- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- e2S-901-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01589-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Flagman“, UAB „Medicinos bankas“
- Ieškovas
- UAB „Flagman“
- Kategorijos
- 2.5.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Flagman“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Flagman“ ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė atsakovo 2015 m. spalio 30 d. raštu Nr. FR-15/0025 atliktą vienašališką 2009 m. spalio 8 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. sausio 31 d. pripažinti neteisėtu, grąžinant šalis į padėtį, buvusią iki neteisėto sutarties nutraukimo, bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir: 1) įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovui naudotis visu prie tarp šalių 2009 m. spalio 8 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. liepos 1 d. ir 2012 m. gegužės 10 d. sudarytais aktais atsakovo ieškovui perduotu naudotis turtu bei 2) uždrausti atsakovui imtis visų ieškovo iškeldinimo veiksmų iš patalpų, kuriose yra įsikūrę ir veikia UAB „Medicinos bankas“ Naujamiesčio ir Geležinkelio stoties klientų aptarnavimo poskyriai, taip pat uždrausti atsakovui imtis kitų veiksmų, galinčių apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovo teises naudotis minėtomis patalpomis ir (ar) kuriais būtų trikdoma įprastinė Naujamiesčio ir Geležinkelio stoties klientų aptarnavimo poskyrių veikla. Nurodė, jog priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jis gali likti neįvykdytas. Be to, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas patirtų nuostolių ir nepatogumų, todėl priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą ieškovui tektų inicijuoti papildomus teisminius procesus dėl žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovui atlikti veiksmus, susijusius su nuomos teisinių santykių pasibaigimu, įskaitant, bet ne apsiribojant ieškovo iškeldinimu iš nuomojamų 60,81 kv. m bei 42,54 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų ir (ar) trukdymu naudotis minėtomis patalpomis ir (ar) jose esančiu turtu pagal tarp šalių buvusius nuomos (subnuomos) teisinius santykius.
Teismas nustatė, jog ieškovo ieškinio tikslas nuomos santykių tęsimas bei nuomininko pirmenybės teisės pratęsti nuomos sutartį gynimas, todėl priėmus būsimą, galimai ieškovui palankų sprendimą, nuomos teisiniai santykiai tęstųsi iki sutartyje nurodyto termino arba ilgiau. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, nuomos santykiai baigtųsi ir atsakovas galėtų išnuomoti patalpas tretiesiems asmenims. Tačiau, teismui priėmus galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, asmenys patirtų neproporcingai didelių nuostolių: ieškovas dėl išsikėlimo, įrangos išmontavimo, pajamų negavimo ir pan., tretieji asmenys dėl įsikėlimo, patalpų pritaikymo veiklai ir veiklos pradžios išlaidas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, asmenų patiriami nuostoliai būtų mažesni. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra ekonomiškai racionalesnis, nei jų netaikymas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiausiai užtikrina status quo tarp šalių iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, nutraukus nuomos santykius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebegalimas, nes, nutraukus nuomos teisinius santykius, būtų vykdomas santykių atkūrimas, o ne tęstinumas, kaip yra pareikštas reikalavimas šioje byloje, t. y. tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymas leistų tinkamai įvykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų palankus ieškovui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB “Medicinos bankas” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, jog teismas nepatikrino, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tai, kad toks sprendimas negalės būti priimtas patvirtina 2009 m. spalio 8 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis, pagal kurią nuomotojas turi teisę vienašališkai nutraukti subnuomos sutartį, kitą šalį įspėjęs prieš nustatytą terminą. Atsakovas 2015 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovą, kad nuo 2016 m. sausio 31 d. vienašališkai nutraukia subnuomos sutartį ir Trišalį susitarimą. Ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas ir dėl to, kad 2015 m. lapkričio 16 d. susitarimu dėl 2009 m. spalio 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. S-11-09-01 nutraukimo patalpų savininkas UAB „Vilniaus autobusų stotis“ ir atsakovas susitarė nutraukti nuomos sutartį nuo 2016 m. sausio 31 d. Pasibaigus nuomos sutarčiai, pasibaigia ir subnuomos sutartis. Todėl ieškinys negalės būti patenkintas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi patenkino UAB „Medicinos bankas“ prašymą ir areštavo 339.481,62 € vertės UAB „Flagman“ priklausantį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises. Dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų nuomotojui. Todėl UAB „Vilniaus autobusų stotis“ pateikė atsakovui pretenziją dėl skolos sumokėjimo, o nuo 2016 m. sausio 31 d. šalys susitarė nutraukti sutartį. Skundžiama nutartis pažeidžia ir patalpų savininko UAB „Vilniaus autobusų stotis“ teises, kadangi pasibaigus nuomos sutarčiai, pasibaigia ir subnuomos sutartis, o išnuomotos patalpos turi būti grąžintos nuomotojui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Flagman“ atskirąjį skundą ieškovas UAB „Medicinos bankas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog ginčo sutarties 12.1 punktas nėra vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga (pagrindas), tai tik tokio sutarties nutraukimo tvarka, nes remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir nuosekliai formuojama teismų praktika, iš sutarties atsiradusi teisė vienašališkai nutraukti sutartį realizuojama tik dėl tų aplinkybių, kurios sutartyje aptartos kaip pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas net neturi subjektinės teisės reikalauti iš ieškovo atlaisvinti bei jam perduoti Geležinkelio stoties KAP patalpas, nes, trišalio susitarimo tarp ieškovo, atsakovo ir šių patalpų savininko teises įgyvendinančios AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagrindu šioms patalpoms atsakovas, savo kaip minėtų patalpų nuomininko, teises ir pareigas yra perleidęs ieškovui. Ne atsakovas, o ieškovas yra Geležinkelio stoties KAP patalpų nuomininkas, ieškovas šiomis patalpomis naudojasi ne subnuomos, o nuomos teise ir atsakovas į jas neturi jokių nuomininko (subnuomotojo) teisių. Atskirajame skunde atsakovas nurodo visiškai naują aplinkybę apie tai, kad jis ir Naujamiesčio KAP patalpų savininkas UAB „Vilniaus autobusų stotis“ dar 2015 m. lapkričio 16 d. susitarimu nutraukė šių patalpų nuomos sutartį, todėl dėl šios priežasties ieškinys negalės būti patenkintas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš viso yra negalimas. Ieškovas yra įsitikinęs, kad susitarimą dėl nuomos sutarties nutraukimo atsakovas ir UAB „Vilniaus autobusų stotis“ pasirašė jau po skundžiamos nutarties priėmimo, kad galėtų išvengti šios nutarties vykdymo. Perkeliant atsakovo, kaip Naujamiesčio KAP patalpų nuomininko, teises kitam asmeniui yra bandoma šias patalpas perimti iš ieškovo. Atsakovas skundžiamos nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą iš esmės grindžia tik argumentais, susijusiais su Naujamiesčio KAP patalpų nuomos santykių su UAB „Vilniaus autobusų stotis“ pasibaigimu ir nepasisako nieko dėl to, kodėl skundžiama nutartimi pritaikyti draudimai nepagrįsti ir (ar) neteisėti kitų, t. y. Geležinkelio stoties KAP patalpų, atžvilgiu (nors prašoma yra panaikinti visą nutartį). Kadangi atsakovas nuomininko (subnuomotojo) teisių į Geležinkelio stoties KAP patalpas neturi, atsakovo atskirasis skundas šioje dalyje yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje nustatyta, kad ieškiniu ieškovas prašė pripažinti atsakovo 2015 m. spalio 30 d. atliktą vienašališką 2009 m. spalio 8 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. sausio 31 d. pripažinti neteisėtu, grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki neteisėto sutarties nutraukimo. Taigi, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškinio tikslas yra nuomos santykių tęsimas bei nuomininko pirmenybės teisės pratęsti nuomos sutartį gynimas, todėl priėmus būsimą, galimai ieškovui palankų sprendimą, nuomos teisiniai santykiai tęstųsi iki sutartyje nurodyto termino arba ilgiau.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Todėl 2009 m. spalio 8 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties 12.1 punkto dėl vienašalio sutarties nutraukimo prasmė ir jos atitikimas CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutartį bei vienašalį sutarčių nutraukimą, galės būti įvertintas tik pirmos instancijos teismo, nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, iš atsakovo 2015 m. spalio 30 d. rašto ieškovui dėl subnuomos sutarties nutraukimo teksto galima suprasti, kad subnuomos sutarties nutraukimo priežastis yra dar nuo 2014 m. sausio 1 d. tarp šalių prasidėję nesutarimai dėl tinkamo atsiskaitymo už patalpų nuomą. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1320-262/2016, kurioje ieškovas UAB „Flagman“ reikalauja pripažinti UAB “Medicinos bankas” ataskaitų dalis negaliojančiomis, priteisti skolą bei palūkanas. Taip pat byloje nagrinėjamas UAB “Medicinos bankas” priešieškinis dėl subnuomos sandorio pripažinimo negaliojančiu. Todėl pirmos instancijos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdė nagrinėjamą bylą iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta byla Nr. e2-1320-262/2016 pagal ieškovo UAB „Flagman“ ieškinį atsakovui UAB “Medicinos bankas” bei atsakovo UAB “Medicinos bankas” priešieškinį ieškovui UAB „Flagman“ dėl nuostolių atlyginimo. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad subnuomos sutartis buvo nutraukta tik todėl, kad pačios sutarties 12.1 punkte yra numatyta tokia galimybė, yra nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovo ir UAB “Vilniaus autobusų stotis” 2015 m. lapkričio 16 d. susitarimas dėl 2009 m. spalio 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. S-11-09-01 nutraukimo buvo sudarytas jau po to, kai atsakovas pranešė ieškovui apie subnuomos sutarties nutraukimą. Pačioje proceso šalių sudarytoje subnuomos sutartyje nėra numatyta sutarties nutraukimo sąlygų, susijusių su 2009 m. spalio 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimu. Todėl šių aplinkybių įtaka ginčijamam sutarties nutraukimui gales būti nustatyta tik bylą nagrinėjant iš esmės. Pažymėtina, kad UAB Vilniaus autobusų stotis” nėra nagrinėjamos bylos šalis, reikalavimas yra pareikštas tik atsakovui dėl ieškovą ir atsakovą siejančių sutartinių santykių, todėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytų draudimų privalo laikytis tik atsakovas.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovui iškeldinti ieškovo iš nuojamų patalpų ar trukdyti jam naudotis šiomis patalpomis, ieškovas negalės toliau tinkamai vykdyti savo veiklos, užtikrinti jo darbuotojų atliekamas funkcijas. Todėl gali kilti kiti teisminiai ginčai dėl galimų darbuotojų teisių pagal DK pažeidimo. Tuo tarpu ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovas gali reikalauti padarytų nuostolių atlyginimo, kurie atsižvelgiant į tai, jog 2009 m. spalio 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su atsakovu yra nutraukiama nuo 2016 m. sausio 31 d., tai yra pats atsakovas praranda teisę subnuomti išsinuomotas patalpas, neturėtų būti labai dideli. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.