- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-411/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- P. K., A. C.
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.9.6Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
- 1.2.22.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. K. (P. K. ) ir A. C. (A. C.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – 5 metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. C. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
A. C. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas automobilis ,,xxxx, saugomas Lietuvos policijos Logistikos centre.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
P. K. bei A. C. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai, neturėdami atitinkamo leidimo, automobilyje ,,xxxx, stovėjusiame (duomenys neskelbtini) esančios automobilių remonto įmonės „xxx“, iki 2009 m. vasario 21 d. atliktos šio automobilio apžiūros ir jų sulaikymo laikė tinkamą šaudyti A kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro automatą „PMKS“ Nr. MZ07601, skirtą šaudyti 7,62 mm kalibro šoviniais, sukomplektuotą su to paties modelio, bet skirtingų ginklų egzempliorių užraktu, užrakto rėmu ir dujų vamzdeliu bei savadarbėmis pakeistomis dalimis – uokso dangteliu, grąžinamuoju mechanizmu, pistoleto rankena, loveliu ir vamzdžio apdanga; 1986 metų pramoninės gamybos „RGN“ markės rankinę puolamąją granatą, užpildytą apie 114 g brizantinio poveikio padidinto galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga A-1X-1, su jai skirtu 1985 metų pramoninės gamybos „UDZ“ markės smūginiu distanciniu degtuvu; šaunamųjų ginklų priedėlius – šaunamojo ginklo duslintuvą (priskiriamą A kategorijos šaunamųjų ginklų priedėliams), pritaikytą naudoti su 7,62 mm kalibro šaunamaisiais ginklais, pagamintą savadarbiu būdu, ir pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro pistoleto-kulkosvaidžio „PPS-43“, skirto šaudyti 7,62 mm kalibro „Tokarev“ šoviniais, šovinių dėtuvę bei didelį kiekį – 354 vnt. šaudmenų: 51 vnt. pirmos rūšies pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, skirtų šaudyti iš daugelio modelių 5,6 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų; 3 vnt. antros rūšies pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpųjų „Browning“ šovinių, skirtų šaudyti iš daugelio modelių 9 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų; 25 vnt. trečios rūšies pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, skirtų šaudyti iš daugelio modelių 7,65 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų; 275 vnt. ketvirtos rūšies pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro „Tokarev“ šovinių, skirtų šaudyti iš daugelio modelių 7,62 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų.
P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai nuo nenustatytos dienos iki 2009 m. vasario 21 d. laikė bute adresu: (duomenys neskelbtini), 0,006 g narkotinės medžiagos kokaino, 0,863 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių bei 0,064 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorfenil) piperazino, o automobilyje ,,Mazda MX-3“, valst. Nr. XXXXXXXX priklausančiame R. T., laikė 0,279 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorfenil) piperazino ir 1,123 g narkotinės medžiagos kokaino, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, t. y. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę bei nepagrįstai konfiskavo automobilį. Teismas be pagrindo jo parodymus vertino kritiškai ir dalį jų atmetė, nes jis davė nuoseklius bei nuoširdžius parodymus, padėjo byloje nustatyti tiesą. Teismas tinkamai netaikė baudžiamojo įstatymo nuostatų ir deramai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota bausmių skyrimo praktika, dėl to paskyrė prieštaraujančią teisingumo principui bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Apeliantas pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, tačiau nusikaltimo sunkumas, įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo (kaltininko) asmenybę ir kitas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, nėra svarbiausias faktorius, svarstant galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Automobilyje ,,Ford Mondeo“ sulaikymo metu rasti ginklai, sprogmuo, šaudmenys ir kiti daiktai buvo ne apelianto, jie priklausė jo mirusiam broliui. Jie tik laikyti automobilyje, tačiau su jais nebuvo atlikti jokie kiti veiksmai. Nei apeliantas, nei kiti asmenys nemėgino jų realizuoti. Jo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, realiai jokių neigiamų padarinių nesukėlė. Dėl automobilyje laikytų ginklo, sprogmens, šaudmenų ir kitų daiktų, priklausiusių jo mirusiam broliui, niekieno sveikata nebuvo sutrikdyta, nebuvo padaryta jokia kita nusikalstama veika. Rastų daiktų jis neketino realizuoti ar panaudoti, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Be to, apeliantas padarė tik vieną nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 2 dalyje nurodytų alternatyvių veikų. Atsižvelgiant į tai, teismo paskirta bausmė už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisinga ir per griežta. Remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismas turėjo skirti švelnesnę bausmę.
Narkotines bei psichotropines medžiagas apeliantas įsigijo tik asmeniniam vartojimui, kadangi turi priklausomybę narkotikams. Dėl šios priklausomybės ne kartą gydėsi, tačiau nesėkmingai. Šiomis medžiagomis jis neprekiavo ir neturėjo tikslo jų platinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Teismas nepagrįstai konfiskavo automobilį ,,Ford Mondeo“. Automobilis buvo tik vieta, kurioje laikyti neleistini daiktai. Ši transporto priemonė nebuvo nusikaltimo įrankis ar priemonė. Ją apeliantas įsigijo už savo turėtas pinigines lėšas ir tik savo reikmėms. Teismo išvada, jog automobilį jis įsigijo kartu su A. C., neatitinka bylos aplinkybių. Faktą, kad automobilį įsigijo apeliantas savo poreikiams tenkinti, patvirtina A. C. ir kita bylos medžiaga. Nei ikiteisminio tyrimo metu pareikštuose įtarimuose, nei nuosprendyje nenurodyta, kokie veiksmai darant nusikaltimą atlikti šiuo automobiliu, tačiau teismas jį konfiskavo kaip nusikaltimo priemonę. Nusikaltimo priemonės ar įrankio sąvoka teismų praktikoje apibrėžiama specifiniais nusikaltimo padarymo palengvinimui pritaikytais požymiais, todėl ji negali būti aiškinama plečiamai. Byloje nėra jokių duomenų, jog automobilis buvo specialiai pritaikytas ginklams, jų priedėliams, šaudmenims laikyti, gabenti, taip pat neįrodyta, kad be šio automobilio būtų neįmanoma padaryti nusikaltimo. Daiktai jame nebuvo paslėpti, jie tokio dydžio, kad nesunkiai tilpo vidutinio dydžio rankinėse (krepšiuose). Dėl to automobilio „Ford Mondeo“ negalima laikyti nusikaltimo priemone ar įrankiu.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: sušvelninti paskirtą bausmę iki laisvės atėmimo trejiems metams ir panaikinti automobilio ,,Ford Mondeo“ konfiskavimą.
Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde nurodo jokio nusikaltimo nepadaręs, teismas jo kaltę grindė tik prielaidomis ir netinkamu bylos duomenų vertinimu. Nepagrįsta teismo išvada, kad automobilį ,,Ford Mondeo“ jis įsigijo bendrai su P. K. Apeliantas neneigia nuvežęs P. K. jo prašymu į Uteną, padėjęs įvertinti automobilio techninę būklę, bendravęs su automobilio pardavėjais, kurie neabejotinai turėjo jį atpažinti. Tačiau šios aplinkybės neįrodo, jog automobilį įgijo būtent jis. Teisme liudytojas M. P. parodė, kad parduodamas automobilį daugiau bendravo su lietuviškai kalbėjusiu P. K. Jis neprisiminė, kuris iš vaikinų mokėjo pinigus už automobilį. Liudytojas teisme sakė jam susidaręs įspūdis, jog automobilį pirko būtent P. K., jam į Vilnių atvežė automobilio dokumentus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. P. teigė automobilį pardavęs dviem asmenims, aukštesnio ūgio vaikinas sumokėjo pinigus. Jis atpažino apeliantą pagal nuotrauką kaip asmenį, pirkusį automobilį. Akistatos tarp apelianto ir M. P. metu pastarasis patvirtino neprisimenąs, ar apeliantas mokėjo pinigus už automobilį. Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė liudytojas S. R. Po atpažinimo pagal nuotrauką papildomai apklaustas šis liudytojas dar kartą patvirtino, kad automobilį pardavė dviem asmenims. Taigi atpažinimo pagal nuotrauką protokole liudytojų užrašytus žodžius reikėtų vertinti taip, jog apeliantas buvo atpažintas kaip vienas iš dviejų vaikinų, buvusių automobilio įsigijimo metu, tačiau tai nereiškia, kad automobilį įsigijo apeliantas vienas arba kartu su P. K. Netinkamai įvertinęs šių liudytojų parodymus, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą dėl automobilio ,,Ford Mondeo“ savininko. Be to, iš byloje esančio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo matyti, jog draudimo sutartį pasirašė P. K., ant šio dokumento rastas jo kairės rankos nykščio pėdsakas. Tai dar kartą paneigia teismo išvadą, kad automobilis buvo apelianto nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis P. K. artimųjų parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, jog P. K. negalėjo vienas iš asmeninių santaupų įsigyti automobilio. Jo artimieji tik patvirtino faktą, kad P. K. nedavė pinigų automobiliui įsigyti. Tačiau teismas nesiaiškino kitų galimų P. K. pajamų šaltinių ir neatkreipė dėmesio, jog 2009 m. sausio mėn. apeliantas iš liudytojo S. K. (S. K.) įsigijo automobilį „Audi 100“. Jei automobilis „Ford Mondeo“, kuris įgytas 2008 m. lapkričio mėn., būtų priklausęs apeliantui, jis po dviejų mėnesių nebūtų pirkęs kito automobilio, juo labiau kad tuo metu niekur nedirbo.
Teismas padarė išvadą, jog apeliantas ir P. K. iš anksto derino savo veiksmus: susitarę atvyko prie automobilio ,,Ford Mondeo“, apeliantas bandė turėtu rakteliu atrakinti šį automobilį, privažiavus P. K. abu išėmė krepšį su ginklais iš automobilio ,,Ford Mondeo“, turėdami tikslą jį perkelti į P. K. automobilį.
Apelianto nuomone, jo ir P. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme iš esmės nesiskiria, tačiau teisme jo parodymai tikslesni, nes įrodymų tyrimas buvo pradėtas nuo liudytojų apklausos, vaizdo įrašo peržiūros, ir būtent tai leido prisiminti detales. Dėl to teismas jo parodymus nepagrįstai laikė prieštaringais ir nenuosekliais. Kita vertus, apelianto parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje nėra jokių įrodymų jį žinojus, kas yra krepšyje. Teismas netiki P. K. versija, kad krepšį šis paėmė brolio prašymu iš kažkokios merginos, tačiau nenustatė, kas ir kokiomis aplinkybėmis tą krepšį įdėjo į automobilį. Taigi nenustatytos apelianto sąsajos su krepšiu ir jame buvusiais ginklais. P. K. visada nuosekliai tvirtino, jog apeliantas nežinojo, kas yra krepšyje, ir vien dėl tos priežasties, kad nenorėjo jo painioti į šią istoriją, sakė netiesą, jog jie prie „xxx“ susitiko atsitiktinai. Aplinkybė, kad išsigandęs civiliai apsirengusių asmenų apeliantas pradėjo bėgti, nepatvirtina jo sąsajų su jam inkriminuojamų ginklų laikymu. Apeliantas paaiškino žinojęs apie P. K. teistumus ir narkotikų vartojimą, todėl pagalvojęs, jog juos užpuolė asmenys iš kriminalinio pasaulio dėl galimų P. K. skolų. Būtent tai apeliantą ir paskatino bėgti. Toks elgesys neleidžia teigti jį žinojus apie automobilyje buvusius ginklus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nurodo, kad ateidamas prie automobilio „Ford Mondeo“ apeliantas turėjo automobilio raktelius, kuriais atrakino automobilį. Iš filmuotos medžiagos matyti, jog apeliantas atidarė automobilio dureles, bet neužfiksuota, kad jis jas atrakino. Pareigūnas R. N. parodė, jog eidamas link automobilio „Ford Mondeo“ apeliantas kažką nešėsi rankoje, tačiau ką, jis negalėjo pasakyti dėl didelio atstumo. Remiantis šiais parodymais galima daryti prielaidą, kad rankoje apeliantas galėjo turėti bet ką. Kita vertus, iš filmuotos medžiagos akivaizdu, jog buvo momentas, kai P. K. jam galėjo perduoti automobilio raktelius. Pokalbis tarp jų neužfiksuotas, todėl nepaneigti jo ir P. K. parodymai, kad pastarasis apeliantui padavė raktelius prie automobilio ir paprašė atrakinti bagažinę.
Teismas visiškai neįvertino liudytojų M. P. ir R. R. parodymų, jog parduodami automobilį jie perdavė tik vieną automobilio raktelį. Be to, tą pačią dieną dar iki sulaikymo prie automobilio buvo atvažiavę Q. K. (Q. K.) ir T. K. (T. K.), pastarasis turėtu rakteliu automobilį buvo atrakinęs. Turėjo būti nustatyta, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis apeliantui perdavė automobilio raktelį. Nepaneigta P. K. versija, kad automobilio jis nerakino dėl nusilpusio akumuliatoriaus. Dėl to teismo išvada, jog apeliantas iš anksto turėjo automobilio „Ford Mondeo“ raktelius, paremta prielaida.
Teismas netinkamai vertino pareigūnų, liudytojų R. S., A. L. ir I. O. (I. O.), stebėjusių įvykio vietą, parodymus, laikydamas juos patikimais ir atitinkančiais faktines aplinkybes, nors jie yra nenuoseklūs, prieštarauja operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotiems duomenims bei filmuotai medžiagai. Kyla pagrįstų abejonių dėl pareigūnų parodymų pakeitimo ir jų atitikimo faktinėms aplinkybėms. Teismas, pateisindamas pareigūnų parodymus klydimu, netinkamai vertino įrodymus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalies prasme.
Byloje nėra jokių duomenų apie ginklų, jų priedėlių ir šovinių įgijimo bei jų atsiradimo automobilyje „Ford Mondeo“ aplinkybes. Jokie objektyvūs, patikimi ir neginčijami įrodymai nepatvirtina, kad apeliantas padėjo ar dalyvavo padedant ginklus automobilyje arba žinojo ginklus, jų priedėlius ar didelį kiekį šovinių ten esant. Remdamasis pareigūnų samprotavimais, teismas savo išvadas dirbtinai ,,pritempė“ prie nustatytų faktų. Toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. C. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų P. K. ir A. C. apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistasis P. K. skundžia tik bausmę ir automobilio ,,Ford Mondeo“ konfiskavimą, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jo nuteisimo patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. C. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl jo pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta. Dėl nuteistojo A. C. apeliacinio skundo
Apeliantas skunde tvirtina, kad pagal BK 253 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, ir prašo išteisinti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje yra pakankamai duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir kuriais remdamasis A. C. pripažino kaltu bei nuteisė už neteisėtą šaunamojo ginklo, šaunamųjų ginklų priedėlių, sprogmens ir didelio kiekio šaudmenų laikymą.
Apeliantas ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad automobilį ,,Ford Mondeo“ jis su P. K. įsigijo kartu.
Liudytojas M. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 125-126) parodė, jog Utenos turguje kartu su M. R. pardavinėjo automobilį ,,Ford Mondeo“. Pirkėjai buvo dviese, vienas vyriškis žemesnis, jis kalbėjo lietuviškai (P. K.), kitas – aukštesnis, kalbėjo rusiškai (A. C.). Automobilį pardavė abiem vyriškiams. Aukštesnio ūgio vyriškis sumokėjo sutartą lyg 7 000 Lt kainą, o kitas apžiūrinėjo automobilį. Gavę pinigus, perdavė automobilio registravimo liudijimą ir vieną automobilio užvedimo raktelį. Vėliau Vilniuje žemesniajam lietuviškai kalbėjusiam vyriškiui perdavė automobilio techninį pasą.
Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė liudytojas M. R. (t. 1, b. l. 116-117).
Liudytojas M. P. iš nuotraukų atpažino A. C. kaip asmenį, pirkusį automobilį ,,Ford Mondeo“ ir už jį sumokėjusį 7 000 Lt (t. 1, b. l. 127-128). Liudytojas M. R. taip pat iš nuotraukų atpažino A. C. kaip asmenį, kuriam pardavė automobilį (t. 1, b. l. 120-121).
Akistatoje su A. C. liudytojas M. P. patvirtino, kad A. C. pirko automobilį, tačiau jau neprisiminė, ar A. C. mokėjo pinigus už jį (t. 2, b. l. 135). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat teigė tiksliai neprisimenantis, kuris iš vyriškių mokėjo pinigus.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip liudytoja apklausta tyrėja L. V., ikiteisminio tyrimo metu apklaususi liudytoją M. P. , teisme parodė, jog jis kelis kartus atidėjo akistatos atlikimo datą, teigdamas bijąs liudyti. Jos nuomone, dėl šios priežasties akistatos metu M. P. ir ,,neprisiminė“, kuris vyriškis mokėjo pinigus už automobilį.
Liudytojos L. V. išsakyta nuomonė, kad M. P. bijojo duoti parodymus, yra įtikinama įvertinus aplinkybę, kokį nusikaltimą padarę buvo įtariami automobilio pirkėjai.
Teisme liudytojas M. P., bandydamas paaiškinti savo parodymų prieštaringumą, teigė dabar geriau prisimenąs automobilio pardavimo aplinkybes, negu ikiteisminio tyrimo metu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiu liudytojo teigimu, nes neįtikėtina, jog duodamas parodymus teisme, t. y. po įvykio praėjus dvejiems metams, jis geriau prisiminė automobilio pardavimo aplinkybes, nei apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus aštuoniems mėnesiams.
Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad už perkamą automobilį pinigus mokėjo A. C.
Žemesnės instancijos teismas
Teisme kaip liudytojai apklausti P. K. artimieji M. K., V. K., L. R. paneigė nuteistojo P. K. parodymus, jog jis automobilį pirko panaudojęs santaupas, sukauptas iš artimųjų duotų pinigų.
Be to, P. K. pats pripažino vartojantis narkotikus, niekur nedirbantis. Taigi jis negalėjo pirkti automobilio ,,Ford Mondeo“ už 7 000 Lt, nes tam neturėjo pinigų. Be to, nelogiška ir nerealu, kad, 2008 m. lapkričio mėnesį nusipirkęs minėtą automobilį savo asmeniniam naudojimui, jis 2009 m. vasario mėnesį dar pirktų automobilį ,,Mazda“ už 5 000 Lt.
Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog automobilį ,,Ford Mondeo“ A. C. ir P. K. pirko kartu ne asmeniniam naudojimui, bet nusikalstamai veikai daryti.
Šios išvados pagrįstumo nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytas faktas, kad automobilio draudimo sutartį pasirašė P. K. ir tai įrodo automobilį buvus P. K. nuosavybe.
Aptariamu atveju nusikaltimui vertinti reikšminga ne automobilio nuosavybė, bet bendri nusikalstami veiksmai paimant iš automobilio neteisėtai laikomus ginklą, ginklų priedėlius, sprogmenį ir šaudmenis, įrodantys, jog automobilis ,,Ford Mondeo“ buvo pirktas bendrai nusikalstamai veikai daryti.
Žemesnės instancijos teismas
Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantas vėliau pirko kitą automobilį.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nuteistojo P. K. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai.
Skundžiamame nuosprendyje labai išsamiai išdėstyti visi nuteistojo P. K. ir apelianto parodymai, todėl netikslinga šioje nutartyje jų dar kartą kartoti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abiejų nuteistųjų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl jų parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog ateidamas prie automobilio ,,Ford Mondeo“ jis turėjo automobilio raktelius ir atrakino automobilį.
Iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo duomenų (t. 1, b. l. 21-24) matyti, kad 2009 m. vasario 21 d., 13.50 val., pro aikštelę pravažiuoja automobiliai ,,Audi“, valst. Nr. XXXXXXXX ir žalios spalvos ,,Mazda MX3“, valst. Nr. XXXXXXXX 13.51 val. automobilis ,,Mazda“ už aikštelės apsisuka, automobilis ,,Audi“ parkuojasi, išlipęs jo vairuotojas eina link automobilio ,,Ford Mondeo“, tuo metu prie ,,Ford Mondeo“ privažiuoja ,,Mazda“ ir sustoja. 13.52 val. ,,Audi“ vairuotojas prieina prie ,,Ford Mondeo“ kairės pusės priekinių durelių, pasilenkia. ,,Mazdos“ vairuotojas išlipa. ,,Audi“ vairuotojas prieina prie ,,Ford Mondeo“ dešinės pusės priekinių durelių, jas atidaro. ,,Mazdos“ vairuotojas prieina taip pat, abu apžiūri saloną. ,,Audi“ vairuotojas prieina prie automobilio ,,Ford Mondeo“ bagažinės, ją atidarinėja. ,,Mazdos“ vairuotojas prieina prie savo automobilio, atidaro vairuotojo pusės dureles ir prieina prie automobilio ,,Ford Mondeo“ bagažinės. Abu vyriškiai iškelia juodą krepšį ir neša link ,,Mazdos“ bagažinės. 13.53 val. vyksta šių asmenų sulaikymas ir 13.55 val. abu asmenys sulaikomi.
Visas šias aplinkybes teisme patvirtino įvykio vietą stebėjusių policijos pareigūnų – liudytojų R. S., A. L., I. O., V. J. ir R. N. – parodymai. Jų parodymai išsamiai išanalizuoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, jog šių liudytojų parodymai nenuoseklūs.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią policijos pareigūnų parodymų analizę. Iš šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas išsamiai apklausė policijos pareigūnus, gretino jų parodymus, duotus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, su tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis bei vaizdo medžiaga, buvo pašalinti visi neatitikimai ir prieštaravimai. Liudytojai paaiškino, kodėl skiriasi kai kurios aplinkybės, nurodytos jų parodymuose ir tarnybiniuose pranešimuose: tarnybinis pranešimas skubiai rašomas tuoj po įvykio, todėl jame gali būti nurodytos netikslios aplinkybės. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojų parodymus įrodymu ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.
Priešingai, nei teigia apeliantas savo skunde, policijos pareigūnų parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą.
Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.
Taigi policijos pareigūnų – liudytojų R. S., A. L., I. O., V. J. ir R. N. – parodymai patvirtina, jog pirmasis prie automobilio atvyko A. C., jis pasilenkė prie vienų automobilio durelių, prie kitų durelių, po to privažiavo P. K., toliau vyko daiktų krovimas iš bagažinės ir asmenų sulaikymas. P. K. sulaikytas prie pat automobilio, o A. C. bandė pabėgti ir sulaikytas panaudojus kovinius veiksmus, netoli jo sulaikymo vietos rastas automobilio ,,Ford Mondeo“ raktelis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išanalizavęs vaizdo įrašo duomenis kartu su policijos pareigūnų parodymais, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog automobilio ,,Ford Mondeo“ raktelis buvo pas A. C. ir būtent jis atrakino automobilio dureles.
Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde teigia, kad nepaneigti jo ir P. K. parodymai, jog pastarasis apeliantui padavė raktelius prie automobilio ir paprašė atrakinti bagažinę.
Priešingai, šiuos nuteistųjų parodymus paneigia policijos pareigūno R. N. teisme duoti parodymai. Jis patvirtino, kad, prieš privažiuojant P. K., A. C. priėjo prie automobilio ,,Ford Mondeo“ ir bandė jį atidaryti: pasilenkė prie kairės pusės durelių, paskui – prie dešinės pusės ir jas atidarė. Liudytojas taip pat parodė, jog nuteistieji tarpusavyje nebendravo.
Tai reiškia, kad A. C. pirmas priėjo prie automobilio ir atidarė dureles. Niekas iš įvykį stebėjusių policijos pareigūnų neparodė, jog P. K. ką nors perdavė A. C.
Be to, liudytojai T. K. ir P. K., kurie tą pačią dieną prieš įvykį buvo atvykę ir apžiūrinėjo automobilį ,,Ford Mondeo“, teisme parodė, kad jie buvo atrakinę automobilio dureles, bandė jį užvesti, nurodė asmenį, iš kurio gavo raktą ir kurio ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, bei tą dieną, kai buvo sulaikyti nuteistieji, automobilio raktą perdavė.
Šių liudytojų parodymai paneigia P. K. versiją, jog automobilio durelės neatsidarė dėl išsikrovusio akumuliatoriaus.
Aptariamu atveju neturi reikšmės, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis apeliantui perdavė automobilio raktelį, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad automobilį atrakino būtent apeliantas.
Apeliacinio skundo argumentas, jog jis nežinojo, kas yra krepšyje, atmetamas kaip nepagrįstas.
Apelianto versiją nežinojus krepšio turinio paneigia ne tik jau aptarti įrodymai dėl automobilio ,,Ford Mondeo“ įsigijimo, nuteistojo A. C. veiksmai atvykus prie automobilio, bet ir aplinkybė, kad sulaikymo metu apeliantas bandė bėgti, priešintis.
Be to, neįtikinama versija, jog P. K. pats negalėjo perdėti savo krepšio iš vieno automobilio į kitą ir prašė tai padaryti A. C.
Apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie ginklo, ginklų priedėlių, sprogmens ir šovinių įgijimo aplinkybes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė neturi reikšmės veikos vertinimui, nes apeliantas nuteistas ne už minėtų daiktų įgijimą, bet už jų laikymą.
Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, kad A. C., veikdamas bendrininkų grupe su P. K., neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą, šaunamųjų ginklų priedėlius, sprogmenį ir didelį kiekį šaudmenų. Dėl to teismas pagrįstai jį pripažino kaltu.
A. C. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.
Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti.
Dėl nuteistojo P. K. apeliacinio skundo
Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to paskyrė aiškiai per griežtą bausmę ir nepagrįstai konfiskavo automobilį.
Teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalauja, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė argumentuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant nuteistajam bausmę atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal BPK 328 straipsnio 1 punkto nuostatas baudžiamasis įstatymas yra netinkamai pritaikytas tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, arba nuteistajam paskirta bausmė, kurios rūšies ar dydžio nenustato pritaikytas BK straipsnis ar Baudžiamasis kodeksas.
Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė tokių pažeidimų.
Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą apeliantui, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, šį sprendimą tinkamai motyvavo.
Teismas, tinkamai įvertinęs padarytų nusikaltimų pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą arba nebuvimą, padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, nuteistajam paskyrus padarytų nusikaltimų sankcijų ribose numatytą laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis apeliaciniame skunde dominuojančią reikšmę skiria nusikaltimo padarymo aplinkybėms (ginklai priklausė ne jam, su jais nebuvo atlikti jokie veiksmai, nusikaltimas nesukėlė jokių padarinių), t. y. vienai iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių.
Pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms individualizuojant bausmę skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nuteistojo asmenybės negali neutralizuoti (sumenkinti) padaryto nusikaltimo motyvai ir tikslai (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik nusikalstamų veikų pavojingumą, bet ir nuteistojo P. K. asmenybę: jis anksčiau keturis kartus teistas, teistumas neišnykęs (t. 3, b. l. 74-76); paleistas iš bausmės atlikimo vietos, praėjus mažiau kaip aštuoniems mėnesiams vėl padarė sunkų ir nesunkų nusikaltimus; ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 3, b. l. 63-70); įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (t. 3, b. l. 103), gydytas nuo narkotikų priklausomybės (t. 3, b. l. 155); niekur nedirbo (t. 3, b. l. 99-100); mokosi kardomojo kalinimo vietoje (t. 4, b. l. 168).
Apeliantas skunde teigia, jog narkotines bei psichotropines medžiagas įsigijo asmeniniam vartojimui, jomis neprekiavo ir neturėjo tikslo jų platinti. Dėl šios priklausomybės ne kartą gydėsi, tačiau nesėkmingai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė nelengvina ir negali lengvinti nuteistojo padėties, nes neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti yra baudžiamas.
Teismas nustatė apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Visa tai rodo nuteistojo nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio normų. Ankstesnės bausmės jo nepaveikė, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, t. y. neatliko savo paskirties.
Motyvuodamas prašymą švelninti bausmę, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo teismą neatsižvelgus, jog jis davė nuoseklius parodymus, padėjo byloje nustatyti tiesą.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad P. K. prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, remiantis antruoju pagrindu.
Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes.
Šioje byloje nenustatytos paminėtos bausmės skyrimui reikšmingos nuostatos.
Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad P. K. pirmų dviejų apklausų metu iš viso atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 11, 15). Teisėjų kolegija neginčija įstatymo numatytos apelianto teisės atsisakyti duoti parodymus, tačiau pasinaudojimas šia teise nerodo kaltininko geranoriškumo ir jo prisipažinimo. Iš vėliau duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme matyti, jog jis davė tik iš dalies teisingus parodymus. Tik dalies kaltės pripažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Be to, nuteistasis P. K. davė iš dalies teisingus parodymus ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų įrodymų. Nuteistasis savo parodymais iš esmės neprisidėjo byloje priimant teisingą sprendimą.
Dėl to teismas pagrįstai nenustatė P. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, teismas galėjo ir turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei skirti žymiai švelnesnę bausmę, nes paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.
Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, kylančių iš konstitucinio teisingumo principo ir įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Tai yra viena iš bausmės paskirčių, įtvirtintų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, reikalavimas, numatytas BK 54 straipsnyje. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, jog tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Kitaip tariant, bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.
Neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu, sprogmeniu ir dideliu kiekiu šaudmenų priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, todėl BK 253 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 4 iki 8 metų. Pirmosios instancijos teismas, P. K. nuteisęs pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskyrė laisvės atėmimą 5 metams ir 6 mėnesiams, t. y. mažesnę nei vidutinę bausmę.
BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, sprogmeniu ir dideliu kiekiu šaudmenų) pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.
Šioje byloje nėra duomenų apie P. K. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą, negu numatyto BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje, kadangi ji numato vienodą atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų įvairiomis formomis (nepriklausomai nuo to, ar jie buvo gaminami, įgyjami, gabenami, laikomi ir pan.), jeigu yra didelis jų kiekis, nes tai savaime nusikaltimą daro labai pavojingą.
BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ne mažiau svarbu, jog kaltininko asmenybės vertinimas leistų daryti išvadą, kad paskirta bausmė už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisinga. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbus vaidmuo tenka jo elgesiui prieš nusikalstamos veikos padarymą.
Šioje byloje nustatyta, jog P. K. jau keturis kartus teistas, o tai rodo jo asmenybės didelį pavojingumą. Be to, P. K. pats pripažino, tai įrodo ir bylos duomenys, kad jis turi priklausomybę narkotikams, todėl ginklo, ginklų priedėlių, sprogmens ir didelio kiekio šaudmenų laikymas jau savaime kelia didelį pavojų visuomenei, nes tokių asmenų elgesys yra neprognozuojamas.
Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, jog įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte rekomenduojama teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima taikyti tik tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų.
Šioje byloje tokių pagrindų nėra: P. K. pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamą veiką, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl negalima taikyti BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatų.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų P. K. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Beje, tokių išimtinių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas savo apeliaciniame skunde.
Kitų apeliaciniame skunde paminėtų aplinkybių (automobilyje rasti ginklai, sprogmuo ir šaudmenys priklausė ne jam, su jais nebuvo atlikti jokie kiti veiksmai), vertinant kartu su nurodytų aplinkybių visuma, negalima laikyti išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Teisėjų kolegijos nuomone, P. K. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.
Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai konfiskavo automobilį ,,Ford Mondeo“.
Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti automobilį ,,xxxx“ kaip nusikaltimo priemonę.
BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog konfiskuojamas ne bet koks su nusikaltimo padarymu siejamas turtas. Tokia įstatymo formuluotė įtvirtina reikalavimą baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka įrodyti, kad konfiskuotinas turtas buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina padaryti tokią veiką, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų ją padaryti.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neargumentavo savo sprendimo, tačiau teisingai nustatė, jog nuteistieji neteisėtai, neturėdami leidimo, automobilyje ,,Ford Mondeo“ laikė šaunamąjį ginklą, šaunamųjų ginklų priedėlius, sprogmenį ir didelį kiekį šaudmenų. Beje, pats P. K. teisme pripažino, kad namuose nenorėjo laikyti ginklų, šaudmens ir šovinių, todėl juos nuvežė ir padėjo į savo automobilį ,,Ford Mondeo“. Vėliau, artėjant pavasariui, nutarė užvesti automobilio ,,Ford Mondeo“ variklį, vežti jį remontuoti ir nusprendė ginklus bei šaudmenis parvežti atgal, namo. Apeliaciniame skunde jis irgi nurodė, jog automobilis buvo tik vieta, kurioje laikyti neleistini daiktai.
Nors automobilis nebuvo specialiai pritaikytas minėtiems daiktams laikyti, tačiau byloje nustatyta, kad ginklas, ginklų priedėliai, sprogmuo ir didelis kiekis šaudmenų automobilyje buvo sąmoningai laikomi.
Šiuo konkrečiu atveju automobilis ,,Ford Mondeo“ pripažintas nusikaltimo padarymo priemone, nes nuteistasis P. K. kartu su A. C. iš anksto numatė, jog automobilį naudos kaip slėptuvę ginklui, ginklų priedėliams, sprogmeniui ir dideliam kiekiui šaudmenų laikyti. Taigi minėta transporto priemonė buvo tiesiogiai panaudota nusikaltimui daryti.
Dėl to pirmosios instancijos teismas, pripažinęs automobilį ,,xxxx“, nusikaltimo padarymo priemone, pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą ir jį konfiskavo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Nuteistųjų P. K. ir A. C. apeliacinius skundus atmesti.