, kuriuo buvo pakeistas sprendimas dėl vaikui S.-E. T. skirtos išmokos iš Administracijos, kuriuo nustatyta, jog susidarė 1 256,60 eurų dydžio permoka. Tačiau sprendimas panaikintas ne dėl jo teisėtumo, o dėl to, kad Komisija, nagrinėdama J. T. skundą, neturėjo duomenų apie pranešimo dėl posėdžio vietos ir laiko tinkamą įteikimą pareiškėjai ir išnagrinėjo pareiškėjos skundą, jai nedalyvaujant. Dėl to buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai. Pabrėžė, kad atsakovė, remdamasi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, o būtent, kad V. T. visais laikotarpiais vykdė savo pareigą pagal teismo sprendimą teikti savo vaikui išlaikymą. Minėtu laikotarpiu V. T. dirbo ir lėšų, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, turėjo, todėl buvo priimtas sprendimas Nr. V2-2953, kuriuo pakeistas Administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl išmokos iš Administracijos mokėjimo S.-E. T.. Remiantis minėtu sprendimu, J. T. susidarė 1 256,60 eurų dydžio permoka. Akcentavo, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. J. T. ir V. T. gyveno kartu, dirbo, rūpinosi vienas kitu, todėl pagal teisminę praktiką negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas.
Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. S. parodė, kad pareiškėja yra jos mama. V. T. niekada neišlaikė jos sesers S.-E. T., kadangi niekada nedirbdavo, tik girtuokliaudavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. spalio 30 d. J. T. Administracijai pateikė prašymą gauti išmoką iš vaikų išlaikymo fondo vaiko S.-E. T. išlaikymui. Pareiškėja prie prašymo pridėjo Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1356-228/2010, antstolio L. J. 2014 m. spalio 29 d. pažymą Nr. 0053/14/833 apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Šioje pažymoje nurodyta, kad 2014 m. liepos mėn.–2014 m. rugsėjo mėn. išieškotojai J. T. išmokėta 00,00 Lt. Administracija 2014 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. V2-14096, kuriuo nusprendė nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 31 d. mokėti išmokas S.-E. T. po 3,64 Eur, o nuo 2014 m. lapkričio 1 d. kiekvieną mėnesį – po 56,48 Eur. 2016 m. gruodžio 5 d. atsakovė kreipėsi į Utenos apskrities VPK Utenos rajono PK dėl informacijos apie ikiteisminio tyrimo V. T. atžvilgiu pradėjimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra (Utena) informavo, kad 2017 m. kovo 1 d. ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-58382-16 nutraukė, nenustačiusi V. T. veiksmuose nusikaltimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje. Atsižvelgdama į gautą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2017 m. kovo 6 d. pranešimą Nr. D1-6398, Administracija priėmė 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. V2-2953, kuriuo nusprendė pakeisti Administracijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. V2-14096 ir S.-E. T. nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 31 d. išmokėti 0,00 Eur dydžio išmoką, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 0,00 Eur dydžio išmoką, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 57,00 Eur dydžio išmoką. 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. (V1-3157/2014) D2-6121 pareiškėja informavo, kad yra susidariusi 1 256,60 Eur dydžio permoka, kurią pareiškėja turi grąžinti atsakovei.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjos J. T. skundas dėl Administracijos sprendimo, kuriuo buvo pakeistas sprendimas dėl S.-E. T. skirtos išmokos ir nustatyta 1 256,60 eurų dydžio permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., toliau – Įstatymas), kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fondo išmokos pagal Įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo (3 straipsnio 2 dalis). Išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (3 straipsnio 4 dalis).
Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas prašymą padavęs asmuo privalo raštu, ne vėliau kaip per tris darbo dienas (nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie reikšmingų aplinkybių atsiradimą) pranešti Fondo administracijai, kad išnyko pagrindai mokėti išmokas iš fondo, skolininkas mirė ar atsirado Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.
Įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad fondo administratorius, Įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, turi teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas išmokas, taip pat įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų (1 dalis). Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos apraše.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Vaikų išlaikymo fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Iš esmės tokią pat pareiškėjo pareigą numato ir Aprašo 12 punktas.
Vertinant pateiktą teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme. Kaip minėta, tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. T. baudžiamosios atsakomybės už vengimą mokėti vaiko išlaikymo lėšas. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra 2017 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame konstatavo, jog V. T. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje. Šiame nutarime taip pat nustatyta, kad V. T. nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. gyveno kartu su pareiškėja ir judviejų dukra S.-E. T.. Tuo laikotarpiu V. T. dirbo, rūpinosi šeima, kartu leisdavo laiką (poilsiavo, pramogavo) ir nustatytą pareigą savo vaikui vykdė, mokėdamas mėnesines periodines išmokas, kurios buvo priteistos Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimu. Taigi minėtame nutarime konstatuota, kad V. T. visais laikotarpiais vykdė savo pareigą pagal teismo sprendimą teikti savo vaikui išlaikymą. Iš anksčiau paminėto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad išmokų, skirtų vaikui išlaikyti mokėjimas gali būti nutrauktas, kai vaikas pradeda gauti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą. Kaip minėta, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarime įrodyta, jog V. T. dukrai nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. išlaikymą teikė, nes gyveno kartu. Teismas nesutinka su pareiškėja, kad atsakovė, nepagrįstai atsižvelgė į šį Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2017 m. kovo 6 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir jame padarytas išvadas, nes, teismo vertinimu, prokuroro nustatytos aplinkybės buvo įrodytos, o byloje nėra pateikta duomenų, kad minėtas nutarimas buvo skundžiamas ir panaikintas.
Pažymėtina ir tai, kad 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (V1-3157/2014)D2-27647 J. T. supažindinta, kokiais atvejais ir esant kokioms aplinkybėms, privaloma informuoti Administraciją, taip pat nurodytos pasekmes, kad neinformavus, nepagrįstai išmokėtos sumos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pareiga apie atsiradusias aplinkybes informuoti Fondo administratorių kilo pareiškėjai, gaunančiai išmokas iš Fondo. Tuo labiau, kad pareiškėja žinojo apie būtinumą apie jas informuoti Administraciją. Užtikrindama iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų atgavimą Administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Administracijai apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.
Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad atsakovė turėtų permoką išsireikalauti iš skolininko V. T., kuris privalo teikti išlaikymą pagal Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą dukrai S.-E. T., nes būtent V. T. nevykdo teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) nutarimu įrodyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. V. T. išlaikymą teikė dukrai, tai reiškia, kad jis vykdė Utenos apylinkės teismo sprendime numatytas pareigas išlaikyti vaiką. Tokiu atveju V. T. negali būti pripažintas skolininku minėtu laikotarpiu ir permoką privalo grąžinti pareiškėja. Kadangi pareiškėja neinformavo atsakovės, tai, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė pagrįstai įgyvendino įstatymų nustatytą pareigą ir pagrįstai nutarė jas susigrąžinti būtent iš pareiškėjos. Pareiškėja taip pat neteisi, kad Komisija, nagrinėdama pakartotinai pareiškėjos skundą, neišreikalavo iš antstolio vykdomosios bylos. Kaip matyti iš teismui pateiktos Komisijos medžiagos, Komisija 2018 m. kovo 22 d. raštu Nr. 9R-660 (AG-100/12-2018) kreipėsi į antstolį L. J. dėl vykdomosios bylos Nr. 0053/14/00833 duomenų, prašydama pateikti informaciją apie tai, kokio dydžio sumas antstolis išieškojo iš V. T.. 2018 m. kovo 22 d. antstolis informavo Komisiją, kad iš V. T. lėšų dukros S.-E. T. išlaikymui nėra gauta. Taigi minėta informacija Komisijai, iš naujo nagrinėjant ginčą, buvo pateikta ir įvertinta.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo priėmimo dienai turimais duomenimis, o nagrinėjama situacija susidarė dėl pačios pareiškėjos nerūpestingumo, nepastovumo ir neatsakingumo vaiko išlaikymo atžvilgiu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Administracijos 2017 m. kovo 17 d. sprendimas Nr.V2-2953 priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl Komisija pagrįstai šį sprendimą paliko galioti, o pareiškėjos skundo netenkino. Kadangi teismas pritaria Komisijos pozicijai, ginčijamo Komisijos 2018 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 3R-131 (AG-100/12-2017) panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendė:
pareiškėjos J. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.