- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-08
- Bylos Nr.
- eA-2660-654/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00207-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- F. K. H. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. K. H. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas F. K. H. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 21S46408 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 6K-158 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. (duomenys neskelbtini).
2.2. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.
2.3. Jis buvo Komisijai nurodęs, kad tiesioginiai jį išklausytų, prašė sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas ir teisingas skundo išnagrinėjimas. Tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti jam teisės dalyvauti nagrinėjant skundą.
2.4. Jis nesutinka su atsakovo argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą. Jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jam kyla pavojus. Net jei jis nepatyrė tiesioginio fizinio smurto, dėl grasinimų ir ilgalaikio persekiojimo jis patyrė didelį stresą, psichologinį diskomfortą, kuris trukdė gyvenimo kokybei ir darė didelę žalą asmeniui. Atsakovas į tokį neigiamą poveikį nepagrįstai nesigilino.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:
3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios rodytų, jog (duomenys neskelbtini), jam gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
3.2. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Pareiškėjo argumentai, jog jis kilmės šalyje yra persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini), neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugą nuo tariamo persekiojimo ar kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, pareiškėjas nepateikė.
3.3. Atsakovas teigė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir pateikęs jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją. Informacija apie (duomenys neskelbtini) buvo surinkta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA), Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją ir kitus šaltinius. Naujesnės informacijos ir duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.
II.
4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo F. K. H. I. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 21S46408 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Atitinkamai buvo pakeistas ir Komisijos sprendimas. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.
5. Pareiškėjas teismui pasakojo, jog (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių objektyvių dokumentų, įrodančių persekiojimo, patirtų grasinimų ar realaus pavojaus faktą. Apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nenurodė persekiojimo vykdytojų (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, nustatyta, kad jo baimė ir potencialios grėsmės yra hipotetinio pobūdžio, paremtos prielaidomis apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) ir galimą susidorojimą.
8. Teismas konstatavo, kad tai, jog iš pareiškėjo tariamai (duomenys neskelbtini), nepagrindžia fakto, kad pareiškėjas yra persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, tyrimo metu pagrįstai nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Įstatymo 86 straipsnyje ir Konvencijos 1 straipsnyje įvardijamų priežasčių.
9. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad yra individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, ir kad jis, (duomenys neskelbtini), negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi. 2021 metų ESPA ataskaitoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais nepaneigė naujausių ESPA pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini).
10. Taip pat skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Pirmosios instancijos teismas pritaikė pareiškėjo situacijai Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir pareiškėjui nustatė dviejų metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Sutrumpinus šį terminą sutrumpintas ir C.SIS II perspėjimo terminas.
III.
11. Pareiškėjas F. K. H. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visa apimtimi.
12. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus, nes jis nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kilmės valstybėje kylančią grėsmę.
13. Pareiškėjas teigia, kad negali pasilikti kilmės šalyje nes (duomenys neskelbtini), todėl kyla grėsmė visokeriopam jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
14. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini).
15. Jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
16. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 metų EPPB ataskaitoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio: „šalies nurodymai nėra privalomi. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės raginamos atsižvelgti į bendrą analizę ir rekomendacijas. Tačiau jie jiems nėra privalomi. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą“. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti jo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad jam kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
18. Atsakovas nurodė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.
22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
V.
24. Skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, nes pareiškėjas susilaukė grasinimų dėl to, kad (duomenys neskelbtini) ir dėl šios priežasties jam grįžti į kilmės valstybę yra nesaugu.
25. Apibūdindamas savo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).
26. Skunde argumentuojama, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas.
27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Teisėjų kolegijai susipažinus su skundžiamais sprendimais mato, kad juos priėmusios institucijos nagrinėjo Įstatymo 86 straipsnio taikymo galimybę ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti šių nuostatų ir visiškai pritaria tokioms išvadoms. Tiek savo paaiškinimuose, tiek apeliacinio skundo argumentuose pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad jis iš savo kilmės valstybės išvyko dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.
28. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatų.
29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
30. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
32. Apeliaciniame skunde nėra konkrečių ir individualizuotų argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžtus į kilmės valstybę patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skundo argumentai yra susiję su rimta ir asmenine grėsme jo gyvybei, sveikatai ir saugumui dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
33. Kaip nustatė Migracijos departamentas – pagrindinis pareiškėjo motyvas, kuriuo remdamasis jis prašo suteikti jam prieglobstį, yra baimė būti persekiojamam dėl (duomenys neskelbtini).
34. Atsakovas vertino pareiškėjo pasakojimo aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių dokumentų, įrodančių persekiojimą, patirtus grasinimus ir realų pavojų. Apklausos metu pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ((duomenys neskelbtini)), jų tikėtino motyvo ir tikslo, su tuo susijusių aplinkybių, nepaaiškino, kokie tai buvo grasinimai. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini).
35. Be kita ko, pareiškėjas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) ir dėl šios aplinkybės persekiojamas nebuvo. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo nurodytos grėsmės nėra siejamos su (duomenys neskelbtini), o vienetinis epizodas, kurio metu pareiškėjui galimai buvo grasinama, šių išvadų nepaneigia. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilusių ar galinčių kilti grėsmių yra ir nenuoseklus, nes jis negalėjo nurodyti, kas konkrečiai jam grasino, o galimo grasinimo priežastis pareiškėjas pats tik numano. Be to, pareiškėjo nurodytos galimos grasinimo priežastys yra susijusius su (duomenys neskelbtini), o ne su pareiškėju.
36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti skirtingas išvadas, nei jos padarytos skundžiamuose sprendimuose. Pareiškėjas akcentuoja bendrą situaciją jo kilmės valstybėje ir, nors ir nesutinka su atsakovo atliktu individualios situacijos vertinimu, priešpriešinių motyvų nepateikė. Įvertinus pareiškėjo pasakojimo turinį matyti, kad jo nurodytos grėsmės priežastis – (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir deklaratyvi, o ir pats pareiškėjas nėra visiškai tikras, kad jo neigiama patirtis susijusi būtent su (duomenys neskelbtini).
37. Vertindamas pareiškėjo atitikimą Įstatymo 87 straipsnyje nurodytiems kriterijams pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, ir kad jis, (duomenys neskelbtini), negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi. Atsakovo turimoje 2021 metų ESPA ataskaitoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais, nei anksčiau procese, nei apeliaciniame skunde nepaneigė naujausių ESPA pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šiais duomenimis vadovavosi pagrįstai, jais remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis administracinėse bylose Nr. eA-3776-415/2021; Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022 ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, atsakovas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija.
38. Tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.
39. Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad atsakovo surinkta informacija apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje yra neaktuali ir ja remtis nėra pagrindo. Su šiais pareiškėjo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas surinko informaciją iš patikimų šaltinių, o informacija yra pakankamai aktuali. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė įvykius ir faktus, kurie yra senesni, nei atsakovo vertinta ir tirta informacija. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl atsakovo surinktos informacijos neaktualumo.
40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.